2K-190-511/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-190-511/2015 Teisminio proceso Nr.: 1-76-1-00433-2011-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.1.9.6; 2.1.7.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams ir 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė G. M. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 ir 65 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime – suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2012 m. balandžio 20 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, G. M. priklausantys 500 Lt (144 Eur) konfiskuoti valstybės nuosavybėn.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, kuria nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. M. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ir neteisėtai laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą parduoti bei ją pardavė, būtent:

2011 m. liepos 17 d. 23.30 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje už 250 Lt (72 Eur) pardavė 0,236 g narkotinės medžiagos – kokaino asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. rugsėjo 20 d., apie 21.30 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, už 250 Lt (72 Eur) pardavė 0,403 g narkotinės medžiagos – kokaino asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatyto laiko, bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), laikė didelį kiekį – 63,483 g – narkotinės medžiagos – kokaino, 0,343 g psichotropinės medžiagos – katinono darinį – 4 MEC (4-metl-N-etilkatinoną), 0,081 g psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP) iki 2011 m. spalio 20 d. 16 val., kol kratos bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), metu šias psichotropines ir narkotinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, G. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatyto laiko bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), sekcijos stalčiuje, neturėdamas leidimo laikė keturiolika pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoletinių šovinių su gumine kulka (9 mm PA su maksimalia kulkos kinetine energija 35 J), priskiriamų B kategorijos šaudmenims iki 2011 m. spalio 20 d. 16 val., kai kratos metu šiuos šaudmenis rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis), procesinių teisės normų pažeidimo duomenis pripažįstant įrodymais ir surašant nuosprendį, teismo išdėstytų išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, todėl yra naikintini ir byla nutrauktina.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, buvo šališkas, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, iš esmės rėmėsi tik policijos pareigūnų parodymais, kurie yra tendencingi, siekiant apkaltinti nuteistąjį sunkaus nusikaltimo padarymu, bei prieštaraujantys kitiems byloje esantiems objektyviems duomenims. Teismas, visiškai nepatikrinęs, remdamasis ne įrodymais, o prielaidomis, atmetė nuteistojo nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas visiškai šališkai ir neobjektyviai vertino byloje esančius duomenis, prielaidomis ir abejonėmis pagrindė savo nutartį – joje nurodoma, kad atskiri duomenys „nepatvirtina, tačiau ir nepaneigia jo kaltės“, „iš byloje esančios vaizdo ir garso medžiagos nėra galimybės nustatyti, su kuo susitiko T. G.. Tačiau šie duomenys nepaneigia, jog vaizdo bei garso įrašuose užfiksuoti susitikimai bei pokalbiai su G. M.“ ir t. t.

Kasatorius nurodo, kad Lietuvos teismų praktikoje, bylose, kuriose pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (toliau – OVĮ) buvo taikytas nusikalstamą veiką imituojantis modelis (toliau – NVIM), teismams, vertinantiems, ar bylos duomenys gali būti naudojami kaip įrodymai, yra suformuoti privalomi reikalavimai laikantis rungimosi principo patikrinti: 1) ar buvo teisinis pagrindas atlikti NVIM, t. y. ar yra byloje prokuroro sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai, o jei šiuose dokumentuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, tai, ar yra byloje teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų; 2) ar buvo faktinis pagrindas atlikti NVIM, t. y. ar egzistavo priežastys, dėl kurių nuspręsta taikyti NVIM, ar byloje yra informacija, kad operatyvinis tyrimas buvo pradėtas esant OVĮ nurodytam pagrindui apie rengiamą, daromą ar padarytą atitinkamą nusikaltimą, leidžiantį atlikti šį operatyvinį veiksmą (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka); 3) ar NVIM veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; 4) ar duomenys, gauti atliekant NVIM, yra patvirtinami duomenimis, gautais BPK numatytais veiksmais; 5) ar įgyvendinant NVIM asmuo, kuriam jis taikytas, nebuvo provokuojamas. Tik nustačius, kad NVIM buvo taikomas teisėtai, duomenys, gauti taikant modelį, gali būti pripažįstami įrodymais.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų dėl NVIM sankcionavimo aplinkybių matyti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, rašydami teikimą dėl NVIM sankcionavimo, nedisponavo pakankama informacija apie G. M. galbūt daromas kokias nors nusikalstamas veikas. Iš pokalbių telefonu išklotinių ir kitos bylos medžiagos matyti, jog tyrimą atliekantys pareigūnai neturėjo jokios konkrečios informacijos, kad nuteitasis daro sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, t. y. platina narkotines medžiagas, ar kad jis anksčiau būtų padaręs nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.

Byloje nepateikta jokios objektyvios, teisminiu būdu patikrintos informacijos, rodančios, kad policijos pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą įtarti G. M. prekiaujant psichotropinėmis medžiagomis arba esant linkusį padaryti tokią nusikalstamą veiką prieš NVIM dalyviui – T. G. užmezgant su juo kontaktą, nepateikta jokių įrodymų dėl ankstesnio G. M. dalyvavimo neteisėtoje psichotropinių medžiagų prekyboje. Nagrinėjant bylą teisme reikšmingi įrodymai, susiję su NVIM sankcionavimo pagrįstumu, nebuvo pateikti bylą nagrinėjusiam teismui ir patikrinti vadovaujantis rungimosi principu, nes NVIM, ypač kiek tai susiję su tariamais įtarimais dėl ankstesnio G.

M. elgesio, nebuvo jam atskleistas. Taip pat teismas nevertino tos aplinkybės, jog būtent policijos pareigūnas T. G. ėmėsi iniciatyvos – jis tiek pirmą, tiek antrą kartą užmezgė kontaktą su nuteistuoju, nes šis pats T. G. neskambino ir nieko nesiūlė. Europos Žmogaus Teisių Teismas analogiškas situacijas, kokia susiklostė šioje baudžiamojoje byloje, vertina kaip policijos pareigūnų veikimą ne kaip slaptųjų agentų o kaip agentų provokatorių, kada policijos pareigūnai ne vien tik „prisijungia“ prie daromos nusikalstamos veikos, o išprovokuoja ją padaryti.

Policijos pareigūnai neapsiriboja iš esmės pasyviu asmens nusikalstamos veiklos tyrimu, bet daro toki poveikį, kad paskatintų nusikalstamos veikos padarymą. Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucija“ yra nurodęs, kad įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą.

Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas – teisminio nagrinėjimo dalykas. Ar nebuvo daroma spaudimo asmeniui, kuriam taikomas modelis, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą, baudžiamojoje byloje sprendžia šią bylą nagrinėjantis teismas. Pasak kasatoriaus, šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas suponuoja teismų pareigą atliekant įrodymų tyrimą pirmosios ar (ir) apeliacinės instancijos teisme ex officio tikrinti, ar taikant modelį nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką. Tikrinimas turi būti atliekamas laikantis proceso teisingumo (sąžiningumo), rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006).

Atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką, nustačius provokacijos faktą visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais (plenarinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008).

Kasaciniame skunde nurodoma, jog teismas tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad jau pradėjus ikiteisminį tyrimą nebuvo tinkamai tikrinama turima medžiaga: nebuvo nustatinėjami ir apklausiami su kasatoriumi telefonu bendravę asmenys, o buvo kreiptasi į teismą ir gauta teismo nutartis dėl leidimo pareigūnams neatskleidžiant savo tapatybės atlikti slaptus, nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, formaliai nusikalstami pareigūnų veiksmai turi būti tęsiami tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti; ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mastą. Todėl, pasak kasatoriaus, pradėjus ikiteisminį tyrimą, pareigūnų veiksmai turėjo koncentruotis ties jau žinomų pradėtų daryti nusikaltimų išaiškinimu, o ne tolimesniu skatinimu daryti nusikalstamas veikas (nusikalimų „tiražavimas“). Tokia pareigūnų veikla neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnių prasmės ir paskirties. Savo ruožtu tai reiškia, kad jos metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir nelaikytini įrodymais. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šių motyvų apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo ir neaptarė savo nutartyje, todėl laikytina, jog nuteistojo apeliacinis skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, pažeidžiant jo teises, iš jų – ir į teisingą baudžiamąjį procesą. Be to, teismai visiškai nevertino aplinkybių, kad procesinės poveikio priemonės ir būdai (NVIM ir NVIV) jam buvo taikomi nesant jokio teisėto pagrindo ir ypač nakties metu (pvz. 2011 m. liepos 1 d. 23.30 val.), nesant procesinio būtinumo (nebuvo procesinio vykdymo neatidėliotino reikalingumo, BPK 27 straipsnis), todėl jie laikytini neteisėtais.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamajame nuosprendyje būtina argumentuotai ir aiškiai išdėstyti, kuo remiantis patvirtinama kaltinamojo kaltė, kokie byloje surinkti įrodymai paneigia kaltinamojo aiškinimus dėl jo nekaltumo, kur yra vienų ar kitų įrodymų prieštaringumas. Kasatorius nurodo nuosekliai neigęs jam pareikštus kaltinimus dėl narkotinių medžiagų platinimo, todėl teismas ypač kruopščiai turėjo patikrinti tiek jį kaltinančius, tiek teisinančius duomenis ir juos tinkamai įvertinti, tačiau teismo nuosprendyje tinkamos ir išsamios įrodymų analizės nėra.

Teismas nenurodė, kokiais posėdžio metu ištirtais įrodymais remdamasis atmeta nuteistojo parodymus dėl veikų, dėl kurių jis neprisipažino kaltu. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad jo parodymus (kad pareigūnų turima informacija, jog pas G. M. galima įsigyti narkotikų, buvo klaidinga, kad pokalbiuose telefonu pasakomi žodžiai „ateik vienas“ reiškia 1000 Lt, du – 200 Lt, trys – 300 Lt, t. y. nelegaliai skolinamų pinigų sumas, o ne narkotinių medžiagų kiekį, kad paskambinęs pareigūnas nepasakė „vieną“, jis pasakė „nusileisk vienas“, kad susitikimo su liudijusiu pareigūnu nebuvo ir nuteistasis niekam nieko neatnešė bei niekam nieko nepardavė) paneigia liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaip liudytojai buvo apklausti tik policijos pareigūnai, kurie, kaip patys nurodė, iš nekonkrečių frazių, galėjusių reikšti bet ką, spėjo, jog nuteistasis platina narkotines ar psichotropines medžiagas. Nors A. S. ir T. G. tvirtina, kad šio susitikimas neva su nuteistuoju užfiksuotas vaizdo ir garso įrašymo technika, tačiau, pasak kasatoriaus, iš teismui pateiktos vaizdo–garso medžiagos akivaizdu, jog nėra galimybės nustatyti, su kuo susitiko T. G.. Iš liudytojais apklaustų A.

S. bei R. G. parodymų matyti, kad jie negali patvirtinti, su kokiu asmeniu T. G. susitiko, nes nė vienas iš šių liudytojų to nematė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai abstrakčiai ir formaliai konstatavo aplinkybes, kad tikima T. G. ir R. G. parodymais, neatlikta įrašų analizė užkirto kelią gauti objektyvių duomenų apie tai, su kokiu konkrečiai asmeniu T. G. susitiko ir iš ko įsigijo narkotines medžiagas. Kasatoriaus teigimu, vertinant policijos pareigūnų atliktus veiksmus, yra pagrindas teigti, kad jų elgesys buvo provokuojantis – NVIM ir NVIV nuteistajam buvo taikomi nesant tam jokio teisėto pagrindo.

Todėl, vien siekdamas pateisinti šių priemonių taikymą, T. G. galėjo teigti, kad susitiko su G. M., kuris jam neva pardavė narkotines medžiagas. Kasatorius pažymi, kad, išskyrus T. G. parodymus, jokie bylos duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis, todėl, pasak kasatoriaus, nėra jokio teisinio pagrindo T. G. parodymus vertinti kaip patikimus ir jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad jo prašymą apklausti asmenis, kurie patvirtintų jo duotus parodymus, kad užfiksuotuose pokalbiuose yra tariamasi dėl pinigų skolinimo, pirmosios instancijos teismas atmetė konstatavęs, jog jie nelogiški, tačiau savo apkaltinamajame nuosprendyje nenurodė, kokie byloje esantys įrodymai šiuos nuteistojo parodymus paneigia. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo formalia nuoroda, kad su šia versija susiję teiginiai pakartotinai neanalizuojami. Kasatorius nurodo, kad policijos pareigūnai sąmoningai ir tyčia neapklausė asmenų, su kuriais nuteistasis bendravo telefonu, nes jų parodymai būtų nenaudingi pareigūnų pasirinktai versijai, jog G. M. prekiauja narkotinėmis medžiagomis. Kasatoriaus teigimu, visi šie asmenys būtų patvirtinę, kad nuteistasis jiems skolino pinigus. Teisme pareigūnai nurodė, jog nė vienas iš šių asmenų nebuvo nustatytas, tačiau byloje nėra jokiu duomenų, kad pareigūnai šiuos asmenis išvis mėgino nustatyti, nors, pasak kasatoriaus, juos nustatyti nėra sudėtinga – nurodyti asmenys iki šiol yra tų pačių telefono numerių abonentai, su kuriais buvo užfiksuoti pokalbiai su nuteistuoju ir pateikti byloje. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atmetė kasatoriaus prašymą kaip liudytoją apklausti K. M., kuris taip pat galėtų patvirtinti, jog nuteistasis ne pardavinėjo narkotines medžiagas, o skolindavo jam pinigus. Šiam asmeniui buvo taikytos procesinės prievartos priemonės baudžiamojoje byloje, kurioje G. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kasatoriaus teigimu, atmesdamas jo prašymą apklausti asmenis, su kuriais bendravo telefonu bei jo konkrečiai nurodytą liudytoją K. M., teismas ne tik pažeidė rungimosi principą, bet ir tinkamai nepatikrino NVIM teisėtumo.

Be to, taip teismai pademonstravo savo išankstinį nusistatymą ir šališkumą bei pažeidė jo teisę į gynybą, o atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad ir ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tendencingai, siekiant bet kokia kaina patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti. Nuteistajam paskyrus kardomąją priemonę (suėmimą), ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras R. Pačebutas darė jam psichologinį spaudimą – pusę metų neleido matytis su vaikais, sutuoktine, nors akivaizdu, jog jokios įtakos tyrimui toks bendravimas negalėjo turėti. Siekdamas asmeninio keršto ar vedamas pykčio nuteistojo artimiesiems (galbūt dėl nuteistojo pasirinkto gynimosi būdo ir formos – kaltės nepripažinimo), R. Pačebutas kaip liudytojas dalyvavo baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimas buvo pareikštas G. M. sutuoktinei, davė prieš ją parodymus. G. M. sutuoktinės bylą dėl eismo įvykio nagrinėjo ta pati teisėja, kuri pirmosios instancijos teisme nagrinėjo G. M. (t. y. šią) baudžiamąją bylą. Kasatoriaus nuomone, tiek prokuroras, tiek teisėja turėjo vengti tokių situacijų, kurioms esant galima būtų suabejoti jų nešališkumu. Panevėžio apygardos teismo nutarties nuoroda į BPK 58 straipsnį, pasak kasatoriaus, neišsami – BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas nurodo pagrindą nušalinimui, kai proceso dalyviai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Tokių abejonių kasatorius teigia nurodęs pakankamai, o apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje šių gynybos argumentų nepaneigė. Kasatorius nurodo dėl teismų neobjektyvumo ir išankstinio šališkumo neturėjęs jokių pagrįstų ir tinkamų galimybių įrodinėti priešingų nei kaltintojas aplinkybių, kad tyrėjai buvo neteisūs ir klydo dėl jo pokalbiuose telefonu fiksuojamų duomenų turinio, t. y. kad vyko pokalbiai ne apie narkotinių medžiagų platinimą, o apie pinigų skolinimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismo šališkumą rodo ir ta aplinkybė, jog teismas visiškai nepagrįstai policijos pareigūnų parodymus vertino kaip objektyvius ir teisingus. Teismui abejonių nesukėlė policijos pareigūnų parodymai, kad jie neva iš nuteistojo per du kartus už tą pačią kainą – 250 Lt įgijo visiškai skirtingą narkotinės medžiagos kiekį: 2011 m. liepos 17 d. – 0,236 g kokaino, o 2011 m. rugsėjo 20 d. už tą pačią sumą beveik dvigubai daugiau – 0,403 g kokaino. Apeliacinės instancijos teismas į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė ir savo nutartyje neaptarė nusikaltimo dalyko – narkotinių medžiagų kiekio ryšio su kaina. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, neatlikus narkotinių medžiagų tyrimo, kasatoriui jau buvo pareikštas įtarimas, t. y. inkriminuotas neteisėtas disponavimas 64 g narkotinių medžiagų, o atlikus tyrimą, taip pat konstatuojamas neteisėtas disponavimas 63,483 g narkotinių medžiagų. Kasatorius pažymi, kad toks kiekis objektyviai negalėjo būti – nebūna tokio gryno narkotinių medžiagų kiekio. Šio aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo ištirtos. Be to, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nurodė, kad skundžiamu nuosprendžiu G. M. veikoje nustatyti du BK 260 straipsnyje 2 dalyje numatyto nusikaltimo alternatyvūs požymiai: narkotinės medžiagos – kokaino pardavimas bei labai didelio kiekio (63,483 g) narkotinės ir psichotropinės medžiagos laikymas. Kasatoriaus teigimu, tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą nagrinėjo formaliai, neobjektyviai ir šališkai su išankstine jo kaltumo nuostata, nes kasatoriui niekada nebuvo inkriminuojamas neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai šališkai vertino kratos metu G. M. namuose gautus duomenis. Nors bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų apie tai, kada ir iš kur nuteistais įsigijo kratos metu rastas narkotines medžiagas, šaudmenis bei ginklą, tačiau teismai visiškai netyrė kasatoriaus nurodytų aplinkybių, kad šiuos daiktus jo namuose iš vakaro paliko V. l.. Nuteistojo prašymus atlikti papildomą šių aplinkybių tyrimą teismas atmetė, konstatavęs, jog tokie kasatoriaus parodymai nelogiški ir nepagrįsti.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis prašęs iškviesti ir apklausti kratą jo namuose dariusius pareigūnus (visus), nes būtent tuo metu, kai į nuteistojo namus atvyko pareigūnai, pas jį atėjo V. l. pasiimti kratos metu rastų jam priklausančių daiktų, tačiau, pamatęs laiptinėje G. M. sulaikiusius policijos pareigūnus, praėjo pro juos, pro kasatoriaus buto duris ir užlipo į viršutinį aukštą, ten pabuvo, o po to nusileido žemyn ir išėjo iš laiptinės. Pirmosios instancijos teismas tokį nuteistojo prašymą atmetė, motyvavęs tuo, jog „laiptinėje vaikšto ir galėjo vaikščioti daug žmonių“.

Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas formaliai taisė – kvietė policijos pareigūnus apklausti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nė vienas policijos pareigūnas, dalyvavęs sulaikant G. M., nenurodė, kad matė V. I., ateinantį su šuniuku. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenuosekliai nutartyje nurodė, kad teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime. Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teisme jo teisės buvo suvaržomos aiškiai šališko teismo.

V. l. buvo žinomas policijos pareigūnams asmuo ir neatmestina galimybė, jog kažkas iš tuo metu kratą dariusių pareigūnų galėjo ne tik jį matyti, bet ir atpažinti; juo labiau kad jis galėjo būti susijęs su policijos surengta provokacija prieš nuteistąjį. Kasatoriaus nuomone, kriminalinę praeitį turintis V. l. bendradarbiavo su policijos pareigūnais ir kartu su jais įtraukė G. M. į provokaciją (po to, kai nuteistasis G. M. kitiems asmenims pasakė, kad kvies V. I. į teismo posėdį liudytoju, jis dieną prieš pirmąjį teismo posėdį nusižudė).

Tačiau pirmosios instancijos visiškai netyręs šių aplinkybių (net neišreikalavęs V. I. mirties liudijimo), atmetė šiuos parodymus, deklaratyviai nurodęs, kad taip kasatorius siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak kasatoriaus, siekdamas paneigti jo versiją, apeliacinės instancijos teismas turėjo išsireikalauti policijos įslaptintą operatyvinę medžiagą ir patikrinti V. I., kaip slapto policijos bendradarbio, įtaką dėl jam inkriminuojamos veikos. Be to, teismai nevertino ir byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. kad ant kratos metu rastų daiktų, kurie neva priklausė nuteistajam, nerasta nė vieno tinkamo identifikuoti jo palikto piršto pėdsako (specialisto išvada Nr. 140 ( 470)- ISI-639 b. l. 110-111, t. 1).

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad G. M. gyvenamojoje vietoje nebuvo rasti ir policijos pareigūnų pažymėti pinigai, kuriuos neva T. G. jam įteikė už narkotines medžiagas, o teismo sprendimas konfiskuoti 500 Lt prieštarauja prokuroro priimtam nutarimui dėl dalies pinigų sugrąžinimo S. M., kuri ikiteisminio tyrimo metu įrodė, kad tie pinigai yra jos asmeniniai, gauti be nuteistojo žinios ir sutikimo (paėmė asmeninė paskolą be nuteistojo sutikimo ir (ar) laidavimo) ir todėl negali būti pripažinti santuokiniu turtu. Kasatorius pažymi, kad taikyti BK 72 straipsnį svetimo asmens turtui už jam inkriminuojamą veiką yra aiškiai neteisėta. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad byloje nėra jokių duomenų apie pinigų priklausomybę nuteistojo sutuoktinei, yra neteisus – pats prokuroras didžiąją dalį pinigų sugrąžino G. M. sutuoktinei, nes ji pateikė prašymą su priedais, įrodančiais jos asmeninės paskolos gavimą, nesant kasatoriaus, kaip sutuoktinio, sutikimo.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė jo teises į teisingą baudžiamąjį procesą – procesas vyko daugiau nei metus ir du mėnesius, nors tebuvo tik keli teismo posėdžiai, nė vienas nebuvo atidėtas dėl nuteistojo kaltės. Kasatoriui visada buvo taikoma kardomoji priemonė – periodinis registravimasis policijos įstaigoje, piniginis užstatas, pasižadėjimas neišvykti. Kasatoriaus teigimu, nesant jokios jo kaltės, jo teisės buvo per daug suvaržytos ir tai gali būti pagrindu bausmei švelninti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad dauguma kasaciniame skunde nurodytų argumentų yra susiję ne su teisės, o su fakto klausimais. Kasatorius ginčija faktines bylos aplinkybes, kurios byloje yra nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir kurias nuosekliai išnagrinėjo abiejų instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Pasak prokurorės, nėra pagrindo teigti, kad teismai, išdėstydami išvadas dėl bylos duomenų tyrimo ir vertinimo, jų pripažinimo arba nepripažinimo įrodymais, būtų padarę esminių BPK pažeidimų. Taigi, aplinkybė, jog kasatorius nepritaria teismų padarytoms išvadoms, kvestionuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateikia jų asmeninį vertinimą, nesuteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad 2013 m. liepos 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis ir 2014 m. rugsėjo 5 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis priimti esmingai pažeidus BPK nuostatas ar netinkamai kvalifikavus G. M. padarytą nusikalstamą veiką. Nesant nei esminių BPK nuostatų pažeidimų, nei netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kasaciniame skunde nurodytais motyvais panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti pagrindo nėra.

Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentais, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teismuose nebuvo apklausti asmenys, kuriems, pareigūnų spėjimu, jis neva pardavė narkotines medžiagas, neapklaustas liudytojas K. M., kad taip atsiskleidžia teismų šališkumas bei nuteistojo teisių į gynybą pažeidimo faktas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, BPK nėra įtvirtintas reikalavimas panaudoti visas įmanomas įrodinėjimo priemones tai pačiai aplinkybei nustatyti. Prašymų dėl įrodymų rinkimo veiksmų netenkinimas, kai atliekant prašomus veiksmus būtų nustatinėjama kitais surinktais įrodymais jau nustatyta aplinkybė, nelaikytinas BPK nuostatų pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55/2013). Pasak prokurorės, šiuo atveju tai, kad G. M. platino narkotines medžiagas patvirtina įrodymų visuma: liudytojų T. G., R. G. parodymai, operatyvinių veiksmų ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolai, pokalbių išklotinės, specialisto išvados ir kt. Taigi, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad G. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, todėl nėra pagrindo jas papildomai patvirtinti kitais įrodymais – nuteistojo prašomas procesinis veiksmas būtų perteklinis ir netikslingas.

Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus argumentais, kad teismas nevertino, jog būtent policijos pareigūnas T. G. ėmėsi iniciatyvos, pats užmezgė kontaktą su G. M., pradėjus ikiteisminį tyrimą, pareigūnų veiksmai turėjo koncentruotis ties jau žinomų pradėtų daryti nusikaltimų išaiškinimu, o ne tolesniu skatinimu daryti nusikalstamas veikas, tai reiškia, kad surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu ir nelaikytini įrodymais. Provokacija suprantama kaip asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius.

Provokacija, kaip veika, gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir lemiančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-315/2009). Tokie veiksmai turi suvaržyti apsisprendimo laisvę elgtis tam tikru būdu, dėl to, asmeniui jaučiantis priverstam, jis palaužiamas, tačiau negalima teigti, kad vien nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyvio laisvas prašymas ar kreipimasis į asmenį dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimo, kai yra tikrinama turima informacija apie tam tikro asmens neteisėtą veikimą, yra provokaciniai veiksmai ir kad taip buvo suvaržyta jo laisvė atsisakyti nusikalstamos veikos darymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-664/2011).

Atsiliepime nurodoma, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia kasatoriaus teiginių, jog policijos pareigūnas būtų paveikęs ir nulėmęs priverstinį G. M. sprendimą parduoti narkotines medžiagas, faktinės bylos aplinkybės rodo, kad provokacijos veiksmų prieš nuteistąjį nebuvo, G. M. veikė laisva valia. Iš bylos duomenų matyti, kad telefoniniai pokalbiai tarp policijos pareigūno ir G. M. buvo trumpi, konkretūs, ir nors pokalbiuose buvo bendraujama užmaskuotai, t. y. neįvardijant narkotinių medžiagų, tačiau nuteistajam nekilo abejonių, kokiu tikslu į jį kreipiasi nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyvis.

Iš pokalbių turinio matyti, kad G. M. nebuvo įkalbinėjamas susitikti, taigi pareigūnų veiksmai nelaikytini provokaciniais. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais ir Lietuvos teismų praktika galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą.

Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v.

Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Išvadą dėl konkretaus proceso atitikties (neatitikties) ŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2013). Todėl, prokurorės teigimu, kasaciniame skunde nurodomas argumentas dėl pernelyg ilgos proceso trukmės atmestinas. Atsižvelgiant į teismų suformuotus pernelyg ilgos proceso trukmės vertinimo kriterijus, įvertinus G. M. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, bylos sudėtingumą, tai, kad byloje nėra nustatyta jokių baudžiamojo proceso pažeidimų, turėjusių esminę įtaką proceso trukmei, darytina išvada, jog nėra pagrindo pripažinti, kad bylos proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, byla buvo tiriama ir nagrinėjama darant tokius procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sušvelninti nuteistajam G. M. paskirtą bausmę.

Nuteistojo G. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Dalis kasaciniame skunde keliamų klausimų susiję būtent su įrodymų vertinimu bei faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Kasatorius skunde ginčija jo dalyvavimą platinant narkotines medžiagas, teigdamas, kad narkotinių medžiagų jis neplatino, o skolino pinigus. Kasatorius nesutinka ir dėl nustatyto kratos metu jo namuose rastos narkotinės medžiagos kiekio, dėl liudytojų T. G. ir R. G. parodymų vertinimo. Kasatorius tvirtina, jog kratos metu jo namuose rastus daiktus (šaudmenis ir narkotines medžiagas) paliko V. I., taip prieš kasatorių galėjo būti įvykdyta provokacija. Šias aplinkybes ir analogiškus argumentus joms pagrįsti kasatorius kėlė apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas juos išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog byloje esančių įrodymų visuma G. M. kaltė dėl jam inkriminuotų BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų įrodyta. Teismai motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais rėmėsi darydami šias išvadas, o kuriuos vertino kritiškai ir atmetė. Kasacinės instancijos teismas šių klausimų iš naujo nesprendžia. Pagal įstatymo nuostatas, kasacinės instancijos teismas įvertina, ar darydami išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Dėl skundo argumentų apie baudžiamojo proceso pažeidimus byloje, NVIM taikymo.

Kasatorius teiginiai, kad byloje kaltinimą palaikęs prokuroras ir bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai buvo šališki, atmestini.

Teismų praktikoje teismo nešališkumo reikalavimas aiškinamas dviem aspektais. Subjektyviuoju teismo nešališkumo aspektu nė vienas teisėjas byloje negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyviuoju aspektu teismas turi pateikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokią abejonę galimu teismo šališkumu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011), tai reiškia reikalavimą, kad teismo proceso organizavimas, proceso veiksmų atlikimas ir teismo bendravimas su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais turi būti toks, kad nesusidarytų įspūdis, jog proceso metu kuriai nors vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009).

Kasatorius nenurodė ir byloje nenustatyta jokių duomenų, kurie rodytų pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo teisėjų bei prokuroro R. Pačebuto, dalyvavusio šioje byloje, asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, ar kitokias aplinkybes, dėl kurių bylą nagrinėję teisėjai pagal BPK 58 straipsnio reikalavimus nebūtų galėję nagrinėti bylos, o prokuroras R. Pačebutas joje dalyvauti. Teiginiai apie prokuroro keršto motyvą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais bylos duomenimis. Apygardos teismas įvertino visas su prokuroro R. Pačebuto nušalinimu susijusias aplinkybes ir prokuroro nušalinimą motyvuotai atmetė. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad bylą pirmojoje teismo instancijoje nagrinėjusi teisėja D. Švitinienė anksčiau yra nagrinėjusi kasatoriaus sutuoktinės S. M. bylą dėl eismo įvykio, o prokuroras R. Pačebutas toje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas, taip pat nesudaro pagrindo kasatoriaus bylą nagrinėjusį teismą laikyti šališku.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nešališkumo reikalavimų pažeidimų objektyviuoju aspektu taip pat nėra. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad teismai kasatoriui buvo šališki, nes netenkino dalies kasatoriaus gynėjo prašymų. Dalies nuteistojo gynėjo prašymų šioje byloje netenkinimas negali būti laikomas teismų šališkumu, nes teismai visus nuteistojo bei jo gynėjo prašymus, tarp jų ir atmestuosius, išnagrinėjo įstatymo nustatyta tvarka išklausę proceso dalyvių nuomones, dėl pareikštų prašymų sprendimo nustatyta tvarka priėmę argumentuotas nutartis (BPK 270 straipsnis, 324 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui tenkinus kasatoriaus gynėjo prašymą, dalyvavę sulaikant G. M. bei atliekant kratą jo namuose policijos pareigūnai G. B., R. J., R. K., A. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti. Nuteistasis bei jo gynėjas teismo posėdžio metu turėjo galimybę liudytojams tiesiogiai užduoti klausimus.

Nuteistojo gynėjas Ž. Rutkauskas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prašė K. M. iškviesti į teismo posėdį ir apklausti apie pastarojo ryšius su nuteistuoju G. M., dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, dėl G. M. veiklos skolinant pinigus, siekiant išsiaiškinti, ar G. M. platino narkotines medžiagas. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2009, 2K-247/2011). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šį gynėjo prašymą atmetė, nenustatę, kad prašymo tenkinimas galėtų turėti reikšmės bylai teisingai išspręsti. Byloje teismų ištirtais įrodymais buvo neabejotinai nustatytos aplinkybės, kad kasatorius disponavo narkotinėmis medžiagomis ir jas platino. Todėl atsisakymas tenkinti šį gynėjo prašymą kasatoriaus teisių į gynybą nepažeidė, nes nebuvo privalu iš naujo aiškintis aplinkybių, kurios ir taip neabejotinai nustatytos byloje surinktais įrodymais, arba nustatinėti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla.

Iš bylos matyti, jog kasatoriaus iškelta versija, kad narkotines medžiagas ir ginklą jo namuose paliko V. I., teismų yra ištirta. Apeliacinės instancijos teismas šią versiją motyvuotai atmetė, įvertinęs kratos protokolo duomenis, specialisto išvados duomenis, liudytojų G. B., R. J., R. K., A. K., A. S. parodymus, kurie šią kasatoriaus versiją paneigė. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu G. M. nenurodė, jog rasti daiktai priklauso V. I., pastarojo apklausti neprašė, o šią versiją iškėlė tada, kai V. I. jau buvo miręs ir jo apklausti nebebuvo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai pasisakė ir dėl to, kad ant paimtų daiktų rasti pėdsakai nebuvo tinkami asmeniui identifikuoti, todėl palyginti jų su G. M. ir kitų asmenų rankų antspaudais nebuvo galima.

Teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, pripažino, kad jie pakankami G. M. kaltei pagrįsti. Tai, kad teismai šioje byloje liudytojų parodymus, kitus įrodymus vertino bei bylos faktines aplinkybes nustatė kitaip, nei jas pateikė kasatorius, dar nereiškia, kad teismai buvo šališki.

Sutiktina su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje padaryta klaida, nurodant, jog G. M. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, nors buvo kaltinamas disponavimu dideliu šių medžiagų kiekiu. Tačiau iš teismo nutarties turinio akivaizdu, kad šioje vietoje teismas padarė rašybos klaidą, nes G. M. veika buvo kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, t. y. kasatoriui atsakomybė buvo taikyta už disponavimą dideliu, o ne labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu. Ši techninio pobūdžio klaida nevertintina kaip teismo šališkumas.

Priešingai, nei teigiama skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tikrino, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ar NVIM veiksmai vykdyti tinkamai, ar kasatorius nebuvo provokuojamas atlikti neteisėtus veiksmus.

NVIM pagrindus ir įgyvendinimo tvarką tuo atveju, kai ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos dar nepradėtas, šioje byloje NVIM atlikimo metu nustatė OVĮ. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 punkte buvo numatyta, kad operatyvinis tyrimas pradedamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, tačiau turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie šiame straipsnyje išvardytus apysunkius nusikaltimus.

Iš bylos matyti, jog NVIM taikymo G. M. atžvilgiu faktinis pagrindas patikrintas BPK nustatyta tvarka pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose betarpiškai ir laikantis rungimosi principo. Byloje pateikti išslaptinti 2011 m. birželio 29 d. tarnybinis pranešimas bei 2011 m. birželio 30 d. teikimas dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio, kuriuose nurodyta, jog atlikus operatyvinį tyrimą gauta duomenų apie G. M. galbūt vykdomą nusikalstamą veiką – narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą. Šie bylos dokumentai BPK nustatyta tvarka ištirti teismo posėdyje, o juose esančios informacijos turinys papildomai patikrintas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose kaip liudytoją apklausus policijos pareigūną A. S., surašiusį minėtą tarnybinį pranešimą bei inicijavusį NVIM taikymą. Teismų nustatyta, kad dar prieš taikant NVIM, sankcionuotos telefoninių pokalbių kontrolės duomenys leido manyti, kad G. M. prekiauja narkotinėmis medžiagomis. Dažniausiai savaitgaliais, vakarais ar nakties metu G. M. skambindavę asmenys sutartinėmis, trumpomis frazėmis užmaskuotai teiraudavosi dėl galimybės įsigyti narkotinių medžiagų ir su G. M. užmaskuotai tardavosi dėl perkamo kiekio. Ištyrę įrodymus teismai argumentuotai konstatavo, kad buvo pakankamas faktinis pagrindas G. M. taikyti NVIM, siekiant nustatyti G. M. bei galimų jo bendrininkų vykdytos nusikalstamos veikos konkrečius požymius, tai atitiko OVĮ 9 straipsnio 1 punkte numatytas NVIM taikymo nuostatas.

Pagal NVIM G. M. taikymo metu galiojusio OVĮ 12 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos imitacijos modelį turėjo teisę sankcionuoti generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą.

Byloje pateiktas išslaptintas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vadovo R. Drakšo 2011 m. birželio 30 d. teikimas Nr. 50-76-10-VR-833(S) Panevėžio apygardos prokuratūrai dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo. 2011 m. birželio 30 d. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas M. Rimkus, vadovaudamasis Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio ir 12 straipsnio nuostatomis, sankcionavo nusikalstamos veiklos imitacijos modelio panaudojimą, siekiant nustatyti G. M. bei galimų jo bendrininkų vykdomos nusikalstamos veikos požymius. Sankcionuojant nusikalstamos veiklos imitacijos modelį buvo apibrėžtos šių veiksmų ribos, modelio dalyviams leista imituoti nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 259 straipsnyje ir 260 straipsnyje, nustatytas šešių mėnesių terminas jiems atlikti. Esant teisiniam pagrindui, laikantis OVĮ reikalavimų ir nustatyta tvarka sankcionuotų sąlygų, NVIM veiksmai buvo įvykdyti 2011 m. liepos 17 d., kai G. M. pirkėju apsimetusiam modelio dalyviui – policijos pareigūnui T. G. pardavė 0,945 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,236 g narkotinės medžiagos – kokaino.

Bylos duomenys patvirtina, kad po NVIM pritaikymo 2011 m. liepos 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas įtarus, jog G. M. padarė nusikalstamą veiką, turinčią BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Siekiant nustatyti G. M. bendrininkus, vadovaujantis BPK 154, 158, 159, 160 straipsniais, Panevėžio apygardos prokuratūra 2011 m. liepos 20 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti atlikti slaptą G. M. sekimą ir nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. liepos 20 d. nutartimi šis teikimas patenkintas ir tokius veiksmus leista atlikti, nurodant jų atlikimo ribas ir nustatant veiksmų terminą iki 2011 m. spalio 20 d. Taikant NVIV, 2011 m. rugsėjo 20 d. G. M. pardavė NVIV dalyviui T. G. 0,403 g narkotinės medžiagos – kokaino.

Kasatoriaus teiginiai, jog teismai netikrino aplinkybės, ar taikant NVIM G. M. nebuvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti. Provokacija yra tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, tačiau teisėsaugos pareigūnų padaryti nusikaltimą buvo sukurstytas. Ar G. M. nebuvo kurstomas nusikalsti, teismai patikrino teismo posėdyje ištyrę operatyvinių veiksmų atlikimo, ikiteisminio tyrimo NVIM atlikimo protokolus, garso įrašų stenogramas, apklausę liudytojais policijos pareigūnus T. G. ir R. G., dalyvavusius realizuojant NVIM. Ištirtų įrodymų pagrindu teismai konstatavo, kad taikant NVIM G. M. daryti nuskalstamą veiką kurstomas ar provokuojamas nebuvo. G. M. ir pareigūno T. G., veikusio pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, pokalbiai užfiksuoti techninėmis priemonėmis. Nors taikant NVIM dėl narkotinių medžiagų įsigijimo į G. M. pirmiausia kreipėsi T. G., tačiau jo ir G. M. pokalbiai buvo labai trumpi, konkretūs, juose nėra jokio įkalbinėjimo, kad G. M. parduotų narkotinių medžiagų. Ir pirmu, ir antru NVIM realizavimo atveju NVIM dalyvis G. M. parduoti narkotines medžiagas atviru tekstu neprašė, dėl narkotinių medžiagų įsigijimo į G. M. kreipėsi užmaskuotai – frazėmis, kokias telefoninių pokalbių su G. M. metu prieš tai naudojo numanomi šių medžiagų pirkėjai. Visų bylos duomenų kontekste teismai argumentuotai pasisakė, kad iki NVIM taikymo G. M. užsiėmė narkotinių medžiagų platinimu, kad policijos pareigūnų provokuojamas nebuvo ir kad taikant NVIM prisijungta prie G. M. daromo nusikaltimo.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinis skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, buvo pažeistos jo teises, tarp jų – ir į teisingą baudžiamąjį procesą, nes apeliacinė instancijos teismas nepasisakė dėl pakartotinio NVIM taikymo teisėtumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad NVIM realizavimas šioje byloje buvo teisėtas, o NVIM taikymo metu gauti duomenys pripažintini įrodymais. Nutartyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl G. M. skundas atmestas, o apkaltinamasis nuosprendis pripažintas teisingu. Skundžiama nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, atsakyta. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pakartotinis NVIM taikymas G. M. pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. liepos 20 d. nutartį nėra provokacija ar, kaip skunde nurodoma, „nusikaltimų tiražavimas“. Byloje nustatyta, kad NVIM šia nutartimi buvo sankcionuotas ir po to policijos pareigūnų įvykdytas, siekiant nustatyti G. M. bendrininkus. Tai, kad policijos darbuotojams bendrininkų nustatyti nepavyko, dar nereiškia, jog NVIM taikytas nepagrįstai ir neteisėtai. NVIM dalyvis, pakartotinai įsigydamas iš G. M. narkotinių medžiagų, jo neprovokavo. Vėliau, kratos G. M. namuose metu, buvo rastas didelis narkotinių medžiagų kiekis. Tai leidžia teigti, kad nuteistasis nusikaltimą darė be teisėsaugos pareigūnų žinios.

Dėl skundo argumentų, kad NVIM pagal OVĮ buvo įvykdytas nakties metu, pažymėtina, jog OVĮ nebuvo numatyti apribojimai, draudžiantys NVIM taikyti naktį. Be to, byloje buvo duomenų, kad G. M. narkotines medžiagas platina ir nakties metu, todėl NVIM realizavimas 23.30 val. iš esmės atitiko nusikalstamų veikų, kurios buvo imituojamos, darymo sąlygas ir nevertintinas kaip baudžiamojo proceso pažeidimas.

Dėl turto konfiskavimo

Nusikaltimo padarymo metu galiojusios BK 72 straipsnio redakcijos 1 ir 2 dalys numatė, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Byloje nustatyta, kad kasatorius iš NVIM dalyvio T. G. už parduotas narkotines medžiagas gavo 500 litų ir šia pinigų suma neteisėtai praturtėjo. Todėl ši pinigų suma, kaip gauta iš nusikalstamos veikos, iš jo konfiskuota pagrįstai. Aplinkybė, kad tos pačios pinigų kupiūros, kurias G. M. iš NVIM dalyvio gavo už parduotas narkotines medžiagas nebuvo surastos ir paimtos, nereiškia, kad kasatoriaus iš nusikalstamos veiklos gautas turtas pagal BK 72 straipsnio nuostatas negali būti konfiskuotas.

Dėl per ilgos proceso trukmės

Teismų praktikoje pripažįstama, kad dėl ilgos proceso trukmės bausmė gali būti švelninama, tačiau tai negali prieštarauti teisingumo principui ir bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje galima švelninti bausmę, įvertinama bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visuma kartu su įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-55/2015).

Ši byla apeliacinės instancijos teisme gauta 2013 m. liepos 31 d., o teismo nutartis atmesti apeliacinį skundą paskelbta 2014 m. rugsėjo 5 d., t. y. byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per kiek ilgesnį, nei vienerių metų ir vieno mėnesio laikotarpį. Bylai nagrinėti buvo skirti devyni teismo posėdžiai. Teismas sprendė kasatoriaus prašymą dėl prokuroro nušalinimo, tenkindamas gynėjo ir prokuroro prašymus, teismas atliko įrodymų tyrimą. Į teismo posėdžius apklausoms buvo šaukti liudytojai, išreikalauti dokumentai. Įvertinus bylos sudėtingumą, apeliaciniame skunde iškeltų ir teismo spręstų klausimų apimtį, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad buvo aiškiai pažeista kasatoriaus teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Todėl švelninti kasatoriui bausmę dėl ilgos proceso trukmės nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo G. M. kasacinį skundą.

Teisėjai:

Olegas Fedosiukas Alvydas Pikelis Eligijus Gladutis