A-602-263-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-263/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03586-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai I. P. (toliau – ir pareiškėja) uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ direktoriaus 2009 m. sausio 5 d. įsakymu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos (b. l. 40).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2009 m. sausio 28 d. sprendime Nr. 6-24-2097 pareiškėjai skyrė 163 297,12 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. (b. l. 9–10, 41–42).

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendime Nr. 6-26-805 nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 11–12, 44–45).

Pareiškėja 2010 m. kovo 29 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių prašydama paaiškinti, kokiais teisės aktais vadovaujantis jai buvo pervesta mažesnė motinystės (tėvystės) išmoka ir išmokėti jai visą vaiko priežiūros atostogų metu apskaičiuotą motinystės (tėvystės) išmoką (b. l. 47).

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. balandžio 13 d. sprendime Nr. (10.4) 3-25337 nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį nuo 2010 m. sausio 1 d., VSDFV Vilniaus skyrius motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai perskaičiavo teisingai (b. l. 48–49).

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), kuri 2010 m. birželio 10 d. sprendime Nr. (11.1) I-3466 pareiškėjai paaiškino, kaip apskaičiuotas jai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis ir nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, VSDFV Vilniaus skyrius perskaičiavo jai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį bei pagrįstai moka 4 166,83 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 30–31).

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendime Nr. 6-26-2721 nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. mokėti dar kartą perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 13, 46).

VSDFV Vilniaus skyriuje 2010 m. rugsėjo 9 d. gautas pareiškėjos skundas dėl motinystės (tėvystės) išmokos, kuriame prašoma pateikti visus sprendimus, susijusius su motinystės (tėvystės) išmokos paskyrimu ir perskaičiavimu, išmokėti nepagrįstai neišmokėtą motinystės (tėvystės) išmokos dalį bei mokėti tokio dydžio motinystės (tėvystės) išmokas, kokios buvo teisėtai apskaičiuotos ir paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu išeinant jai vaiko priežiūros atostogų (b. l. 6).

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendime Nr. (10.4) 3-64059 pareiškėjai paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 13 d. rašte Nr. (10.4) 3-25337 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ atsakyta, kokiu pagrindu ir kokiais teisės aktais vadovaujantis jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d.

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5, 76–81) prašydama:

1) panaikinti VSDFV 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-7302 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo“;

2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (10.4) 3-64059 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“;

3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-2721 „Dėl I. P. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“;

4) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. įskaitytinai neteisėtai bei nepagrįstai neišmokėtą 5 295,70 Lt dydžio (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpos sumą;

5) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies nuostatos, 10 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatos, taip pat jas įgyvendinančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 73–75 punktų nuostatos ta apimtimi, kuria numatomas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 bei 2 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo ir konstituciniam teisinės valstybės principui;

6) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 100 Lt žyminio mokesčio.

Pareiškėja savo skundą teismui grindė tokiais argumentais:

1. Laikinasis įstatymas, Nuostatų pakeitimai ir nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantis einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis (1 170 Lt) įsigaliojo jau po motinystės (tėvystės) pašalpos jai paskyrimo, o tai reiškia, kad VSDFV Vilniaus skyrius, perskaičiuodamas 2009 m. sausio 28 d. sprendime Nr. 6-24-2097 jai teisėtai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą, taikė teisės aktus, kurie neturėjo būti taikomi jos atžvilgiu. Be to, taikant Laikinąjį įstatymą, akivaizdžiai yra išskiriama viena motinystės (tėvystės) pašalpas gaunanti asmenų grupė – maksimalią pašalpą gaunantys asmenys.

2. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas nenumato galimybės perskaičiuoti paskirtas motinystės (tėvystės) pašalpas, o pašalpų apskaičiavimą sieja su teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu.

3. Motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos savo esme panašios į netekto darbingumo pensiją, t. y. abi šios socialinio draudimo išmokos skiriamos terminuotai, kol asmenys, kuriems jos paskirtos, galės sugrįžti į darbo rinką. Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalių, 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis, kuriose įtvirtinta teisė nustačius naują pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį, naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį bei įsigaliojus naujoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatoms, perskaičiuoti galiojusių teisės aktų pagrindu jau paskirtas socialinio draudimo pašalpas, neužtikrina, o pažeidžia asmenų, įgijusių teisę gauti jiems paskirtas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisėtus lūkesčius gauti paskirtąsias pašalpas visą nustatytą mokėjimo laiką.

5. Pareiškėja taip pat nesutiko su atsakovo 2013 m. balandžio 10 d. pažymoje Nr. 11-832 pateiktu paskaičiavimu, nes jis yra neteisingas ir neatitinka Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo bei taikytinų teisės aktų nuostatų.

6. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, motinystės (tėvystės) išmoka turi būti apskaičiuojama taip: įvertinus tai, kad apskaičiuota motinystės (tėvystės) mėnesio pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai sudarė 6 171,75 Lt (100 proc.), tai apskaičiuota motinystės (tėvystės) mėnesio pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai turėjo sudaryti 4 628,81 Lt (75 proc.): 6 171,75 Lt x 0,75 = 4 628,81 Lt.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 35–38, 94–96) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą pateikė tokius argumentus:

1. Motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei Nuostatai. Nuostatų 9 punktas nustato, kad vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas 9 iš eilės mėnesių (nuo 2009 m. liepos 1 d. – 12 iš eilės mėnesių), buvusių iki vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Nuostatų 7 punkte nustatyta, kad pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos.

2. Vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių dienų darbo savaitei, 2009 metais buvo 21,1 darbo dienos, o einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis 2009 metais sudarė 1 488 Lt. Kadangi maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2009 m. sausio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (1 488 Lt) 5 dydžių sumą bei 2009 m. sausio mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 372 Lt (1 488 Lt x 5 : 20 d. d.), motinystės (tėvystės) pašalpa I. P. buvo apskaičiuota taikant pastarąjį dydį.

3. Pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo apskaičiuotas 292,50 Lt dydžio maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis (pagal Vyriausybės patvirtintą 1 170 Lt einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį), šį dydį dauginant iš 5 bei dalinant iš 2009 m. sausio mėnesio 20 darbo dienų (t. y. 1 170 x 5 : 20 d. d. = 292,50 Lt). Kadangi 372 Lt dydžio kompensuojamasis uždarbis nuo 2010 m. sausio 1 d. viršijo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apskaičiuotą maksimalų 292,50 Lt dydžio vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa taikant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apskaičiuotą maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

4. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendime Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros iki dvejų metų laikotarpiu taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų metu nuo vaiko 1 iki 2 metų viršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 x 75 % = 3 510 Lt), pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks dveji metai mokėta maksimali 3 510 Lt dydžio pašalpa.

5. VSDFV Vilniaus skyrius, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. PA_SP5-41 perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą ir 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. PA_SP3-1586 pareiškėjai buvo išmokėta 3 281,24 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. (priskaičiuota pašalpos nepriemokos suma (neatskaičiuos mokesčių) sudaro 4 153,50 Lt).

6. VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpos už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. mėnesinė suma turėjo būti 4 628,81 Lt. Teigia, kad perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpos suma vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų atostogų laikotarpiu negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos. Atsižvelgiant į tai, kad perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos suma (4 628,81 Lt) viršijo 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumą (4 387,50 Lt), pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. apskaičiuota taikant pastarąjį dydį (4 387,50 Lt).

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 24–26, 99–101) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė tokius argumentus:

1. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Kadangi pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis (480,62 Lt) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo didesnis už maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, motinystės (tėvystės) pašalpa pagrįstai buvo perskaičiuota ir iki vaikui sukaks 2 metai apskaičiuota maksimali 5 245,99 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį.

2. Atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendime Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai, taikant 75 procentų kompensuojamąjį uždarbį. Kadangi pagal 480,62 Lt vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa (7 605,81 Lt) viršijo 75 procentų patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai paskirta maksimali 3 510 Lt (1170 Lt x 4 x 75 proc.) dydžio per mėnesį pašalpa (2 795,40 Lt atskaičius mokesčius).

3. Įgyvendindamas Konstitucinio Teismo nutarimą, VSDFV Vilniaus skyrius parengė ir pateikė pareiškėjai 2013 m. balandžio 10 d. pažymą Nr. 11-832 apie pareiškėjos perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą ir susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Kadangi Konstitucijai prieštaravo motinystės (tėvystės) pašalpos apribojimas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma, pašalpa buvo perskaičiuota ją apribojant 5 dydžių suma. Pareiškėjai priskaičiuota 4 387,50 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri apskaičiuota pagal maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį. Nors pareiškėja nesutinka su tokiu VSDFV Vilniaus skyriaus paskaičiavimu, tačiau neįvertina tos aplinkybės, kad maksimali motinystės (tėvystės) mėnesio pašalpa negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos, t. y. maksimali pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai yra 4 387,50 Lt (1 170 Lt x 75 proc. x 5).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi (b. l. 58-61) administracinę bylą Nr. I-1482-815/2011 (dabar – Nr. I-428-815/2013) sustabdė, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (bylos nr. 73/2010, 76/2010, 89/2010, 90/2010).

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartimi (b. l. 66-69) nutarė atnaujinti šią administracinę bylą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėja skundžiamų sprendimų neteisėtumą grindė iš esmės Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimu Konstitucijai, todėl prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas išsiaiškino teismo posėdyje, jog pareiškėja manė, kad šis jos reikalavimas jau realizuotas: teismas sutiko su tokia pareiškėjos pozicija, tačiau, pareiškėjai nesutikus skundo tikslinti, šioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą, nes nebuvo jokio teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pripažino, kad pareiškėjai susidarė 4153,50 Lt (neatskaičius mokesčių) motinystės pašalpos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. (b. l. 70, 71), tačiau kartu pateikė įrodymus, kad ši nepriemoka jau yra išmokėta pareiškėjai (b. l. 86, 87). Teismas darė išvadą, kad skundžiami sprendimai, nors ir stokojo teisinio pagrįstumo, tuo metu jau buvo įgyvendinti, todėl jų naikinti nematė jokio teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjos prašymo priteisti neišmokėtą 5 295,70 Lt dydžio (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpos sumą, teismas nesutiko su šiuo pareiškėjos reikalavimu. Pabrėžė, kad perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpos suma vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų atostogų laikotarpiu negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos (Nuostatų 7 punktas), t. y. reikalavimo, kuris galiojo iki 2010 m. liepos 1 d., nes priešingu atveju nebūtų jokio realaus ribojimo. Atsižvelgiant į tai, kad perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos suma (4 628,81 Lt) viršijo 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumą (4 387,50 Lt), pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. apskaičiuota taikant pastarąjį dydį (4 387,50 Lt), o ne 4 628,81 Lt, kaip nurodo pareiškėja.

Dėl pareiškėjos prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, taigi jos reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl procesinės teisės pažeidimų. Nurodo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjai buvo leista pasisakyti tik apie tai, kas nėra parašyta skunde. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai. Be to, pareiškėja vertina pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą kaip sprendimą be motyvų, nes motyvacija, esanti teismo sprendimo 16-17 psl. nėra pagrįsta teisės aktų nuostatomis, nėra pateikti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei argumentai, dėl kurių teismas atmetė pareiškėjos pateiktus įrodymus. Pareiškėja nurodo teisėjo pasisakymus prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės bei bylos nagrinėjimo metu, kuriais, pareiškėjos manymu, tendencingai buvo siekiama, kad ji atsisakytų savo pareikšto skundo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra teisės normų, kuriomis remiasi teismas, analizės, sprendime teismas remiasi ir ne ta Nuostatų redakcija, kuri taikoma ginčo teisiniams santykiams.

3. Remiasi Nuostatų 10 punkto 1 dalimi ir 52 punkto 2 dalimi ir teigia, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis: 292,50 Lt (1.170 Lt x 5 / 20 (2009 m. sausio mėn. buvo 20 darbo dienų, nes poilsio diena iš 2009 m. vasario 21 d. buvo perkelta į 2009 m. sausio 2 d.)). Pažymi, kad tokį patį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį VSDFV Vilniaus skyrius buvo nustatęs 2010 m. sausio 27 d. Perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-805. Todėl apskaičiuojant motinystės (tėvystės) mėnesinį pašalpos dydį reikia tik įvertinti tai, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi motinystės (tėvystės) pašalpos buvo sumažintos 10 proc. punktų, t. y. nuo 85 proc. iki 75 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

4. VSDFV Vilniaus skyrius, nors ir teisingai suprasdamas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, neteisingai supranta ir taiko teisės aktų nuostatas perskaičiuodamas pašalpos nepriemoką. Visų pirma, nepateikia kokiomis teisės aktų redakcijomis vadovaujasi; kokiais konkrečiai straipsniais ir punktais vadovaujantis mano, kad išlieka ribojimas (einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos); kokiomis konkrečiai teisės aktų nuostatomis vadovaujantis turėtų būti apskaičiuota pašalpos nepriemoka.

5. Taigi, vadovaujantis skunde nurodytais teisės aktais ir remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-805, nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. spalio 31 d. kas mėnesį pareiškėjai turėjo būti mokama 4.628,21 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa: 292,50 Lt x 21,1 x 0,75=4.628,81 Lt.

6. VSDFV Vilniaus skyrius neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjai neišmokėjo 5.295,70 Lt dydžio (neatskaičius mokesčių) sumos. Atsižvelgiant į tai, kad teisminio proceso metu reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, t. y. po pirmojo teismo posėdžio pervesta 4.153,50 Lt (neatskaičius mokesčių) pašalpos nepriemoka, kita dalis reikalavimo dėl 1.142,20 Lt dydžio pašalpos nepriemokos liko nepatenkinta.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime netinkamai sprendė dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. žyminio mokesčio grąžinimo klausimo, nes netinkamai sprendė dėl pareiškėjos skunde pareikštų reikalavimų patenkinimo.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Konstituciniam Teismui 2013 m. kovo 5 d. nutarimu konstatavus, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje bei 10 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neatitiko iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų, VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjai išmokėjo susidariusią 4153,50 Lt (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad, VSDFV Vilniaus skyriui išmokėjus motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, šioje apimtyje jos skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius teisingai apskaičiavo būtent 4 153,50 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką ir atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti 5295,70 Lt dydžio (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už 2010 m. liepos 1 d. – 2010 m. lapkričio 11 d. laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, VSDFV Vilniaus skyriaus perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį yra būtent 4387,50 Lt dydžio, vadovavosi tiek minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, tiek atsižvelgė į iki 2010 m. liepos 1 d. (iki buvo pradėtos taikyti Laikinojo įstatymo 10 str. 3 d. nuostatos) taikytą Nuostatų 7 punkto redakciją, kuri motinystės (tėvystės) pašalpos dydį ribojo 5 Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, todėl priėjo prie teisingos išvados, jog perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu per mėnesį negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos, t. y. 4387,50 Lt (l 170 Lt x 75 proc. x 5).

Trečiasis sunteresuotas asmuo VSDFV taip pat pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu inter alia buvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis prieštaravo Konstitucijai. Įgyvendindamas minėtą nutarimą, VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo pareiškėjai susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Kadangi Konstitucijai prieštaravo motinystės (tėvystės) pašalpos apribojimas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma, pašalpa buvo perskaičiuota ją apribojant 5 dydžių suma. Apeliantė pateikė teismui patikslintą skundą su reikalavimu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pašalpos nepriemoką pagal jos pateiktą motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos skundą atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu.

2. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, nėra pateikti įrodymai. Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kuris ir paaiškina apeliantės skundo nepagrįstumą.

3. Dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos pažymi, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos, o jeigu viršija, tai mokama pastarojo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Taigi VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai perskaičiavo apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpą ir išmokėjo nepriemoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjai buvo sumažintas paskirtų socialinių išmokų mokėjimas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. sausio 28 d. sprendime Nr. 6-24-2097 pareiškėjai skyrė 163 297,12 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d.

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendime Nr. 6-26-805 nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą.

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendime Nr. 6-26-2721 nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. mokėti dar kartą perskaičiuotą ir sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą.

Pareiškėja dėl šių sprendimų kreipėsi į VSDFV, kuri 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. (11.1) 1-7302 nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai pareiškėjai moka 2795,40 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

VSDFV Vilniaus skyrius, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą ir taikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. PA_SP5-41 perskaičiavo pareiškėjos I. P. motinystės (tėvystės) pašalpą ir 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. PA_SP3-1586 pareiškėjai buvo išmokėta 3 281,24 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. (priskaičiuota pašalpos nepriemokos suma (neatskaičiuos mokesčių) sudaro 4 153,50 Lt).

Pareiškėja padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad atsakovas savo iniciatyva tenkino pareiškėjos skunde keliamus reikalavimus dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų, ir tai leidžia daryti išvadą, kad tenkinti pareiškėjos skundą nėra teisinio pagrindo. Dėl išmokėtos sumos dydžio pažymėjo, kad apskaičiuota pašalpos suma vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos (Nuostatų 7 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai išsprendė bylą.

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad pareiškėjai paskirta ir mokama motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje bei 10 straipsnyje nustatytus ribojimus. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime inter alia konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors remiantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėja įgijo teisę reikalauti išmokėti jai nepriemoką, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, tačiau VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. PA_SP3-1586 pareiškėjai buvo išmokėta 3 281,24 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, ar minėta suma pareiškėjai buvo išmokėta, tačiau nesutariama dėl išmokėtinos sumos dydžio.

Pareiškėja nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus paskaičiuota ir išmokėta suma (3 281,24 Lt) (4 153,50 Lt neatskaičius mokesčių) ir teigia, kad turėjo būti išmokėta 5 295,70 Lt (neatskaičius mokesčių) pašalpos nepriemoka, todėl atėmus reliai sumokėtą sumą, liko neišmokėta 1 142,20 Lt suma. Iš pareiškėjos argumentų matyti, kad ji teigia, jog jai neturėjo būti taikomi įstatymuose nustatyti ribojimai.

Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius, t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tuo tarpu taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad iki Laikinojo įstatymo galiojusioje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 5 d.) 6 straipsnio 5 dalyje, buvo nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. 2001 m. sausio 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. balandžio 17 d.) 7 punktas numatė, kad pašalpos gavėjo vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo nustatymo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, pradžios mėnesį, 5 dydžių sumos.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą Nuostatų redakciją. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus ir pabrėžia, kad materialinės teisės normas taiko ne administracinis teismas, o viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą, kurio teisėtumas vėliau gali būti tikrinamas administraciniame teisme. Administraciniam teismui, nagrinėjančiam bylas dėl individualių administracinių aktų teisėtumo, t. y. vykdančiam viešojo administravimo subjekto kontrolę, yra pavesta nagrinėti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veikla) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str.). Be to, pabrėžtina, kad tiek pareiškėjos nurodomoje, tiek pirmosios intancijos teismo nurodytoje teisės akto redakcijose buvo numatytas tas pats ribojimas – einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių suma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos nurodyti argumentai dėl netinkamos akto redakcijos taikymo, atmestini.

VSDFV Vilniaus skyrius, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą ir taikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. PA_SP5-41 perskaičiavo pareiškėjos I. P. motinystės (tėvystės) pašalpą ir 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. PA_SP3-1586 pareiškėjai buvo išmokėta 3 281,24 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. (priskaičiuota pašalpos nepriemokos suma (neatskaičius mokesčių) sudaro 4 153,50 Lt).

Minėtas perskaičiavimas buvo pagrįstas tuo, kad perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpos suma vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų atostogų laikotarpiu negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos (šiuo atveju buvo netaikytas Laikinajame įstatyme numatytas ribojimas dėl einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai). Kadangi perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos suma buvo 4 628,81 Lt ir ji buvo didesnė nei apskaičiuota remiantis norma, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) mėnesio pašalpai skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. ir Nuostatų 7 p.), pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos (pašalpa vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu apskaičiuojama kompensuojamąjį uždarbį dauginant iš 75 proc.) nepriemoka už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. apskaičiuota taikant pastarąjį dydį (1 170 Lt x 5 x 75 proc. = 4 387,50 Lt).

Pareiškėja nesutinka su tokiu VSDFV Vilniaus skyriaus paskaičiavimu, tačiau savo argumentuose neįvertina tos aplinkybės, kad išmokėdamas pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, viešojo administravimo subjektas rėmėsi tiek Konstitucinio Teismo nutarimu, tiek atsižvelgė į aptartas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Nuostatų normas. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai paskaičiuota, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) mėnesio pašalpai skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos, o tai reiškia, kad maksimali pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos ir yra 4 387,50 Lt (kaip minėta, pašalpa už antruosius metus skaičiuojama kompensuojamąjį uždarbį dauginant iš 75 proc.) (1 170 Lt x 5 x 75 proc.).

Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektas, sumokėdamas pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, pats savo veiksmais pritaikė Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes ex tunc, t. y. retroaktyviai, ir faktiškai atkūrė padėtį, buvusią iki teisės akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo. Tai jis padarė apskaičiuodamas paereiškėjai susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, netaikant antikonstitucinėmis pripažintų normų, tačiau atsižvelgiant į galiojusį reguliavimą, taigi pareiškėjos argumentai dėl mokėtinos sumos dydžio atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl procesinės teisės pažeidimų. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, pareiškėja vertina pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą kaip sprendimą be motyvų, be to pabrėžia, kad teisėjas tendencingai siekė, kad ji atsisakytų savo pareikšto skundo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai, įvertino skundžiamų viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą ir bylos aplinkybes ir padarė išvadą, kad viešojo administravimo subjektui savo noru įvykdžius pareiškėjos reikalavimą, nebeliko prasmės tenkinti pareiškėjos skunde išdėstytus reikalavimus. Pabrėžtina, jog laikoma, kad sprendimas (nutartis) yra be motyvų, kai jis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Be to, tai, kad pareiškėjai buvo išaiškinta teisė atsisakyti pareikšto skundo tuo pagrindu, kad jos reikalavimas jau įvykdytas, negali būti laikoma teismo šališkumu. Pagal ABTĮ 10 straipsnį teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Taigi išaiškindamas galimybę atsisakyti pareikšto skundo, pirmosios instancijos teismas ne pažeidė procesinės teisės normas, kaip nurodo pareiškėja, o tik vykdė ABTĮ numatytą pareigą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat pateikia argumentus dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja teisingai nurodo, jog atsakovas, pervesdamas dalį sumos, iš esmės pripažino pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, tačiau ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareiškėjas gali reikalauti išlaidų atlyginimo tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundo neatsisakė (nors pati pareiškėja akcentuoja, kad teismas siūlė jai pasinaudoti šia teise), todėl neturi teisės ir reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį.

Nepatenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas apeliantės prašymas priteisti apeliaciniame procese turėtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius