2K-172-895/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-172-895/2015

Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00170-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.1;

2.1.7.4;

2.3.6.4.5.1;

2.4.5.2.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant nuteistajai (nukentėjusiajai) J. M.,

nuteistajam (nukentėjusiajam) G. L.,

jo gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij),

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios (nukentėjusiosios) J. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 22 d. nuosprendžio ir pagal nuteistojo (nukentėjusiojo) G. L. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 22 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu J. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant ją per šį laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

G. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteista iš J. M. 500 Lt (144,81 Eur) G. L. neturtinei žalai atlyginti ir 1065 Lt (308,45 Eur) atstovavimo išlaidų.

J. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus J. M. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta nuosprendžio dalis, kuria G. L. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis: G. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Priteista iš G. L. J. M. 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pakeista nuosprendžio aprašomoji dalis dėl J. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad įvykio laikas – 2013 m. liepos 2 d., apie 10.00 val.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nuteistosios (nukentėjusiosios) J. M., prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o G. L. gynėjo atmesti, nuteistojo (nukentėjusiojo) G. L. ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o J. M. atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. M. nuteista už tai, kad 2013 m. liepos 2 d., apie 10.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, žodinio konflikto metu tyčia nagais apdraskė G. L. veidą ir kaklą, įkando į kairę ranką, taip padarė įbrėžimus veide ir kakle ir poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu kairiajame dilbyje, t. y. nežymiai sutrikė G. L. sveikatą.

G. L. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 2 d., apie 10.00 val. buto, esančio Vilniuje, Rygos g. 17-26, virtuvėje, žodiniam konfliktui peraugus į muštynes, tyčia sudavė rankomis J. M. į galvą, padarydamas jai galvos sumušimą, kaklo raiščių patempimą, kairės akies sumušimą, dešinės akies vokų hematomą ir nubrozdinimą, dešinės akies obuolio junginės hematomą, taip sukėlė J. M. fizinį skausmą.

Kasaciniu skundu nuteistoji (nukentėjusioji) J. M. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti, priteisti iš G. L. 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jos nuteisimo, civilinių ieškinių ir proceso išlaidų priteisimo, teigia, kad nuosprendis dėl to neteisėtas ir nepagrįstas.

Nuteistoji tvirtina, kad, prasidėjus žodiniam konfliktui, ji buvo sumušta „Aro“ pareigūno G. L., tačiau jo bendrininkai L. T. ir V. J. teigė kitaip – kad ji sumušė G. L.. Kasatorė nurodo buvusi bejėgė prieš tris jaunus vyrus. Ji mano turėjusi teisę ginti savo garbę ir orumą, reikalauti baigti ją filmuoti mobiliuoju telefonu savo namuose (BPK 44 straipsnio 9 dalis). Ji norėjo išjungti G. L. telefoną ir išeiti iš virtuvės, muštynes pradėjo G. L., nes nepasitraukė ir neleido jai išeiti. G. L. savo elgesiu išprovokavo pavojingą situaciją ir kasatorė buvo priversta gintis. Pasak kasatorės, dėl fiziškai stipresnio pareigūno, veikiančio su bendrininkais, veiksmų (įžeidinėjamo, žeminamo, filmavimo, provokavimo, mušimo, turto gadinimo) sunku valdytis, todėl galima netyčia padaryti neatsargų baudžiamąjį nusižengimą (BK 16 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji, pirma pradėdama konfliktą, veikė tyčia. Iš tikrųjų konflikto niekas nematė, vaizdo įraše neužfiksuota, kad ji būtų priėjusi ir apdraskiusi G. L. veidą; būdama streso būsenos, besigindama ji galėjo padaryti tik taškiukus veide ją užpuolusiam G. L.. Jis, kaip rinktinės „Aras“ pareigūnas, buvo pajėgus kasatorę užpulti ir sužaloti, todėl ji privalėjo neleisti jo prie savęs ir gintis kaip galėdama nuo jo chuliganiškų veiksmų. Jos veiksmai nebuvo tyčiniai, ji nesiekė G. L. sužaloti, o tik bandė apginti save, savo garbę ir orumą bei išvengti rimtesnių sužalojimų. Šiuo atveju kasatorė neperžengė būtinosios ginties ribų, nes „Aro“ pareigūnas kėsinosi į jos sveikatą, nuosavybę, būsto neliečiamybę.

Kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai netenkino jos prašymo G. L. visus sužalojimus nupiešti piešinyje. Šiuo atveju specialisto išvados nepakanka – G. L. turėjo įrodyti, kad ji nubrozdino jam veidą ir kaip tai padarė. Kasatorė tvirtina nebūtų sugebėjusi sumušti šalia savo dviejų draugų buvusio 15 metų už ją jaunesnio, fiziškai stipresnio Lietuvos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūno, ji galėjo tik gintis.

Kasatorės manymu, teismas neištyrė ir neteisingai įvertino daugelį nurodytų faktų ir įvykusio incidento aplinkybių, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas neįvertino provokacijos, neatsižvelgė į tai, kad G. L. parodymai apie patirtą fizinį skausmą buvo nenuoseklūs ir neatitinkantys tikrovės. Bylos nagrinėjimas teisme buvo šališkas, neobjektyvus, atliktas nesivadovaujant BPK 6 straipsnio 2 dalimi.

Teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada ir laikė įrodyta, kad ji sužalojo G. L. Specialisto išvada dėl G. L. sužalojimų surašyta ketvirtą dieną po įvykio, be to, joje nurodytas tik tikėtinas jų padarymo laikas.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad greitosios medicinos pagalbos stoties kortelėje N-148819 G. L. yra užfiksuoti subraižymai veide ir kakle, o ligoninės paciento, patyrusio galvos traumą, apžiūros protokole – dar ir galvos sumušimas. Šiuose medicinos dokumentuose dilbio sužalojimas neužfiksuotas, jis konstatuotas tik specialisto išvadoje, praėjus keturioms dienoms po įvykio. Šie duomenys patvirtina, kad G. L. dilbis įvykio metu nebuvo sužalotas, aplinkybė, kad ji įkando G. L. į ranką, neįrodyta, to niekas tiesiogiai nepatvirtina. Be to, medicinos dokumentuose nenurodytos galvos sumušimo žymės (guzas, mėlynė ir kt.). Akivaizdu, kad liudytojas L. T. melavo teisme sakydamas, kad G. L. galva trenkėsi į sieną, o po to nuo sienos, praradęs lygsvarą, trenkėsi į šaldytuvą. Taip pat, kasatorės teigimu, G. L. pateiktoje nuotraukoje Nr. 4 užfiksuoti nubrozdinimai neatitinka specialisto išvadoje aprašytų nubrozdinimų – taškiukai virto 2–3 cm nubrozdinimu. Nuotraukoje nematyti specialisto išvadoje aprašyto 2 cm ilgio į dešinę nuo dešinės ausies kaušelio išilginės krypties 3 cm ilgio nubrozdinimo ir ties kairės ausies kramsliu įstrižos krypties (iš apačios į viršų ir į dešinę kylančio) 3 cm ilgio nubrozdinimo. Kasatorės teigimu, neįmanoma nagais padaryti trijų vienas nuo kito 0,5 cm atstumu nutolusių skersinės krypties 0,6, 07 ir 1,5 cm ilgio nubrozdinimų kakle, nes tarp nagų atstumas daugiau kaip centimetras. Iš tikrųjų įvykio metu G. L. veide ir kakle kasatorė gindamasi galėjo padaryti tik kelis nubrozdinimus, kaip taškiukus, neturinčius jokios įtakos jo sveikatai, todėl jos veika turėtų būti vertinama kaip mažareikšmė (BK 37 straipsnis). Akivaizdu, kad šių nubrozdinimų ir dilbio sužalojimo, užfiksuotų tik specialisto išvadoje, kasatorė nebuvo pajėgi padaryti jaunam ir aukštesniam už ją vyrui. Kasatorės įsitikinimu, teismas nepagrįstai pripažino, kad ji padarė G. L. nežymų sveikatos sutrikdymą – ji jam sukėlė tik fizinį skausmą esant būtinosios ginties sąlygoms (BK 28 straipsnis). Be to, teismas neatkreipė dėmesio į specialisto išvadoje esančius neatitikimus – apžiūros skiltyje rašoma apie kairįjį dilbį, o konstatuojamojoje dalyje – apie dešinįjį.

Kasatorės teigimu, teismas turėjo įvertinti ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, iš kurios matyti, kad ji skambino į policiją 10.14 val. ir iš karto iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Kasatorė po įvykio buvo nuvežta į gydymo įstaigą, iš šios medikai apie jos sumušimą pranešė policijai, tai patvirtina byloje esanti pažyma, o G. L. tokios pažymos neturi, gydytojai apie jo sužalojimą policijai nepranešė. G. L. paskambino į policiją 10.14 val., tačiau greitosios medicinos pagalbos nekvietė, nes jam jos nereikėjo. Greitosios medicinos pagalbos kortelė Nr. 148819 G. L. buvo sukurta tik 10.31 val., į ligoninę jis važiavo su L. T. savo transportu.

Be to, vaizdo įrašų ir G. L. nuotraukos sukūrimo laikas neatitinka konflikto pradžios ir įvykio aplinkybių. Kasatorė nurodo, kad pirmasis vaizdo įrašas darytas įvykio dieną 7.08 val., nuotrauka Nr. 4 fotografuota 7.12 val., antrasis vaizdo įrašas darytas 7.14 val., o 10.14 val. G. L. skambino į policiją. Vaizdo įrašai ir nuotrauka buvo perkelti iš G. L. mobiliojo telefono be kasatorės advokato dalyvavimo. Byloje esantis vaizdo įrašas yra koreguotas. Iš jo pašalinti konfliktą provokuojantys G. L. žodžiai ir intensyvus kasatorės ėjimas į koridorių, nes tai prieštarautų G. L. ir teismo versijai, kad filmuota medžiaga – tai konflikto pradžia. G. L. nufilmavo, išjungė telefoną ir pradėjo ją mušti, o vėliau, pašalinęs iš vaizdo įrašų, kas jam nenaudinga, t. y. padaręs geros kokybės vaizdo įrašo montažą, jį pristatė teismui. Teismas, priimdamas šį vaizdo įrašą ir nuotrauką, pažeidė BPK nuostatas. Nei vaizdo įrašai, nei nuotrauka negali būti laikomi autentiškais, patikimais ir leistinais įrodymais, todėl teismas jais negalėjo grįsti kasatorės kaltės. Be to, kasatorės manymu, svarbu ir tai, kad vaizdo įrašas padarytas jos privačioje nuosavybėje be jos sutikimo, o tai prieštarauja įstatymams.

Pasak kasatorės, gydytojos D. G. palydimajame lape Nr. 148807 jai nustatyta diagnozė sutampa su ligoninės apžiūros lape Nr. 53265 nurodyta diagnoze, kuri laikytina rimta, joje yra įrašas, kad pacientė nedarbinga, jai pasiūlyta paimti nedarbingumo pažymėjimą. Kasatorė pažymi, kad ji į ligoninę pristatyta ne pačios prašymu, o suteikus medicinos pagalbą. Taigi pirmiau nurodytuose medicinos dokumentuose užfiksuoti akių sumušimai buvo matomi, o ne išryškėjo vėliau, kaip teigė teismas.

Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos teiginį, kad G. L. greitosios medicinos pagalbos stoties kvietimo kortelė Nr. 148819 yra suklastota, motyvuodamas tuo, kad G. L. bei J. M. kortelių rašysenos neatitinka, nes šias korteles pildė skirtingi asmenys. Pasak kasatorės, kortelių pildyti skirtingi asmenys negalėjo, nes tiek ją, tiek G. L. apžiūrėjo gydytoja D. G., ji užpildė ir jųdviejų korteles. Kad G. L. kortelė yra suklastota, patvirtina jos (kasatorės) kortelė, kuri buvo užpildyta be klaidų tuo pačiu metu ir ištraukta iš greitosios medicinos pagalbos centro programos. O G. L. kortelės Nr. 148819 forma skiriasi, ji pradėta naudoti tik nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio. Tai reiškia, kad G. L. kairė kortelės pusė buvo užpildyta ne įvykio dieną, o 2013 m. rugsėjo mėn. prieš teismo posėdį kito gydytojo. Šios kortelės įrašuose padaryta klaidų nurodant, kad greitoji medicinos pagalba jam buvo iškviesta iš kasatorės telefono ir kad kvietėjas greitosios medicinos pagalbos brigada. Teisme G. L. teigė, kad greitąją medicinos pagalbą jis iškvietė pats, bet vėliau buvo nurodyta, kad tai padarė policijos pareigūnai; niekas teisme nepaaiškino, kodėl G. L. kortelė buvo sukurta tik 10.31val.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad G. L., kaip paciento, patyrusio galvos traumą, apžiūros protokole yra taisytų ir prirašytų žodžių, t. y. anamnezėje žodžiai „su nubrozdinimais“ yra prirašyti, jie parašyti ant raidžių APV trečioje eilutėje (trečioje eilutėje buvo parašyta APV ir 18 su dar kažkokiomis raidėmis).

Pasak kasatorės, teismas turėjo netikėti G. L., nes byloje nėra nė vieno jo medicinos dokumento ar liudytojų parodymų, kurių nebūtų galima nuginčyti, o netikėti kasatorės parodymais teismas neturėjo pagrindo. Jos parodymuose esantys netikslumai galėjo atsirasti tik dėl to, kad nuo įvykio iki teisminio bylos nagrinėjimo buvo praėję keturi mėnesiai, todėl ji galėjo kažko neprisiminti. Be to, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nurodo jos netinkamą elgesį pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, jai nebuvo leidžiama kalbėti, ji nuolat buvo pertraukinėjama, tai gali patvirtinti teisiamojo posėdžio garso įrašai. Kadangi be jokio pagrindo besąlygiškai buvo tikima tik G. L. parodymais, o kasatorės parodymai buvo atmetami, ji prašė pakeisti teisėją D. M., tačiau prašymas buvo atmestas. Be to, šios instancijos teismas atmetė jos pirmąjį priešpriešinį skundą, kuriame G. L. ji įvardijo kaip organizatorių, o antrąjį, kuriame ji kaltino tik G. L., priėmė, bet nenagrinėjo. Taip pat buvo atmestas jos prašymas leisti perklausyti 2013 m. liepos 2 d. įrašus, kai G. L. buvo kviesta policija ir greitoji medicinos pagalba, nes bylos dokumentai nepatvirtina liudytojų parodymų, be to, pagal gydytojos balsą būtų galima nustatyti, kuri gydytoja buvo jos namuose įvykio dieną. Netenkintas buvo ir prašymas kviesti į teismą bendraturtį M. T., kuris patvirtintų, kad jis išdavė svetimam žmogui G. L. įgaliojimą savo nuožiūra naudotis bei valdyti 1/3 buto dalį Vilniuje, Rygos g. 17-26, bei sužinotų apie nuomininkų netinkamą elgesį, nes jis nė karto nebuvo pasirodęs bute. Kasatorės manymu, teismas pažeidė BPK 7 straipsnio nuostatas, nes nagrinėjo tik G. L. prašymus kviesti į teismą policijos pareigūnus, leisti pristatyti vaizdo įrašus ir kt., o kasatorės prašymas išreikalauti iš Greitosios medicinos pagalbos stoties visas įvykio dieną G. L. užvestas kvietimo korteles buvo patenkintas tik po kelių mėnesių.

Kasatorė teigia, kad ne jos parodymai buvo nenuoseklūs, o G. L., jo pažįstamų ir kitų proceso dalyvių. Tai patvirtina bylos dokumentai ir prieštaringi liudytojų parodymai. Nei 2013 m. liepos 3 d. pareiškime policijai, nei skunde privataus kaltinimo tvarka G. L. nenurodė, kad konflikto metu kasatorė būtų turėjusi rankose šaukštą, taip pat kad jis darė vaizdo įrašus.

Kasatorė nurodo, kad teismas neatžvelgė į tai, jog ji pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, yra dvi jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalyje, ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 39 straipsnio 1, 3 dalys). Ji buvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio l dalies 6 dalis), tam buvo iš anksto pasirengta. G. L. savo veiksmams nufilmuoti buvo įjungęs mobilųjį telefoną, tam, kad galėtų parodyti, jog jis pats neva buvo užpultas. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad jis provokavo konfliktą. Nuteistosios manymu, tai, kad jos namuose buvo apgyvendintas narkomanas taip pat yra provokacija. Kita jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte, t. y. veikos padarymas dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Kasatorė teigia, kad ji buvo filmuojama jai priklausančiuose namuose be jos sutikimo, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.22 straipsnio 1 dalies, 2.23 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatas, taip pat be jos sutikimo buvo apgyventas nuomininkas V. J.

Kasatorė pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į jos asmenybę – neteista, įgijusi aukštąjį išsilavinimą, visą gyvenimą dirbo, mokėjo valstybei mokesčius, viena užaugino du sūnus, niekada su policija neturėjo jokių reikalų, kol 2006 m. jos buvusiam vyrui pardavus buto dalį, G. L., siekdamas priversti parduoti butą, pradėjo ją provokuoti ir šantažuoti. Teismas neteisingai nustatė konflikto priežastį, taip pažeidė BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas. G. L. neteisėtai apgyvendino bute niekur nedirbančius narkomanus, užsiimančius prostitucija (pažyma byloje), kurie keturis kartus sumušė ją savo namuose, naikino turtą, ne vieną kartą išlaužė lauko duris. Tikroji konflikto priežastis – neteisėtas apgyvendinimas bute žmonių, kurie netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas gyventi kitiems kartu su jais gyvenantiems, siekiant priversti ją parduoti butą.

Kasatorė, pasisakydama dėl priteistų civilinių ieškinių ir proceso išlaidų, atkreipia dėmesį į tai, kad po įvykio jai buvo diagnozuotas kairės akies ir kairės galvos pusės sumušimas, dešinės akies vokų hematomos, dešinės akies obuolio junginės hematoma; ji buvo netekusi sąmones, jai svaigo galva. Medicinos dokumentuose įrašyta, kad kasatorė buvo nedarbinga, galėjo paimti nedarbingumo pažymėjimą. Dėl akių sužalojimų ji lankėsi poliklinikoje pas okulistą. Akių sužalojimas yra pavojingas, nėra aišku, kaip atsilieps jos sveikatai ateityje, o G. L. diagnozuota dešinės veido pusės ir kaklo dešinės pusės nubrozdinimai, kurie užgyja visiškai, nepalikdami jokių buvusios traumos padarinių. Pasak nuteistosios, nors ji nukentėjo tokiomis pačiomis aplinkybėmis, bet buvo sumušta gerokai stipresnio už save „Aro“ pareigūno, todėl jai padaryti sužalojimai yra rimtesni. Be to, kasatorės manymu, svarbu ir tai, kad dėl G. L. organizuotos provokacijos ji, būdama nekalta, turėjo metus vaikščioti po teismus, rašyti apeliacinį ir kasacinį skundus – tai kainavo daug sveikatos ir nervų. Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą (CK 2.22 straipsnio 3 dalis).

Pasak kasatorės, G. L. advokatas pažeidė BPK 48 straipsnio 6 dalies nuostatas, draudžiančias naudoti neteisėtas gynybos priemones, nes teismui pristatė dokumentus su klaidomis, be to, tyčia suteikė teismui melagingą informaciją, stengėsi apjuodinti kasatorę. Jos manymu, blogai atliktas darbas neturi būti apmokėtas – už nekvalifikuoto ir nepadoraus advokato darbą G. L. turi susimokėti pats (BPK 104 straipsnio 2 dalis). Be to, G. L. geresnė turtinė padėtis, bylos nelaimėjo niekas, abu proceso dalyviai pripažinti kaltais, nuteistoji negalėjo samdytis advokato, nes neturi tam pinigų, jos nuostoliai neturėtų būti didesni už G. L..

Kasatorės manymu, teismas padarė įrodymų vertinimo klaidų (BPK 20 straipsnio pažeidimas) ir buvo šališkas; esant prieštaringiems liudytojų parodymams ir nepavykus jų pašalinti, teismas, vadovaudamasis asmens nekaltumo prezumpcijos principu, turėjo ją išteisinti.

Kasaciniu skundu nuteistojo (nukentėjusiojo) G. L. gynėjas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl G. L. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl G. L. yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas; šie pažeidimai yra esminiai, nes jie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, taip pat dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos G. L. įstatymų garantuotos teisės į rungimosi procesą bei pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Pasak kasatoriaus, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, kuris buvo būtinas nuosprendyje išdėstytoms išvadoms pagrįsti, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nepateikdamas jokių motyvų, kodėl kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus (BK 331 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje tiek išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, tiek bylą apeliacine tvarka patikrinęs ir naują apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nustatė iš esmės tas pačias baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK normose įtvirtintų nuosprendžio surašymo taisyklių, tik formaliai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir nepateikė motyvų ir argumentų, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant, kad G. L. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų dėl neva netinkamo įrodymų vertinimo matyti, kad pasisakydamas šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas išdėstė tik teorines BPK 20 ir 305 straipsnių nuostatas.

Skundžiamo nuosprendžio turinys grindžiamas iš esmės bendro pobūdžio pasisakymais, nesusietais su konkrečiais argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl negalima daryti išvados, kad išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas buvo patikrintas tinkamai. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė tik savo pamąstymus dėl nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų laiko, masto, lokalizacijos, nenurodydamas, kodėl atmeta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tokie sužalojimai (jei jie ir buvo padaryti konflikto metu) galėjo atsirasti G.

L. ginantis nuo J. M. užpuolimo. Šios instancijos teismas formaliai nurodė, kad, įvertinus J. M. sužalojimų pobūdį, darytina išvada, jog jie neatitinka G. L. versijos, kad jis tik gindamasis rankomis bandė atstumti J. M.. Pasak šio teismo, buvo ne tik bandoma atstumti J. M. ar kitaip atremti jos puolimą, bet jai buvo suduoti ir smūgiai ranka, dėl kurių buvo padaryti jai sumušimai. Apeliacinės instancijos teismas tik pacitavo liudytojų D. G. ir D. K. parodymų dalis, tačiau dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išdėstytų išvadų iš esmės nepasisakė, jų nuosekliai nesugretino ir neaptarė, taip pat nenurodė, kodėl dalimi G.

L. parodymų tiki, o kita dalimi, kur jis aiškino, jog gynėsi nuo J. M. puolimo, – netiki.

Kasatorius nurodo, kad pagal BPK nuostatas draudžiama apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, tačiau apeliacinis teismas to nepaisė. Teismas padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad iš karto po konflikto J. M. veide sužalojimų nebuvo matyti, jie, tikėtina, išryškėjo tik atvykus policijos pareigūnams ir gydytojai, taip pat kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti tik konflikto metu ir būtent nuo G. L. tyčinių smūgių. Pasak kasatoriaus, darant išvadas turi būti remiamasi tik patikimais įrodymais ir protingumo kriterijais, nagrinėjamoje byloje negalima atmesti, kad G. L. gynėsi nuo J. M. užpuolimo ir kad iš karto po įvykio nukentėjusioji galėjo tokius sužalojimus pasidaryti pati.

Kasatorius teigia, kad, darydamas išvadas dėl sužalojimų J. M. padarymo, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi J. M. žodžiais, medicininių dokumentų (paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapo Nr. 53269, Greitosios medicinos pagalbos stoties kvietimo kortelės bei palydimojo lapo Nr. 148807) duomenimis, liudytojų D. G. ir D. K. nenuosekliais parodymais. Vertindamas nukentėjusiosios parodymus apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jos parodymai nepatikimi ir viso proceso metu buvo nenuoseklūs, todėl dalį jų (dėl smaugimo, sudavimo į krūtinę ir spardymo) atmetė, tačiau kita jos parodymų dalimi dėl G. L. smūgių jai į galvą sudavimo patikėjo ir apkaltinamajame nuosprendyje ja rėmėsi, taip pats sau prieštaraudamas.

Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, nors to ir nebuvo prašoma, turėjo savo iniciatyva atlikti įrodymų tyrimą ir, paskyręs medicininį tyrimą, nustatyti J. M. padarytų sužalojimų mastą, laiką, lokalizaciją ir padarymo mechanizmą, taip pat išsiaiškinti, ar galėjo sužalojimai atsirasti smūgiuojant ranka į galvą, ar ji galėjo pati juos pasidaryti, ar atitinka sužalojimų padarymo mechanizmas G. L. parodymus ir ar tokie sužalojimai, kaip tvirtina teismas, pagal savo pobūdį išryškėja tik po tam tikro laiko. Neatlikęs įrodymų tyrimo, kaip tai nustatyta BPK 324 straipsnio 6 dalyje, šios instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, vadovavosi prielaidomis, o ne patikimais, pagrįstais įrodymais.

Kasatorius pažymi, kad, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokė savo puolamųjų smurtinių veiksmų prieš kitą asmenį pobūdį ir norėjo jį sužaloti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad G. L. veikoje nėra tiesioginės tyčios sužaloti J. M., o sužalojimai, tikėtina, buvo padaryti ginantis nuo jos puolamųjų veiksmų, išsamiai tokią išvadą motyvavo, o apeliacinės instancijos teismas, aprašydamas pripažinta įrodyta nusikalstamą veiką (BPK 305 straipsnio 1 punktas), šią išvadą pagrindžiančių faktinių aplinkybių nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodė. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinojo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviojo sudėties požymio – tiesioginės tyčios (jos valinio elemento).

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdamas kaltinimui palankiems įrodymams, nemotyvuotai atmesdamas kitus įrodymus, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas. G. L. parodymai dėl jo veiksmų neišanalizuoti, jo parodymams skirta nepakankamai dėmesio, jie vertinti itin skeptiškai, vertinant tik detales, o ne esmines aplinkybes. Nuosprendis grindžiamas aplinkybėmis, kurios apskritai nebuvo nustatytos teisminių nagrinėjimų metu, visiškai nekreipiant dėmesio į prieštaravimus. Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis surašytas, nesilaikant BPK 305 straipsnyje nustatytų reikalavimų, G. L. parodymai liko nepaneigti, tik formaliai nurodyta, kad jo parodymus paneigia kiti įrodymai. Taip, kasatoriaus įsitikinimu, priimdamas G. L. apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir pažeidė jo teises. Be to, šios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nepateikė išsamių motyvų dėl esminių pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio argumentų nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl G. L. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepagrįstos jokiais patikimais įrodymais, faktais, todėl gali būti vertinamos tik kaip tam tikros abejonės, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistosios (nukentėjusiosios) J. M. ir nuteistojo (nukentėjusiojo) G. L. gynėjo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008, 2K-586/2010, 2K-601/2010, 2K-320/2013).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė naują nuosprendį, pagal kurį panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. L. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jį pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo J. M. apeliacinį skundą, remdamasis pirmosios instancijos teismo proceso metu išnagrinėtais bylos duomenimis, tačiau kai kuriais skunde keliamais klausimais padarė skirtingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas skirtingai nei pirmosios instancijos teismas vertino konflikto tarp J. M. ir G. L. eigą, G. L. vaidmenį šiame konflikte ir skirtingai nei pirmosios instancijos teismas sprendė jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį klausimą.

Antai pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtų asmenų konfliktą, konstatavo, kad neįrodyta, jog G. L. tyčia atliko prieš J. M. smurtinius veiksmus ir iš esmės pripažino, kad jo veiksmai nebuvo nei tyčiniai, nei nukreipti į siekį sužaloti J. M., o jis bandė ją atstumti tik gindamasis nuo neteisėtų jos pačios veiksmų ir siekdamas išvengti savo paties sužalojimų.

Apeliacinės instancijos teismas pateikė kitokį šios situacijos vertinimą ir, aptardamas nuosprendyje konfliktą tarp G. L. ir J. M., konstatavo, kad šiame konflikte buvo ne tik bandoma atstumti J. M. ar kitaip atremti jos puolimą, bet buvo ir jai ranka suduoti smūgiai, taip padarant sumušimus; kad aktyvūs tiek G. L., tiek J. M. puolamieji veiksmai leidžia tarpusavio konfliktą vertinti kaip muštynes, todėl pripažintina, jog G. L. sužalojimus J. M. padarė tyčia. Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepateikė motyvų, kodėl, esant tiems patiems įrodymams, kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina konflikto eigą ir G.

L. vaidmenį šiame konflikte. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo tik deklaratyviai konstatuota, kad, įvertinus J. M. sužalojimų pobūdį (šie sužalojimai, pasak apeliacinės instancijos teismo, BK 140 straipsnio 1 dalies prasme laikytini sukėlusiais fizinį skausmą), darytina išvada, jog jie neatitinka G. L. versijos, kad jis tik gindamasis rankomis bandė atstumti J. M.. Neaišku, kokiais bylos duomenimis remiantis yra grindžiama tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, kuri iš esmės reiškia, kad minėti sužalojimai, pasireiškę fizinio skausmo sukėlimu, J.

M. negalėjo atsirasti G. L. bandant ją atstumti ar kitaip atremti jos puolimą. Iš esmės tokia apeliacinės instancijos teismo išvada buvo grindžiama tik prielaida dėl minėtų sužalojimų J. M. atsiradimo priežasties. Taigi apeliacinės instancijos teismas, padarydamas tokią išvadą, kuri iš esmės ir nulėmė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimą, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas nuostatas, pagal kurias apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, nepaisė iš 331 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013).

Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje paneigdamas tai, jog sužalojimai, pasireiškę fizinio skausmo sukėlimu, J. M. galėjo atsirasti G. L. bandant ją atstumti ar kitaip atremti jos puolimą, neatsižvelgė ir į liudytojo L. T. parodymus, kad jis matė, kaip J. M. puolė G. L., pastarasis pradėjo dangstytis rankomis – gintis ir trauktis; vienu momentu kažkas šmėstelėjo J. M. rankose; matė, kaip J. M. pastūmė G. L., ir šis trenkėsi galva į sieną ir į šaldytuvą. Juolab kad šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje vertinant L. T. parodymų patikimumą konstatuota, jog vien tai, kad L. T. yra G. L. pažįstamas, atsižvelgiant į jo parodymų atitiktį kitiems byloms duomenims, nesudaro pagrindo laikyti šio asmens parodymus nepatikimais. Šiame kontekste pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kylančių ir iš BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, yra ir tai, jog turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Taigi nurodytos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados neatitinka ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apskritai vertinant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį iš BPK kylančių reikalavimų kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles. Prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį. Nepaisant įstatyme įtvirtintos teisės atlikti įrodymų tyrimą, pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas dėl papildomo įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas į tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų tyrimas išsamus, siekiant išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti prieštaravimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2010).

Iš to išplaukia, jog tokiu atveju, kai apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, ištirti neišsamiai, kad nenustatytos visos reikšmingos veikos kvalifikavimui aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui kyla pareiga imtis priemonių tuos prieštaravimus ir neaiškumus pašalinti. Viena esminių apeliacinio proceso priemonių, suteikta baudžiamojo proceso įstatymo, yra būtent papildomo įrodymų tyrimo atlikimas, kurio metu galima iš naujo apklausti proceso dalyvius, ištirti kitus bylos duomenis, t. y. atlikti veiksmus, reikalingus išsamiam įrodymų ištyrimui ir jų vertinimui.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl konflikto eigos ir jame dalyvavusių asmenų vaidmens šiame konflikte, tokias išvadas padarė neišnaudojęs visų galimybių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, taip iš esmės pažeisdamas baudžiamojo proceso taisykles dėl įrodymų tyrimo. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliktas nebuvo. Vien tas faktas, kad proceso metu proceso dalyviai nereikalavo atlikti įrodymų tyrimo, neužkerta kelio šiam procesiniam sprendimui teismo iniciatyva. Nagrinėjamoje byloje apeliacinio teismo nuosprendis, kuriuo buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, iš esmės reiškė pripažinimą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymai yra nenuoseklūs, faktiškai prieštaringi, ištirti neišsamiai, kad nenustatytos visos reikšmingos veikos kvalifikavimui aplinkybės. Būtent siekiant pašalinti byloje esančius prieštaravimus dėl konflikto eigos, G. L., J. M. vaidmens šiame konflikte, jiems atsiradusių sužalojimų masto, jų atsiradimo priežasčių, padarymo mechanizmo šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka turėjo būti atliktas įrodymų tyrimas, kuriame dėl klausimų, susijusių su sužalojimais G. L., J. M. padarymu, būtų apklausti ir specialistai.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas turi, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atlikti įrodymų tyrimą, siekiant pašalinti kilusias abejones dėl veikos aplinkybių, susijusių su konflikto eiga, G. L., J. M. vaidmeniu šiame konflikte, jiems padarytais sužalojimais, atitinkamai pateikti išsamų įrodymų vertinimą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir savo išvadas tinkamai motyvuoti.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų J. M., G. L. gynėjo kasacinių skundų argumentų, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 daliai, kadangi, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jie gali būti bylos nagrinėjimo dalykas, o bet kokie motyvai dėl šių argumentų galėtų reikšti išankstinį išvadų nustatymą ir tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Vladislovas Ranonis

Armanas Abramavičius