AS-858-915-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-915/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01531-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriui dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2014 m. birželio 19 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 2-7), kuriuo prašoma:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Raseinių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 11SD-(14.11.104-2246) dalį, kuria vilkinama atlikti veiksmus atsisakant suformuoti žemės sklypą Raseinių rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, ir priimti sprendimą dėl neatlygintinai žemės sklypo perdavimo pareiškėjui nuosavybėn tik tokio dydžio, kurie būtini esamiems įvardytiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį;

2) įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyrių jo lėšomis per 2 mėnesius suformuoti žemės sklypą Raseinių rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime 8, ir per 10 darbo dienų nuo Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio nurodytų darbų atlikimo priimti sprendimą dėl neatlygintinai žemės sklypo perdavimo pareiškėjui ir per 5 darbo dienas nuo sprendimo dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pareiškėjui žemės sklypo perdavimą įforminti valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktu (pagal pareiškėjo prašymus 2013 m. rugsėjo 23 d., 2014 m. gegužės 15 d., 2014 m. gegužės 21 d., pateiktus atsakovui) nuosavybėn tik tokio dydžio, kurie būtini esamiems įvardytiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį t. y.: pirma: pastatą – mokyklą Raseinių rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime 8 (nekilnojamojo daikto archyvinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pastatas pažymėtas plane – lC2p, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 850,35 kv. m.); antra: pastatą – sandėlį Raseinių rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime 8 (nekilnojamojo daikto archyvinėje byloje Nr. 72/8286 pastatas pažymėtas plane – 7Ilp, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas – 34,32 kv. m.); trečia: kitus statinius (inžinierinius) – kiemo statinius (tualetą, kiemo aikštelę) Raseinių rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (nekilnojamojo daikto archyvinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi (b. l. 46-47) pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos skundą atsisakė priimti, nes buvo nesilaikyta tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teismas pasiūlė pareiškėjui dėl Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus 2014 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. (14.11.104.)-2246 kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją – Nacionalinę žemės tarnybą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 3 dalimi, nurodė, jog tiesiogiai teismui yra skundžiami teritorinių padalinių sprendimai, kai jais nuspręsta atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą. Įvertinęs Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus 2014 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. (14.11.104.)-2246 turinį, teismas sprendė, jog toks sprendimas nėra priimtas.

Teismas pažymėjo, jog viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo prašomu išspręsti klausimu per įstatymų nustatytą terminą. Šiuo atveju buvo matyti, kad viešojo administravimo subjektas priėmė sprendimą dėl gautų pareiškėjo prašymų nurodydamas motyvus, kuriais remiantis atsisakė atlikti tam tikrus pareiškėjo prašomus veiksmus. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 17 d. skundą pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, o ne kaip numatyta – Nacionalinei žemės tarnybai, t. y. nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, skundą buvo atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija atskiruoju skundu (b. l. 49-53) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodoma, jog priimta pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų ir argumentų. Remiasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir nurodo, jog tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybės institucija (pareigūnas) vengia atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba vilkina tokių veiksmų atlikimą, toks neveikimas skundžiamas tiesiogiai teismui, netaikant išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme stadijos, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis. Taigi teismo ginčijamojoje nutartyje ir atsakovo ginčijamame sprendimo dalyje nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas turi paduoti skundą Nacionalinei žemės tarnybai.

Nurodo, jog žemės sklypo suformavimo ir sprendimo priėmimo terminus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 925 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo” (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1862 redakcija), todėl, vadovaujantis taisyklių 10 punktu, suformuotas žemės sklypas turi būti perduotas pareiškėjui, bet atsakovas vilkindamas atlikti veiksmus be pagrindo atsisako formuoti minėtą žemės sklypą.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje nenurodyta, kokiu ABTĮ straipsniu vadovaujantis teikiamas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pareiškėjas nurodo, jog jo pateikti skundai dėl atsakovų priimamų ginčijamų sprendimų pavedami nagrinėti tam pačiam teisėjui, gal tai sutapimas, prašo šiuo klausimu pasisakyti.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį, atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes jis nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Šiuo atveju pareiškėjas skundžia Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 11SD-(14.11.104)-2246, kuris nėra sprendimas dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis. Tai yra tik tarpinio pobūdžio raštas, priimtas atsakant į pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymus dėl papildomų dokumentų pateikimo, žemės sklypo suformavimo ir žemės suteikimo pareiškėjui nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Atitinkamai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nesilaikė nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą, motyvuojant tuo, kad jis nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Pareiškėjas su nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti jo skundą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kita vertus, Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, kaip jau minėtą teisę į teisminę gynybą, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad asmuo įgyvendindamas savo teises privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į administracinį teismą, reglamentuoja ABTĮ. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo kreipdamasis į teismą privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų (ABTĮ 5 str.).

Viena tokių sąlygų yra laikymasis atitinkamai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taigi tokios tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas priimti skundą atsisako (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, jam nepateikus duomenų apie tai, kad jis pasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, numatyta Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnyje. Atitinkamai, teisėjų kolegija turi pirmiausiai įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo inicijuojam ginčui tokia tvarka yra privaloma, nagrinėjamu atveju šio klausimo sprendimui taip pat yra reikšmingas ir pareiškėjo inicijuojamo ginčo pobūdis.

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, kad administraciniai teismai nagrinėja bylas ne tik dėl teisės aktų, bet ir administravimo subjektų veiksmų teisėtumo (atsisakymo atlikti veiksmus ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus) (ABTĮ 15 str. 1 d. 1, 2 p., 22 str. 1 d.). Nustatant, ar administracinėje byloje pareiškėjas skundžia administracinį aktą ar neveikimą, atsižvelgtina į individualaus teisės akto sąvoką, pateiktą ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Be to, atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus taip pat nėra tapačios teisinės sąvokos. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas. Sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo aktą, ar neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003 (Administracinių teismų praktika, Nr. 4). Tuo tarpu viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012).

Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, jog pareiškėjas kreipėsi su prašymais į atsakovą dėl žemės sklypo suformavimo ir neatlyginai jam perdavimo pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiami nuosavybėn neatlygintinai jų naudojami šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypai (b. l. 14-15, 21-24).

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 11 d. rašte Nr. 11SD-(14.11.104-2246), atsakant į pateiktus prašymus, nurodyta, kad pareiškėjui gali būti nuosavybėn neatlygintinai suteiktas žemės sklypas prie nuosavybės teise turimų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Raseinių rajono savivaldybėje. Pažymėjo, jog šiuo metu žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kaime, Raseinių rajono savivaldybėje, yra suformuotas didesnis nei būtina esamiems pastatams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, todėl turi būti parengtas žemės valdos projektas – žemės sklypo formavimo–pertvarkymo projektas. Kita vertus, atsakovas nurodė, jog Raseinių rajono apylinkės teisme taip pat yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-115-476/2014, todėl dėl prašymo suteikti žemės sklypą neatlygintinai prie nuosavybės teise turimų pastatų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Raseinių rajone, bus sprendžiama pasibaigus teisminiam procesui (b. l. 12-13).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamu aktu dabartiniu metu atsakovas atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis. Skundžiamas raštas yra pagrindas pareiškėjui manyti, kad atsakovas neatlieka jam priskirtinų veiksmų, juos atsisakydamas atlikti ir apie tai informuodamas pareiškėją. Šias išvadas iš dalies patvirtina ir pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, kad atsakovas vilkindamas, nesilaikydamas teisės aktų nustatytų terminų, be pagrindo atsisako formuoti jo nurodytą žemės sklypą (b. l. 49-53).

Kiek tai susiję su reikalavimu laikytis privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, jog Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d.). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 4 d.). Iš esmės toks reguliavimas yra numatytas ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklėse, patvirtintose Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90 (toliau – ir Taisyklės).

Taigi pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas nagrinėja skundus dėl savo teritorinių padalinių priimtų valinių sprendimų ir veiksmų (neveikimo), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, administracinės bylos medžiagą, pažymi, jog šiuo atveju Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 11 d. raštu Nr. 11SD-(14.11.104-2246), be kita ko, nebuvo išspręstas galutinai prašymas pareiškėjui suteikti žemės sklypą neatlygintinai prie nuosavybės teise turimų pastatų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Raseinių rajone, o buvo įvardintu metu atsisakyta atlikti tokius veiksmus ir nurodyta, kad šis klausimas dėl tikslaus žemės sklypo suteikimo bus sprendžiamas pasibaigus teisminiam procesui (b. l. 12-13), todėl inicijuojam ginčui privalu buvo laikytis išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Be to, tokia tvarka buvo nurodyta ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 11 d. rašte Nr. 11SD-(14.11.104-2246) (b. l. 12-13). Taigi atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, o ne kaip numatyta – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, t. y. nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal turimus duomenis atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Kita vertus, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme taip pat yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2420-257/2014, kurioje buvo nurodyta, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. lT-(3.5)-32, vadovaudamasi Taisyklių 30.3 punktu, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 11 d. raštą Nr. 11SD-(14.11.104-2246). Šias aplinkybes patvirtina ir nurodytos administracinės bylos medžiaga. Tuo tarpu nurodytoje byloje pareiškėjas taip pat pateikė reikalavimus panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. lT-(3.5)-32 ir įpareigoti atsakovą atlikti jo įvardintus veiksmus.

Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą nutartį ir apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant pareiškėjo atskirąjį skundą paaiškėjo aplinkybės, kad pareiškėjas iš esmės pasinaudojo pirmosios instancijos teismo nurodyta ginčo sprendimo tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šioje byloje skundžiamas aktas yra panaikintas pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, taigi pareiškėjo pateiktais skundo reikalavimais savaime jo siekiami interesai nebūtų patenkinti, apginti ir jo pateiktu skundu inicijuojamas ginčas, atsižvelgus į nurodytą pasikeitusią situaciją, būtų beprasmis. Be to, kaip matyti iš administracinės bylos Nr. I-2420-257/2014 medžiagos, šioje byloje pareikštų reikalavimų, būtent įvardintoje byloje yra kilęs pagrindinis pareiškėjo inicijuojamas ginčas.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nenurodyta, kokiu ABTĮ straipsniu vadovaujantis teikiamas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nutartis – teismo procesinis dokumentas, todėl jos turinys turi atitikti ABTĮ 106 straipsnio reikalavimus, joje, be kita ko, turi būti nurodyta nutarties apskundimo tvarka ir terminas. ABTĮ 37 straipsnis taip pat reglamentuoja skundo (prašymo) priėmimą. Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą) teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą). Nutartyje taip pat turi būti nurodymas grąžinti žyminį mokestį tais atvejais, kai paduodant skundą (prašymą) toks mokestis buvo sumokėtas. Teismo pirmininko ar teisėjo nutarties atsisakyti priimti skundą (prašymą) nuorašas ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo pareiškėjui įteikiamas arba pasiunčiamas paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis, jei skundas (prašymas) paduotas elektroninių ryšių priemonėmis ar pareiškėjas skunde (prašyme) nurodė pageidaująs dokumentus gauti elektroninių ryšių priemonėmis. Teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės atitinka nurodytus reikalavimus, joje yra nurodyta nutarties apskundimo tvarka ir terminas (b. l. 46-47). ABTĮ administracinio teismo neįpareigoja priimtoje teismo nutartyje išsamiai nurodyti atskirųjų skundų rašymo ir jų pateikimo detalią tvarką. Tokia tvarka detaliai yra nurodyta procesiniame įstatyme – ABTĮ. Be to, kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, pareiškėjas atskundė jo interesus netenkinančią pirmosios instancijos teismo nutartį ir taip įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjas taip pat atskirajame skunde taip pat pažymi, jog jo pateikti skundai dėl atsakovo priimamų ginčijamų sprendimų vis pavedami gal ir atsitiktinai nagrinėti tam pačiam teisėjui ir prašo šiuo klausimu atskirai pasisakyti (b. l. 49-53). Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nekelia klausimo dėl galimo teisėjų nešališkumo ar kitu aspektu neskundžia nurodytų aplinkybių, todėl nėra aišku, kokiu būtent aspektu pareiškėjas siekia teismo išaiškinimo. Be to, nėra aišku, kokius jo skundus ir kuriuos inicijuojamus ginčus jis mini (b. l. 49-53). Taigi plačiau pasisakyti nurodytu aspektu nėra tikslinga.

Teisėjų kolegija taip pat pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų ir argumentų, vertina kritiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog motyvų nebuvimas teismo sprendime, nutartyje reiškia, kad teismo sprendimas ar nutartis neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas darė išvadą, suformuotą teismo sprendimo, nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P8-61/2005, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nutartyje yra aiškiai išdėstyti motyvai, argumentai, su kuriais pareiškėjas nesutiko savo pateiktame atskirajame skunde (b. l. 49-53). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo nesutikimas su priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi, motyvų gausa savaime neleidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas rezoliucine dalimi atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis