A-662-2088-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2088/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06845-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 26; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. įmonės leidyklos „Žara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. įmonės leidyklos „Žara“ skundą atsakovui Valstybinei lietuvių kalbos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Ž. įmonė leidykla „Žara“ (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugsėjo 12 d. padavė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir VAGK) ir prašė įpareigoti atsakovą Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (toliau – ir VLKK, Komisija, atsakovas) atsakyti į dalykinius (lietuvių kalbos) klausimus, pateiktus 2013 m. liepos 24 d. rašte bei šio rašto antrame punkte nurodytuose anksčiau teiktuose leidyklos raštuose. VAGK 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 3R-304(AG-271/02-2013) pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas A. Ž. įmonė leidykla „Žara“ padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti VAGK 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 3R-304(AG-271/02-2013) ir įpareigoti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją atsakyti į leidyklos raštuose Komisijai išdėstytus dalykinius klausimus, kurie išimtinai priskirti Komisijos kompetencijai. Paaiškino, kad VAGK sprendime neteisingai nurodoma, jog ginčijamas yra Komisijos 2013 m. liepos 30 d. sprendimas. Pareiškėjas teigė, kad nepraleido apskundimo terminų ir kreipėsi į VAGK, skųsdamas VLKK 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą. Po ilgo ir formalaus VLKK atsirašinėjimo pareiškėjas gavo 2013 m. rugpjūčio 13 d. galutinį VLKK sprendimą. Būtent šiame sprendime atsakovas sąmoningai ir melagingai teigė, kad atsakė į visus pareiškėjo keliamus klausimus. Pareiškėjui atsakyta tik į du 2013 m. liepos 24 d. rašte keliamus formalius organizacinius klausimus dėl sprendimo, susijusio su viena iš mokymo priemonių. Tačiau pareiškėjo rašte antrajame punkte buvo pakartotinai nurodyta daug dalykinių klausimų, į kuriuos VLKK nėra atsakiusi. VLKK vengė atsakyti į užduotus klausimus ir vengia atsakyti iki šiol. Apie šiuos klausimus VLKK neužsiminė ir savo 2013 m. liepos 30 d. rašte Nr. S1-381(1.7). Pareiškėjas aiškino, kad nurodytame rašte ir jo punkte neskundė jokių VLKK sprendimų, todėl atsakymui į užduotus klausimus netaikomi jokie terminai. Pareiškėjas siekė, kad būtų atsakyta į keliamus dalykinius klausimus, manė, kad tokius klausimus bet kas ir bet kada gali pateikti VLKK. Apskundimo terminas atsirastų tik tuo atveju, jeigu VLKK atsisakytų pateikti atsakymą. Būtent tai ir įvyko 2013 m. rugpjūčio 13 d., nes VLKK atsisakė atsakyti į šios komisijos kompetencijai priskirtus dalykinius kalbos klausimus. VAGK klaidingai savo sprendime nurodo, kad pareiškėjas ginčijo 2013 m. liepos 30 d. atsakymą. Šiame atsakyme nėra išdėstytas sprendimas atsisakyti atsakyti į pareiškėjo keliamus dalykinius kalbos klausimus. Atsisakymą pareiškėjas gavo 2013 m. rugpjūčio 13 d. raštu ir būtent todėl šį raštą skundė VAGK.

Atsakovas Valstybinė lietuvių kalbos komisija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neatitinkantį faktinių aplinkybių.

Paaiškino, kad į visus pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. rašto Nr. 13-07-20 2 punkte nurodytus leidyklos raštus atsakyta: į 2012 m. liepos 30 d. raštą Nr. 12-07-13 – Komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. S2-172(6.1); į 2013 m. balandžio 19 d. raštą Nr. 13-04-09 – Komisijos 2013 m. gegužės 24 d. raštu Nr. S2-118(6.1); į 2012 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. 12-08-14 keltus klausimus dėl Vadovėlių pakomisės darbo atsakyta žodžiu per 2012 m. rugpjūčio 9 d. įvykusį Komisijos pirmininkės ir darbuotojų susitikimą su A.

Ž. ir leidyklos „Žara“ vadove R. Ž., taip pat Komisijos 2012 m. spalio 2 d. raštu Nr. S1-453(1.7). Pareiškėjo kelti dalykiniai lietuvių kalbos klausimai aptarti prie Komisijos raštų pridėtuose aiškinamuosiuose raštuose. Pagal Bendrojo lavinimo dalykų ir profesinio mokymo(si) vadovėlių kalbos taisyklingumo vertinimo tvarkos aprašo (patvirtinto VLKK 2003 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 1(86)) 11–13 punktus, Vadovėlių vertinimo pakomisė vadovėlių rankraščius vertina pagal ekspertų atliktas rankraščių kalbos ir terminų taisyklingumo ekspertizes, priima sprendimą dėl vadovėlių rankraščių kalbos taisyklingumo, parengia raštus su nurodytais taisyti kalbos dalykais leidykloms.

Į Vadovėlių vertinimo pakomisę įtraukta įvairių sričių kalbos specialistų iš Lietuvių kalbos instituto, Vilniaus universiteto, Lietuvos edukologijos universiteto, kad vadovėlių rankraščių kalba būtų profesionaliai įvertinta įvairiais aspektais. Kaip turi būti sutvarkyta vadovėlių kalba, nurodyta Vadovėlių kalbos reikalavimuose, patvirtintuose VLKK 2006 m. vasario 9 d. posėdžio protokoliniu nutarimu (pakeista 2008 m. birželio 12 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-1). Vadovėlio kalba vertinama rašybos, skyrybos, leksikos, žodžių darybos, morfologijos, sintaksės, terminijos, kirčiavimo, stiliaus atžvilgiu.

Vadovėlyje neturi likti klaidų, įrašytų į Komisijos nutarimus, tarp jų „Dėl Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“, VLKK apsvarstytas „Kalbos patarimų“ knygas, – tai privalomai taisytinos klaidos. Vadovėlių kalbos reikalavimuose nurodyta visa reikalinga literatūra, kuria reikia remtis tvarkant vadovėlių rankraščių kalbą (http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svietimo-istaigos/vadoveliu-kalbos-reikalavimai.html). Atkreipė dėmesį į tai, kad Vadovėlių vertinimo pakomisė pagal savo kompetenciją neatlieka kalbos mokymo (neaiškina, kodėl VLKK nutarimuose, kalbos norminamuosiuose leidiniuose vieni ar kiti kalbos faktai vertinami kaip taisytini, nemoko, kaip atpažinti klaidas tekste ir pan.).

Leidyklose kalbos dalykus turi tvarkyti juos išmanantys specialistai, kurie, kaip ir visų kitų sričių specialistai, turi būti kompetentingi ir išmanyti specialybės pagrindus. Kalbos dalykus tvarkantis darbuotojas privalo būti įsisavinęs bendrojo lavinimo ir aukštosios mokyklos programose numatytas lietuvių kalbos žinias, t. y. būti išmokęs, kokie (ir kodėl) kalbos faktai vertinami kaip klaidos, mokėti naudotis norminamaisiais šaltiniais. Tam, kad kalbos redaktoriams nekiltų klausimų dėl klaidos rūšies (pvz., taisytina forma yra morfologijos ar sintaksės klaida), Vadovėlių vertinimo pakomisės pastabose leidykloms visada parašoma, kokios rūšies klaida yra nurodomas taisyti kalbos faktas, kad redaktorius galėtų greitai ir lengvai rasti išsamų klaidos aiškinimą norminamojoje literatūroje – vadovėliuose, „Kalbos patarimų“ knygose.

Patys šiuose šaltiniuose teikiami klaidų komentarai į pastabų raštus leidykloms netraukiami. Leidyklai „Žara“ pateikti išsamūs kalbos faktų sąrašai su klaidų rūšies nuorodomis. Taip pat leidyklai ne kartą paaiškinta, kaip turi būti sutvarkytas vadovėlio rankraštis, kokias klaidas būtina ištaisyti, kad rankraštis būtų įvertintas teigiamai, paaiškinta, kur autorius gali rasti klaidų komentarus, atkreiptas dėmesys, kad dėl privalomų taisyti klaidų, t. y. teisės aktais įtvirtintų kalbos normų, nediskutuojama. Taigi leidyklos „Žara“ skundas dėl Komisijos neatsakytų dalykinių kalbos klausimų yra nepagrįstas, VLKK raštuose yra atsakyta į visus leidyklos „Žara“ keltus dalykinius klausimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 3R-304(AG-271/02-2013) paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skunde VAGK buvo nurodyta, jog pareiškėjas 2013 m. liepos 24 d. kreipėsi į VLKK, prašė atsakyti į tam tikrus konkrečius dalykinius (kalbos) klausimus, į kuriuos VLKK buvo neatsakiusi, anksčiau atsakydama į ankstesnius leidyklos raštus. Tie klausimai – tai abejonių keliantys VLKK Vadovėlių pakomisės sprendimai ar išvados kalbos klausimais. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsniu, kuriame nurodyti VLKK uždaviniai, ir aiškino, kad atsakyti į leidyklos pateiktus klausimus VLKK privalėjo, nes tai yra jos funkcija, nustatyta teisės aktuose. Taip pat pareiškėjas skunde VAGK rėmėsi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ĮSAK-490. Nurodė, kad nors tai ir keista situacija, kai VLKK pati turi teikti išvadas dėl savo sprendimų, tačiau paaiškino, kad kitos institucijos, į kurią būtų galima kreiptis iškilus ginčams kalbos klausimais dėl VLKK sprendimų, nėra. Nurodė, kad VLKK vertina ir vadovėlių kalbos taisyklingumo klausimus, ir aiškina ginčytinus kalbos taisyklingumo klausimus, todėl negali būti nepriklausomu arbitru, tačiau šiuo metu yra būtent taip. Teikdamas reikalavimą VAGK pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 15 straipsnio 1 punkto 4 ir 5 papunkčiais, taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – Teisės gauti informaciją įstatymas) 6 straipsnio 3 punktu. Prašė įpareigoti VLKK atsakyti į dalykinius (lietuvių kalbos) klausimus, pateiktus 2013 m. liepos 24 d. rašte bei šio rašto antrame punkte nurodytuose anksčiau teiktuose leidyklos raštuose. Skunde VAGK nei VLKK 2013 m. liepos 30 d. raštas, nei 2013 m. rugpjūčio 13 d. raštas nėra ginčijami, apie 2013 m. rugpjūčio 13 d. raštą šiame skunde iš viso nieko nėra pasakyta, jis neanalizuojamas, nevertinamas. Skunde tik prašoma įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

VAGK sprendime daromos tokios išvados: VLKK 2013 m. liepos 30 d. raštas Nr. S1-381(1.7) yra atsakymas į pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. raštą (kreipimąsi). VAGK sprendime nurodoma, kad pareiškėjas pirmiausiai kreipėsi nesutikdamas su VLKK Vadovėlių vertinimo pakomisės ekspertų darbu vertinant vadovėlio „Grafinio dizaino mokykla: grafinio dizaino teorija ir elektroninė leidyba“ (toliau – ir vadovėlis) rankraščio kalbos atitiktį kalbos taisyklingumo reikalavimams. Su šia išvada teismas sutiko. Taip pat nurodyta, kad dėl šio vadovėlio vertinimo visos procedūros jau yra išnaudotos ir pasibaigusios, pareiškėjas neigiamo vertinimo rezultatų neskundė teisės aktuose nustatyta tvarka, dėl šios priežasties taip pat atsisakyta tenkinti skundą.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 24 d. rašte VLKK nurodė, jog VLKK teikė vertinti vadovėlio rankraštį. Pareiškėjas nesutinka su VLKK 2013 m. gegužės 24 d. raštu Nr. S2-118, kuriuo pranešta, kad vadovėlis neatitinka kalbos taisyklingumo reikalavimų ir daugiau vertinti nepriimamas (tai buvo paskutinis ir galutinis VLKK atliktas minėto vadovėlio galutinis įvertinimas, apie tai nurodyta ir VAGK sprendime). Toliau rašte dėstoma, kad VLKK ekspertų vertinimuose buvo daug dalykinių klaidų, nepagrįstų reikalavimų, kad dėl to leidykla teikė raštu savo argumentus, pareiškėjas šiame rašte nurodė, kad į teikiamas pastabas negali atsižvelgti. Nurodoma, kad VLKK neatsakė į leidyklos keliamus klausimus, pateikė naują aiškinamąjį raštą (2012 m. rugsėjo 14 d). Pareiškėjas nurodo, kad ir šiame rašte buvo abejotinų teiginių, klaidų, nepagrįstų reikalavimų. Dėl to mokymo priemonės rengėjas nuvyko į VLKK, susipažino su Vadovėlių pakomisės protokolu ir įsitikino, kad pakomisė iš viso nesvarstė leidyklos ir vadovėlio rengėjo teikiamų atsakymų ir argumentų. Šiuo raštu pareiškėjas prašė: 1) VLKK ekspertų parengtus aiškinamuosius raštus (2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. rugsėjo 14 d., 2013 m. gegužės 24 d.) laikyti negaliojančiais; 2) atsakyti raštu į visus leidyklos ir rengėjo keltus klausimus (2012 m. liepos 30 d., 2012 m. rugpjūčio 9 d., 2013 m. balandžio 19 d.), nes tai atlikti įpareigoja VAĮ. Taigi pareiškėjas šiuo raštu prašė anuliuoti anksčiau atliktą minėto vadovėlio kalbos taisyklingumo įvertinimą ir atlikti visą vertinimą iš naujo.

VLKK į šį raštą atsakė 2013 m. liepos 30 d. raštu (b. l. 41). Atsakyta dėl pareiškėjo rašte nurodyto vadovėlio, paaiškinta, kad vadovėliuose neturi likti VLKK aiškinamuosiuose raštuose nurodytų kalbos klaidų, įrašytų į Komisijos nutarimus, Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, „Kalbos patarimų“ knygas ir neatitinkančių leidinio „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ reikalavimų. Paaiškinta, kad trečią kartą VLKK pateikto vadovėlio rankraštyje tokių klaidų rasta per 30. Nurodyta, kad remiantis Bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių kalbos taisyklingumo vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VLKK 2003 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 1 (86), 14 punktu, vadovėlis, trečią kartą neatitikęs kalbos taisyklingumo reikalavimų, daugiau vertinti nebus priimamas.

VAGK išnagrinėjo ginčą pagal pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma įpareigoti VLKK atsakyti būtent į pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. raštą, todėl skunde teismui nepagrįstai teigiama, kad VAGK pareiškėjas skundė galutinį VLKK 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą. Tuo labiau kad VLKK 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas (b. l. 8) yra susijęs su VLKK ekspertų sąrašu, į šį klausimą, kur su juo susipažinti, atsakyta, o kita šio rašto dalis, susijusi su pakartotiniais klausimais dėl minėto vadovėlio vertinimo. Teismas taip pat šiuo atveju nagrinėja ginčą taip, kaip jį apibrėžė pareiškėjas skunde VAGK, kadangi teismui skundžiamas VAGK 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimas. Ginčas pareiškėjo buvo aiškiai apibrėžtas ir šio ginčo ribos negali būti nepagrįstai plečiamos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnyje yra apibrėžti reikalavimai skundui, šie reikalavimai galioja ir teikiant skundą VAGK. ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas reikalauja, kad skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, nurodoma jo įvykdymo (priėmimo) data.

Padaryta išvada, kad pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. raštas VLKK buvo išimtinai susijęs su vadovėlio anksčiau įvykusiu vertinimu Vadovėlių vertinimo pakomisėje, o ne su bendro pobūdžio prašymu suteikti konsultaciją. Pareiškėjas minėto rašto 1-ajame punkte nurodė VLKK aiškinamuosius raštus, kuriuos prašė laikyti negaliojančiais, taip pat 2-ajame punkte aiškiai nurodė, į kokius leidyklos raštus prašo atsakyti papildomai. Nustatyta, kad VLKK į visus nurodytus pareiškėjo raštus yra atsakiusi. Pareiškėjas 2012 m. liepos 30 d. raštu (b. l.

42) teikė ekspertams pakartotiniam vertinimui vadovėlį, o kartu teikė ir savo atsakymą bei paaiškinimą (b. l. 43–49). Šis paaiškinimas yra susijęs su ankstesniu vadovėlio vertinimu, jame diskutuojama dėl VLKK pastabų, klaidų konstatavimo ir pan. Taip pat nurodoma, kad pareiškėjas nesutinka, jog Vadovėlių vertinimo pakomisė dirba anonimiškai, kritikuojama šios pakomisės veikla. Tačiau jokio prašymo konsultuoti dalykiniais kalbos klausimais šiame aiškinamajame rašte nėra. Pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. raštu pateikiamos pareiškėjo pastabos dėl VLKK Vadovėlių vertinimo pakomisės darbo (b. l. 65).

Kartu buvo pateikiami įvairūs pareiškėjo raštai. Priede „Dėl VLKK Vadovėlių vertinimo pakomisės darbo“ yra pateikiamos pareiškėjo pastabos ir pasiūlymai, kaip tobulinti pakomisės darbą. Jokio prašymo teikti konsultacijas šiame rašte nėra. Kiti nurodyti šio rašto priedai nei teismui, nei VAGK nepateikti, o pareiškėjas nenurodo, kuriame iš jų buvo prašymas suteikti konsultaciją. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. raštu dar kartą teikė vadovėlį ekspertams vertinti (b. l. 56). Kartu pateiktos rengėjų pastabos apie pataisytą rankraštį (b. l. 57).

Pastabose nėra jokio prašymo suteikti dalykinę konsultaciją lietuvių kalbos klausimais. Yra tik išreikštas nesutikimas su vertintojų nuomone. Visi minėtuose raštuose pareiškėjo išdėstyti teiginiai, nesutikimai, paaiškinimai, pasiūlymai ir pastabos iš viso nėra prašymai suteikti konsultaciją dalykiniais kalbos klausimais. Todėl pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Teisės gauti informaciją įstatymu. Šio įstatymo 12 straipsnyje yra nustatyta, kaip turi būti pateikiamas prašymas suteikti informaciją. VLKK tokio pareiškėjo prašymo nėra gavusi, o yra gavusi raštus su pasiūlymais ir pastabomis, su išreiškiamu nesutikimu dėl nurodytų kalbos klaidų, į visus tuos raštu buvo atsakoma, atsakymai nebuvo skundžiami įstatymuose nustatyta tvarka.

Taip pat pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi VAĮ 15 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta viešojo administravimo institucijų pareiga konsultuoti asmenis viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, 5 punkte nustatyta pareiga teikti informaciją asmenims. Tačiau šio ginčo ribose nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas prašė konsultacijų ar informacijos, kurią teikti privalo VLKK. VLKK 2013 m. rugpjūčio 13 d. raštu pareiškėjui yra pateikiama informacija dėl ekspertų sąrašo, nurodyta, kas šioje institucijoje priima sprendimą dėl vadovėlių kalbos taisyklingumo vertinimo, t. y. iš šio rašto matyti, kad VLKK vykdo savo funkcijas, nurodytas VAĮ 15 straipsnyje.

Tačiau teisme pareiškėjas aiškino, kad siekė gauti informaciją ne apie ekspertus, o siekė gauti informaciją dalykiniais (kalbos) klausimais. Teisme įvertinus bylos ir VAGK bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas būtų prašęs tokio pobūdžio konsultacijos ar informacijos. Teismui pareiškėjas pateikė suvestinę, kurioje išdėstė dalykinius kalbos klausimus, į kuriuos VLKK neatsakė (b. l. 84–87). Šis sąrašas taip pat rodo, kad pareiškėjas nori diskutuoti su VLKK kalbos taisyklingumo klausimais, siekia nuginčyti anksčiau VLKK išdėstytus argumentus, siekia, kad VLKK paneigtų ankstesniuose raštuose savo išdėstytus sprendimus, o ne prašo suteikti konsultacijas, kaip teisingai vartoti lietuvių kalbą.

Kaip nurodė ir pareiškėjas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad Komisijos sekretoriatas konsultuoja piliečius, juridinius asmenis. Tačiau nei viename iš pareiškėjo nurodytų raštų neprašoma jokios konsultacijos, o tik keliama diskusija, išreiškiamas nesutikimas su VLKK nuomone. Minėtu įstatymu VLKK nėra įpareigota dalyvauti tokioje diskusijoje. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas negali paprašyti VLKK sekretoriato suteikti konsultaciją. Tokią teisę pareiškėjui suteikia minėta įstatymo norma.

Taip pat nepagrįstai pareiškėjas teigia, kad prašymui teikti konsultacijas ar teikti informaciją jokie terminai negalioja. VLKK yra viešojo administravimo institucija (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 1 str. 1 d.). Teisės gauti informaciją įstatyme nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę apskųsti įstaigos veiksmus įstatymų nustatyta tvarka (19 str.). Tai reiškia, kad terminams taikomos ABTĮ nuostatos (ABTĮ 33 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju šie terminai teisinės reikšmės neturi, nes nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų įstatymuose nustatyta tvarka teikęs prašymus suteikti konsultaciją ar suteikti informaciją.

Tai, kad prašymo pateikimas yra reikšmingas vertinant viešojo administravimo institucijos atsakymą, nustatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 41 punkte yra nustatyta, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Šiuo atveju VLKK 2013 m. liepos 30 d. atsakymas atitiko prašymo turinį, nes, kaip minėta, 2013 m. liepos 24 d. prašymas buvo susijęs su konkretaus vadovėlio vertimu. Todėl nagrinėjamu atveju VAGK padarė pagrįstą išvadą, kad VLKK 2013 m. liepos 30 d. raštui skųsti jau buvo praleistas terminas (pareiškėjas kreipėsi į VAGK 2013 m. rugsėjo 12 d.). Tačiau pareiškėjas ir neprašė VAGK įpareigoti VLKK panaikinti 2013 m. liepos 30 d. raštą, o dėl to skundas buvo priimtas ir nagrinėjamas (priešingu atveju VAGK atsisakytų priimti skundą). Pareiškėjas skunde VAGK prašė įpareigoti atsakyti būtent į pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. rašte keliamus dalykinius (lietuvių kalbos) klausimus. VAGK atsisakė tenkinti reikalavimą įpareigoti VLKK atsakyti į šiuos klausimus, nes pagrįstai 2013 m. liepos 24 d. raštą įvertino kaip prašymą dar kartą iš naujo vertinti vadovėlį, o šio vadovėlio galutinis įvertinimas nebuvo nuginčytas. Tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo įpareigoti VLKK atsakyti į keliamus dalykinius (lietuvių kalbos) klausimus dar ir dėl to, kad tokie klausimai nurodytame rašte nebuvo keliami, t. y. jame nebuvo prašymo suteikti konsultaciją ar teikti informaciją. Padaryta išvada, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl VAGK 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 3R-304(AG-271/02-2013) paliktas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestas.

III. Pareiškėjas A. Ž. įmonė leidykla „Žara (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir įpareigoji Komisiją atsakyti į pareiškėjo keliamus dalykinius kalbos klausimus, kurių sąrašas buvo pateiktas ir prijungtas prie bylos.

Nurodo, jog VLKK melagingai teigia, kad į pareiškėjo keltus (ir tebekeliamus) dalykinius klausimus buvo atsakyta. Susitikimo su VLKK atstovais metu buvo aptarti tik organizaciniai VLKK veiklos aspektai ir VLKK atstovai pažadėjo atsižvelgti į išreikštas pastabas dėl VLKK ir jos pakomisių darbo organizavimo. Tačiau dalykiniai kalbos klausimai nebuvo liesti, nes į juos ir negalima susitikimo metu atsakyti. Buvo aptarti keli elementarūs atvejai, kur buvo akivaizdi VLKK ekspertų klaida (pavyzdžiui, dėl žodžių kirčiavimo). Kiti keliami kalbos klausimai iki šiol ir liko neatsakyti. Būtent todėl kai kurie iš šių klausimų pareiškėjo buvo keliami ir viešai spaudoje, o didžiąją dalį neatsakytų klausimų pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nė viename iš atsakovo nurodytų raštų nėra ir negali būti atsakymų į šiuos klausimus, nes daugelis klausimų keliami būtent atsižvelgus į minėtuose VLKK raštuose išsakytus teiginius. Pareiškėjas savo raštuose išsakė argumentuotas abejones dėl dalykinių teiginių nuasmenintuose VLKK raštuose, kurių tik lydraščius pasirašo VLKK primininkas. Būtent tai įrodo ir atsakovo klaidinantį teiginį, kad yra galimybė nušalinti VLKK ekspertą, jeigu jis suinteresuotas kokiu nors svarstomu klausimu. Kaip galima reikalauti nušalinti ekspertą, jeigu skelbiamas tik ekspertų sąrašas, o kas konkrečiu atveju paskiriamas ekspertu bei kas rengė eksperto išvadas, yra nuasmeninta ir neįvardijama. Iš kitos pusės, pareiškėjo keliami klausimai neadresuoti konkrečiai VLKK Vadovėlių pakomisei. Pareiškėjo klausimai adresuoti Komisijai. Remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, į tokius klausimus privalo atsakyti VLKK sekretoriatas. Nė vieno atsakymo į pareiškėjo teiktus klausimus negali nurodyti ir VLKK atstovai, kadangi į tuos klausimus niekada nebuvo ir nėra atsakyta. VLKK viena iš funkcijų – teikti konsultacijas kalbos klausimais.

Atsakovas melagingai teigia, kad pareiškėjas kelia klausimus, susijusius tik su vadovėliu. Pareiškėjas kelia klausimus, susijusius su įvairiomis knygomis, pavyzdžiui, „Skaitmeninės animacijos pagrindai“, „Kompiuterinės leidybos pradmenys“ ir kt. Dėl šių knygų pripažinimo tinkamomis naudoti kaip vadovėlius VLKK yra priėmusi teigiamus sprendimus, bet į keliamus dalykinius kalbos klausimus taip pat iki šiol neatsakė. Tad natūralu, kad jeigu tie patys klausimai nuolat iškyla ir vienais atvejais VLKK priima vienokius sprendimus, kitais – kitokius, tai reikalingi argumentuoti atsakymai.

VLKK nepagristai nurodo, kad prašymams teikti konsultacijas ar teikti informaciją jokie terminai negalioja. Terminai pradeda galioti, jei į raštą gaunamas bent koks atsakymas. Tačiau pareiškėjas nė į vieną raštą su dalykiniais klausimais iš VLKK negavo atsakymo. 2013 metais prasidėjęs pareiškėjo primygtinis reikalavimas atsakyti į keliamus klausimus ir atvedė į situaciją, kad VLKK buvo priversta bent jau atsakyti raštu, kad atsakymų į klausimus nepateiks. Būtent šis VLKK 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas ir skundžiamas bei prašoma teismą įpareigoti VLKK atsakyti į pateikiamus klausimus. Siekdamas padaryti aiškesnį keliamą klausimą, kad nebūtų ir toliau nurodinėjama į raštus, kuriuose nepateikti jokie atsakymai, pareiškėjas visus tuos dalykinius kalbos klausimus surinko į vieną dokumentą ir šį dokumentą pateikė Vilniaus apygardos administraciniame teisme posėdžio metu. VAGT ir teismas daro nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašymas atsakyti į dalykinius kalbos klausimus gali būti suprantamas kaip prašymas dar kartą iš naujo vertinti vadovėlį.

Atsakovas Valstybinė lietuvių kalbos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka.

Pažymi, kad pareiškėjo kelti dalykiniai lietuvių kalbos klausimai aptarti prie Komisijos raštų pridėtuose aiškinamuosiuose raštuose (2012 m. rugsėjo 14 d. raštas Nr. S2-172(6.1); 2013 m. gegužės 24 d. raštas Nr. S2-118(6.1); 2012 m. spalio 2 d. raštas Nr. S1-453(1.7)). Pareiškėjui pateikti išsamūs kalbos faktų sąrašai su klaidų rūšies nuorodomis, taip pat jam ne kartą žodžiu ir raštu paaiškinta, kaip turi būti sutvarkytas vadovėlio rankraštis, kokias klaidas būtina ištaisyti, kad rankraštis būtų įvertintas teigiamai. Vadovėlių kalbos reikalavimuose nurodyta visa reikalinga literatūra, kuria reikia remtis tvarkant vadovėlių rankraščių kalbą (http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svietimo-istaigos/vadoveliu-kalbos-reikalavimai.html). Pareiškėjui paaiškinta, kur galima rasti išsamius klaidų komentarus, atkreiptas dėmesys, kad dėl privalomų taisyti klaidų, t. y. teisės aktais įtvirtintų kalbos normų, nediskutuojama. Dėl tokių klaidų gali būti diskutuojama įvairioje kalbinėje literatūroje, žiniasklaidoje, bet kol jų vertinimas nepakeistas, vadovėlių tekstuose tokios klaidos turi būti ištaisytos. Nors leidyklai „Žara“ ir vadovėlių autoriui A. Ž. šie dalykai ne kartą paaiškinti, leidykla savo raštuose vis išrašo privalomas taisyti klaidas kaip nepagrįstas, reikalauja jas išaiškinti, dėl jų diskutuoti. Vadovėlio autorius gerai žino, kad Vadovėlių vertinimo pakomisė negali keisti kalbos faktų vertinimo, ji tokios funkcijos neatlieka. Komisijos pateiktų aiškinimų autorius nepaiso ir tai rodo, kad diskusijų kėlimas yra dirbtinis – ieškoma priežasčių, kaip pateisinti nenorminės kalbos vartojimą ir išvengti taisyti klaidas vadovėlių rankraščiuose. Taigi pareiškėjui išaiškinta ir jam žinoma, kaip rengti mokymo priemones, kokių jo vis išrašomų klaidų neturi likti vadovėlių tekstuose. Be to, nesuprantamas pareiškėjo teiginys, kad VLKK nepagrįstai nurodo, jog prašymams teikti konsultacijas ar teikti informaciją jokie terminai negalioja. VLKK to nėra teigusi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 3R-304(AG-271/02-2013), kuriuo įvertintas pareiškėjo A. Ž. įmonės leidyklos „Žara“ prašymas įpareigoti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją atsakyti į pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. rašte keliamus dalykinius (lietuvių kalbos) klausimus, pagrįstumo bei teisėtumo.

Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 20 straipsnį, valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. IX-2232 „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuostatų patvirtinimo“, svarbiausias Komisijos uždavinys – spręsti Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus (6 p.). Pagal minėtų nuostatų 7 punktą, Komisija, vykdydama jai pavestą uždavinį, vertina ir tvirtina svarbiausius norminamuosius kalbos veikalus (žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius); nagrinėja visuomenės kalbos kultūros klausimus ir priima dėl jų sprendimus, rūpinasi kalbos būkle švietimo įstaigose, visuomenės informavimo priemonėse, leidyboje, mokslo veikloje, viešajame gyvenime ir kitose srityse.

Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja, jog nagrinėjamu atveju buvo skundžiamas Komisijos 2013 m. rugpjūčio 13 d. raštas, šis pareiškėjo argumentas yra paneigiamas byloje esančia medžiaga bei paties pareiškėjo nustatytomis ginčo ribomis – skunde VAGK reikštais reikalavimais. Iš pareiškėjo skundo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai matyti, jog jis kreipėsi su reikalavimu įpareigoti Komisiją atsakyti į dalykinius klausimus, pateiktus 2013 m. liepos 24 d. rašte ir šio rašto antrame punkte nurodytuose anksčiau teiktuose leidyklos raštuose. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokiu būdu ginčas pareiškėjo buvo aiškiai apibrėžtas ir šio ginčo ribos negali būti nepagrįstai plečiamos. Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Nei kvaziteisminė institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčą nagrinėjo taip, kaip jį apibrėžė pareiškėjas skunde Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai.

Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).

Byloje nustatyta, jog A. Ž. įmonė leidykla „Žara“ 2013 m. liepos 24 d. raštu Nr. 13-07-20 (b. l. 40) kreipėsi į atsakovą prašydama: 1) VLKK ekspertų parengtus „Aiškinamuosius raštus“ (2015 m. gegužės 23 d. Nr. S2-148 (6.1), 2012 m. rugsėjo 14 d. Nr. S2-172 (6.1), 2013 m. gegužės 24 d. Nr. S2-118 9 (6.1)), laikyti negaliojančiais, nes juose yra dalykinių kalbos ekspertų klaidų, nepagrįstų reikalavimų, be to, akivaizdžiai peržengiamos ekspertų kompetencijos ribos (kalbos specialistams nesuteikta teisė vertinti dalyko, jeigu tai nėra lietuvių kalbos mokymo priemonė); 2) atsakyti raštu į visus leidyklos ir rengėjo keltus klausimus (2012 m. liepos 30 d. Nr. 12-07-13, 2012 m. rugpjūčio 9 d. Nr. 12-08-14, 2013 m. balandžio 19 d. Nr. 13-04-09), o VLKK atsakyti įpareigoja VAĮ; 3) vadovėlio rankraštį priimti vertinti iš naujo.

Tiek Vyriausioji administracinių ginčų komisija, tiek pirmosios instancijos teismas nustatė, jog į pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. raštą buvo atsakyta. Atsakydama į šį prašymą Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2013 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. S1-381(1.7) informavo pareiškėją, kad vadovėliuose neturi likti aiškinamuosiuose raštuose nurodytų kalbos klaidų, įrašytų į Kalbos komisijos nutarimus, Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, „Kalbos patarimų“ knygas ir neatitinkančių leidinio „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ reikalavimų. Paaiškinta, kad trečią kartą VLKK pateikto vadovėlio rankraštyje tokių klaidų rasta per 30. Nurodyta, kad remiantis Bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių kalbos taisyklingumo vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VLKK 2003 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 1 (86), 14 punktu, vadovėlis, trečią kartą neatitikęs kalbos taisyklingumo reikalavimų, daugiau vertinti nebus priimamas.

Dėmesys atkreiptinas į tai, jog byloje pats Komisijos 2013 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. S1-381(1.7), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. raštą, teisėtumas ir pagrįstumas nėra ginčijamas, t. y. pareiškėjas nereiškė reikalavimo panaikinti minėtą aktą. Kaip jau nurodyta anksčiau, pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, kadangi byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog viešojo administravimo subjektas – Valstybinė lietuvių kalbos komisija – atliko pareiškėjo prašomus atlikti veiksmus, t. y. atsakė į jo 2013 m. liepos 24 d. raštą.

Pareiškėjo teigimu, jis nė į vieną raštą su dalykiniais klausimais iš VLKK negavo atsakymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalį, jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Taigi pareiškėjas, vadovaudamasis minėtoje teisės normoje išdėstyta tvarka, galėjo kreiptis į teismą dėl Komisijos vilkinimo atlikti veiksmus. Nagrinėjamu atveju toks ginčas nėra sprendžiamas.

Pareiškėjas savo reikalavimą kildino iš Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų, taip pat rėmėsi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 6 straipsnio 3 punktu, kuris numato, jog visa informacija apie įstaigos veiklą vykdant teisės aktais pavestas funkcijas turi būti viešai paskelbta, visiems prieinama ir teikiama neatlygintinai, pirmenybę teikiant informacijos skleidimui internetu ir kitokiomis elektroninėmis priemonėmis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 24 d. raštu prašė anuliuoti anksčiau atliktą vadovėlio „Grafinio dizaino mokykla: grafinio dizaino teorija ir elektroninė leidyba“ kalbos taisyklingumo įvertinimą ir atlikti visą vertinimą iš naujo. Pagal bylos duomenis nustatyta, jog VLKK 2013 m. gegužės 24 d. raštu Nr. S2-118 pranešta, kad vadovėlis neatitinka kalbos taisyklingumo reikalavimų ir daugiau vertinti nepriimamas, būtent šis raštas vertintinas kaip galutinis VLKK atliktas vadovėlio įvertinimas, ši aplinkybė nustatyta ir VAGK sprendime, ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Dėl VLKK 2013 m. gegužės 24 d. rašto Nr. S2-118 teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjas nesikreipė, minėtas raštas ginčijamas nebuvo, todėl pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. rašte pateiktas prašymas anuliuoti anksčiau atliktą vadovėlio „Grafinio dizaino mokykla: grafinio dizaino teorija ir elektroninė leidyba“ kalbos taisyklingumo įvertinimą (vadovėlio rankraštį priimti vertinti iš naujo) vertintinas kaip prašymas, dėl kurio galutinis sprendimas jau yra priimtas, t. y. pakartotinai reiškiamas prašymas įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus.

Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (VAĮ 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog administracinės paslaugos yra asmenų konsultavimas viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais (4 p.); įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims (5 p.).

Nors pareiškėjo teigimu, 2013 m. liepos 24 d. prašymas buvo susijęs su jo konsultavimu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencijos klausimais, įvertinus minėtą pareiškėjo prašymą tokios išvados negalima daryti, kadangi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. raštas VLKK buvo išimtinai susijęs su vadovėlio „Grafinio dizaino mokykla: grafinio dizaino teorija ir elektroninė leidyba“ anksčiau įvykusiu vertinimu Vadovėlių vertinimo pakomisėje. Pareiškėjas minėto rašto 1-ajame punkte nurodė VLKK aiškinamuosius raštus, kuriuos prašė laikyti negaliojančiais, 2-ajame punkte nurodė, į kokius leidyklos raštus prašo atsakyti papildomai, o 3-ajame punkte prašė vadovėlio rankraštį priimti vertinti iš naujo. Pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. raštas nevertintinas kaip prašymas suteikti dalykinę konsultaciją, o pirmosios instancijos teismas, patikrinęs bylą, tokio prašymo nenustatė ir kituose pareiškėjo raštuose atsakovui. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo raštuose atsakovui išdėstyti teiginiai, kuriais pareiškėjas nesutinka su vertintojų nuomone, paaiškinimai, pasiūlymai, pastabos.

Pareiškėjas savo reikalavimą taip pat kildina ir iš Teisės gauti informaciją įstatymo. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Pagal minėto įstatymo 12 straipsnį, pareiškėjas, norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, pateikia prašymą; prašyme nurodo, kokią informaciją ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, kodą, buveinės adresą (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir duomenis ryšiui palaikyti.

Atsakovas yra gavęs iš pareiškėjo įvairius raštus su pasiūlymais ir pastabomis, su išreiškiamu nesutikimu dėl nurodytų kalbos klaidų, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kuriuo gi raštu jis kreipėsi į atsakovą dėl informacijos suteikimo ir kuriuo raštu jam tokia informacija nebuvo suteikta, apskritai šioje byloje pareiškėjas neginčija jokio atsakovo sprendimo, o jo 2013 m. liepos 24 d. raštas nevertintinas kaip prašymas suteikti informaciją ar konsultaciją dalykiniais klausimais. Bylos duomenys patvirtina, jog į pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. rašto Nr. 13-07-20 2 punkte nurodytus leidyklos raštus atsakovas jam yra atsakęs (į pareiškėjo 2012 m. liepos 30 d. raštą Nr. 12-07-13 atsakyta Komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. S2-172(6.1); į 2013 m. balandžio 19 d. raštą Nr. 13-04-09 – Komisijos 2013 m. gegužės 24 d. raštu Nr. S2-118(6.1); į 2012 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. 12-08-14 keltus klausimus dėl Vadovėlių pakomisės darbo atsakyta Komisijos 2012 m. spalio 2 d. raštu Nr. S1-453(1.7), taip pat, atsakovo teigimu, žodžiu per 2012 m. rugpjūčio 9 d. įvykusį Komisijos pirmininkės ir darbuotojų susitikimą su A. Ž. ir leidyklos „Žara“ vadove R. Ž.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nori diskutuoti su VLKK kalbos taisyklingumo klausimais, siekia nuginčyti anksčiau VLKK išdėstytus argumentus, siekia, kad VLKK paneigtų ankstesniuose raštuose savo išdėstytus sprendimus, o ne prašo suteikti konsultaciją, kaip teisingai vartoti lietuvių kalbą. Tiesa, jog Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad Kalbos komisijos sekretoriatas konsultuoja piliečius, juridinius asmenis, tačiau pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. rašte neprašoma jokios konsultacijos, o tik keliama diskusija, išreiškiamas nesutikimas su VLKK nuomone.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog VAGK pagrįstai atsisakė tenkinti reikalavimą įpareigoti VLKK atsakyti į jo 2013 m. liepos 24 d. rašte keliamus dalykinius (lietuvių kalbos) klausimus ir pagrįstai 2013 m. liepos 24 d. raštą įvertino kaip prašymą dar kartą iš naujo vertinti vadovėlį, kai šio vadovėlio galutinis įvertinimas jau buvo atliktas ir teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo. Taip pat nėra pagrindo įpareigoti VLKK atsakyti į keliamus dalykinius (lietuvių kalbos) klausimus dar ir dėl to, kad tokie klausimai nurodytame rašte nebuvo keliami, t. y. jame nebuvo prašymo suteikti konsultaciją ar teikti informaciją.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Ž. įmonės leidyklos „Žara“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Dainius Raižys