2K-365-976/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-365-976/2015 Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-04041-2013-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.9; 2.6.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. kasacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 221 straipsnio 1 dalį 12 MGL (1 560 Lt, t. y. 451 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria nuteistosios D. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. G. nuteista už tai, kad, būdama UAB „A“ (kodas (duomenys neskelbtini), reg. Biržų r. sav., (duomenys neskelbtini)) direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „Lietuvos vienetai ir nuolatinės buveinės, kurių pajamos apmokestinamos šio įstatymo nustatyta tvarka, privalo užpildyti metines pelno mokesčio ir (arba) metines fiksuoto pelno mokesčio bei avansinio pelno mokesčio deklaracijas ir pateikti jas tam vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojas“, ir 2 dalies nuostatą, kad „Metinė pelno mokesčio ir (arba) metinė fiksuoto pelno mokesčio deklaracijos kartu su finansinių ataskaitų rinkiniu pateikiamos pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio pirmos dienos“, teisės aktų nustatyta tvarka laiku, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d., Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Biržų skyriui, esančiam Biržuose, Rotušės g. 14, nepateikė dokumentų – UAB „A.“ metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2009 m., 2010 m., 2011 m., 2012 m., po to, kai ši institucija, išnaudojusi visas poveikio priemones, siekdama iš mokesčių mokėtojo gauti privalomas teikti deklaracijas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 5 dalies nuostatomis, 2013 m. gruodžio 2 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) tinklalapyje www.vmi.lt paskelbė raginimą atvykti į VMI atsiimti „Priminimą pateikti Metines pelno mokesčio deklaracijas PLN204 už 2008–2012 m.“ ir tuo priminė apie pareigą pateikti reikalaujamus dokumentus.

Kasaciniu skundu nuteistoji D. G. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo nutartį ir priimti naują nuosprendį – ją išteisinti.

Kasatorės teigimu, teismų atliktas įrodymų vertinimas yra neteisingas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 3 punktas), be to, teismai neteisingai pritaikė įstatymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamuoju aktu D. G. buvo kaltinama tuo, jog nevykdė vietos mokesčių administratoriaus Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Biržų skyriaus nurodymų (nepateikė deklaracijų), tačiau teismai ją nuteisė už deklaracijų nepateikimą centriniam mokesčių administratoriui – Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Kasatorė pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji būtų gavusi nurodymus iš Panevėžio apskrities VMI Biržų skyriaus – ji bendravusi tik su Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos inspektoriumi R. V.. Be to, ir apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pripažino, kad nurodymus nuteistajai siuntė ne vietos mokesčių administratorius, kuriam buvo žinomi jos kontaktai, o centrinis mokesčių administratorius – Panevėžio apskrities VMI, siuntusi 2013 m. liepos 17 d. ir 2013 rugsėjo 13 d. nurodymus pateikti pirminius buhalterinius dokumentus. Kasatorė pažymi, kad bendravimas su vietos mokesčių administratoriumi, kuriam yra žinomi jos kontaktai, ir centriniu mokesčiu administratoriumi, su kuriuo mokesčio mokėtojo bendravimas paprastai nevyksta, skiriasi ir tai turi esminės įtakos kaltės nustatymui – jei mokestinį patikrinimą ir reikalavimą būtų teikęs vietos mokesčių administratorius (Panevėžio apskrities VMI Biržų skyrius), su kuriuo nuteistoji bendradarbiauja ir iš kurio gauna tvarkingus bei tinkamai teikiamus dokumentus, baudžiamoji byla jai nebūtų iškelta.

Kasatorė pažymi, kad savo adresą ji pranešė ne tik vietos, bet ir centriniam mokesčių administratoriui, kuris vykdė operatyvinį patikrinimą. Tai, kad nuteistosios adresas, kuriuo reikėjo siųsti raginimą, buvo žinomas ir centriniam mokesčių administratoriui, pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad D. G. adresą korespondencijai (Vilniaus r., (duomenys neskelbtini)) nurodė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. spalio 15 d. atliko UAB „A“ operatyvų patikrinimą, bet ne VMI Biržų teritoriniam padaliniui, kurio veiklos teritorijoje registruota UAB „A“ ir kuri siuntė 2013 m. spalio 25 d. priminimą apie pareigą teikti deklaracijas. Kasatorė nurodo, kad teismams buvo pateiktas įrodymas, jog vietos mokesčių administratorius (VMI Biržų skyrius) žinojo jos tikrąjį adresą korespondencijai, nes juo siuntė ankstesnius pranešimus. Tai pripažįstama ir apeliacinės instancijos nutartyje, nurodant, kad Panevėžio apskrities VMI Biržų skyriaus 2009 m. vasario 4 d. ir 2010 m. birželio 3 d. priminimai, pateikti metines pelno deklaracijas už 2008 m. sausio 1 d. ir 2008 m. gruodžio 30 d. mokestinį laikotarpį, skirti UAB „A“, buvo siunčiami adresu Vilniaus r., (duomenys neskelbtini). Pasak kasatorės, tai paneigia apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentą, kad VMI Biržų skyriui nuteistosios adresas tapo žinomas tik 2014 m. rugpjūčio 12 d., jai pateikus formą FR0791. Be to, nuteistosios nuomone, apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė jos teises, nutartyje pasisakydamas, kad ji mokesčių administratoriui nurodė neteisingą adresą – (duomenys neskelbtini), o vėliau jį pakeitė į (duomenys neskelbtini). Kasatorė pažymi, kad teismas nepasidomėjo, kodėl skiriasi namo numeracija, ir tuo apribojo jos teisę apsiginti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors namo numeris skiriasi, tačiau tai tas pats namas, jo numeris buvo pakeistas VĮ Registrų centras be kasatorės valios, tačiau ji iki šiol gauna korespondenciją savo adresu, net jei ant voko yra užrašytas (duomenys neskelbtini) namo numeris.

Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad buvo išnaudotos visos galimybės įteikti jai priminimą ir kad raginimo atvykti paimti priminimą paskelbimas VMI tinklapyje yra pakankamas bei pagrįstai sukelia teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu inspektorius R. V. patvirtino, kad buvo gavęs nuteistosios prašymą siųsti visą korespondenciją jos namų adresu – (duomenys neskelbtini) – ir kad visą surinktą medžiagą su nuteistosios prašymu bei informacija apie jos adresą perdavė kitam skyriui; kodėl raginimai nebuvo siunčiami kasatorės nurodytu adresu, paaiškinti negali. Kasatorės teigimu, tokie liudytojo R. V. parodymai patvirtina, kad jai buvo užkirstas kelias gauti tinkamai išsiųstą raginimą, dėl nesuprantamų priežasčių siunčiant raginimus visais adresais tik ne tuo, kurį nuteistoji nurodė korespondencijai. Toks nesąžiningas mokesčių administratoriaus elgesys sukėlė šias skaudžias pasekmes: jei raginimas būtų tinkamai įteiktas, nuteistoji būtų jį įvykdžiusi ir išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas R. V. parodė, jog po pratęsto termino nuteistajai neatvykus ir dokumentų nepateikus, 2013 m. rugsėjo 13 d. jis vėl išsiuntė raginimą per 10 dienų pateikti dokumentus. Kasatorė nurodo išsaugojusi inspektoriaus 2013 m. rugsėjo 13 d. žinutę, kuria jis jai padėkojo, kad pranešė apie ligą, palinkėjo sveikti; Panevėžio apygardos teismui pateikusi antstolio surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriuo ši žinutė užfiksuota. Jokio kito reikalavimo, juo labiau išsiųsto 2009 m. rugsėjo 13 d., kasatorė nurodo negavusi, nors inspektorius patvirtino, jog žinojo jos adresą korespondencijai.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje yra suklastoti ankstesnių nuteistajai siųstų pranešimų įteikimą patvirtinantys dokumentai – 2010 m. birželio 3 d. įteikimuose bei 2010 m. birželio 8 d. įteikime suklastoti jos parašai ir įrašas „D. G.“. Nuosprendyje tokie nuteistosios paaiškinimai neaptarti ir nepaneigti, toks įrodymų ir argumentų nevertinimas šiurkščiai pažeidžia nuteistosios procesinę teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės pasisakė, kad nurodyto dokumento įrašai nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste lemiamos teisinės reikšmės neturi, tačiau savo nutartyje šiais dokumentais rėmėsi ir juos inkriminavo kaip nuteistosios kaltės įrodymus.

Kasatorė nurodo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. (per kurį ji pagal kaltinimą turėjo pateikti apskaitos dokumentus) ji buvo tik po operacijos, negalėjo nei normaliai vaikščioti, nei sėdėti; ikiteisminio tyrimo metu pateikė operaciją ir ilgą pooperacinio gydymo laikotarpį patvirtinančius dokumentus. Tokia objektyvi priežastis, pasak kasatorės, patvirtina tyčios padaryti nusikaltimą, numatytą BK 221 straipsnio 1 dalyje, nebuvimą, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės niekaip neįvertino, dėl jos nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas nuteistosios, kaip vadovės, atsakomybę teikti deklaracijas šališkai įvertino aukščiau, nei objektyvią aplinkybę – operaciją ir pooperacinį laikotarpį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įmonėje dirba dar vienas darbuotojas – S. D., tačiau kasatorė pažymi, kad dėl jo pareigų ir galimybės teikti deklaracijas teismas jos neapklausė, tuo apribodamas teisę į gynybą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad S. D. buvo priimtas į konsultanto pareigas nuo 2013 metų gruodžio mėnesio tam, kad D. G. gydymosi laikotarpiu galėtų atlikti būtinąsias užduotis: priimti korespondenciją, atsakyti į skambučius. Jam nebuvo suteikta teisė atlikti kitas vadovo funkcijas, taip pat ir teikti deklaracijas.

Kasatorės teigimu, visos pirmiau minėtos aplinkybės įrodo, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, nenustatytas veikos subjektyvusis požymis – tyčia nepateikti apskaitos dokumentų. Be to, pasak kasatorės, akivaizdu, kad VMI tinklalapyje paskelbtas raginimas ateiti paimti priminimą, nėra toks dokumentus, už kurio neįvykdymą kyla baudžiamoji atsakomybė. Nors pirmosios instancijos teismas, „pritraukęs“ šį raginimą prie priminimo pateikti apskaitos dokumentus, nurodė, jog nuteistoji per 10 dienų (nuo 2013 m. gruodžio 2 d. 2013 m. gruodžio 12 d.) Panevėžio apskrities VMI Biržų skyriui nepateikė dokumentų, šis teismo teiginys paneigtas pačiu raginimo atvykti paimti priminimą tekstu – nuteistoji buvo raginama atvykti paimti priminimą, tačiau joks laikotarpis nebuvo nurodytas.

Taigi, pasak kasatorės, ji jokio termino nepažeidė, o raginimas atvykti paimti priminimą galioja iki šiol. Tai, kad teismas nuosprendyje dešimties dienų laikotarpį nurodo nepagrįstai, patvirtina ir kiti byloje esantys dokumentai: Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gruodžio 6 d. raštas, kuriuo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą, ir 2013 m. gruodžio 12 d. raštas, kuriame sakoma, kad nuteistoji iki 2013 m. gruodžio 11 d. dokumentų nepateikė. Dešimties dienų terminas nebuvo nurodytas, niekas jo nelaukė, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą anksčiau, nei jis baigtųsi.

Kasatorės teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad nėra nustatyti ir jos veiksmai, atitinkantys BK 221 straipsnio 1 dalies objektyviosios pusės požymius. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento pasisakė deklaratyviai, t. y. kad toks nuteistosios manymas jos kaltės nepaneigia ir abejonių dėl jos nesukelia. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 5 dalimi, santykiams tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo galbūt pakanka tam tikros informacijos paskelbimo VMI tinklapyje.

Tačiau tokios informacijos paskelbimas negali sukelti baudžiamosios atsakomybės. Juo labiau kad įstatymo leidėjas kategoriškai nurodo, jog valstybės institucija turi raštu priminti apie pareigą pateikti apskaitos dokumentus. Kasatorė pažymi, kad tikslinamoji teisės norma negali pakeisti bendrosios teisės normos tokiose bylose kaip baudžiamosios, kurios asmeniui sukelia itin sunkias teisines pasekmes. Tai būtų šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas, teisti jį už tai, kad jis kiekvieną dieną neseka VMI tinklapio, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi tokią galimybę, neįtvirtinus žmogaus prievolės turėti kompiuterinę įrangą ir mokėti naudotis internetu.

Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neskiria pirminių buhalterinių dokumentų, už kurių nepateikimą nėra numatyta atsakomybė, nuo suvestinių – deklaracijų, balansų, ataskaitų, už kurių nepateikimą asmuo gali būti pripažintas kaltu. Kasatorė nurodo esanti neteisingai apkaltinta ir nuteista už tai, kad nepateikė metinių pelno ir kitokių deklaracijų, o byloje esantys šaukimai ir pranešimai patvirtina, jog iš jos buvo reikalauta pirminių buhalterinių dokumentų, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad Panevėžio apskrities VMI 2013 m. liepos 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 13 d. nurodymuose prašė pateikti ne deklaracijas, o pirminius buhalterinius dokumentus: sąskaitas–faktūras, banko ir kasos dokumentus ir kt.

Kasatorė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, elgdamasis šališkai, savo nutartyje siekdamas patvirtinti jos kaltę, rėmėsi faktais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo aptartos nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, t. y. aptarė tolesnius jau po pirmosios instancijos nuosprendžio priėmimo atliktus kasatorės veiksmus, teikiant deklaracijas mokesčių administratoriui. Akivaizdu, kad tokiu neleistinu būdu apeliacinės instancijos teismas siekė sustiprinti silpnas kaltinimo ir apkaltinamojo nuosprendžio pozicijas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius atsiliepimu į nuteistosios kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde pakartota nemažai apeliacinio skundo argumentų, į kuriuos motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Kai kurie kasacinio skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylas tik teisės taikymo aspektu, įrodymų vertinimo neatlieka. Prokuroro teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, D. G. veiksmuose pagrįstai nustatyti visi BK 221 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvieji ir objektyvieji požymiai.

Atsiliepime nurodoma, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje gana detaliai išdėstytų įrodymų matyti, jog mokesčių administratorius įvairiais būdais ir jam žinomais adresais stengėsi įteikti priminimus ir tik tuomet priminimą teikti deklaracijas paskelbė viešai. Prokuroro teigimu, išanalizavęs įrodymus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. G. apie pareigą teikti deklaracijas buvo priminta ir iki 2013 m. spalio 25 d. priminimo dėl deklaracijų pateikimo. Mokesčių administratorius neturi pareigos siekti nustatyti kiekvieną su mokesčių mokėtoju atliekamą veiksmą tam, kad sužinotų mokesčio mokėtojo faktinius duomenis, šiuo atveju, korespondencijos adresą. Pati D. G. nebuvo rūpestinga ir nesiekė įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui nurodyti savo korespondencijos adreso, t. y. tokiu būdu, kuriuo jos korespondencijos adresas būtų žinomas bet kuriam mokesčių administratoriaus pareigūnui. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad 2013 m. spalio 25 d. priminimas pateikti deklaracijas, jį išsiuntus jame nurodytais būdais ir adresais, buvo tinkamas ir rūpestingas mokesčių administratoriaus elgesys, siekiant D. G. informuoti apie pareigą teikti deklaracijas ne viešo paskelbimo būdu.

Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistosios paaiškinimai, jog įteikimo pranešime yra suklastoti jos parašai bei įrašas „D. G.“, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste lemiamos teisinės reikšmės neturi. D. G. nuteista už tai, kad nepateikė pelno mokesčio deklaracijų po to, kai jai apie šią pareigą buvo pranešta 2013 m. gruodžio 2 d. VMI tinklalapyje www.vmi.lt paskelbiant raginimą atvykti į VMI atsiimti dokumentą – „Priminimą pateikti Metines pelno mokesčio deklaracijas PLN204 už 2008–2012 m.“, bet ne įteikiant 2010 m. birželio 3 d. priminimą pateikti deklaraciją. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė neteisingai interpretuoja baudžiamojoje byloje nagrinėjamą situaciją nurodydama, jog už neatvykimą į Valstybinę mokesčių inspekciją pagal raginimą pasiimti mokesčių administratoriaus priminimo baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma, o valstybės institucija apie pareigą pateikti atskaitomybės dokumentus turi priminti raštu. D. G. buvo kaltinama ir nuteista ne už tai, kad neatvyko pas mokesčių administratorių, o už tai, kad nepateikė pelno mokesčio deklaracijų, kai valstybės institucija apie šią pareigą jai raštu priminė.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad 2013 m. gruodžio 2 d. raginime atvykti pas mokesčių administratorių, priešingai nei teigia kasatorė, 10 dienų terminas nurodytas ir raginimas iki šiol negalioja. Nuteistosios manymas, kad deklaracijų pateikimo niekas ir nelaukė, nes su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo mokesčių administratorius kreipėsi 2013 m. gruodžio 6 d., jos kaltės nepaneigia ir abejonių dėl jos nesukelia. Į šiuos kasaciniame skunde keliamus klausimus atsakė apeliacinės instancijos teismas.

Atsiliepime nurodoma, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog D. G. pareigos teikti deklaracijas nevykdė tyčia ir piktybiškai, nes deklaracijų be objektyviai pateisinančių priežasčių nepateikė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Priešingai nei nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismas, aptardamas aplinkybes dėl jos tolesnių veiksmų (tolesnio vengimo pateikti deklaracijas), kurie nebuvo aptarinėjami pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, jokių proceso pažeidimų nepadarė.

Prokuroro teigimu, kasatorės skundo argumentas, kad jos veiksmuose nebuvo tyčios padaryti BK 221 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, nes laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. buvo po operacijos, negali pateisinti jos neatliktų veiksmų ir pareigos pateikti deklaracijas. Liga nepaneigia buvus suvaržytas kasatorės galimybes įvykdyti įstatymų numatytas pareigas. D. G., kaip bendrovės vadovė, atsakinga už tinkamą bendrovės atskaitomybės pateikimą, todėl ir nedarbingumo metu turi užtikrinti tinkamą pareigos teikti deklaracijas įvykdymą. Tai, kad tokią galimybę ji turėjo, patvirtina ir byloje esantys duomenys apie kito darbuotojo – S. D. įdarbinimą. Nors kasaciniame skunde teigiama, S. D. teisė teikti deklaracijas nebuvo suteikta, tačiau, pasak prokuroro, niekas netrukdė D. G. minėtų teisių suteikti, be to, S. D. galėjo D. G. vardu paruošti deklaracijų projektus. D. G. tyčios nebuvimo negali paneigti ir byloje nustatytos objektyvios aplinkybės, jog ji, ir pasibaigus nedarbingumui, pelno mokesčio deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė, to nedarė ir iki ligos.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde neteisingai nurodyta, jog kasatorė buvo kaltinama dėl deklaracijų nepateikimo mokesčių administratoriui Biržų skyriuje, o nuteista už nepateikimą centriniam mokesčių administratoriui. Nuosprendyje ir nutartyje nurodyta, kad D. G. nuteista dėl deklaracijų nepateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai, o šis teiginys yra teisingas, nes Biržų skyrius yra šios institucijos padalinys. Pasak prokuroro, D. G. veikoje nustatyti visi BK 221 straipsnio 1 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė įstatymą, nepadarė esminių BPK pažeidimų, todėl kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistosios D. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-387/2014, 2K-412/2014, 2K-76-976/2015). Todėl kasatorės argumentai dėl neteisingo, jos nuomone, įrodymų vertinimo, o būtent dėl aplinkybių, susijusių su kito, nei nurodytas registre, bendrovės adreso korespondencijai pateikimo VMI, dėl galimo D. G. parašo klastojimo ant anksčiau UAB pateiktų priminimų, nebus nagrinėjami. Atkreiptinas dėmesys, kad šie kasacinio skundo argumentai yra iš esmės tapatūs kasatorės argumentams, kurie buvo pateikti apeliaciniame skunde ir į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Kasatorės nurodyti teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais argumentais, todėl taip pat nenagrinėtini.

Dėl BK 221 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorė nurodo, kad teismų sprendimuose nepagrįstai teigiama, kad buvo išnaudotos visos galimybės įteikti jai priminimą ir kad raginimo atvykti paimti priminimą paskelbimas VMI tinklalapyje yra pakankamas, nustatant Baudžiamojo kodekso 221 straipsnyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

BK 221 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas teisės aktų nustatyta tvarka laiku nepateikė valstybės įgaliotai institucijai deklaracijos arba nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento apie asmens pajamas, pelną ar turtą po to, kai ši valstybės institucija raštu priminė apie pareigą juos pateikti. BK 221 straipsnyje nurodytas priminimas privalo būti rašytinės formos ir turi būti tinkamai įteiktas. Aiškinant šią blanketinę normą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsniu, kurio 1 dalyje išvardyti dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui būdai: 1) tiesioginis įteikimas, 2) siuntimas registruotu laišku, 3) įteikimas telekomunikacijų galiniais įrenginiais, 4) viešas paskelbimas. D. G. priminimas apie pareigą pateikti pelno mokesčio deklaracijas įteiktas viešai paskelbiant, o būtent 2013 m. gruodžio 2 d. VMI interneto svetainėje www.vmi.lt buvo paskelbtas raginimas, skirtas UAB „A“, atvykti į VMI atsiimti dokumentą – „Priminimą pateikti Metines pelno mokesčio deklaracijas PLN204 už 2008–2012 m.“.

Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 5 dalis numato, kad tais atvejais, kai dokumentų įteikti šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais būdais mokesčių mokėtojui neįmanoma (mokesčių mokėtojas (jo atstovas) nerandamas arba duomenų apie mokesčių mokėtojo adresą nėra atitinkamame registre), mokesčių administratorius Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje (www.vmi.lt) paskelbia pranešimą, kuriame mokesčių mokėtojui (jo atstovui) per nustatytą terminą (ne trumpesnį kaip 5 dienos nuo pranešimo paskelbimo dienos) pasiūloma atvykti pas mokesčių administratorių atsiimti atitinkamo dokumento šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu. Jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą neatvyksta, dokumentas laikomas įteiktu minėto pranešimo paskelbimo Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje dieną.

Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas faktines bylos aplinkybes ir laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai pripažino, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nesudaro byloje pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratoriaus priminimas D. G. apie pareigą pateikti deklaracijas buvo įteiktas netinkamai, t. y. neišnaudojus galimybių įteikti priminimą dėl deklaracijų pateikimo kitais būdais nei viešas paskelbimas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „A“ nebuvo įmanoma įteikti priminimo dėl pelno mokesčio deklaracijų pateikimo, kitaip nei viešo paskelbimo būdu, yra pagrįsta ir motyvuota.

Iš bylos duomenų matyti, kad teismai, ištyrę ir įvertinę liudytojų parodymus bei rašytinius bylos įrodymus, nustatė, kad UAB „A“ neteikė pelno mokesčio deklaracijų nuo 2009 m., taip pat tai, jog D. G. nevykdė 2013 m. liepos 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 13 d. mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti mokesčių administratoriui UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentus (sąskaitas faktūras, banko bei kasos dokumentus ir kt.) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. operatyviam patikrinimui. Bylos duomenys, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, rodo, kad dėl pirmiau paminėtų aplinkybių Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Biržų skyrius dėjo pastangas rasti bendrovės atstovus visais žinomais įmonės adresais ir skelbiant viešai spaudoje:

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. spalio 25 d. Priminimas pateikti deklaraciją ar kitokius dokumentus UAB „A“ buvo išsiųstas viešajame registre nurodytu adresu – Biržų r. sav., Aukštuolių k., Dirbtuvių g. 4, tačiau nebuvo įteiktas; nurodytas mokesčių administratoriaus priminimas, kuris taip pat nebuvo atsiimtas, buvo siųstas ir viešai internete skelbiamais bendrovės adresu Vilniuje, Laisvės pr. (duomenys neskelbtini) ir UAB „A“ elektroniniu paštu ((duomenys neskelbtini)). Byloje nustatyta, kad nuo bendrovės įregistravimo nustatyta tvarka informacijos apie mokesčio mokėtojo duomenų pasikeitimą pateikta nebuvo, todėl kasatorės nurodoma aplinkybė, kad 2013 m. liepos 30 d. prašyme Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, be kita ko, ji nurodė ir bendrovės adresą korespondencijai – Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), bet šiuo adresu priminimas teikti deklaracijas jai nebuvo siunčiamas, kaip pagrįstai nurodo apeliacinės instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius nesiekė įteikti 2013 m. spalio 25 d. priminimo ir kitais, nei viešas paskelbimas, būdais.

Be kita ko, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytais duomenimis, padarė pagrįstą išvadą ir dėl to, kad D. G. 2013 m. liepos 30 d. prašymu Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pripažino, kad gavo 2013 m. liepos 17 d. nurodymą, kuris buvo siųstas adresu Laisvės pr. (duomenys neskelbtini), taigi, tuo pačiu adresu, kaip ir buvo siunčiamas 2013 m. spalio 25 d. priminimas pateikti deklaracijas, taip pat dėl to, kad D. G. apie pareigą teikti deklaracijas buvo priminta ir iki 2013 m. spalio 25 d. priminimo dėl deklaracijų pateikimo.

Kasacinio teismo kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius, siekdamas informuoti D. G. apie pareigą teikti deklaracijas ir siųsdamas jai VMI 2013 m. spalio 25 d. priminimą pateikti deklaracijas jame nurodytais būdais ir adresais, elgėsi tinkamai ir rūpestingai, yra pagrįsta ir motyvuota. Nustačius, kad dokumentų įteikti tokiu būdu mokesčių mokėtojui neįmanoma, 2013 m. gruodžio 2 d. VMI interneto svetainėje www.vmi.lt paskelbtas raginimas, skirtas UAB „A“, atvykti į VMI atsiimti „Priminimą pateikti Metines pelno mokesčio deklaracijas PLN204 už 2008–2012 m.“, pripažintinas tinkamu priminimu apie pareigą valstybės įgaliotai institucijai pateikti deklaracijas BK 221 straipsnio 1 dalies prasme.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad D. G. buvo kaltinama tuo, jog nevykdė vietos mokesčių administratoriaus, t. y. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Biržų skyriaus nurodymų dėl deklaracijų pateikimo, tačiau buvo nuteista už deklaracijų nepateikimą centriniam mokesčių administratoriui – Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismų sprendimuose nurodyta, kad D. G. nuteista už deklaracijų nepateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl argumentas dėl netinkamo kaltinimo formulavimo atmestinas.

Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad byloje nenustatyta tyčia įvykdyti jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. (per kurį ji pagal kaltinimą turėjo pateikti apskaitos dokumentus) ji dėl objektyvios priežasties (operacijos ir pooperacinio laikotarpio nulemtos sveikatos būklės) negalėjo pateikti VMI deklaracijų. Šie kasatorės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

BK 221 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia nevykdantis pareigos pateikti deklaraciją ir nori taip elgtis. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs kasatorės paaiškinimus, jos pateiktus medicininius dokumentus, taip pat aplinkybę, kad nedarbingumo laikotarpiu (nuo 2013 m. gruodžio 2 d.) bendrovėje buvo įdarbintas kitas darbuotojas – S. D., padarė pagrįstą išvadą, kad šios aplinkybės paneigia kasatorės teiginius dėl jos suvaržytų galimybių įvykdyti įstatymų numatytas pareigas. D. G., kaip juridinio asmens vadovė, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio ir Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 5 punkto nuostatas būdama atsakinga už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos atskaitomybės, tarp jų ir deklaracijų, pateikimą laiku ir nustatyta tvarka, privalėjo užtikrinti tinkamą pareigos teikti deklaracijas įvykdymą. Iš bylos duomenų matyti, kad D. G. pareigos teikti deklaracijas nevykdė nesant objektyvių priežasčių, dėl kurių tokios pareigos nebūtų įmanoma įvykdyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodydamas aplinkybę (kuri nebuvo aptarta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje), kad deklaracijos nebuvo pateiktos nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, priešingai nei nurodo kasatorė, jokių proceso pažeidimų nepadarė, nes atsakė į nuteistosios apeliacinės instancijos teismui pateiktą informaciją apie jos bandymus 2014 m. pateikti pelno mokesčio deklaracijas. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų paneigti apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas dėl tyčios buvimo kasatorės veikoje.

Kasaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodoma, kad VMI tinklalapyje paskelbtas raginimas ateiti paimti priminimą nėra toks dokumentas, už kurio neįvykdymą kyla baudžiamoji atsakomybė, taip pat nurodoma, kad raginime atvykti paimti priminimą nebuvo nurodytas jo įvykdymo laikotarpis. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į analogiškus apeliacinio skundo argumentus. Kaip jau nurodyta pirmiau, D. G. nuteista už tai, kad nepateikė pelno mokesčio deklaracijų, kai valstybės institucija raštu priminė jai apie šią pareigą, o ne už tai, kad neatvyko pas mokesčių administratorių. Priešingai nei teigia kasatorė, 2013 m. gruodžio 2 d. raginime atvykti pas mokesčių administratorių, 10 dienų terminas buvo nurodytas. Tai, kad mokesčių administratorius 2013 m. gruodžio 6 d. pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kasatorės kaltės nepaneigia.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, t. y. D. G. veikoje nustatyti visi BK 221 straipsnio 1 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios D. G. kasacinį skundą.

Teisėjai

Audronė Kartanienė Vytautas Piesliakas Rima Ažubalytė