AS-822-186-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS822-186/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02968-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vox optima“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vox optima“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu ir prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-607 (toliau – ir Tarybos sprendimas) dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. šioje Kauno prekybos vietoje: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti minėto Tarybos sprendimo dalies galiojimą.

Nurodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas suponuotų realius, neatitaisomus neigiamus padarinius. Įsigaliojus Tarybos sprendimui ir sutrumpinus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, akivaizdžiai sumažėtų pareiškėjo pajamos, be to, neabejotinai būtų atsisakyta dalies darbuotojų, kadangi sutrumpėjus prekybos laikui, dalis darbuotojų būtų nebereikalingi. Todėl į biudžetą būtų surinkta mažiau mokesčių bei negrįžtamai nukentų atleisti darbuotojai, galimai ir pati įmonė, kuri turi finansinių įsipareigojimų, gali tapti nemoki ir negrįžtamai bankrutuoti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi (b. l. 51-52) tenkino pareiškėjo UAB „Vox optima“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, t. y. laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdė ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalies dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. šioje prekybos vietoje: (duomenys neskelbtini), Kaune, galiojimą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo teigimu, nesustabdžius ginčijamo atsakovo sprendimo galiojimo, pareiškėjui būtų apribota prekyba alkoholiu, dėl ko ženkliai sumažėtų įmonės pajamos, ir netgi grėstų bankrotas. Minėtą aplinkybę pareiškėjas patvirtino prie prašymo taikyti skundo reikalavimo užtikrinimo priemones pateikta UAB „Vox optima“ kasos knygos ir kasos juostų kopija bei kasos knygos įrašų apibendrinimo pažyma apie baro (duomenys neskelbtini), Kaune, prekybos pajamas, iš kurios matyti, jog parduotuvės, dirbant visą parą, pajamos yra ženkliai didesnės. Ginčijamo sprendimo galiojimas, palankaus pareiškėjui teismo sprendimo priėmimo atveju, apsunkintų iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimą, o kartu ir teismo sprendimo realų įgyvendinimą.

Teismas, įvertinęs ginčijamą aktą bei pareiškėjo prašymą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio kontekste, konstatavo, jog tam, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių, susijusių su priimto galimai palankaus pareiškėjui sprendimo vėlesniu vykdymu, būtina imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, todėl iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdė ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalies galiojimą.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė atskirąjį skundą (b. l. 54-58), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.

Nurodo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tuo atveju, jeigu yra reali grėsmė, kad jų nepritaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas. Taip pat būtina atsižvelgti, ar reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nei vienos iš nurodytų aplinkybių neanalizavo, o pagrindinis argumentas buvo pareiškėjo ženkliai mažėjančios pajamos bei, kaip nurodė pareiškėjas, galimas bankrotas ir kt.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei akcentuoja, jog pagal atitinkamas Vyriausybės aptvirtintas programas siekiama mažinti alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių vartojimą Lietuvoje. Siekis sumažinti alkoholio prieinamumą ir vartojimą yra vienas iš sveikatos sistemos politikos formavimo tikslų. Todėl šiuo atveju, atsakovo manymu, prioritetas turėtų būti teikiamas viešajam interesui užtikrinti, o ne pavienio verslo subjekto interesui tenkinti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino reikalavimo užtikrinimo priemonės adekvatumo siekiamam tikslui, pažeidė proporcingumo principą, viešąjį interesą bei proceso šalių interesų pusiausvyrą. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog skundžiamu sprendimu nustatytas apribojimas taikomas tik prekybai alkoholiu naktį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės atskirajame skunde keliamas klausimas dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – t. y. laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdė ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalies galiojimą.

Administracinėje teisėje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą nustato ABTĮ 71 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Remiantis LVAT praktika, pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-196/2008, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Tačiau pabrėžtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012 nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai teisių gynimo būdai, t. y. materialiųjų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 71 str.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo poreikį lemia individualios bylos aplinkybės.

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių, teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad yra būtinas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, tenka asmeniui, prašančiam taikyti tokias priemones (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS63-277/2008, Nr. AS525-801/2011, Nr. AS525-295/2011). Pabrėžtina, kad prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, įrodymai turi būti teikiami tik tuo aspektu, kuris gali patvirtinti aplinkybes, kurios susijusios su ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paskirtimi, t. y. kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės yra reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Nagrinėjamu atveju sprendimą taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę teismas motyvavo tuo, jog ginčijamo Tarybos sprendimo galiojimas sukeltų neigiamas pasekmes pareiškėjo veiklai, o būtent: gali labai sumažėti pareiškėjo pajamos, jo veikla gali tapti nepelninga, pareiškėjas galbūt bus priverstas priimti sprendimą dėl darbo santykių su darbuotojais nutraukimo. Įvertinusi bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai nepagrindžia ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo paskirties ir tikslų.

Atsakovas atskirajame skunde pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog skundžiamu sprendimu nustatytas apribojimas taikomas tik prekybai alkoholiu naktį (nuo 22 val. iki 8 val.). Taigi skundžiamas sprendimas neapriboja pareiškėjo, kuris turi licenciją prekybai alkoholiu, galimybių prekiauti alkoholiu dieną. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus

LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas atsižvelgia į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-365/2012).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-376/2013, 2012 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-768/2012) pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjas gali patirti finansinių sunkumų, nelaikytina tokia, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Pabrėžtina, kad Tarybos sprendimas pareiškėjui nenustato visiško uždraudimo prekiauti alkoholiu, o draudžia prekiauti tik naktį (nuo 22 iki 8 val.). Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių (sumažėti pajamos), nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas, todėl paminėta aplinkybė nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Pažymėtina ir tai, kad skundžiamas atsakovo sprendimas nesaisto pareiškėjo teisių pertvarkyti verslą taip, kad galimą pajamų sumažėjimą iš prekybos alkoholiu naktį kompensuotų kita verslo kryptis.

Skundo reikalavimų užtikrinimo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos individualios bylos aplinkybių bei pateiktų įrodymų ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012).

Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, kad pareiškėjo akcentuojamas galimas jo finansinės padėties pablogėjimas, prielaida apie galimą darbuotojų atleidimą ir galimą bankrotą bei pan., atsižvelgdama į pirmiau minėtą aplinkybę, kad Tarybos sprendimas Nr. T-607 neuždraudžia pareiškėjo verslo, o tik sutrumpina prekybos alkoholiu laiką, taip pat atsižvelgdama į interesų pusiausvyros principą bei LVAT praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-146/2014, 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-181/2014), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo verslo interesas gauti kuo daugiau pajamų, negali būti vertinamas kaip svaresnis už viešąjį interesą – visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir kt. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS756-529/2008, AS556-587/2008), pareiškėjo interesai dėl jo verslo negali būti iškeliami aukščiau už atsakovo siekį ginčijamu sprendimu užtikrinti viešąją tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius skundžiamo Tarybos sprendimo galiojimą, galėtų būti pažeistos kitų asmenų, kurie yra suinteresuoti, kad prekyba alkoholiu naktį nevyktų, teisės ir teisėti interesai.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – t. y. laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 dalies dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22 val. iki 8 val. šioje prekybos vietoje: (duomenys neskelbtini), Kaune, galiojimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, todėl naikintina išsprendžiant klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno mieto savivaldybės atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo UAB „Vox optima“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė