AS-662-839-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS662-839/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02974-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. C.(A. M. C.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. C. skundą atsakovui Viliaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. C.(A. M. C.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 10-27-SP24-39 „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio A. M. C. grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki kol bus išnagrinėtas skundas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas paduotas nustatytu terminu, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 ir 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimamas. Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės teismas nurodė, jog skundžiamo administracinio akto įgyvendinimas nepradedamas, kol nepasibaigia šis apskundimo terminas ir atitinkamai iki teisme bus išnagrinėtas skundas dėl jo teisėtumo. Teismui nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad skundžiamas aktas yra vykdomas. Teismo vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju būtų netikslingas (ABTĮ 57 str., 71 str.).

II. Pareiškėjas A. M. C. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir iki bylos išnagrinėjimo sustabdyti Sprendimo vykdymą.

Atskirajame skunde nurodo ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, 92 straipsnį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylomis Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005, Nr. AS16-528/2007. Paaiškina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ne tik dėl Sprendimo panaikinimo, bet ir dėl Migracijos valdybos 2014 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (15/4-2)31123(00079) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. M. C., kuriam apskųsti nėra pasibaigęs terminas (byla Nr. I-8531-142/2014). Pareiškėjas dar 2011 m. lapkričio 18 d. yra įsteigęs Lietuvoje juridinį asmenį UAB „Mashal&Abeer“, juridinio asmens kodas 302688121, buveinės adresas – Pramonės g. 97, Vilnius, vykdo veiklą, tam tikslui 2014 m. balandžio 1 d. įsigijo restoraną (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nuo 2012 m. liepos 27 d. pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, nesustabdžius ginčijamo Sprendimo vykdymo, pareiškėjas prarastų galimybę rūpintis savo įmone, verslu, atgauti investuotas lėšas, gauti pajamas, be to, net ir nevykdydamas veiklos, pareiškėjas privalėtų vykdyti įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį ir restorano pirkimo–pardavimo sutartį bei atsiskaityti su sutarties šalimis. Pažymi, kad pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-768/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti nagrinėjamoje byloje jo ginčijamo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio A. M. C. grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ Nr. 10-27-3-SP24-29 vykdymą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas per 30 dienų (iki 2014 m. birželio 19 d.) savanoriškai išvykti į Pakistano Islamo Respubliką, motyvuodamas iš esmės tuo, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir kt. Teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas praras galimybę rūpintis savo įmone, verslu, atgauti investuotas lėšas, gauti pajamas ir kt.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007). Reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra netikslingas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2012 m. liepos 27 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (b. l. 25), 2011 m. lapkričio 18 d. jis įsteigė juridinį asmenį UAB „Mashal&Abeer“ (juridinio asmens kodas 302688121, adresas – Pramonės g. 97, Vilnius). 2014 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjo įkurta įmonė įsigijo restoraną, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 75-53).

Nustatyta, kad šioje byloje pareiškėjo skundžiamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2014 m. gegužės 22 d. sprendimas „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio A. M. C. grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ Nr. 10-27-3-SP24-29 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi.

UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš šalies, jei jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos arba savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą laiką. Pagal UTPĮ 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.

Tai, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti, savo pobūdžiu nėra priverstinis, t. y. juo užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (UTPĮ 2 str. 7 d.), teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės nagrinėjamu atveju nepaneigia ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-768/2013).

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena ilgą laiką, su ja yra susijęs socialiniais ir ekonominiais ryšiais, turi savo verslą, todėl teisėjų kolegija nemano, kad laikinai sustabdžius ginčijamą Sprendimą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešųjų interesų principas. Šiuo atveju taikytina ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje numatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo. Pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis keistina, o pareiškėjo prašymas tenkintinas – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio A. M. C. grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ Nr. 10-27-3-SP24-29 galiojimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 71 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. C. (A. M. C.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir šį pareiškėjo prašymą tenkinti – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio A. M. C. grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ Nr. 10-27-3-SP24-29 galiojimą.

Nutartį vykdyti skubiai. Nutarties kopiją siųsti ir nutartį pavesti vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė