A-556-476-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-476/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00612-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.5; 9.8.2; 9.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–9), kurį patikslino (b. l. 58–67), kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, ir MGK) 2013 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. S-9 (7-223/2012);

2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2012 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 68-199;

3) perduoti pareiškėjo skundą VMI prie FM nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad jo atžvilgiu mokesčių administratorius nepagrįstai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį ir pareiškėjui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjo nuomone, nebuvo nei vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti tokį mokesčių apskaičiavimo metodą. Pažymėjo, kad, nors atsakovas MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų metodų taikymą grindė tuo, jog nepateikti pareiškėjo išlaidas pagrindžiantys dokumentai, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas netinkamai pritaikė MAĮ 40 straipsnį, dėl ko vėliau nepagrįstai vadovavosi ir MAĮ 70 straipsnio nuostatomis.

Pareiškėjo teigimu, mokesčių mokėtojas privalo pateikti tik patikrinimui atlikti reikalingus dokumentus, kuriuos privalo teisės aktų nustatyta tvarka saugoti ir tvarkyti. Jei teisės aktai neįpareigoja mokesčių mokėtojo saugoti atitinkamus dokumentus, jis neprivalo jų saugoti, o tai reiškia, kad neprivalo ir jų pateikti patikrinimą atliekančiam specialistui. Priešingu atveju mokesčių mokėtojui galėtų būti taikoma atsakomybė už įstatyme nenumatytas pareigas. Pažymėjo, kad jokie įstatymai ar teisės aktai neįpareigoja gyventojo, nevykdančio individualios veiklos, vesti savo patirtų išlaidų apskaitą bei saugoti šias išlaidas patvirtinančius dokumentus, todėl mokestinį patikrinimą atlikusi specialistė visiškai nepagrįstai reikalavo pateikti visus patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus, ypač kai tam tikros išlaidos buvo patirtos 2003–2005 m.

Pareiškėjo teigimu, jam buvo pritaikytos teisės aktų normos, reglamentuojančios ūkinę komercinę veiklą vykdančių juridinių asmenų apmokestinimą. Pabrėžė, kad mokesčių mokėtojų pareigos išvardytos įstatyme negali būti aiškinamos plečiamai ir iš mokesčių mokėtojo galima reikalauti vykdyti tik tai, kas aiškiai numatyta įstatyme, o gyventojai, statantys namus ūkio būdu, net negali turėti jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų už savo pačių atliktą darbą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jo išlaidos, kurios neva viršijo pajamas, mokesčių administratoriaus buvo apskaičiuotos remiantis MAĮ 70 straipsniu, t. y. nurodoma, kad pagrindas taikyti atitinkamas priemones buvo pritaikius atitinkamas priemones padarytos išvados, kas, pareiškėjo nuomone, yra akivaizdžiai nelogiška.

Pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu taip pat netinkamai buvo pritaikytos MAĮ 68 straipsnio nuostatos. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius galėjo perskaičiuoti mokesčius tik už mokestinį laikotarpį, kuris prasidėjo 2006 m. sausio 1 d., tačiau specialistė perskaičiavo ir 2005 m. gruodžio 31 d. turėtas lėšas. Be to, nei prie patikrinimo akto, nei prie sprendimo, nebuvo pridėta nei viena deklaracija, kuria remiantis buvo perskaičiuotos lėšos, turėtos 2005 metų pabaigoje, todėl pareiškėjas negali pateikti argumentų, kad atitinkamas paskaičiavimas yra neteisingas.

Pažymėjo, kad VMI prie FM neišnagrinėjo pagrindinių pareiškėjo skundo motyvų, todėl skundas turėtų būti perduotas VMI prie FM nagrinėti iš naujo. Pabrėžė, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendimams yra taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Pareiškėjo manymu, MGK argumentai, kad ji pati už VMI prie FM atliko atitinkamų pažeidimų pašalinimą, vertintini kritiškai.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 72–73) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog patikrinimo metu buvo atlikta pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizė. Įvertinus pareiškėjo turėtą piniginių lėšų likutį, nustatyta, kad 2006 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 63 525,37 Lt, 2007 m. – 249 534,31 Lt, 2008 m. – 157 749,85 Lt, 2009 m. – 87 950,14 Lt. Patikrinimo metu nustatytas pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumas pripažintas pareiškėjo pajamomis, gautomis iš nenustatytų šaltinių, ir, remiantis šiais duomenimis, pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bazė nustatyta vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu ir VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d.

įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), taikant šiose Taisyklėse numatytą grynosios vertės metodą, įvertinant pareiškėjo išlaidų ir pajamų balansą. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-928/2011 yra akcentavęs, kad įstatymų leidėjas MAĮ expressis verbis yra įtvirtinęs šias mokesčių mokėtojo pareigas: teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 1 d. 6 p.); pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 str. 1 d. 8 p.); pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 str.).

Iš to išplaukia, jog mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. VMI prie FM pabrėžė, kad MAĮ 40 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojų pareigas, yra bendro pobūdžio ir taikytinos ne tik mokesčių mokėtojams juridiniams, bet ir fiziniams asmenims. Taip pat pažymėjo, kad mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, GPM apskaičiavo už 2006–2010 m. laikotarpį, kuris patenka į penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d.

Patikrinimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo apmokestinimo už 2005 m. mokestinį laikotarpį, nes mokesčių administratorius netyrė, nenagrinėjo bei nenustatinėjo su šiuo laikotarpiu sietinų pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų, tačiau atliekant mokestinį patikrinimą mokesčių administratorius nustatinėjo pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2006 m. sausio 1 d.) deklaruoto piniginių lėšų likučio ne banke realumą. Tam tikslui mokesčių administratorius atliko pareiškėjo Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų, Metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų, Metinės pajamų mokesčio deklaracijos, pateiktų už ankstesnius mokestinius laikotarpius negu tikrinamasis laikotarpis, analizę ir šiuos dokumentus vertino kaip įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo turto įsigijimo šaltinius (gautas pajamas bei turėtas išlaidas) tikrinamojo laikotarpio pradžiai.

Be to, mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio ir Taisyklių nuostatas, kadangi buvo nustatytos Taisyklių 4 punkte detalizuotos aplinkybės, kurioms esant laikoma, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (4.1 p.), t. y. nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 25 d. sprendimu (b. l. 94–101) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl MGK 2013 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. S-9 (7-223/2012) ir VMI prie FM 2012 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 68-199 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atliko pareiškėjo GPM, pridėtinės vertės mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo metu atlikta tikrinamojo laikotarpio pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizė.

Įvertinus patikrinimo metu nustatytą tikrinamojo laikotarpio pradžiai pareiškėjo turėtą 175 597,16 Lt piniginių lėšų likutį, nustatyta, kad 2006 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 63 525,37 Lt, 2007 m. – 249 534,31 Lt, 2008 m. – 157 749,85 Lt, 2009 m. – 87 950,14 Lt. Patikrinimo metu atskirais mokestiniais laikotarpiais nustatytas pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumas pripažintas pareiškėjo pajamomis, gautomis iš nenustatytų šaltinių. Remiantis šiais duomenimis, pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio bazė nustatyta vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu ir Taisyklėmis, taikant jose įtvirtintą grynosios vertės metodą, įvertinant pareiškėjo išlaidų ir pajamų balansą.

Patikrinimo aktu pareiškėjui iš viso apskaičiuota 140 655 Lt papildomai mokėtinų mokesčių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo apskaičiuoti konstatavus, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius ir bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi, nes pareiškėjo išlaidos buvo didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau pareiškėjas nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Pareiškėjo nuomone, jis neprivalėjo pateikti visų patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, nes jis yra fizinis asmuo ir pareiga tvarkyti buhalterinę apskaitą jam nenustatyta.

Be to, namo statybos ir rekonstrukcijos darbus atliko pats, padedamas draugų, todėl jokių dokumentų dėl minėtų darbų apskritai negali būti pateikta. Tačiau teismas kritiškai vertino tokius pareiškėjo argumentus ir pritarė atsakovo bei MGK išsakytai pozicijai, kad pareiga pareiškėjui saugoti ir pateikti dokumentus, pagrindžiančius išlaidas, įtvirtinta MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 6, 8 punktuose bei 41 straipsnyje, kurie atitinkamas mokesčio mokėtojo pareigas įtvirtina ne tik juridiniams, bet ir fiziniams asmenims, todėl pareigos teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją taikytinos ir pareiškėjui.

Be to, mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus bei žinodamas apie MAĮ 41 straipsnyje įtvirtintą mokesčio mokėtojo pareigą pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, turi būti protingas, atsakingas, rūpestingas ir saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog visus statybos bei rekonstravimo darbus atliko pats su draugais, taip pat laikytini nepagrįstais, kadangi atliktų darbų apimtis, pobūdis bei pareiškėjo draugo duoti parodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde teismui iš esmės kalba tik apie kelis nustatytus mokestinius pažeidimus, susijusius su nekilnojamuoju turtu (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), taip pat automobiliais „Auburn“ bei „Bentley“, todėl teismas išsamiau pasisakė tik apie šiuos pareiškėjo nurodomus atvejus. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2003 m. birželio 20 d. už 90 000 Lt nusipirko 232,15 kv. m bendro ploto nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (98 proc. baigtumo, gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė įsigijimo metu sudarė 184 554 Lt), esantį (duomenys neskelbtini) (patikrinimo metu įregistruotas adresu: (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjui 2005 m. rugsėjo 20 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus, statinys pripažintas tinkamu naudoti 2009 m. birželio 26 d., statybos pabaigos metai – 2009 m. Užbaigto statyti namo bendras plotas padidėjo 104,77 kv. m. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, baigto statyti namo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 816 000 Lt, vidutinė rinkos vertė – 936 000 Lt (2009 m. kovo 19 d.), taigi, baigus statybą, vidutinė rinkos vertė išaugo 5,07 karto. Patikrinimo akte nurodyta, kad vidutinės rinkos vertės augimą galėjo lemti ekonominė situacija, tačiau ne tiek, kiek išaugo lyginant su namo įsigijimo metu buvusia vidutine rinkos verte.

Kadangi rekonstrukcijai leidimas išduotas 2005 m. rugsėjo 20 d., namas tinkamu naudoti pripažintas 2009 m. birželio 26 d., Inspekcija padarė išvadą, kad rekonstrukcija vyko būtent minėtu laikotarpiu. Pareiškėjas nepateikė visų namo rekonstrukcijos išlaidas patvirtinančių dokumentų, pateikė tik nežymią jų dalį, o už tą sumą, kuriai pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai, esminių namo būklės pakeitimų, kuomet bendras namo plotas po rekonstrukcijos padidėjo 104,77 kv. m, pareiškėjas fiziškai negalėjo atlikti.

Turto vertintoja UAB „Inreal“ pastato rekonstrukcijos atkuriamąją vertę įvertino 207 600 Lt, todėl Inspekcija šią sumą priskyrė pareiškėjo rekonstrukcijos išlaidoms ir jas paskirstė visam darbų vykdymo laikotarpiui (mėnesiais). Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 20 d. už 46 500 Lt įsigijo 10,1800 ha žemės ūkio paskirties sklypą (duomenys neskelbtini). Sklypo vidutinė rinkos vertė pardavimo metu – 21 985 Lt, sklypas išsidėstęs šalia Markelio ežero, sklypui priklauso dalis ežero pakrantės. VĮ Registrų centro duomenimis, 2011 m. sausio 11 d. adresu: (duomenys neskelbtini), 2010 m. gruodžio 17 d. deklaracijos Nr. DSU-1208-(14,35) apie statybos užbaigimą pagrindu įregistruotas 81,27 kv. m bendrojo ploto rąstinis gyvenamasis namas.

Statybos pabaigos metai – 2009 m., gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudų (statybos vertė) vertė – 273 000 Lt, vidutinė rinkos vertė – 499 000 Lt (verčių nustatymo data – 2009 m. birželio 29 d.). Nuotekų valymo įrenginio atkūrimo sąnaudų (statybos vertė) vertė – 4 430 Lt, vidutinė rinkos vertė – 4 120 Lt, nustatymo data – 2011 m. vasario 2 d. VĮ Registrų centro duomenimis, pareiškėjui priklausančiame žemės sklype įregistruotas nebaigtas statyti baidarių sandėlis (83 proc. baigtumas) ir lieptas (96 proc. baigtumas), nurodyta jų statybos pradžia – 2006 m.

Pareiškėjas patikrinimui vėl pateikė ne visus šių statybų išlaidas patvirtinančius dokumentus, dėl ko negalima nustatyti visų statybos darbų išlaidų. Turto vertintoja UAB „Inreal“ nustatė 280 100 Lt vertinamo turto atkuriamąją vertę: gyvenamojo namo – 210 700 Lt, baidarių sandėlio – 34 700 Lt; liepto – 28 900 Lt; valymo įrenginio – 5 600 Lt, todėl Inspekcija šias sumas priskyrė pareiškėjo išlaidoms ir jas paskirstė visam darbų vykdymo laikotarpiui (mėnesiais). Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjo vardu 2008 m. rugsėjo 4 d.

įregistruotas 1973 m. gamybos automobilis „Auburn 851“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis įsigytas už 2 200 Lt. Patikrinimo metu, t. y. 2011 m. vasario 14 d., automobilį „Auburn 851“ pareiškėjas pardavė S. Š., kuris 2011 m. lapkričio 3 d. paaiškinime nurodė, kad automobilį įsigijo už 7 000 Lt, atsiskaitė grynaisiais, tuo tarpu pareiškėjas patikrinimui pateikė minėto automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią automobilis parduotas už 7 500 Lt. UAB „Inreal“ duomenimis, minėto automobilio rinkos vertė 158 000 Lt, todėl Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas automobilio įsigijimui ir techninio stovio palaikymui patyrė 158 00 Lt išlaidų.

Be to, pareiškėjo vardu 2009 m. balandžio 29 d. įregistruotas 1949 m. gamybos automobilis „Bentley MK VI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis įsigytas už 4 200 Lt. Pareiškėjas patikrinimo metu šį automobilį pardavė G. M. už 3 000 Lt. UAB „Inreal“ duomenimis, minėto automobilio rinkos vertė 60 000 Lt, todėl Inspekcija, iš minėtos sumos atskaičiusi G. M. patirtas automobilio remonto išlaidas, apskaičiavo, kad pareiškėjas automobilio „Bentley MK VI“ įsigijimui ir techninio stovio palaikymui patyrė 54 000 Lt išlaidų.

Kaip matyti iš patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, t. y. dokumentais nepagrindė savo pajamų gavimo šaltinių, nors, kaip matyti iš patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, pareiškėjo išlaidos atitinkamais laikotarpiais viršijo jo deklaruotas pajamas. Taigi, teismas atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą MAĮ 70 straipsnio 1 dalį ir Taisyklių nustatytą reglamentavimą, priėjo išvadą, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą taikyti mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą.

Nagrinėjamu atveju Inspekcija pasirinko Taisyklių 6.3.4 punkte įtvirtintą grynosios vertės metodą, kuris pagal Taisyklių 18 punktą gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacijos, jog mokesčių mokėtojas per mokestinį laikotarpį sukaupė turto (nekilnojamojo, kilnojamojo, akcijų ir pan.), kuriam įsigyti deklaruotų pajamų nepakanka. Vadovaujantis Taisyklių 19–21 punktais, vertinimas atliekamas apskaičiuojant grynosios vertės padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Tuo tikslu reikia apskaičiuoti mokesčių mokėtojo turtą, finansinius įsipareigojimus tikrinamo laikotarpio pradžiai ir pabaigai, taip pat įvertinti išlaidas ir gautas pajamas.

Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti tikslios turto vertės ar išlaidų sumas, vertinimui atlikti gali būti naudojamos rinkos kainos, statistiniai duomenys bei kiti duomenys iš taisyklių X dalyje nurodytų informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta.

Kaip matyti, mokesčių administratorius patikrinimo metu surinko pakankamai medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas per mokestinį laikotarpį patyrė išlaidas, t. y. sukaupė turto, kuriam įsigyti deklaruotų pajamų nepakanka, todėl grynosios vertės metodas buvo pasirinktas tinkamai. Pareiškėjas taip pat skundžia mokesčio administratoriaus veiksmus vertinant pareiškėjo turtą tikrinamo laikotarpio pradžiai. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius negali vertinti iki 2006 m. jo patirtų išlaidų ir gautų pajamų.

Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas klaidingai supranta susidariusią situaciją ir šiuo atveju nepagrįstai vadovaujasi MAĮ 68 straipsniu, pagal kurį mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neperskaičiavo pareiškėjui mokėtinų mokesčių už laikotarpį iki 2006 m., kas prieštarautų MAĮ 68 straipsniui.

Mokesčių administratorius tik vertino ankstesniais laikotarpiais pareiškėjo pateiktas deklaracijas, kiek tai susiję su atliekamu mokestinių patikrinimu už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai, nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui).

Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Teismas pažymėjo, jog iš esmės tokios nuostatos nuosekliai laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. pvz. administracines bylas Nr. A8-693/2007, A442-206/2009, A556-1073/2010). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjo piniginių lėšų likutį patikrinimo laikotarpio pradžioje, pagrįstai vadovavosi ankstesnių laikotarpių pareiškėjo deklaracijų duomenimis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodo taip pat nesutinkantis su VMI prie FM sprendimu pavesti Inspekciją atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą. Pareiškėjo nuomone, pati VMI prie FM turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos sprendimo ir priimti naują sprendimą. Teismas nurodė, kad tokie pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju VMI prie FM pavedė Inspekciją atlikti pakartotinį patikrinimą, konstatavusi, kad UAB „Inreal“ pateiktoje ginčo pastato vertinimo ataskaitoje namo rekonstrukcijos atkūrimo kaštai buvo skaičiuojami naudojantis 2009 m. vidutinėmis statybinių medžiagų ir darbų kainomis ir pataisos koeficientais, nors pareiškėjas darbus atliko 2005–2009 m. laikotarpiu, todėl siekiant kuo tiksliau įvertinti pareiškėjo patirtas išlaidas turto rekonstrukcijai, negalima išimtinai remtis UAB „Inreal“ atliktos vertinimo ataskaitos duomenimis.

VMI prie FM taip pat atkreipė dėmesį, kad UAB „Inreal“ vertinimo ataskaitoje nurodomi kaštai namo rekonstrukcijai pagal konstrukcijos elementus ženkliai skiriasi nuo kai kurių pareiškėjo nurodytų elementų, be to, reikia įvertinti, kad dalį darbų pareiškėjas galėjo atlikti ūkio būdu. Be to, pareiškėjas su skundu VMI prie FM pateikė Nekilnojamojo turto paslaugų centro nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), įvertinimo ataskaitą Nr. LD-12-03, kurioje objektas įvertintas naudojant kitokius vertinimo metodus. Dėl išlaidų, patirtų statyboms (duomenys neskelbtini), VMI prie FM konstatavo, kad tikslinga pavesti Inspekciją atlikti papildomą įvertinimą dėl gyvenamojo namo atkūrimo kaštų skaičiavimo, kadangi UAB „Inreal“ atliktoje pastato rekonstrukcijos atkuriamosios vertės nustatymo ataskaitoje gyvenamojo namo atkūrimo kaštai buvo skaičiuojami naudojantis 2009 m. vidutinėmis statybinių medžiagų ir darbų kainomis ir pataisos koeficientais, todėl, Inspekcijos vertinimu, negalima išimtinai remtis UAB „Inreal“ atliktos vertinimo ataskaitos duomenimis.

Dėl automobilių „Auburn“ ir „Bentley“ VMI prie FM konstatavo, kad, nenustačius aplinkybių, jog automobiliai buvo remontuoti, pakartotinio patikrinimo metu reikėtų įvertinti tikrąsias automobilių įsigijimo, remonto bei pardavimo aplinkybes, nes pareiškėjas ir S. Š. („Auburn 851“ pirkėjas) bei G. M. („Bentley MK VI“ pirkėjas) buvo / yra tarpusavyje susiję asmenys (vienas kitam atlikinėjo pervedimus bei pareiškėjas automobilius perleido pradėjus mokestinį patikrinimą). Taip pat yra tikslinga pareiškėjo galbūt patirtas išlaidas paskirstyti ne iki automobilių vertės nustatymo, o iki automobilių pardavimo datos.

Teismas pažymėjo, kad pagal LVAT nuoseklią praktiką, aiškinančią mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų teisę pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, šio centriniam mokesčių administratoriui leisto elgesio modelio paskirtis yra pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir / arba kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (LVAT 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3528/2011).

Taigi centrinio mokesčių administratoriaus galimybė pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį tikrinimą susijusi su tuo, kad centrinis mokesčių administratorius pagal vietos mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus negali priimti nei sprendimo patvirtinti, nei sprendimo panaikinti ar pakeisti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, nes turimų dokumentų nepakanka tokių sprendimų priėmimui (LVAT 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1176/2012). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į VMI prie FM nustatytus patikrinimo metu analizuotų aplinkybių vertinimo trūkumus, siekiant tinkamai išspręsti pareiškėjo apmokestinimo klausimą, yra būtina surinkti papildomą informaciją, t. y. būtina atlikti aktyvius veiksmus, neapsiribojančius tik jau turimų įrodymų vertinimu, todėl, atsižvelgiant į nurodytus LVAT išaiškinimus, darytina išvada, kad tokiu atveju atsakovas turėjo teisę įpareigoti Inspekciją atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą dėl minėtų aplinkybių, nes egzistuoja aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo.

Atsižvelgiant į vietos mokesčių administratoriaus kompetenciją, įtvirtintą MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 7, 11 punktuose, 26 straipsnio 2 dalyje, ir būtinybę atlikti papildomus veiksmus, neapsiribojančius tik jau turimų įrodymų vertinimu, teismo vertinimu, tokius veiksmus turi atlikti vietos mokesčių administratorius, šiuo atveju Inspekcija, o pareiškėjo argumentai, kad pati VMI prie FM turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą ir priimti naują sprendimą, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad nors VMI prie FM savo sprendime detaliai ir išsamiai neargumentavo MAĮ 70 straipsnio taikymo pagrindų, kaip to tikėjosi pareiškėjas, tačiau, kaip matyti iš VMI prie FM sprendimo turinio, atsakovas iš esmės sutiko su Inspekcijos taikytu mokesčio apskaičiavimu pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą, kuris išsamiai pagrįstas Inspekcijos sprendime, todėl skundžiamas VMI prie FM 2012 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 68-199 iš esmės buvo teisiškai ir faktiškai motyvuotas, o tam tikri trūkumai, susiję su nepakankamai išsamiu atsikirtimu į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio plotmėje nėra esminiai bei sudarantys pagrindą panaikinti skundžiamą VMI prie FM sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad MGK sprendimas Nr. S-9(7-223/2012) ir VMI prie FM 2012 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 68-199 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 107–119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai išaiškino ir pritaikė šiam ginčui aktualias materialines teisės normas (MAĮ 40, 68 ir 70 str. nuostatas), taip pat pažeidė ir procesines normas, ir dėl šių pažeidimų netinkamai buvo išspręsta byla, dėl ko sprendimas yra naikintinas (ABTĮ 142 str. 2 d. ir 143 str.).

2. Teismas iš esmės plačiau nenagrinėjo atitinkamų įstatymo nuostatų, o tik nurodė, kad pritaria atsakovo ir MGK pozicijai. Įvertinant atitinkamas MAĮ nuostatas kartu, matyti, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti tik patikrinimui atlikti reikalingus dokumentus, kuriuos privalo teisės aktų nustatyta tvarka saugoti ir tvarkyti. Jei teisės aktai neįpareigoja mokesčio mokėtojo saugoti atitinkamus dokumentus, jis neprivalo jų saugoti, o tai reiškia, kad neprivalo ir jų pateikti patikrinimą atliekančiam specialistui. Priešingu atveju aiškinant, mokesčių mokėtojui galėtų būti taikoma atsakomybė už įstatyme nenumatytas pareigas. Nei MAĮ, nei Buhalterinės apskaitos įstatymas, nei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, nei jokie kiti įstatymai ar teisės aktai neįpareigoja gyventojo, nevykdančio individualios veiklos, vesti savo patirtų išlaidų apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ar registrus, taip pat saugoti išlaidas patvirtinančius dokumentus. Teismas skundžiamame sprendime taip pat nenurodė nei vieno teisės akto, kuris numatė pareiškėjui atitinkamas pareigas. Tiek mokestinį patikrinimą atlikusi specialistė, tiek teismas, visiškai nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjo pateikti visus patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus, ypač kai tam tikros išlaidos buvo patirtos 2003– 2005 metais.

3. Mokesčių administratorius, o taip pat ir teismas, mokesčių mokėtojui taikė teisės aktų, kurie reglamentuoja ūkinę komercinę veiklą vykdančių juridinių asmenų pelno mokesčio apmokestinimą, reikalavimus, kurie numato, kad atitinkami asmenys privalo kaupti, saugoti ir apskaityti visas ūkines operacijas. Tačiau atitinkamų reikalavimų, kurie taikomi komercinę veiklą vykdantiems asmenims, taikymas komercinės veiklos nevykdantiems asmenims yra visiškai nepagrįstas. MAĮ 3 straipsnio 5 dalis numato, jog visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Dėl šios priežasties mokesčių mokėtojų pareigos išvardytos įstatyme negali būti aiškinamos plečiamai ir iš mokesčių mokėtojo galima reikalauti vykdyti tik tai, kas aiškiai numatyta įstatyme ar kitame teisės akte.

4. Šioje byloje faktinės aplinkybės visiškai kitokios nei LVAT 2011 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575 -928/2011, todėl tiek MGK, tiek ir teismas, šioje byloje visiškai nepagrįstai rėmėsi atitinkama suformuota praktika, taip pat MAĮ 41 straipsniu. Paminėtoje nutartyje kalbama apie mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus. MAĮ 41 straipsnyje reikalaujama pagrįsti pajamų gavimo šaltinius, o ne pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus. Šio ginčo atveju reikalaujama pagrįsti ne pajamas, bet išlaidas ir reikalaujama pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus. MAĮ mokesčių administratoriui suteikia labai plačias teises, tačiau jos turi būti įgyvendinamos teisingai, protingai ir sąžiningai.

5. Pagal MAĮ 2 straipsnio 22 punktą, mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo <...> deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais - ir kitose srityse. Taigi deklaracijos duomenų tikrinimas ir tikslinimas yra mokesčių patikrinimas, o jis negali būti atliekamas už ilgesnį laikotarpį kaip penkeri metai. Mokesčių administratoriui suteikus teisę perskaičiuoti deklaruotus duomenis už daugiau nei penkerius metus, mokesčių mokėtojas turėtų įrodinėti (ieškoti dokumentų), jog deklaracijose nurodyti duomenys, kurios buvo pateiktos prieš daugiau kaip penkerius metus, yra teisingi.

6. Pasitvirtinus pareiškėjo skunde nurodytiems argumentams, kad negalėjo būti taikomi MAĮ 70 straipsnyje įtvirtinti metodai, nebūtų buvę pagrindo pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą, o būtų pagrindas panaikinti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Taip pat, jei pasitvirtintų argumentai dėl 2005 metais turėtų lėšų perskaičiavimo, atitinkamai ir pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių suma ženkliai kistų. Todėl atitinkami pažeidimai turėjo įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Šiuo atveju, nagrinėjant pareiškėjo skundą ir neatsakius į pagrindinius skunde keliamus klausimus, buvo pažeisti be kitų principų ir efektyvumo bei subsidiarumo principai. Neišnagrinėjus esminių argumentų ir pavedus patikrinimą atlikti iš naujo, vietinis mokesčių administratorius bus priverstas samdyti turto vertintojus ir formuluoti jiems naujas užduotis, tokiu būdu bus švaistomos valstybės ir pareiškėjo lėšos bei laikas. MGK argumentai, kad ji pati už centrinį mokesčių administratorių atliko atitinkamų pažeidimų pašalinimą, vertintini kritiškai, kadangi MGK neatstovauja VMI prie FM, taip pat neišreiškia oficialios inspekcijos nuomonės, kurią gali išreikšti tik pati VMI prie FM. Teismas į šį pareiškėjo argumentą neatsakė ir jo neišnagrinėjo.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 129–132) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Centrinis mokesčių administratorius atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nurodo įvairias faktines aplinkybes, kurios, jo vertinimu, patvirtina pareiškėjo poziciją dėl GPM apskaičiavimo. Centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, kaip jau šiame atsiliepime minėta anksčiau, įvertino taikomų teisės normų teisingumą ir pagrįstumą, tačiau, atsižvelgęs į faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, kurie turi įtaką pareiškėjo mokesčio bazės apskaičiavimui, priėmė sprendimą – pavesti Inspekcijai atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu, tiek Inspekcija, tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek MGK, tiek teismas, tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl priėmė pagrįstus sprendimus. Kadangi centrinis mokesčių administratorius sutinka su ginčo sprendimuose nurodytu faktinių bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, todėl mano, kad naikinti šių sprendimų pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. S-9 (7-223/2012), kuriuo buvo paliktas galioti VMI prie FM 2012 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 68-199, taip pat panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 68-199, kuriuo vietos mokesčių administratoriui pavesta atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo R. K. patikrinimą ir priimti naują sprendimą (b.l. 50). Taigi, apibendrinant, teigtina, jog prašyta naikinti sprendimus susijusius su pakartotiniu mokesčių mokėtojo patikrinimu, kas ir nustato administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

„Įstatymų leidėjas neapibrėžė sąlygų, kada mokesčių administratorius gali priimti sprendimą dėl pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą. Tai paliko spręsti pačiam mokesčių administratoriui. Vadinasi, pastarojo teisinio vieneto diskrecijos teisė priimti sprendimą dar kartą atlikti patikrinimą ar ne, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jei yra priimamas sprendimas dėl pakartotinio patikrinimo, tai toks teisės aktas turėtų būti tinkamai motyvuotas bei pagrįstas, suderinamas su Viešojo administravimo įstatymo reikalavimais. Teigtina, jog priimant sprendimą dėl pakartotino mokestinio patikrinimo būtina atsižvelgti į pirminio patikrinimo metu galimai padarytas tyrimo spragas bei realias galimybes jas užpildyti pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, pačio mokestinio ginčo esmę, jo problematiką, tikslingumą surinkti papildomus konkrečius faktinius duomenis konkrečiam siekiamam tikslui. Kiekvienu atveju turi būti pakankamai aiškiai pažymėta, ko siekiama pakartotinio patikrinimo metu ir, kas konkrečiai dar turėtų būti atliekama“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2214/2013).

Tikrinamoje administracinėje byloje pakartotinis mokesčių mokėtojo patikrinimas buvo grįstas poreikiu ištirti aplinkybių daugėtą.

Pirma, dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos išlaidų centrinis mokesčių administratorius nurodė, kad skiriasi mokesčių mokėtojo paaiškinimuose nurodytos sumos ir UAB „Inreal“ vertinimo ataskaitoje nurodytos sumos, nors šios faktinės aplinkybės yra iš esmės reikšmingos, kaip ir faktas, jog dalį darbų mokesčių mokėtojas galėjo atlikti ūkio būdu, ką patvirtina ir liudytojų paaiškinimai, nors UAB „Inreal“ vertintojas atliktų darbų kaštus skaičiavo 2009 metų kainomis, tačiau vietos mokesčių administratorius į tai neatsižvelgė, o tai, centrinio mokesčių administratoriaus nuomone, viena iš sąlygų pakartotinio R. K. mokestinio patikrinimo ( b.l. 36).

Antra, dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), centrinis mokesčių administratorius pažymėjo, jog galimybė remtis išimtinai vertinimo duomenimis paneigtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštu, leidžiančiu spręsti apie mažesnes mokesčių mokėtojo patirtas išlaidas minimo nekilnojamojo turto statybai, kas pakartotinio tyrimo metu turi būti įvertinta iš naujo (b.l. 39).

Trečia, VMI prie FM nurodė būtinumą įvertinti automobilio (duomenys neskelbtini) bei automobilio BENTLEY įsigijimo, remonto bei pardavimo aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkybes, jog šių transporto priemonių pardavėjas bei pirkėjai tarpusavyje susiję asmenys, o galbūt patirtos išlaidos mašinoms turėtų būti paskirstytos ne iki automobilių vertės nustatymo datų, bet iki automobilių pardavimo datų (b.l. 42; 44).

Vadinasi, centrinis mokesčių administratorius motyvavo, dėl ko Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas negali būti tvirtinamas visiškai. Tą patį padarė ir Mokestinių ginčų komisija. Byloje esanti medžiaga neleidžia abejoti, jog įvardytos tyrimo spragos bei reikalingumas jas užpildyti suponuoja pakartotinį tyrimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai, betarpiškai susiję su teisinga bei pagrįsta galima mokesčių našta, kurią lemia tinkamas mokestinės bazės nustatymas, kas negali būti apspręsta neturint pakankamai duomenų bei neatlikus pakartotinio vertinimo, turint omenyje paminėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes.

Pastebėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Paneigiant mokesčių administratoriui galimybę atlikti pakartotinį patikrinimą, kai tam yra konkretus bei pagrįstas poreikis, būtų sukliudyta įvykdyti įstatymų leidėjo įpareigojimą – pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pakartotinis patikrinimas būtent ir užtikrina teisingumo, protingumo ir gero administravimo principų laikymąsi. Trūkumas faktinių duomenų neabejotinai gali sąlygoti nevisapusiško bei neobjektyvaus sprendimo priėmimą, o taip pat ir galimus teisminius ginčus.

Tiek vietinis, tiek centrinis mokesčių administratorius privalo nustatyti, ar mokesčio mokėtojas teisingai vykdo savo prievoles, tuo tikslu privalu tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčio mokėtojo veikla, ir atitinkamai rinkti įrodymus tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius mokesčio mokėtojo veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2214/2013). Antra vertus, nėra jokių abejonių dėl to, kad tyrimas administruojant mokesčius turi būti atliekamas ir nepažeidžiant mokesčio mokėtojų teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą.

Mokesčių mokėtojas neigdamas pakartotinio patikrinimo būtinumą apeliuoja į nebuvimą pareigos saugoti išlaidas patvirtinančius dokumentus, draudimą kelti tokius reikalavimus, kurie taikomi komercinę veiklą vykdantiems asmenims, tačiau tai iš principo nėra susiję su bylos esme. Juk šiuo atveju platesnės kompetencijos viešojo administravimo sistemos subjektas pagal įstatymų leidėjo apibrėžtas įgalinimų ribas atitinkamose dalyse nesutiko su siauresnius įgalinimus turinčio teisinio vieneto sprendimu ir tai argumentuotai pagrindė. R. K. esminių kontrargumentų tuo aspektu nepateikė, todėl apeliaciniame skunde nurodomi motyvai negali būti pripažinti lemiančiais apeliacinio skundo tenkinimą.

Dėl apeliacinio skundo argumento neva mokesčių administratoriaus reikalavimo pagrįsti ne pajamas, bet išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, jog, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Taigi minimas apeliacinio skundo argumentas pripažintinas teisiškai nepagrįstu.

Apeliantas taip pat nepateikė įrodymų, kad atsakovas, konstatavęs pakartotinio patikrinimo reikalingumą, pažeidė apelianto teises, sutrikdė mokesčio mokėtojo veiklą.

Be kita ko, tikslinga būtų atkreipti apelianto dėmesį ir į tai, kad pakartotinio tyrimo metu jam nebus atimta teisė teikti papildomus įrodymus dėl kylančių klausimų, o mokesčių administratoriaus sprendimas nebūtinai gali būti visiškai jam nepalankus. Keliantys abejones momentai, nesutinkant su vietos administratoriaus sprendimu, galės būti peržiūrėti tiek centrinio mokesčių administratoriaus, tiek Mokestinių ginčų komisijos, o išreiškus tinkamai valią ir teismo.

Dėl išdėstytų priežasčių, patikrinus pirmosios instancijos teismo sprendimą nekyla abejonių, kad mokesčių administratoriaus ginčijamas sprendimas dėl pakartotinio tyrimo buvo įvertintas tinkamai, laikantis formuojamos administracinių teismų praktikos analogiškose ar panašiose bylose, todėl apeliacinis skundas negali būti patenkintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius