A-2114-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2114-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00263-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1; 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. A. B. ir atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. A. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. A. B. su skundu ir patikslintais skundais (I t., b. l.5-7, 21-24, 85-88, II t., b. l.27) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) priteisti iš atsakovų solidariai 30 000 Lt neturtinei (moralinei) žalai atlyginti dėl trukdymo naudotis turtu ir ilgo nuosavybės teisių atkūrimo proceso;

2) priteisti iš atsakovų solidariai 3 616 598 Lt turtinei žalai, negautoms pajamoms atlyginti dėl trukdymo naudotis turtu;

3) įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti pareiškėjai J. T. priklausiusią žemę.

Pareiškėja skunde nurodė, jog 1991 m. spalio 9 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į dalį (3,40 ha) J. T. 6,79 ha nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, Kauno apskrityje. 1993 m. kovo 16 d. pareiškėjai Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,40 ha žemės sklypą Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, iš kurių natūra grąžinta 0,66 ha. 2009 m. spalio 21 d. pareiškėjai buvo papildomai atkurtos nuosavybės teisės ir suteikta valdyti 0,1931 ha žemės sklypas Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) rajone sprendimu Nr. 19/9946.

Pareiškėja reikalavo išmokėti pinigus už negrąžintą natūra žemę (2007 m. sausio 18 d. prašymas), bet be atsako. Iki šiol, jau dvidešimt metų, dėl valstybės institucijų neveikimo pareiškėjai yra negrąžinta 2,5469 ha žemės sklypas. Piniginė kompensacija taip pat nėra paskaičiuota, todėl pareiškėja patiria materialinę ir moralinę žalą dėl negalėjimo naudotis turtu. Pažeistas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis. Pareiškėja prašo 30 000Lt kompensacijos moralinei žalai atlyginti dėl trukdymo naudotis turtu ir ilgo nekilnojamojo turto atkūrimo proceso.

Pareiškėja vertino, kad toks reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas jos patirtai žalai ir valstybė, numatydama neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribą, įvykdys savo pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (tiesiogiai taikomas teisės aktas). Valstybės institucijų valdininkų kaltė pasireiškia nusikalstamu nerūpestingumu, t. y. netiesiogine tyčia. Pareiškėjos tėvo žemės gabalas buvo neteisėtai parduotas atsakovei R. N.. Žala pareiškėjai yra akivaizdi. Pareiškėja negali negrąžintos žemės naudoti pagal jos tiesioginę paskirtį, ko pasėkoje negrąžinto žemės sklypo negali nei parduoti už jokią kainą, nei ant jos statytis.

Žalos dydis paskaičiuotas pagal tai, jog žemė negrąžinama, išparduota, o pinigais naudojasi Kauno miesto savivaldybė. Neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad valstybės institucijų tarnautojai, kurie tarnauja žmonėms, privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai atkurdami pareiškėjai nuosavybės teisę į žemę natūra. Dvidešimties metų nekilnojamojo turto atkūrimo procesas prilygintinas neveikimui. Priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos pareiškėjai ir neteisėto valstybės tarnautojų neveikimo yra akivaizdus. Pareiškėja negali naudotis žeme pagal jos tiesioginę paskirtį, negali žemės parduoti kaip žemės sklypo, negali pati statytis.

Dėl neturtinės žalos pareiškėja manė, kad ji neprivalo teismui pateikti šlapių ir užverktų nosinių bei tuščių validolio buteliukų. Neturtinė žala dėl dvidešimties metų nuolatinių nervų gadinimo ir rūpesčių yra akivaizdi, o jeigu teismas mano, kad pareiškėja neturtinės žalos nepatyrė, tai gali ir nepriteisti jokios neturtinės žalos. Dėl trečiojo reikalavimo, kurį teismas nurodė spręsti išankstinę ne teisminio ginčo sprendimo tvarką, pareiškėja pažymėjo, kad teismas atvirai pasityčiojo iš pareiškėjos, pažeidė pareiškėjos teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos ir siekia formaliai toliau vilkinti visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

Pareiškėja nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika pripažįsta, kad, jeigu valstybės institucijos elgėsi neprotingai ir neprotingai vilkino terminus, tai pareiškėjai ar ieškovai neprivalo kreiptis dėl išankstinės ginčų tvarkos sprendimo į jo teises pažeidžiančią instituciją (LAT 1999 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/1999). Vidutinė atkurtinos žemės rinkos kaina, remiantis žemės verčių žemėlapiais 2013 metams, 1 aro žemės sklypo kaina Kaune, (duomenys neskelbtini) rajone yra 7 100 Lt.

Nuo 1993 m. kovo 16 d. pareiškėjai neatkurtos nuosavybės teisės į 2,5469ha žemės sklypą, kas sudaro 254,69 arus, kurių kaina sudaro 1 808 299 Lt. Savivaldybė jau dvidešimt metų vilkina atkurti nuosavybės teises į minėto dydžio žemės sklypą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad minimali žala skaičiuojama priteisiant 5 procentų metinių palūkanų nuo neatkurtos turto kainos. Per dvidešimt vilkinimo metų savivaldybė privalo sumokėti 100 procentų atkuriamo turto vertės skaičiuojant minimalias negautas pajamas, pagal įstatymą po 5 procentų už 20 metų, todėl realios žalos dydis sudarytų 3 616 598 Lt.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu (I t., b. l. 78-83) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, atsakovui pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėja prašomą atlyginti žalą kildina iš ilgai trunkančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso, siekia nuosavybės teisių atkūrimo į absoliučiai visą iki nacionalizavimo valdytą žemę.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-927/2008 yra pažymėjęs, kad „<...> iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Pareiškėja 1991 m. spalio 9 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 6,79 ha J. T. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Taip pat nurodė, kad šiai dienai jai nuosavybės teisės yra neatkurtos į 2,5469 ha žemės sklypą.

Šios aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta ir į didesnę dalį valdyto sklypo nuosavybės teisės jau yra atkurtos, todėl pareiškėjos teiginiai dėl aplaidžiai vykdomo nuosavybės teisių atkūrimo proceso atmestini kaip nepagrįsti. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. kovo 22 d. raštu Nr. S1-3039(1.10) yra paprašęs pretendentę apsispręsti dėl atlyginimo būdo už negražintą žemės sklypo dalį ir apie tai pranešti žemėtvarkos skyriui. Tad visos procedūros buvo vykdomos savalaikiai ir atsižvelgiant į nurodytą, pareiškėja pati turėjo pasirinkti atlyginimo būdą į likusią neatkurtą žemės dalį.

Turtinę žalą pareiškėja kildina iš neatkurtos žemės vertės, tačiau žemės atkūrimo funkcija pagal kompetenciją yra priskirta kitai institucijai, todėl savivaldybė negalėjo ir negali vilkinti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Be to, pareiškėjos žalos paskaičiavimai visiškai nepagrįsti, nes pagal 2013 m. vidutinę vertę yra skaičiuojama žala už visus 20 metų. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad vertinant visus pareiškėjos reikalavimus, matyti jog ji prašo ne tik atlyginti tariamai patirtą žalą, bet ir įpareigoti atsakovus pilnai atkurti nuosavybės teises, kas vertintina kaip nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 str.), kadangi iš esmės prašoma dvigubo atlyginimo už vieną ir tą patį.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą, atsižvelgiant į tai, reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas. Neturtinė žala taip pat turi būti įrodyta. LAT 2012 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011 nurodė, kad neturtinės žalos samprata pateikta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Byloje nepateikia informacijos apie tai, kad pareiškėja patyrė įtampos, nerimo dėl ateities, taip pat kitų negatyvių padarinių, kuriuos lėmė ilgas laiko tarpas dėl neapibrėžtos situacijos.

Taigi, reikalavimas dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo taip pat yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime (I t., b.l. 106-111) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 1991 m. spalio 9 d. pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo, J. T., Jono, nuosavybės teise turėtą žemę. Pareiškėja yra viena iš pretendentų, pateikusių prašymą atkurti nuosavybės teises į J. T. nuosavybės teise valdytą žemę iki 1940 m. nacionalizacijos. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11-473-15460 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,66 ha žemės plotą, suteikiant 11 sklypų (duomenys neskelbtini) kaime (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)).

Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-10218 „Dėl Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 11-473-15461 pakeitimo ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 19/9946 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. A. B.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant du laisvus valstybinės žemės sklypus adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 0,0807 ha žemės sklypo ploto, (duomenys neskelbtini), Kaune, 0,1124 žemės sklypo ploto.

Pareiškėjai šiuo metu liko atkurti nuosavybės teises į 2,5469 ha žemės plotą. NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 8-SD-1244(1.11) kreipėsi į Administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrių dėl laisvos (neužstatytos) žemės plano pateikimo, siekiant atkurti nuosavybės teises pareiškėjai. Tačiau minėta institucija atsakė, kad laisvos (neužstatytos) žemės (duomenys neskelbtini) mikrorajone nėra. Pareiškėja ar jos įgaliotas asmuo nepateikė jokio prašymo dėl valios pakeitimo atkurti nuosavybės teises.

CK 6.246 straipsnio l dalyje įtvirtina, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kad pareiškėjos reikalavimai dėl žalos atlyginimo būtų pripažinti kaip pagrįsti turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žalos faktas, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė.

Pareiškėja savo skundu neįrodo atsakovo veiksmų neteisėtumo, žalos ir priežastinio ryšio bei kaltės. LAT 2010 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010 pažymėjo, kad teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmais atlyginimą, atsiranda konstatavus, jog valstybės institucija ar pareigūnas, kuriems keliami didesni atidumo, rūpestingumo bei atsargumo standartai, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėja turi pagrįsti savo reikalavimų pagrįstumą, bei piniginio reikalavimo sumą.

Tačiau iš pateikto procesinio dokumento nėra aišku kuo grindžia neturinės žalos reikalavimo sumą bei turtinės žalos reikalavimą laiko nepagrįstu. Turtinis 3 616 598 Lt reikalavimas nepagrįstas ir neįrodytas nes pagal teisinį reguliavimą pareiškėjai valstybė turėtų sumokėti už išperkamą žemę 32 267, 20 Lt kompensacijos. Nesutinka su pareiškėjos teigimu, kad ji turėjo viltį, jog neteisėtai nusavinta nuosavybė jai bus atkurta.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (I t., b. l. 121-129) pareiškėjos skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų solidariai 30 000 Lt neturtinei (moralinei) žalai atlyginti atmetė kaip nepagrįstą, kitoje dalyje – skundą paliko nenagrinėtą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-693/2014 (I t., b. l. 166-177) Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu (II t., b. l. 155-170) pareiškėjos Z. A. B. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai Z. A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Aptaręs nagrinėjamos bylos, J. T. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos Nr.2-10, Z. A. B. suteiktos žemės dokumentacijos bylos Nr.1287 duomenimis nustatytas aplinkybes, pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti patenkinami tik nustačius NŽT ir Administracijos neteisėtus veiksmus (ar neveikimą), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Vertindamas, ar minėtos sąlygos egzistuoja nagrinėjamu atveju, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatomis (Atkūrimo įstatymo 17 str. 1 d., 18 str. 1 d., 5 str. 2 d. 1 p., 12 str. 1 d. 3 p., Tvarkos 106 ir 1061 p.), nurodė, kad teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – NŽT ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima NŽT, tačiau iki šio momento tiek NŽT, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.

Teismas taip pat rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog tiek NŽT, tiek Administracija, dėl kurių, pareiškėjos nuomone, neveikimo pareiškėja patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, įgyvendindamos pareiškėjos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemės valdos dalį – 2,5469 ha, veikė taip, kaip tai numatė minėtų teisės aktų nuostatos: teikė pranešimus dėl valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, Administracija teikė duomenis apie laisvą (neužstatytą) žemę (I t., b. l. 77), NŽT bendradarbiavo su pareiškėja bei siūlė pagal faktinę situaciją pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teismas vertino, jog pareiškėjai liko atkurti nuosavybės teises į 2,5469 ha žemės. Pagal Administracijos pateiktus duomenis, buvusio savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje daugiau nėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pretendentei natūra grąžintinus žemės sklypus, nes buvusi žemėvalda patenka į (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritoriją (II t., b.1.60,61, 62-66, 143,144). Taip pat buvusios žemėvaldos dalyje yra žemės juosta, kuri nėra užstatyta, tačiau pagal Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano sprendinius šioje žemės juostoje yra suplanuota D1 kategorijos gatvė.

Teismas pasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad dėl NŽT pareigūnų veiksmų neteisėtai buvo parduota R. N. dalis pareiškėjos tėvo žemės sklypo, t. y. 0,0498 ha, į kurį galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Taigi parduotasis žemes sklypas buvo laisvas ir grąžintinas natūra pareiškėjai. Tačiau, teismo vertinimu, šiuos pareiškėjos skundo argumentus paneigia Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2-390-920/2013, kuriuo buvo konstatuota, kad ieškovė NŽT neįrodė, kad gina viešąjį interesą, taikė ieškinio senaties terminą ir atmetė ieškovės NŽT ieškinį dėl administracinio akto panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo. Taip pareiškėja neįrodė skundo aplinkybės dėl sandorių, tuo pačiu ir atsakovų veiksmų parduodant minėtą žemės sklypą, neteisėtumo.

Teismas taip pat vertino, jog bylos nagrinėjimo metu pareiškėja ir jos atstovas teigė, kad Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-10218 „Dėl Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 11-473- 15461 pakeitimo ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 19/9946 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. A. B.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant du laisvus valstybinės žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune, 0,0807 ha žemės sklypo ploto, (duomenys neskelbtini), Kaune, 0,1124 žemės sklypo ploto (viso – 0,1931 ha), tačiau atkuriant nuosavybės teises šie žemės sklypai buvo užimti inžinieriniais statiniais, todėl pareiškėja negali jais naudotis ir tai yra atsakovo NŽT kalti veiksmai (II t., b.l. 143,144).

Tačiau šiuos argumentus teismas taip pat laikė nepagrįstais, tai, teismo nuomone, patvirtina Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-710-428/2012 (Lietuvos teismų informacinės sistemos L1TEKO duomenys) priimti procesiniai sprendimai, kuriuose nustatyta, kad žemės sklypas pareiškėjai grąžintas natūra, t. y. žemės savininko J. T. turėtoje vietoje. Atkūrimo įstatymo bei šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatos tokiais atvejais įpareigojo savivaldybių institucijas tik parengti laisvos ir neužstatytos žemės sklypų planus, nustatyti žemės sklypų ribas, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, naudojimo paskirtį, būdą bei pobūdį, o nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tuo metu sprendė apskrities viršininko administracija.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Administracijai teisės aktų priskirtus atlikti veiksmus atliko tinkamai ir laiku, 2009 m. balandžio 8 d. patvirtinusi žemės sklypo planą su lydinčiais dokumentais, o prieš tai, 2009 m. sausio 8 d. pareiškėją pasirašytinai supažindinusi su žemės sklypo ribomis ir apribojimais. Objektyvių duomenų, kad pareiškėja ar jos atstovas būtų suklaidintas dėl realios žemės sklypo būklės, byloje nepateikta. Žemės sklypo naudojimo paskirtis, būdas bei pobūdis atitinka galiojančius tai teritorijai teritorijų planavimo dokumentus.

Žemės sklype teisiškai nėra nustatyta jokių jį apsunkinančių servitutų, o apie žemės sklype nutiestas komunikacijas pareiškėja turėjo žinoti prieš priimant Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimą, o valstybė nėra įsipareigojusi atkurti nuosavybės teises tik į tokią žemę, kuri neturi jokių specialiųjų naudojimo sąlygų ar kitokių apribojimų, todėl dėl paminėto buvo pripažinta, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo Kauno miesto savivaldybės veiksmų, kurie yra privalomoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga.

Teismas pasisakė ir dėl argumentų, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1287 esantys pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d. prašymas išpirkti žemę, išmokant kompensaciją konvertuojama valiuta pasaulinėm kainom (11., b.l. 198) ir 2009 m. rugpjūčio 24 d. prašymas (11., b.l. 158) išmokėti piniginę kompensaciją rinkos kainomis remiantis 2009 m. žemės verčių žemėlapiu, nėra išnagrinėti ir nėra priimti dėl jų jokie sprendimai atkurti nuosavybės teises į 2,5469 ha žemės ar atlyginti už valstybės išperkamą žemę ir tai patvirtina, jog nuosavybės teisių atkūrimas užtruko pernelyg ilgai.

Šiuo aspektu teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Tvarkos 106 punktu ir LAT praktika (nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-60/2011, 3K-3-80/2012), nurodė, kad NŽT Kauno miesto skyrius 2011 m. sausio 4 d. gavo iš Administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2010 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. 40-2-1802 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“, kuriame nurodyta, kad papildomai išnagrinėti ir parengti žemės sklypų planus prie (duomenys neskelbtini) g, (duomenys neskelbtini) g., neturi galimybės, kadangi (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) mikrorajone prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių jau buvo nustatytos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų schemos (Nr.VII-21-42 ir VII-21-43) vadovaujantis (duomenys neskelbtini) gyv. rajono detaliuoju planu, patvirtintu Kauno miesto valdybos 1991 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr.207-v ir Kauno miesto bendruoju planu, patvirtintu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, o visa pridedama medžiaga su pageidaujamais piliečio V.

A. B. žemės sklypais prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pakartotinai jau buvo nagrinėjama (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1287). Šis Administracijos atsakymas NŽT 2011 m. sausio 11 d. raštu Nr. 8SD-84 „Dėl informacijos“ buvo persiųstas Z. A. B.. Atlikęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (redakcija nuo 2002 m. lapkričio 22 d. iki 2003 m. birželio 30 d.), 4 dalies (redakcijos nuo 2009 m. gegužės 26 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., nuo 2014 m. lapkričio 14 d.), 5 dalies ir Tvarkos 3 punkte įtvirtintų teisės normų analizę, teismas vertino, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą savo nuožiūra atsiranda tik tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškia jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Teismas vertino, kad minėtos nustatytos faktinės aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad NŽT atlikus Atkūrimo įstatyme numatytus veiksmus dėl galimos laisvos (neužstatytos) žemės nustatymo J. T. turėtos žemės ribose, o atsakovui Administracijos direktoriui per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatytąja tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus pateikus žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę ir laisvos (neužstatytos) žemės minėtoje teritorijoje nenustačius, atsakovui NŽT kilo pareiga spręsti pareiškėjos prašymus, kuriais buvo pareikšta jos valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimo (pinigais), tačiau minėtas atsakovas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje, Tvarkos 3 punkte nustatyta tvarka ir 111 punkte nustatytu šešių mėnesių terminu to nepadarė, todėl visiškai pagrįsta pareiškėjos skundo aplinkybė, jog dėl atsakovo NŽT pareigūnų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pažeidžiant minėtų teisės aktų reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja buvo įgijusi teisėtą lūkestį, jog bus atkurtos nuosavybės teisės į 2,5469 ha žemės, o NŽT dėl to nėra priėmusi jokio valinio pobūdžio sprendimo. Toks nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimas yra nesuderinamas su gero administravimo principu, todėl sudaro pagrindą teigti, kad viešojo administravimo institucija, įgyvendindama jai pavestas funkcijas, veikia iš esmės neteisėtai ir aplaidžiai, taip pažeisdama konstitucines asmenų teises.

Atsižvelgęs į tai, kad dėl neteisėto NŽT neveikimo yra apribota pareiškėjos teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, teismas darė išvadą, jog pareiškėja turi teisę į su tokiu neveikimu priežastiniu ryšiu susijusios žalos atlyginimą.

Spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeistos vertybės pobūdį, pažeidime trukmę (nuo Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 02-01-10218 „Dėl Lietuvos žemė ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 11-473-15461 pakeitimo ir nuosavybės teisių į išlikus nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendinį Nr. 19/9946 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z.A. B.“, kuriuo buvo nuspręsta nuosavybės teises į pilietei tenkančią žemės valdos dalį – 2,5469 ha atkurti vėliau iki kreipimosi teismą dienos, t. y. 2013 m. kovo 18 d.), tai, kad neteisėti NŽT veiksmai yra tęsiami, taip pat į tai, kad pareiškėjos teisė į nuosavybės teisių atkūrimą iš esmės nėra paneigta, ir sprendė, kad neteisėtais atsakovo atstovo NŽT veiksmais pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala, kuri vertintina 600 Eur suma, ir ji priteistina, o kitoje dalyje pareiškėjos skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, jog ji turėjo viltį, kad jai neteisėtai nusavinta nuosavybė bus atkurta, taip pat Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio, teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos Jasiūnienė prieš Lietuvą 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 41510/98, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką (1995 m. birželio 20 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. ir 1994 m. gegužės 27 d. nutarimai), darė išvadą, kad pareiškėjos teisės nebus pažeistos atkūrus nuosavybės teises kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais.

Dėl pareiškėjos teiginių, kad per 20 vilkinimo metų savivaldybė privalo sumokėti 100 proc. atkuriamo turto vertės skaičiuojant minimalias negautas pajamas, pagal įstatymą po 5 proc. už 20 metų, todėl realios žalos dydis sudarytų 3 616 598 ir tai yra pareiškėjos patirta turtinė žala, teismas rėmėsi Tvarkos 70 punktu ir pažymėjo, jog kadangi pagal jau minėtą Administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2010 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. 40-2-1802 nėra galimybės asmeniui atkurti nuosavybės teises natūra, visa teritorija yra suplanuota detaliuoju planu, kuris patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2003 m. gegužės 29 d. Nr. T-242, (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises pareiškėjai. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalimi, tačiau priminė, kad tik atkūrus nuosavybės teises į išlikusį turtą, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims (nagrinėjamu atveju – pareiškėjai) ir įstatymų nustatyta tvarka įregistravus šį turtą Nekilnojamojo turto registre, pastarieji asmenys tampa teisėtais turto savininkais (duomenų byloje, apie (duomenys neskelbtini) (0,0807 ha) ir (duomenys neskelbtini) (0,1124 ha) žemės sklypų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, nėra)(II t., b.l. 143), todėl konstatuota, jog ginčo atveju, dar neatkūrus nuosavybės teisių į nacionalizacijos metu turėtą žemę (2,5469 ha), pareiškėjos nuosavybės teisės nėra pažeidžiamos. Be to, Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, kad jei <...> negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija ir tai neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.<...> Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos teisės nebus pažeistos atkūrus nuosavybės teises kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, todėl esant šioms aplinkybėms ir dėl išdėstytų argumentų pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovų solidariai 3 616 598 Lt turtinei žalai, negautoms pajamoms atlyginti dėl trukdymo naudotis turtu yra nepagrįstas ir netenkintinas (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti pareiškėjai J. T. priklausiusią žemę (II t., b.1.27), teismas taip pat rėmėsi teismų praktika (Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo), nurodė, kad teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – NŽT ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1287 esantys pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d. prašymas išpirkti žemę, išmokant kompensaciją konvertuojama valiuta pasaulinėm kainom ( 1 t., b.l. 198) ir 2009 m. rugpjūčio 24 d. prašymas (11., b.l. 158) išmokėti piniginę kompensaciją rinkos kainomis remiantis 2009 m. žemės verčių žemėlapiu (taip pat ir pareiškėjos prašymai 2010 m. birželio 9 d., reg. Nr. 1-1635, 2010 m. spalio 13 d., reg. Nr. 1-793 dėl piniginės kompensacijos), nėra išnagrinėti pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti pareiškėjai J. T. priklausiusią žemę yra netenkintinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str. 1 d.).

IV. Pareiškėja Z. A. B. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 20-25), kuriuo prašo panaikinti 2015 m. vasario 24 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjos reikalavimus visa apimtimi.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pareiškėjai 1991 metais pateikus prašymą atkurti natūra jos nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę, Kauno miesto savivaldybė privalėjo vėliausiai per 6 mėnesius pilnai atkurti nuosavybės teises, negalėjo šios žemės parduoti (galėjo tik išnuomoti, kol su pareiškėja nebus galutinai atsiskaityta). Pareiškėjos valia atkurti nuosavybę natūra buvo išreikšta aiškiai, ji pateikusi visus reikiamus dokumentus ir apsisprendimus, tačiau natūra atiduota tik dalis žemės. Nuosavybės atkūrimo procesas buvo vilkinamas, pareiškėjai teikiama melaginga informacija, kad laisvos žemės nėra. Žemė buvo neteisėtai ir ženkliai mažesnėmis nei rinkos kainomis parduota. Tačiau teismas to neįvertino.

2) Pareiškėja neprivalo, turi tik teisę, kitaip apsispręsti dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo. Atsakovai privalo pateikti įrodymus, kodėl 1991 metais nebuvo galima gražinti visos žemės natūra. Atsakovai teismui nepateikė jokių įrodymų, kad J. T. žemė buvo paimta teisėtai, nepažeidžiant įstatymų, tad jų kaltė yra akivaizdi. Savivaldybės meras turi pateikti įrodymus kiek laisvos neužstatytos žemės buvo 1991 metais ir kiek jos yra dabar, bei kur ta laisva žemė dingo. Byloje įrodytos visos atsakomybės sąlygos.

3) Atsakovas laiku ir nepagrįstai negrąžinus pareiškėjai nuosavybės, tai yra nusikalstamas neveikimas. Atsakovai, siekdami atsiskaityti su pareiškėja, daugiau nei per 23 metų jai nepateikė nei vieno konkretaus pasiūlymo, patys nurodė, kad atkurti nuosavybę kitoje vietoje nei yra J. T. žemė prieštarautų įstatymams, atsisakė išmokėti piniginę kompensaciją (tada pareiškėja dar nežinojo, kad jos tėvui priklausiusi nuosavybė yra neteisėtai išparduota). Tą patvirtina byloje esantys dokumentai. Pareiškėja buvo pasiūliusi alternatyvą – išmokėti piniginę kompensaciją. Ši alternatyva gali būti taikoma tik grąžinus žemę, kuri nėra paimta visuomenės poreikiams, yra neteisėtai parduota, bet iki šiol nėra užstatyta bei tinkanti namų valdai, bei žemei kurią tretieji asmenys įgijo neteisėtai nežinodami to.

4) Atsakovų kaltę įrodo ir Kauno apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-390-920/2013, kuriuo sprendime rėmėsi ir teismas. Pastarajam teismui buvo pateikta melaginga informacija, jis tai galimai žinojo priimdamas nacionaliniams ir tarptautiniams teisės aktams prieštaraujantį sprendimą. Pareiškėja įtaria teismus, teisėjus, valstybės tarnautojus esant susijusius su nuosavybės grąžinimu pareiškėjai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229, 238 bei kitus straipsnius. Atsakovai ir šioje byloje teismui teikia neteisingą, melaginą informaciją.

5) Teismo argumentas, kad yra žemės juosta, kuri nėra užstatyta, tačiau joje suplanuota D1 kategorijos gatvė, neteisingas ir nepagrįstas. Atkreipia dėmesį, kad J. T. žemė iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvo kaimo teritorija.

6) Teismas neatsakė nei į vieną klausimą, pateiktą pareiškėjos parodymuose raštu 2014 m. lapkričio 5 d., taip pat neišreikalavo iš atsakovų visos J. T. bylos.

7) Nei teismas, nei atsakovai nenurodė kur dingo 6,79 ha. J. T. nuosavybės teise valdyta žemė, negali pagrįsti teiginio, kad ši žemė paimta visuomenės poreikiams tenkinti, negali įrodyti, kad ši žemė yra panaudota būtent tiems visuomenės poreikiams, kuriems buvo paimta tenkinti. Todėl teiginys, kad pareiškėjai turi būti aišku, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisės natūra yra niekinis, nemotyvuotas. Pareiškėja pažymi, kad jos turtas nėra sunaikintas, žemė yra, ji neišnyko. Galima atmatuoti žemę tame pačiame (duomenys neskelbtini) rajone, J. T. žemės ribose, nes žemės tikrai yra. Yra ir žemės, kuri neteisėtai parduota, bet iki šiol neužstatyta jokiomis antžeminėmis ar požeminėmis komunikacijomis, pastatais.

8) Byloje yra valstybės įgaliotos institucijos Kauno savivaldybės sprendimas atkurti pareiškėjai nuosavybės teisę į turtą natūra. Nuo to momento pareiškėja įgijo visas Konstitucijos 23 straipsniu ginamas ir saugomas savininko teises. Teismo sprendimas pažeidžia ne tik nacionalinius, bet ir tarptautinius teisės aktus, Konvencijos 6 straipsnio 1 punktą, 1 protokolo 1 straipsnį, Konstitucijos 23, 29 ir 135 straipsnius.

9) Teisingas kompensavimas šioje byloje yra teismo pripažinimas teisės į pareiškėjos patirtą neturtinę žalą ir tos žalos priteisimas bei atlyginimas, neteisėtai nusavintos bei išparduotos žemės grąžinimas.

Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (III t., b. l. 29-32) prašo Z. A. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti NŽT apeliacinį skundą.

Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

1) pareiškėja nepateikė jokių neturtinės žalos atsiradimo įrodymų, apsiribojo galimų neturtinės žalos išraiškų išvardijimu. Teismas sprendime nenurodė, koks priežastinis ryšys sieja NŽT neveikimą su pareiškėjai neva kylančia neturtine žala. Byloje yra įrodymų, kurie patvirtina, jog pareiškėja pati sąmoningai reikšdama nerealius ir neįgyvendinamus prašymus tiek NŽT, tiek kreipdamasi į teismus su nepagrįstais skundais, vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjos teisių pažeidimas truko ilgą laiką (nuo 2009 m. spalio 21 d. iki 2013 m. kovo 18 d.) ir kad neteisėti NŽT veiksmai yra tęsiami, šio argumento nepagrindė argumentais, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą. Tad teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas remiantis tik prielaidomis, nepatvirtintomis įrodymais.

2) Pareiškėjos apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio 2 dalyje keliamų reikalavimų – apeliaciniame skunde nėra nurodytas skundo juridinis pagrindas,

Atsakovai NŽT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 10-15), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą dalyje, kurioje skundas buvo patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Z. A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-693/2014 pateiktu išaiškinimu, pažeidė ABTĮ 57 straipsnio nuostatas, nevertino viseto byloje esančių įrodymų, t. y, susirašinėjimo su pretendente (jos įgaliotu asmeniu) visumos, atsakymų turinio, institucijos veiksmų, sprendžiant pretendentės (jos įgalioto asmens) pateiktus prašymus, sprendimą priteisti neturtinę žalą priėmė vien siaurai vertindamas, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra konkrečių raštų, kuriais būtų atsakyta, nurodant kad atsakoma būtent į pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d. ir 2009 m. rugpjūčio 24 d. prašymus, nevertino, kad dėl prašomos kompensacijos pinigais (tokio atkūrimo būdo galimybės, kompensacijos mokėjimo rinkos verte ar pasaulinėmis kainomis, kaip prašė pareiškėja), pareiškėjai buvo ne kartą atsakyta ir paaiškinta, nevertino institucijos veiksmų, gavus pareiškėjos prašymus, kad buvo priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kad buvo siūloma pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, pareiškėja buvo kviečiama atvykti į skyrių spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo ir kitų atliekamų veiksmų. Atitinkamai padarytos nepagrįstos išvados, kad nebuvo išnagrinėti pareiškėjos prašymai ir kad dėl NŽT veiksmų nepriimti sprendimai atkurti nuosavybės teises į likusį neatkurtą žemės kiekį.

2) Teismas nevertino, kad visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį, pareiškėja iš esmės siekė, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos natūra, toje vietoje kur buvo J. T. žemė. Tai pareiškėja patvirtino eilėje savo raštų institucijai ir teismo posėdyje šios bylos nagrinėjimo metu. Nepasikeitusią savo valią ir nenorą, kad būtų kompensuojama kitu būdu, o tik natūra, ji nurodė ir 2015 m. vasario 26 d. (po teismo sprendimo priėmimo) gautu raštu (pateiktas kartu su apeliaciniu skundu) atsakydama į NŽT Kauno miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 8SD- (14.8.94.)-7304 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pateiktą pasiūlymą pakeisti valią, prašant už 2,5469 ha atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas pareiškėjos raštas buvo gautas jau po sprendimo priėmimo, mano, jog jis svarbus vertinant pareiškėjos valią.

3) Išvada, kad institucija, neatkurdama nuosavybės teisių į likusį neatkurtą žemės plotą – 2,5469 ha vilkino nuosavybės teisų atkūrimą ir pažeidė teisės aktų nuostatas yra visiškai nepagrįstas teisės aktų nuostatomis. NŽT savo nuožiūra parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo tik iki 2012 m. vasario 1 d. Teismas sprendime šių Atkūrimo įstatymo nuostatų ir terminų nevertino. Be to, pareiškėjai visais būdais siekiant, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, įrodinėjant, kad yra laisvos (neužstatytos) žemės J. T. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribose, vykstant teisminiams ginčams, pareiškėjai nesutinkant, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kitu institucijos siūlomu būdu, atsižvelgiant į teismų suformuotą praktiką, kuomet laikoma, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra yra prioritetinis visų kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų atžvilgiu, esant laisvos (neužstatytos) žemės, institucija pagrįstai priverstinai neparinko nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2012 m. vasario 1 d. ir neatkūrė nuosavybės teisių kitu parinktu būdu, pareiškėjai nesutinkant. Pažymi, kad pareiškėjai pasirinkus kitą nuosavybės atkūrimo būdą, kuriuos siūlė ne kartą rinktis nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, būtų, esant galimybei atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu, nedelsiant priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį neatkurtą žemės kiekį. Tad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nėra išspręstas ne dėl NŽT veiksmų ar neveikimo, jos veiksmai sąlygoti tiek pareiškėjos veiksmų ir valios, tiek Administracijos veiksmų, žymint laisvą (neužstatytą) žemę, taip pat tos aplinkybės, kad vyksta teisminiai ginčai, įrodinėjant esant laisvos (neužstatytos) žemės J. T. valdytos žemės ribose.

4) Tam, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 punktu priimti sprendimą atlyginti pinigais, reikalinga šiuo konkrečiu atveju įvertinti, ar nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių Z. A. B. pagal jos išreikštą valią, atkuriant nuosavybės teises natūra (pažymėtina, kad dėl pasirinkto būdo atkurti nuosavybės teises išmokant kompensaciją rinkos (pasaulinėmis) kainomis yra išspręsta, nurodant, kad tokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo teisės aktai nenumato ir nenumatė). Sprendimas šioje byloje, kurioje ginčas taip pat yra dėl laisvos (neužstatytos) žemės, yra neįsiteisėjęs, taigi institucija negali šiai dienai nuspręsti, kad „nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių“ ir tik įsiteisėjus sprendimui, įvertinus, kad nėra laisvos (neužstatytos) žemės, bus priimamas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Ši aplinkybė teismo nebuvo įvertinta.

5) Žalos priteisimas nepagrįstas ir dėl to, jog pareiškėja neįrodė, kad iš tiesų ta žala kilo ir kuo ji pasireiškė.

Pareiškėja atsiliepime į atsakovų NŽT ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinį skundą (III t., b. l. 40-41) nurodo, kad pareiškėjos skundas privalo būti patenkintas visa apimtimi.

Atsiliepime pažymi:

1) atsakovai šioje byloje įrodė, jog J. T. priklausiusią nuosavybę pasisavino neteisėtai. Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis garantuoja Lietuvos žemės savininkų nuosavybę, kadangi jų nuosavybės teisės niekada nebuvo nutrauktos ir tebeegzistuoja.

2) Primena, kad teismas priimdamas sprendimą privalo vadovautis visais įstatymais, įrodymais, o, remdamasis pareiškėjos apeliacinius skundu ir visa bylos medžiaga, įžvelgęs veikas, užtraukiančias baudžiamąją atsakomybę, kreiptis į teisėsaugos institucijas.

Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos ir atsakovų NŽT ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinius skundus (III t., b. l. 35-38) prašo pareiškėjos Z. A. B. apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo NŽT apeliacinį skundą tenkinti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) pareiškėja nenurodė jokių teisiškai motyvuotų pagrindų bei nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos patiriamą žalą. Iš byloje esančių įrodymų bei apeliantės nurodomų argumentų nėra galimybės nustatyti nei vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėja nurodo, jog 1991 metais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 6,79 ha J. T. nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Taip pat nurodo, kad šiuo metu liko atkurti nuosavybės teises į 2,5469 ha žemės sklypą. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta ir į didesnę dalį valdyto sklypo nuosavybės teisės jau yra atkurtos. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog NŽT nuolat bendradarbiavo su apeliante, vyko įvairūs teisminiai procesai, inicijuoti pačios apeliantės, kurie turėjo įtakos užtrukusiam nuosavybės teisių atkūrimo procesui. Apeliantės teiginiai dėl neva aplaidžiai vykdomo nuosavybės teisių atkūrimo proceso atmestini kaip nepagrįsti. Kadangi tiek NŽT, tiek Administracija veikė taip, kaip numatė teisės aktų nuostatos, atmestini ir nepagrįsti apeliantės reikalavimai, susiję su žalos atlyginimu.

2) Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą, žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama įstatymo nustatytais būdais, jeigu ji pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn.

Taigi, atmestini argumentai, jog J. T. turėtos valdos ribose esanti žemė turėtų būti grąžinama, nes ji „neteisėtai parduota“ ir „iki šiol neužstatyta jokiomis antžeminėmis ar požeminėmis komunikacijomis, pastatais“, jog yra „aplinkui laisvos ir neužstatytos parduodamos žemės, kuri taipogi gali būti savivaldybės nupirkta ir grąžinta pareiškėjai“. Teisės aktai Administracijai nenumato pareigos nupirkti privačią žemę ir ją grąžinti pretendentams. Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima NŽT, o ne Administracija. Laisvos (neužstatytos) žemės ginčo teritorijoje nėra nustatyta, tokia informacija nėra paneigta jokiais byloje esančiais įrodymais ir jos neginčija apeliantė.

3) Pareiškėja neturi pareigos pakeisti savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nustato, jog tuo atveju, kai nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, žemė iš piliečių išperkama ir už ją atlyginama kitais būdais. Sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjos teisės nebus pažeistos atkūrus nuosavybės teises kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais.

4) Pareiškėjos apeliaciniame skunde iš esmės nurodomi tik jokiais teisės aktais ar rašytiniais įrodymais nepagrįsti samprotavimai, kurie nėra susiję nei su pareiškėjos teismui pareikštais reikalavimais, nei su teismo sprendimu, todėl Administracija dėl jų nepasisako.

5) NŽT apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas. Iš bylos duomenų matyti, kad byloje nepateikta informacijos apie tai, kad pareiškėja patyrė įtampos, nerimo dėl ateities, taip pat kitų negatyvių padarinių, kuriuos lėmė ilgas laiko tarpas dėl neapibrėžtos situacijos. Neturtinės žalos atsiradimo faktą turi įrodyti pareiškėjas, o pareiškėja neįrodė, kad iš tiesų ta žala kilo ir kuo ji pasireiškė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovai kartu su apeliaciniu skundu (be įgaliojimą patvirtinančių dokumentų) pateikė 2015 m. vasario 26 d. pareiškimo kopiją, kuri, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į pareiškimo datą, negalėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui, todėl prijungiama prie bylos.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skundu ir patikslintais skundai kreipdamasi į teismą suformulavo tris reikalavimus: priteisti iš atsakovų solidariai 30 000 Lt neturtinei (moralinei) žalai atlyginti dėl trukdymo naudotis turtu ir ilgo nuosavybės teisių atkūrimo proceso; priteisti iš atsakovų solidariai 3 616 598 Lt turtinei žalai, negautoms pajamoms atlyginti dėl trukdymo naudotis turtu; įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti pareiškėjai J. T. priklausiusią žemę.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmesdamas kaip nepagrįstą.

Apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėja, tiek atsakovai NŽT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT. Pareiškėja mano, jog jos skundo reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, tuo tarpu atsakovai mano, jog pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas.

Apeliacinė instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, mano, jog atsakovų apeliacinis skundas yra pagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas toje dalyje, kuria pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje paliktinas nepakeistu dėl žemiau išdėstytų argumentų.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti pareiškėjai J. T. priklausiusią žemę

Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (Tvarka).

Konstitucinės justicijos bylose ne kartą yra pažymėta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Aleksa prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27576/05).

Nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę natūra sąlygas ir tvarką reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų;

žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui;

įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje;) ir Tvarkos 106, 1061 punktai.

Iš bylos medžiagos (II t., b. l. 60, 61, 143, 144) matyti, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, kad šiuo metu buvusio savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus. Ji patenka į Kauno miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritoriją, yra užimta: esamais kadastriniais sklypais su ir be pastatų; infrastruktūros teritorijomis, skirtomis gatvėms, pravažiavimams ir inžineriniams tinklams bei jų apsaugos zonoms; teritorijos, kuri pagal (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detalaus išplanavimo projektą (patvirtintą 1991 m. rugpjūčio 20 d.) yra rekreacinė teritorija; Kauno miesto savivaldybės bendrajame plane patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 (kartu su KMST 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T-535, KMST 2006 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T-312 ir KMST 2010 m. liepos 23 d. sprendimu T-462) buvo numatyta infrastruktūros teritorija perspektyvinei C1 kategorijos gatvei; Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane 2013-2023 m. patvirtintame Kauno miesto tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ši teritorija yra intensyviai lankymui naudojamų želdinių ir miestų aikščių funkcinėje zonoje (rekreaciniai želdynai, miesto parkai, skverai ir kitos aktyviai rekreacijai skirtos teritorijos). Taip buvo numatyta (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detaliajame plane.

Taigi ši žemė nėra laisva (neužstatyta), šiai žemei yra visuomenės poreikis, todėl ji yra valstybės išperkama, negali būti grąžinama natūra, už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

Dėl nurodytų argumentų, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti pareiškėjai J. T. priklausiusią žemę negali būti tenkinamas ir atmetamas kaip nepagrįstas, ką pagrįstai ir padarė pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjos argumentai dėl to, kad dėl NŽT veiksmų R. N. neteisėtai buvo parduota dalis – 0,0498 ha – pareiškėjos tėvo žemės sklypo, į kurį galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, parduotasis žemes sklypas buvo laisvas ir grąžintinas natūra pareiškėjai, atmestini kaip nepagrįsti, t. y. neįrodyti. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuos argumentus paneigia ir įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-390-920/2013, kuris paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2145-259/2013.

Dėl reikalavimų priteisti turtinę ir neturtinę žalą

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja žalos atsiradimą iš esmės kildina iš itin ilgai užtrukusio nuosavybės teisių atkūrimo į atitinkamą žemės dalį (2,5469 ha) procesu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1992 m. kovo 30 d. notariškai patvirtintu susitarimu pretendentės, siekiančios atkurti nuosavybės teises į J. T. žemę, susitarė, kad pareiškėjai tenka atkurti nuosavybės teises į 3,40 ha žemės dalį. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11-473-15460 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,66 ha žemės plotą suteikiant 11 sklypų (duomenys neskelbtini) kaime; Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-10218 „Dėl Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993-03-16 sprendimo Nr. 11-473-15461 pakeitimo ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 19/9946 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. A. B.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant du laisvus valstybinės žemės sklypus adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 0,0807 ha žemės sklypo ploto, (duomenys neskelbtini), Kaune, 0,1124 žemės sklypo ploto (viso – 0,1931 ha), o nuosavybės teisės į pilietei tenkančią žemės valdos dalį – 2,5469 ha bus atkurtos vėliau rengiant žemės reformos projektą kitame etape. NŽT Kauno miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. raštu nurodė, kad nei 2009 m. spalio 21 d., nei anksčiau žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo rengiamas, nes buvusio savininko J. T. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribos patenka į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose iki 1995 m. birželio 1 d., todėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 19/9946 4 punkte yra padaryta rašymo apsirikimo klaida ir per klaidą nurodyta, kad nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau „Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą kitame etape“.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato CK 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Apeliacinė instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, minėta, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš dalies tenkino pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisdamas 600 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš atsakovų atliko neteisėtus veiksmus, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atitinkamai nesant vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (nesant vienos iš privalomų sąlygų, dėl kitų pasisakyti netikslinga) – konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovų atsakomybė nekyla, o prašymas priteisti iš jų veiksmų kildinamą žalą nepagrįstas visa apimtimi.

Pažymėtina, jog nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų, tame tarpe ir asmenų pretenduojančių atkurti nuosavybės teises, tinkamas teisių ir pareigų vykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog abu atsakovai, iš kurių neveikimo pareiškėja kildina savo turtinę ir neturtinę žalą, įgyvendindami pareiškėjos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemės valdos dalį – 2,5469 ha, veikė taip, kaip tai numatė teisės aktų nuostatos: teikė pranešimus dėl valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, Administracija teikė duomenis apie laisvą (neužstatytą) žemę (I t., b. l. 77), NŽT bendradarbiavo su pareiškėja bei siūlė pagal faktinę situaciją pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Tais atvejais, kai nuosavybės teisės negali būti atkuriamos natūra, už jas atlyginama vienu iš Atkūrimo įstatyme numatytu būdu piliečių pasirinkimu. Šie būdai aiškiai ir nedviprasmiškai numatyti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje.

Pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d., 2009 m. rugpjūčio 24 d., 2010 m. birželio 9 d. ir 2010 m. spalio 13 d. prašymų pateikimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies redakcija numatė: „Už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais:

1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama; 2) įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos;

3) vertybiniais popieriais;

4) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus;

5) pinigais – išpirkdami kaimo vietovėje žemę, mišką, išskyrus 4 straipsnio 7, 10 dalyse ir 6 straipsnio 3, 7 dalyse nurodytus atvejus, taip pat išskyrus atvejį, kai privačion nuosavybėn iš laisvos žemės fondo yra įsigyta žemė, kurios susigrąžinti nepageidavo šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Atlyginimo pinigais dydis padidinamas 15 procentų, jeigu yra išperkama žemė, į kurią nuosavybės teisės yra atkurtos arba atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), ir jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra naudojama asmeniniam arba valstiečio ūkiui, tarnybinėms daloms;

6) pinigais – išpirkdama žemę, kuri Vyriausybės nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d.;

7) pinigais – Lietuvos Respublikos piliečiams politiniams kaliniams ir tremtiniams, sugrįžusiems iš tremties po šio įstatymo įsigaliojimo ir nepageidaujantiems susigrąžinti žemės, miško ir vandens telkinių kaimo vietovėse natūra;

8) pinigais – piliečiams, atsisakiusiems jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose, kompensuojant Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vidutinės vertės sumą, kurią nustato Vyriausybė;

9) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį“.

Šiuo metu galiojanti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalis iš esmės nėra stipriai pasikeitusi, pakeisti tik 1 ir 6 punktai (atitinkamai 1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 6) pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.;), neteko galios 3 punktas.

Kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina (Atkūrimo įstatymo 16 str. 3 d.).

Bylai aktualus ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio atitinkamų nuostatų reguliavimas.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, galiojusi pareiškėjos 2003 m. kovo 27 d. prašymo padavimo metu, numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis, galiojusi pareiškėjos 2009 m. rugpjūčio 24 d., taip pat 2010 m. birželio 9 d. ir 2010 m. spalio 13 d. prašymų padavimo metu, numatė, kad pilietis iki 2005 m. gruodžio 31 d. gali pakeisti pareikštą valią, kad jam už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta pinigais, ir prašyti už išperkamą turtą atlyginti vertybiniais popieriais. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ir panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2005 m. gruodžio 31 d.

Šiuo metu (nuo 2014 m. lapkričio 14 d.) galiojanti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja 1991 m. spalio 9 d. prašyme Kauno rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į tėvo J. T., Jono, nuosavybės teise turėtą 7,06 ha žemės sklypą, išreiškė valią, kad žemė jai būtų grąžinta natūra (I t., b. l. 62).

2003 m. kovo 27 d. prašyme pareiškėja nurodė, kad už likusius 2,74 ha prašo „išpirkti išmokant kompensaciją. Kompensaciją prašau išmokėti konvertuojama valiuta pasaulinėm kainom“ (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b. l. 198).

2009 m. rugpjūčio 24 d. prašyme pareiškėja vėlgi nurodė, kad prašo už žemę išmokėti piniginę kompensaciją rinkos kainomis, remiantis 2009 m. žemės verčių žemėlapiu (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b. l. 158).

2010 m. birželio 9 d. prašymu (pavadintu Sprendimas) pareiškėja prašė išmokėti piniginę kompensaciją (litais) už valstybės išperkamą 2,5469 ha žemės sklypą, padidinant 15 procentų, nes ji savanorio duktė. Nurodė „Kompensaciją prašau išmokėti remiantis 2009.02.01 valstybės įmonės Registrų centras gyvenamųjų teritorijų žemės verčių žemės verčių žemėlapiu – vidutinėmis rinkos kainomis“ (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b. l. 183).

2010 m. spalio 13 d. prašyme pareiškėja taip pat prašė išmokėti piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę padidinant ją 15 procentų, kadangi ji savanorio duktė. Nurodė „Kompensaciją prašau išmokėti remiantis 2010 metų Valstybinės įmonės Registrų centras gyvenamųjų teritorijų žemės verčių žemėlapiu – vidutinėmis rinkos kainomis (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b. l. 203-204).

Kartu su atsakovų apeliaciniu skundu pateiktas pareiškėjos 2015 m. vasario 26 d. (dokumente nurodyta data 1915-02-26 laikytina rašymo apsirikimu) pareiškimas, kuriame ji nurodė, kad savo valią išreiškė dar 1991 m., jos keisti nesiruošia ir toliau reikalaus, kad būtų grąžinta jai priklausanti nuosavybė J. T. žemės ribose (III t., b. l. 16).

Taigi pareiškėja, nors pirminiu prašymu išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, vėlesniais prašymais iš esmės pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, sutikdama gauti kompensaciją „rinkos“, „pasaulinėmis“ kainomis.

Atsakant į šiuos pareiškėjos raštus, taip pat kitais raštais, NŽT pareiškėjai ne kartą pateikė paaiškinimus, jog jos nurodytas atlyginimo už valstybė išperkamą žemę būdas negali būti taikomas, nes tokio nuosavybės atkūrimo, kompensavimo galimybės teisės aktai nenumato.

2003 m. vasario 25 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. 185 reg. pareiškėja buvo informuota, kad pagal Atkūrimo įstatymą piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki šios datos nepateikus valios dėl atlyginimo būdo, sprendimai priimamai pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisų atkūrimo būdą. Nuosavybės teisės į žemę, buvusią miestams priskirtose teritorijose, atkuriamos: perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą žemės sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha; perduodant lygiavertį žemės plotą kituose, negu turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos. Birštono ir Neringos miestuose; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei; vertybiniais popieriais (Nuosavybės teisių atkūrimo byla).

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. S1-1338 (1.11) nurodė, jog, kompensacija už valstybės išperkamą žemę skaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta „Žemės įvertinimo metodika“, skaičiuoti kompensaciją rinkos kainomis teisės aktai nenumato; valstybės išperkamai žemei priskirta 2,5469 ha žemės, kurie įvertinti – 20 167 Lt, jei pageidausite įsigyti žemės kituose Lietuvos rajonuose ir 32 267 Lt, jei pageidausite, kad būtų atlyginta valstybei priklausančiais vertybiniais popieriai (akcijomis) (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b. l. 156).

2010 m. birželio 3 d. raštu Nr. S1-918(1.10) Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pareiškėjos prašė iki š. m. birželio 15 d. apsispręsti dėl būdo, atkuriant nuosavybės teises. Nurodyta, jog pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį už valstybė išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 2) vertybiniais popieriais (Nuosavybės teisių atkūrimo byla b. l. 206).

2010 m. spalio 4 d. raštu Nr. 8-SD-617(1.10) NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pareiškėjai dar kartą paaiškino, kad už likusią 2,5469 ha J. T. turėtos žemės dalį, kuri pagal Atkūrimo įstatymą priskirta valstybės išperkamai žemei, jai gali būti atlyginta vertybiniais popieriai (akcijomis) ar perduodant lygiavertį žemės plotą kaimo vietovėje; pareiškėjai neapsisprendus dėl nuosavybės atkūrimo būdo, bus kompensuojama vertybiniais popieriais (Nuosavybės teisių atkūrimo byla b. l. 206).

2010 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 8-SD-l106(1.10) „Dėl prašymo“ NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyrius informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisės atkuriamos pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, bei nurodė, kad pareiškėja yra kviečiama 2010 m. gruodžio 6 d. atvykti į skyrių spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią J. T. žemės dalį.

2011 m. rugsėjo 20 d. NŽT rašte Nr. SS-(7.5)-2334 nurodyta, jog atvejai, kada už valstybės išperkamą žemę galima atlyginti pinigais numatyti Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5-8 punktuose. Pareiškėja nepatenka į nei vieną šių atvejų, todėl tenkinti pareiškėjos prašymus kompensuoti pinigais už negrąžintą jos prašymuose nurodytą 0,0130 ha žemę nėra teisinio pagrindo (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b. l. 228-226).

2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-7304 NŽT informavo pareiškėją, kad pasikeitus Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsniams, įstatyme įtvirtintas naujas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, būdas – atlyginant lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Šiame rašte nurodyta, kad pareiškėja turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (II t., b. l. 67-68).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo NŽT veiksmai, atsižvelgiant į tai, jog, kaip konstatuota aukščiau, buvusio savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus, pareiškėjai su tuo nesutinkant (argumentai dėl to pateikiami ir šioje byloje), ir, viena vertus, reikalaujant atkurti nuosavybės teises natūra, kita vertus, išreiškus valią, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kompensuojant „rinkos“, „pasaulinėmis“ kainomis, nors teisės aktai tokios galimybės nenumato, nepriėmus galutinio sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginti Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, yra iš esmės teisėti. Pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią J. T. priklausiusią žemę dar neatkurtos ne dėl neteisėtų institucijų veiksmų, o, be kita ko, dėl pareiškėjos valios dėl būdo, kuriuo nagrinėjamu atveju gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, nes tokie būdai, kokių siekia pareiškėja negalėjo būti įgyvendinti.

Atsakovų apeliaciniame skunde nurodyta, jog šioje byloje konstatavus faktą, kad buvusio savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pretendentei natūra grąžintinus žemės sklypus, bus priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais.

Tai, kad tais atvejais, kai negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija ir tai neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą, pažymėta ir Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarime.

Iš pareiškėjos atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą darytina išvada, jog pareiškėjos nuomone, teismas, atsižvelgdamas į jos apeliacinį skundą bei bylos medžiagą, turėtų kreitis į teisėsaugos institucijas dėl atsakovų veiksmų.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 108 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą nepriėjo prie išvados, kad atsakovai pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, pagrindo priimti atskirosios nutarties nėra. Pareiškėjai išaiškintina, jog manydama, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ar asmenys pažeidė ar pažeidžia jos teises, ji pati turi teisę kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 88 straipsnio 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos Z. A. B. apeliacinį skundą atmesti, atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti, panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjai Z. A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteista 600 Eur (šeši šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti. Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys