A-143-1512-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1512/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01667-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.), atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 24), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 5-S-1829 „Dėl Jūsų skundo“; 2) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 10-S-4470 „Dėl A. S. skundo“; 3) priteisti dėl atsakovų neteisėtų veiksmų kilusią turtinę žalą – 500 Lt; 4) priteisti dėl atsakovų neteisėtų veiksmų kilusią neturtinę žalą – 2 000 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. vasario 14 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija). Skundas buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Pareiškėjas, remdamasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 10-S-4470, teigė, kad biurokratai gina kaltus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) pareigūnus, pažeidžia žmogaus teises, vadovaujasi biurokratiniu solidarumu.

Policijos departamentas 2013 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. 5-S-1829 visiškai ignoruoja jo skundą, taip pat teisės aktus dėl asmenų skundų nagrinėjimo, pateisina neteisėtus pareigūnės N. L. veiksmus, nenurodo konkrečios jo kaltės, taip pat nenurodo, kokius procesinius veiksmus turėjo atlikti paminėta pareigūnė, kokias garantijas turėjo suteikti asmeniui, kaip turėjo būti organizuojama nuobaudos skyrimo procedūra asmeniui, nekalbančiam lietuvių kalba. Policijos departamentas 2013 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. 5-S-1829 pateikia grasinimus, nuorodas į galimą susidorojimą su juo dėl paminėtos pareigūnės kritikos, meluoja, jog negali nurodinėti žemesnei pagal pavaldumą institucijai, t. y.

Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5, 6, 18 straipsniais, 28 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 2 dalimi, taip pat Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktika dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) vietos Lietuvos teisės sistemoje ir Konvencijos taikymo.

Nurodė, kad valstybė įsipareigojo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises, šių teisių pažeidimas reiškia neteisėtus valstybės veiksmus ir yra pagrindas ginti pažeistas teises, tiesiogiai taikant Konvenciją. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. 10-S-4470 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, yra nepagrįstas teisės normomis, neatsako į skunde iškeltą klausimą, sprendime minimaliai atsižvelgta į skundo turinį, ignoruotas daugybės trūkumų faktas, be to, jis nepatvirtintas institucijos antspaudu.

Taigi nebuvo įvykdytos nustatytos administracinės procedūros. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje yra visos sąlygos, įtvirtintos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245–6.250 straipsniuose, civilinei atsakomybei kilti; žalos atlyginimą grindė, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu ir CK 6.271 straipsniu, pagal kuriuos, asmeniui atlyginama žala, padaryta valstybės tarnautojų veiksmais, jeigu valstybės tarnautojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Protinga atlygintinos žalos suma nagrinėjamu atveju yra: turtinės žalos – 500 Lt, neturtinės žalos – 2 000 Lt.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 35–36) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad pareiškėjui 2013 m. vasario 11 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10AN-2322124-13 su administraciniu nurodymu, kurį pareiškėjas įvykdė 2013 m. vasario 11 d., sumokėdamas 125 Lt baudą. Taigi pareiškėjas pripažino pažeidimą. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 2601 straipsnio 3 dalį, asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena baigiama. Vadinasi, pareiškėjui laisva valia įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena baigta, ir skundai dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo negalimi.

Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartyje atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti panaikinti administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes protokolas negali būti apskundimo teisme objektas, kadangi jis nėra administracinis aktas. Pažymėjo, jog Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2013 m. kovo 1 d. gautas Policijos departamento persiųstas pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. skundas dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo su administraciniu nurodymu surašymo.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. 10-S-4470 – tai atsakymas į pareiškėjo skundą. Šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis faktines aplinkybes ir Viešojo administravimo įstatymą. Pareiškėjo keliami reikalavimai dėl sprendimų panaikinimo iš esmės grindžiami administracinio teisės pažeidimo protokolo su administraciniu nurodymu surašymu, tačiau administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo baigta, pareiškėjui įvykdžius administracinį nurodymą. Pabrėžė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kildinamos iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams/neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas/nebuvimas nustatytinas pirmiausia. Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų CK 6.271 straipsnio prasme nustatinėjimas yra teisiškai beprasmis, nes, nenustačius bent vienos iš paminėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013, 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1341/2013).

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė 500 Lt turtinės ir 2 000 Lt neturtinės žalos.

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 39–41, 42–44) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Policijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės ginčija Policijos departamento 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 5-S-1829, kuriame jam atsakyta į 2013 m. kovo 27 d. skundą, teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad Policijos departamentas visiškai ignoravo 2013 m. kovo 27 d. skunde nurodytas faktines aplinkybes, nes sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, buvusios skundo nagrinėjimo metu, nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, sprendimo apskundimo tvarka, skundžiamas raštas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, jog pareiškėjo 2013 m. kovo 27 d. skundas Policijos departamente gautas 2013 m. balandžio 26 d., jį persiuntė Vidaus reikalų ministerija. Policijos departamentas, nagrinėdamas asmenų skundus, vadovaujasi Viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 98 patvirtintais Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatais bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-218 patvirtintomis Asmenų aptarnavimo Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklėmis (toliau – ir Aptarnavimo taisyklės).

Pagal Aptarnavimo taisyklių 31 punktą, asmenų skundai nagrinėjami pagal Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje nustatytą administracinę procedūrą. Pareiškėjo skundas Policijos departamente gautas 2013 m. balandžio 26 d., rezoliucija vykdyti užrašyta 2013 m. balandžio 26 d., todėl administracinė procedūra pradėta nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, o sprendimas priimtas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyto termino. Nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 27 d. skundą iš esmės grindė nesutikimu su 2013 m. vasario 11 d. skirtu administraciniu nurodymu, kurį pareiškėjas įvykdė tą pačią dieną, sumokėdamas 125 Lt baudą.

Pareiškėjas 2013 m. kovo 27 d. skundu iš esmės siekė, kad būtų įvertintos jo 2013 m. vasario 11 d. padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybės bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmai. Policijos departamentas, surinkęs atsakymui reikalingą informaciją, pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir tinkamai į jį atsakė. Policijos departamentas visiškai pagrįstai nurodė pareiškėjui, kad ATPK reglamentuoja administracinio nurodymo institutą ir kad ATPK 2601 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog, asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena baigiama.

Remdamasis ATPK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, neturėjo teisės vertinti policijos pareigūnų veiksmų, jiems surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjui bei į protokolą įrašant pasiūlymą pareiškėjui per tam tikrą laikotarpį nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo įteikimo dienos savo noru sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, nustatytos ATPK 206 straipsnyje. Taigi Policijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. kovo 27 d. skundą. Teigė, jog pareiškėjas, nurodydamas, kad dėl Policijos departamento veiksmų, priimant 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 5-S-1829, patyrė 500 Lt turtinę žalą ir 2 000 Lt neturtinę žalą, visiškai nepagrindė žalos dydžio, nenurodė, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos aktą, buvo pažeistos, nenurodė, kaip konkrečiai pareiškėjo nurodyti Policijos departamento tariamai įvykdyti pažeidimai pasireiškė pareiškėjui.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą grindžiamas tik abstrakčiais, bendro, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie tariamai patirtą žalą, nepateikiant jokių objektyvių žalos faktą patvirtinančių duomenų, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 96–105) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 125 Lt turtinei žalai atlyginti; atmetė likusią skundo dalį kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje esminis ginčas yra dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šis ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme, nepaisant to, kad pažeidimas būtų padarytas administracinio teisės pažeidimo byloje (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. nutartį (teisminio proceso Nr. 2-13-3-01425-2012-6)). Pabrėžė, kad, siekdamas išspręsti šį ginčą, teismas turi įvertinti, ar teisėtai buvo surašytas 2013 m. vasario 11 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10AN-2322124-13, nepaisant to, kad šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo byla apskritai negalima (pagal ATPK 2601 straipsnio 3 dalį, administracinis nurodymas yra neskundžiamas; asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena baigiama), nes priešingas aiškinimas reikštų, kad tokio pobūdžio bylose policijos pareigūnai negali padaryti žalos.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje, sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš paminėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Teismas turi įvertinti, ar yra visos atsakomybės sąlygos.

Teismo vertinimu, 2013 m. vasario 11 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10AN-2322124-13 surašytas neteisėtai, nesant ATPK 206 straipsnyje nurodytos sudėties, nes pareiškėjas Lietuvoje nuo 2013 m. vasario 8 d. buvo teisėtai (žr. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. vasario 8 d. pranešimą Nr. (15/4-8)10K-4691). Be to, nėra duomenų, kad, surašant 2013 m. vasario 11 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10AN-2322124-13, pareiškėjui buvo išaiškintas protokolo turinys jam suprantama kalba, nes teismo posėdyje pasitvirtino faktas, kad pareiškėjui reikalingos vertėjo iš rusų kalbos į lietuvių kalbą/iš lietuvių kalbos į rusų kalbą paslaugos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai sumokėjo 125 Lt baudą, jam padaryta turtinė žala atitinka šią sumą, nes kitokios turtinės žalos pareiškėjas neįrodė. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 500 Lt turtinę žalą nėra pagrįstas, nes įrodyta tėra 125 Lt turtinė žala, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti 2 000 Lt neturtinę žalą, tačiau, išklausius pareiškėją teismo posėdyje, konstatuotina, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos, nes jo išgyvenimai pakankamai mažareikšmiai, pareiškėjui svarbiausia buvo pasiekti tiesą, taip pat prisiteisti patirtą turtinę žalą. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašė panaikinti Policijos departamento 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 5-S-1829 bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 10-S-4470. Teismas konstatavo, kad ši skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta, nes pareiškėjo reikalavimas dėl 125 Lt grąžinimo galėjo būti patenkintas tik priteisiant žalą, konstatavus teisės pažeidimą, o to tiek Policijos departamentas, tiek Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas negalėjo atlikti, kadangi tai yra administracinio teismo pareiga ir kompetencija. Pareiškėjo reikalavimas nubausti pareigūnę, surašiusią jam 2013 m. vasario 11 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10AN-2322124-13, galėjo būti netenkinamas, o atsisakymas atlikti tarnybinį tyrimą neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Policijos departamento 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 5-S-1829 bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. 10-S-4470 paliktini nepakeisti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 108–113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo dalį.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nepriteista patirta materialinė ir nematerialinė žala. Sutinka su teismo nustatytais faktais, kad jam nepagrįstai paskirta 125 Lt bauda ir kad Lietuvos Respublikoje jis buvo teisėtais pagrindais. Nors teismo sprendime nėra šias išvadas pagrindžiančių teisinių pagrindų, tačiau šie pagrindai jam yra žinomi, kadangi juos nurodė skunde teismui. Visgi teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Teismas neįvertino atsakovų tarnautojų netinkamo darbo, o skundžiamus atsakovų individualius teisės aktus pripažino teisėtais ir neatšaukė jų net iš dalies. Nors teismas pripažino, kad administracinio teisės pažeidimo protokolu jis nubaustas neteisėtai, tačiau tuo pačiu metu pateisino valdininkus. Jis apskundė patį valdininkų neveikimo faktą. Teismo sprendimo motyvai jam nėra iki galo suprantami, nes neskaito lietuviškai. Teigia, jog teismas galėjo nuspręsti dėl žalos kompensavimo sumos, jei būtų turėjęs tikslą priimti teisingą ir sąžiningą sprendimą, nes tam yra labai daug precedentų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-334/2012). Teismas buvo neobjektyvus, palaikė atsakovų poziciją, skatindamas toliau pažeisti žmogaus teises. Nagrinėdami administracines bylas, teismai privalo aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas tirti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010. Jam sistemingai daroma materialinė ir nematerialinė žala. Yra visos CK numatytos aplinkybės atsirasti civilinei atsakomybei. Pabrėžia, kad teismas buvo akivaizdžiai neobjektyvus, tendencingas ir palaikė atsakovus.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 118–122) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo dalį dėl 125 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir visiškai atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjas Lietuvoje nuo 2013 m. vasario 8 d. buvo teisėtai, nepagrįstai sutapatino sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui keitimo (kurį 2013 m. vasario 8 d. priėmė Migracijos departamentas) ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiams Lietuvos Respublikoje (leidimą (kortelę) keičia Migracijos valdyba). Pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolas su administraciniu nurodymu buvo surašytas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje tvarkos pažeidimą, t. y. gyvenimą Lietuvos Respublikoje turint negaliojantį leidimą laikinai gyventi (galiojo iki 2013 m. vasario 10 d.). Į Migracijos valdybą įforminti leidimo gyventi pareiškėjas atvyko 2013 m. vasario 11 d., kai jo turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jau negaliojo, o jokio kito dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje, jis neturėjo. Pareiškėjas pažeidė įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytą užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tvarką, už tai buvo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaustas pagal ATPK 206 straipsnį. Tokios praktikos laikosi ir teismai (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-1099/2012; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. II-137-818/2012 ir kt.). Pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo laiku kreiptis į instituciją su prašymu pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėjo nuoseklus elgesys (pasirašymas ant administracinio teisės pažeidimo protokolo, patvirtinant, kad su protokolu susipažino, jo kopiją gavo, teisės ir pareigos išaiškintos, taip pat administraciniu nurodymu paskirtos baudos sumokėjimas) laikytinas pareiškėjo padaryto administracinio teisės pažeidimo pripažinimu tinkamai suvokiant visas svarbias faktines aplinkybes. Trijų policijos pareigūnių (N. L., A. D. ir R. K.) tarnybiniai pranešimai ir paties pareiškėjo nuoseklus elgesys patvirtina, kad pareiškėjui buvo išaiškinta pažeidimo esmė, administracinio teisės pažeidimo protokolo turinys, pareiškėjo teisės ir pareigos jam suprantama rusų kalba. Pareiškėjas supranta lietuvių kalbą. Vien tik dėl vertėjo dalyvavimo teismo posėdžio metu negalima daryti išvados, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos. Teismas iš esmės įvertino administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos teisėtumą ir konstatavo, kad pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas neteisėtai, neatsižvelgdamas į tai, kad, pareiškėjui įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo baigta, o pats administracinis nurodymas yra apskritai neskundžiamas (ATPK 2601 str. 3 d.).

3. Pareiškėjui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas su administraciniu nurodymu yra teisėtas, todėl teismo sprendimu pareiškėjui priteistas 125 Lt turtinės žalos atlyginimas laikytinas nepagrįstu. Šiuo atveju valstybei negali kilti turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, kadangi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnai neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Atsakovas Policijos departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 134–135, 137–138) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą.

Policijos departamentas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės kėlė reikalavimą dėl, jo nuomone, neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais (surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, jame fiksuojant nustatytus įrodymus bei į protokolą įrašant pareiškėjui pasiūlymą nustatytu terminu savo noru sumokėti nustatytą baudą) padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas iš esmės siekė, kad būtų įvertintos jo 2013 m. vasario 11 d. padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybės bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmai. Pažymi, kad ATPK reglamentuoja policijos procesinių sprendimų, priimamų administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje, apskundimo tvarką. Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartimi (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00422-2012-6) konstatuota, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje priimamų procesinių sprendimų teisėtumą pagal ATPK dvidešimt trečiąjį, dvidešimt trečiąjį 1 ir dvidešimt trečiąjį 2 skirsnius tikrina bendrosios kompetencijos teismai. Remiantis ATPK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, laikytina, kad teismas, vertindamas policijos pareigūnų veiksmus surašant pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą, padarė esminį procesinės teisės normų pažeidimą, kuris sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą teismo sprendimą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Taigi teismas, vertindamas, kad 2013 m. vasario 11 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10AN-2322124-13 surašytas neteisėtai, nesant ATPK 206 straipsnyje nurodytos sudėties, vertino surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, aplinkybes, susijusias su administracinio teisės pažeidimo medžiaga, tačiau, pagal Teismų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tai priskirtina bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai, t. y. administracinėje byloje policijos pareigūnų surinktų įrodymų kokybės ir atliktų procesinių veiksmų įvertinimas bei kontrolė priskirtina administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam teismui. Akcentuoja, jog teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 143–144) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodo, kad išsamūs nesutikimo motyvai ir argumentai dėl pareiškėjui paskirtos 125 Lt baudos yra išdėstyti jo apeliaciniame skunde. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių jo nesutikimą dėl žalos nepriteisimo. Jis tik nurodė deklaratyvius, objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius. Teismo sprendime yra motyvuotai nurodyta, kad pareiškėjo skundo dalis dėl Policijos departamento ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimų yra nepagrįsta. Teiginiai apie neobjektyvų ir tendencingą teismą yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti, neargumentuoti ir akivaizdžiai nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas yra parašytas lietuvių kalba ir pasirašytas tik paties pareiškėjo. Nutarčių citavimas laikytinas teisiškai beprasmiu, nes jos negali būti laikomos teisiniu precedentu šioje administracinėje byloje. Be to, pareiškėjas, būdamas proceso šalis, turėjo teisę teikti įrodymus arba prašyti teismo juos išreikalauti.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą (b. l. 126–127) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ar grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas nustatė, kad jam nepagrįstai buvo skirta 125 Lt bauda ir kad Lietuvos Respublikoje jis buvo teisėtais pagrindais. Tačiau teismas bando pateisinti biurokratus, kurie pažeidė jo teises. Teismas neanalizavo teisės aktų, kuriais pripažino pareiškėjo veiksmus teisėtais, o biurokratų – neteisėtais. Teismo sprendimas sudarė daug teisinio neaiškumo.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo Policijos departamento apeliacinį skundą (b. l. 147–148) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas iš esmės pakartoja atsiliepimo į atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą argumentus. Pažymi, jog atsakovų veikimas ir neveikimas skundžiamas administracine teisena, o ne civiline tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2013 m. vasario 10 d., 2013 m. sausio 3 d. (t. y. mažiau negu prieš 2 mėnesius iki šio leidimo galiojimo laiko pabaigos) padavė Migracijos departamentui (institucijai, kompetentingai spręsti klausimą dėl paminėto leidimo pakeitimo) prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2013 m. vasario 8 d. Migracijos departamentas išsiuntė pareiškėjui pranešimą Nr. (15/4-8) 10K-4691, kuriame informavo pareiškėją apie tai, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2013 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą pakeisti jam (pareiškėjui) paminėtą leidimą ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Pranešime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis dėl šio leidimo įforminimo, turi sumokėti 100 Lt valstybės rinkliavą bei pateikti Migracijos valdybai šiame pranešime nurodytus dokumentus. Be to, nurodyta, kad šis (2013-02-08) sprendimas galioja iki 2013 m. gegužės 8 d. ir kad, nepateikus dokumentų iki nurodytos datos, sprendimas netenka galios ir leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimas bus nagrinėjamas iš naujo. Pareiškėjas, ketindamas pateikti dokumentus dėl naujojo leidimo įforminimo, 2013 m. vasario 11 d. (t. y. kitą dieną po to, kai pasibaigė pirmiau išduoto leidimo galiojimo laikas, ir pirmą darbo dieną po paminėto – 2013-02-08 – sprendimo priėmimo) atvyko į Migracijos valdybą, kur tą pačią dieną jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 206 straipsnio numatyto administracinio nusižengimo padarymo (dėl buvimo Lietuvos Respublikoje tvarkos pažeidimo, kuris, pagal šį protokolą, pasireiškė buvimu šalyje, nuo 2013-02-11 pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui), kuriame, vadovaujantis ATPK 2601 straipsniu, pareiškėjui taip pat buvo surašytas administracinis nurodymas (pasiūlymas) sumokėti 125 Lt dydžio baudą geruoju. Pareiškėjui tą pačią dieną (2013-02-11) įvykdžius šį nurodymą, jo atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pasibaigė (ATPK 2601 str. 3 d.).

Išvardytos faktinės bylos aplinkybės byloje nėra kvestionuojamos, jas patvirtina byloje esantys įrodymai. Todėl laikytina, kad jos yra nustatytos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Pareiškėjas, teigdamas, kad paminėtas administracinio teisės pažeidimo protokolas jam buvo surašytas neteisėtai, 2013 m. vasario 14 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir 2013 m. kovo 27 d. – į Policijos departamentą. Gavęs atsakymus į šiuos skundus (šioje administracinėje byloje jo skundžiamus atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013-03-25 sprendimą ir atsakovo Policijos departamento 2013-05-08 sprendimą), pareiškėjas kartu su prašymu panaikinti šiuos sprendimus teismui pateikė reikalavimą jo nurodytiems atsakovams (tarp jų ir Lietuvos valstybei) atlyginti jo nurodytą turtinę ir neturtinę žalą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo reikalavimų, kolegija pažymi, kad, laikydamas paminėtą administracinio teisės pažeidimo protokolą (kuriame yra taip pat paminėtas administracinis nurodymas) neteisėtai surašytu, pareiškėjas siekia jo nurodytos žalos atlyginimo. Šiame kontekste pastebėtina, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas savaime nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių ta prasme, kad nepažeidė ABTĮ nustatyta tvarka apgintinų jo teisių ar įstatymų saugomų interesų, o yra (buvo) tik pagrindas pradėti jo atžvilgiu tariamai padaryto administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Taip pat pastebėtina, kad administracinis nurodymas, kuris pagal savo prigimtį yra tik siūlymas asmeniui pripažinti administracinio nusižengimo padarymo faktą, nėra skundžiamas (ATPK 2601 str. 3 d.). Tai reiškia, kad savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdu pareiškėjas pasirinko žalos atlyginimo būdą. Tai taip pat reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje administracinėje byloje laikytinas pagrindiniu ir esminiu pareiškėjo skundo reikalavimu. Kaip jau buvo pasakyta, pareiškėjo taip pat skundžiami paminėti atsakovų sprendimai ABTĮ taikymo požiūriu nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Todėl, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo šių sprendimų reikšmės įvertinimui ir šiuo klausimu padarytoms išvadoms, kolegija dėl šių sprendimų toliau nepasisako.

Pasisakydama dėl pareiškėjo teisės kreiptis į administracinį teismą dėl valstybės valdžios institucijų (jų pareigūnų) padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo, kolegija pažymi, kad tokia pareiškėjo (asmens) teisė yra konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 str.), ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu, jos įgyvendinimas negali būti kvestionuojamas arba sąlygojamas jokių kitų, negu būtinumo laikytis ABTĮ nustatytos skundo padavimo tvarkos, aplinkybių. Todėl tokio pobūdžio skundą gavęs administracinis teismas privalo išaiškinti ir įvertinti visas teisės aktų su valstybės deliktine atsakomybe sietinas (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu bylai reikšmingas) aplinkybes, neatsižvelgdamas į tai, ar tokios aplinkybės buvo arba nebuvo vertinamos kitokia (administracine ir netgi teismine) tvarka, specialiai skirta nagrinėti skundus dėl tam tikro individualaus teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo.

Tai reiškia, kad administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl tam tikrų valstybės valdžios institucijų (jų pareigūnų) veiksmų (veikimo ar neveikimo) teisėtumo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme (CK 6.271 str. 4 d. taikymo prasme), turi patikrinti asmens nurodytus kaip tariamai neteisėtus veiksmus, taikydamas specialius valstybės valdžios institucijoms (pareigūnams) veiklos teisėtumo kriterijus, nurodytus CK 6.271 straipsnio 4 dalyje (pagal šią dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti).

Tai taip pat reiškia, kad, atlikdamas tokį patikrinimą, teismas nėra saistomas aplinkybių, kad tikrintinas veiksmas (tam tikras valstybės valdžios individualus teisės aktas) buvo ar nebuvo atskirai apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka, arba dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo buvo ar nebuvo priimtas valstybės valdžios veiklą kontroliuojančių institucijų arba net ir teismo sprendimas. Kolegija pažymi, kad tokios administracinių teismų praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kiti administraciniai teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio administracines bylas.

Kalbant apie CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme valstybės valdžios institucijų (pareigūnų) veiklos neteisėtumo kriterijus, pažymėtina, kad jie apima platesnį vertinimo ratą, negu formalus priimto teisės akto (veiksmo arba sprendimo) patikrinimas kompetencijos laikymosi prasme. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 pripažino, kad aplinkybė, jog administracinio teismo sprendimu individualus administracinis aktas buvo panaikintas, savaime nereiškia, kad egzistuoja neteisėti veiksmai civilinės atsakomybės (CK 6.271 str.) taikymo požiūriu.

Šioje byloje teismas nurodė, jog tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, kai viešojo administravimo institucijai paliekama pakankamai didelė pasirinkimo laisvė (diskrecija), paprastai turi būti įrodytas gana akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas atitinkamos valdžios institucijos diskrecijos ribų pažeidimas, kuris, be kita ko, gali pasireikšti institucijos veiksmų (neveikimo) neatitikimu ne tik aiškiai išreikštoms (konkrečiai apibrėžto turinio) teisės normoms, bet ir teisės principams.

Be to, spręsdamas dėl Europos Sąjungos atsakomybės už neteisėtus reguliacinio ar individualaus pobūdžio teisės aktus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atsižvelgia į tokius kriterijus: aktą priėmusio subjekto turimą diskreciją, reguliuojamos situacijos sudėtingumą, pažeistos taisyklės aiškumą ir pobūdį, ar teisinė klaida buvo pateisinama ar ne, ar teisės aktu buvo siekiama asmenims suteikti teises, ar pažeidimas yra pakankamai rimtas (žr., pvz., ESTT 2000 m. liepos 4 d. sprendimą byloje Laboratoires Pharmaceutiques Bergaderm SA, C-352/98).

Pasisakydama dėl išvardytų valstybės valdžios veiklos teisėtumo kriterijų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad dėl pirmiau nurodytų argumentų jie turi būti taikomi, vertinant šią situaciją Migracijos valdybos (jos pareigūnų) veiksmų teisėtumo patikrinimo aspektu (CK 6.271 str. 4 d. taikymo aspektu), nepriklausomai nuo pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio, t. y. nuo to, kad jis neiškėlė teisminio ginčo dėl paminėtame administracinio teisės pažeidimo protokole jam reiškiamo kaltinimo ir įvykdė paminėtą administracinį nurodymą geruoju.

Taikydama nurodytus kriterijus Įstatymo nuostatų kontekste, kolegija pažymi, kad pagal jo (Įstatymo) 28 straipsnio 3 dalį (bylai aktuali 2006-11-28 įstatymo Nr. X-924 redakcija) teisėtai esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje užsieniečio (šią užsieniečių kategoriją pareiškėjas atitiko paminėto 2013-01-03 prašymo padavimo Migracijos departamentui metu) prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

Šioje teisės normoje su užsieniečio prašymo pateikimu siejamos teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje nebuvimas laiko aspektu yra ribojamas tokio prašymo išnagrinėjimo ir tam tikro sprendimo pagal šį prašymą priėmimo. Nagrinėjamoje situacijoje paminėtas pareiškėjo 2013 m. sausio 3 d. prašymas buvo išnagrinėtas ir pareiškėjui palankus sprendimas buvo priimtas 2013 m. vasario 8 d., t. y. tuo metu, kai pareiškėjas dar turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje (kaip jau buvo pasakyta, šio leidimo galiojimas pasibaigė 2013-02-10).

Ši teisės norma, ją vertinant Įstatymo 39 straipsnio 2 punkto (kuriame nurodyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi) kontekste, laikytina specialiąja (palyginus su Įstatymo 39 str.) norma, nes yra skirta reglamentuoti konkretų užsieniečio veiksmą – prašymo gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje padavimą. Todėl jau vien Įstatymo taikymo požiūriu paminėtas pareiškėjui 2013 m. vasario 11 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas negali būti pripažintas teisėtu veiksmu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Be to, kolegija pažymi, kad pareiškėjas, atvykdamas į Migracijos valdybą, siekdamas įforminti paminėtu 2013 m. vasario 8 d. sprendimu jam jau suteiktą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, elgėsi (pastebėtina, kad nedelsdamas) taip, kaip jam buvo nurodyta elgtis paminėtame 2013 m. vasario 8 d. pranešime Nr. (15/4-8) 10K-4691. Todėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas tokioje situacijoje negali būti suderinamas su Migracijos valdybai (jos pareigūnams), kaip viešojo administravimo subjektui, privalomais laikytis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo bei proporcingumo principais.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl Migracijos valdybos pareiškėjo atžvilgiu atlikto veiksmo – administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo – neteisėtumo CK 6.271 straipsnio 4 dalies, tuo pačiu ir valstybės deliktinės atsakomybės, taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo, kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjui turi būti atlyginta 125 Lt dydžio turtinė žala. Kartu kolegija pažymi, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nurodytas turtinės žalos dydžio nustatymo protingumo kriterijus negali būti taikomas, nes tai prieštarautų CK 6.249 straipsnio nuostatoms dėl turtinės žalos dydžio nustatymo.

Kalbant apie pareiškėjo nurodytą neturtinės žalos patyrimo faktą, pasakytina, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytą neturtinės žalos patyrimo faktą.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo ir atsakovų apeliacinius skundus pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, apeliaciniuose skunduose nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. S. (A. S.), atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė