A-662-2060-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2060/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05586-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis P. R. (P. R.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2013 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (15/6-10)-12PR-70 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. R.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (15/6-10)-13PR-70) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, kad norėjo pabėgti iš kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini) – ir patekti į Austriją, pasiprašyti prieglobsčio ir susirasti darbą. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vidaus saugumo komiteto (toliau – ir VSK) darbuotojai darė jam spaudimą, siekdami priversti bendradarbiauti ir vykdyti jų pavestas užduotis, tačiau pareiškėjas to daryti nenorėjo. Paaiškino, kad nuo 1995 m. negyvena (duomenys neskelbtini), kadangi tuo metu (duomenys neskelbtini) vyko revoliucija, ten buvo nesaugu, nebuvo tvarkos. Nuo 1995 m. jis turėjo leidimą laikinai gyventi Čekijoje, kurį gavo darbo pagrindu. Kai baigėsi leidimo laikinai gyventi galiojimo laikas, pareiškėjas buvo sulaikytas Čekijos pareigūnų ir pusei metų uždarytas į Čekijos užsieniečių registracijos centrą, kur pasiprašė prieglobsčio. Pasak pareiškėjo, Čekijos užsieniečių registracijos centre jis buvo paprašytas pasirašyti ant tuščio popieriaus lapo, ant kurio vėliau jo vardu buvo surašytas atsisakymas nuo prieglobsčio procedūros ir prašymas sugrąžinti jį į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Skrydžio metu jį lydėjo (duomenys neskelbtini) VSK pareigūnai. Anot pareiškėjo, sugrįžus į (duomenys neskelbtini), jį pasitiko daugiau VSK pareigūnų, kurių jis buvo žiauriai kankinamas, siekiant išgauti prieglobsčio prašymo pateikimo Čekijoje priežastis. Pareiškėjo teigimu, kankinimų metu jam buvo smarkiai ir nepataisomai sutrikdyta sveikata. Pažymėjo, kad buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) miestą, kur prieš savo valią, bijodamas kankinimų, sutiko bendradarbiauti su (duomenys neskelbtini) VSK tarnyba ir išvyko į Austriją bei ten iš karto pasiprašė prieglobsčio, vėliau išvyko į Čekiją, kur turi šeimą, tačiau tą pačią dieną buvo sulaikytas Čekijos pareigūnų, uždarytas į užsieniečių registracijos centrą, o po to išsiųstas į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad internetu kalbėjo su savo sūnumi iš pirmosios santuokos, gyvenančiu (duomenys neskelbtini), kuris nurodė, kad VSK darbuotojai buvo atėję į jo namus ir klausinėjo apie pareiškėją. VSK pareigūnai sūnui nurodė, kad pareiškėjas yra davęs sutikimą bendradarbiauti su VSK ir už tai yra gavęs 2 000 eurų avansą. Pasak pareiškėjo, jokios pinigų sumos jis nėra gavęs, o sutikimą bendradarbiauti davė tik siekdamas nutraukti pareigūnų persekiojimą. Pažymėjo, kad yra kalbėjęs ir su savo motina, kuri taip pat pranešė, kad į jos namus buvo atėję pareigūnai, kurie bandė išgauti informacijos apie jį. Pareiškėjas paaiškino, kad Čekijoje jis buvo teisiamas kaip ukrainiečių mafijos narys, tačiau buvo išteisintas. Čekijoje vykusiame teismo posėdyje dalyvavo ir (duomenys neskelbtini) VSK darbuotoja, kuri pasakė, kad jis bet kokia kaina bus sugrąžintas į kilmės šalį. Šis incidentas, pareiškėjo nuomone, patraukė (duomenys neskelbtini) VSK dėmesį ir taip pat sąlygojo jo persekiojimą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo manymu, jis negali būti laikomas atsitiktinai pasirinktu (duomenys neskelbtini) gyvenančiu civiliu asmeniu, kuris buvo verčiamas bendradarbiauti su VSK pareigūnais. Jis buvo pasirinktas tikslingai, kaip asmuo, mėginęs prašyti prieglobsčio Europos Sąjungos valstybėje. Pats Migracijos departamentas nurodo, jog tyrimo metu buvo rasta informacijos apie (duomenys neskelbtini) VSK vykdomą verbavimą (kartais panaudojant smurtą) šalies piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje arba dažnai vykstančių į užsienį, siekiant priversti teikti duomenis apie kitose valstybėse gyvenančius disidentus ir opozicijos veikėjus. Pasak pareiškėjo, jis galimai buvo verbuojamas bendradarbiauti su VSK, o jam atsisakius, yra pagrindas manyti, kad prieš jį galėjo būti pradėtos naudoti valstybės užtikrinamos prievartos priemonės.

Dėl kai kurios pareiškėjo pateiktos informacijos prieštaravimų pareiškėjas nurodė, kad taip galėjo nutikti dėl tuometinės jo būklės, t. y. patirto streso, todėl pareiškėjui mėginant prisiminti tam tikrų įvykių chronologinę seką, jis galėjo suklysti ar susipainioti tuose įvykiuose. Pareiškėjas pabrėžė, jog (duomenys neskelbtini) į rizikos grupę patenka asmenys, dažnai važiuojantys ar gyvenantys užsienio valstybėse, kadangi egzistuoja didelė tikimybė, kad tokie asmenys bus verbuojami VSK darbuotojų. Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kadangi jau labai ilgą laiką (nuo 1995 m.) negyvena (duomenys neskelbtini) ir galimai dėl šios priežasties buvo pasirinktas VSK pareigūnų, buvo verčiamas bendradarbiauti naudojant tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Pareiškėjo teigimu, dėl šių priežasčių jis jaučia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam, negali normaliai gyventi kilmės valstybėje, naudotis kilmės valstybės gynyba. Be to, pareiškėjo nuomone, jis turi teisę į papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimą, reglamentuojamą UTPĮ 87 straipsnyje, nes jo baimė sugrįžti į kilmės valstybę yra grindžiama persekiojimu, kurį pareiškėjas patyrė iš VSK darbuotojų, bei turima informacija, kad kilmės valstybėje jis vis dar ieškomas.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad priimdamas Sprendimą Nr. (15/6-10)-13PR-70 jis įvertino visumą aplinkybių, susijusių su prašymo pateikimu. Pabrėžė, jog būtina atsižvelgti į prieglobsčio byloje esančią informaciją bei padėtį jo kilmės šalyje. Pareiškėjas išvyko iš šalies, nes esą buvo verčiamas bendradarbiauti su (duomenys neskelbtini) VSK ir teikti jiems informaciją apie prieglobsčio Europoje pasiprašiusius (duomenys neskelbtini) piliečius, tačiau įvertinus P. R. prieglobsčio prašymo motyvus bei kitą byloje esančią faktinę informaciją kilo pagrįstų abejonių, kad asmuo išvyko iš šalies būtent dėl to, kad buvo verčiamas elgtis prieš savo valią, kad buvo pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Pats pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 6 d. apklausos metu nurodė, kad jis nesutiko dirbti su VSK, o iš šalies išvyko savo valia, niekieno netrukdomas ir neverčiamas. Tai, kad pareiškėjas iš kilmės šalies išvyko laisvai, nors sprendžiant iš jo pasakojimo, jis turėjo būti VSK žinioje, taip pat parodo, kad VSK nesekė, nepersekiojo, neribojo jo laisvės keliauti į kitas šalis. Per tą laikotarpį, kol pareiškėjas esą buvo VSK žinioje, jis spėjo kelis kartus pabuvoti Ukrainoje, kas dar labiau sustiprina išdėstytas abejones. Jeigu VSK sektų, stebėtų asmenį, vargu ar leistų laisvai keliauti į kitas šalis, nes taip asmuo galėtų laisvai pradingti iš jų akiračio, o apie tai, kad į Ukrainą buvo siųstas VSK, pareiškėjas nenurodė. Pasak atsakovo, žinant (duomenys neskelbtini) VSK veiklos metodus, taip pat neįtikėtina, kad jie aukotų savo laiką ir metus laiko verbuotų asmenį jiems dirbti. Jeigu iš tikro VSK turėtų tokį tikslą, jie imtųsi kur kas griežtesnių priemonių (o ne kartas nuo karto pakalbintų), kad asmuo kuo greičiau taptų jų bendrininku.

Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas išvykęs iš (duomenys neskelbtini) į Austriją 2012 m. lapkričio 10 d. pateikė prieglobsčio prašymą, tačiau, jo paties teigimu, po 2,5 savaitės pabėgo į Vieną, nes reikėjo šeimai uždirbti pinigų. Atsakovo nuomone, iš to galima spręsti, kad pareiškėjas, nesulaukęs galutinio sprendimo, nusprendė, kad svarbiau pasirūpinti šeimos finansine gerove, o ne kuo labiau stengtis įrodyti, kad jam būtina tarptautinė apsauga ir kad jam pavojinga grįžti į kilmės šalį. Tai, kad tikroji pareiškėjo vykimo į Austriją priežastis buvo darbo paieškos, galima manyti ir iš pareiškėjo 2013 m. balandžio 3 d. apklausų metu nurodyto vykimo į Austriją tikslo – susirasti darbą. Pažymėjo, kad pareiškėjas neteisėtai nuvyko į Čekiją ir ten, 2013 m. vasario 16 d. jį sulaikius Čekijos pareigūnams, taip pat nusprendė pateikti prieglobsčio prašymą, nors į šią šalį vyko tik su tikslu pasveikinti dukrą gimimo dienos proga. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo baimė būti grąžintam į kilmės šalį nebuvo tokia stipri, kad jis bijotų rizikuoti neteisėtai keliauti po Europą. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjas yra linkęs piktnaudžiauti prieglobsčio procedūra, nes prieglobsčio prašymą jau buvo pateikęs du kartus (Čekijoje 2011 m. ir 2013 m.), tačiau tik sulaikius pareigūnams, siekdamas išvengti išsiuntimo ir vieną kartą atvykęs į saugią šalį (Austriją), kur pateikęs prieglobsčio prašymą jau po poros savaičių, jo paties žodžiais, pabėgo ieškotis darbo.

Migracijos departamento teigimu, nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio byloje esančią informaciją, taip pat buvo nustatyta prieštaravimų, kas sukėlė pagrįstų abejonių prieglobsčio prašytojo nuoširdumu ir patikimumu. Pirmiausia pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad sutiko bendradarbiauti su VSK, vėliau teigė, kad nesutiko su jais dirbti. Taip pat painiojosi datose ir įvykių chronologijoje. Be to, atsakovo nuomone, trūksta logikos, kalbant apie tai, kad pareiškėjas esą nesikreipė dėl vizos, o ją padarė VSK pareigūnai, nes paskutinės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog nesutiko bendradarbiauti su VSK, kad iš šalies išvyko savo noru. Atsakovas pabrėžė, jog atsižvelgiant į bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) negalima vienareikšmiškai teigti, kad minėtoje valstybėje nėra pažeidžiamos tam tikrų asmenų teisės ar kad šioje šalyje su žmogumi yra visada elgiamasi teisėtai, pagal įstatymą, tačiau, jeigu asmuo gyvena savo gyvenimą, nesikišdamas į politiką, nereikšdamas viešai savo politinės nuomonės, įsitikinimų, nedirba žurnalistinio darbo, elgiasi teisėtai, jis nesusilaukia padidinto negatyvaus dėmesio, nėra savavališkai ir nepagrįstai sulaikomas ar suimamas, kankinamas. Pažymėjo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gyveno metus laiko, niekur aktyviai nesireiškė, turėjo darbą, jam buvo pakeista pavardė ir pasas, išduota Šengeno viza, jis kelis kartus, niekieno netrukdomas, buvo išvykęs į Ukrainą, po to – į Lietuvą. Paaiškino, kad tyrimo metu buvo rasta informacijos apie (duomenys neskelbtini) VSK vykdomą verbavimą šalies piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje arba dažnai vykstančių į užsienį, siekiant priversti juos teikti duomenis apie kitose valstybėse gyvenančius disidentus ir opozicijos veikėjus, tačiau nerasta jokių duomenų, patvirtinančių, kad VSK prievarta verstų (duomenys neskelbtini) gyvenančius civilius asmenis vykti į užsienį ir prašytis prieglobsčio. Migracijos departamento nuomone, nėra jokio pagrindo manyti, jog pareiškėjas, grįžęs į savo kilmės valstybę, gali būti įkalintas, kadangi jis neįvykdė jokio nusikaltimo ir nėra kaltinamas jokio nusikaltimo padarymu, be to, jo paties teigimu, jis nebuvo įsipareigojęs bendradarbiauti su VSK, todėl pareigūnai neturi jokio pagrindo asmeninio pobūdžio kerštui už jų nurodymų nevykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė UTPĮ 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 dalį, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt. Visuma administracinės bylos faktinių aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjo pasakojimas apie persekiojimo grėsmę kilmės valstybėje pasižymi prieštaringumu, nėra atskleidžiama visapusiška informacija, be to, neva patiriamo persekiojimo priežastis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, t. y. iš pareiškėjo pateiktos informacijos negalima daryti išvados, jog jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o nenoras bendradarbiauti su VSK nėra pagrindas suteikti prieglobstį kitoje valstybėje. Pažymėta, jog socialinė grupė 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ prasme yra grupė asmenų, kurie turi tą pačią bendrą savybę, išskyrus persekiojimo pavojų, arba kuriuos visuomenė suvokia kaip grupę. Dažniausiai savybė yra įgimta, nekintanti arba kitaip svarbi tapatumui, sąžinei ar naudojimuisi savo žmogaus teisėmis (pvz., lytis, seksualinė orientacija, šeima ar giminystės ryšiai, valstybės bendruomenės sluoksnis ar klasė, savanoriškos asociacijos). Teismo vertinimu, tai, jog pareiškėjas ilgą laiką gyveno Europos Sąjungos valstybėje ir ten prašėsi prieglobsčio, nėra požymis, apibūdinantis tam tikrą socialinę grupę, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis priklauso socialinei grupei, kuri yra persekiojama jo kilmės valstybėje, vertintinas kritiškai.

Teismas, įvertinęs apklausų metu pareiškėjo duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, darė išvadą, kad pareiškėjo papildomos apsaugos prašymas Lietuvos Respublikoje yra nepagrįstas. Pažymėta, kad apklausų metu pareiškėjo nurodytos aplinkybės ne visada sutapo, kas pagrįstai atsakovo buvo pripažinta aplinkybe, keliančia abejonių dėl pareiškėjo pasakojimo tikrumo. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė skirtingas savo vaikų gimimo datas ir pilietybes nuo nurodytų vėlesnės 2013 m. balandžio 29 d. apklausos metu (byla BLP 0093, b. l. 14, 29). Be to, nesutapo pareiškėjo pasakojimas ir dėl bendradarbiavimo su VSK: 2013 m. balandžio 29 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog sutiko bendradarbiauti su VSK ir 2011 m. gruodžio mėn. išvyko į Austriją (byla BLP 0093, b. l. 29), o 2013 m. rugsėjo 6 d. papildomos apklausos metu nurodė, kad su VSK dirbti nesutiko, iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2012 m. spalio mėn., o 2011–2012 m. dirbo kroviku fabrike „Dinamo“ (byla BLP 0093, b. l. 50–51).

Pažymėta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės teismo posėdžio metu taip pat ne visais atvejais sutapo su jo parodymais, duotais apklausų metu, kas taip pat duoda pagrindą abejoti pareiškėjo pasakojimo patikimumu. Pavyzdžiui, teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad juo VSK susidomėjo dėl to, kad pareiškėjas buvo teisiamas Čekijoje kaip Ukrainos mafijos narys, tačiau vėliau buvo išteisintas, o ankstesnių apklausų metu pareiškėjas tokios aplinkybės nebuvo nurodęs ir teigė, jog VSK jį persekioja dėl to, kad jis buvo pasiprašęs prieglobsčio Čekijoje. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo pasakojimo, jis galėjo laisvai keliauti po kitas valstybes, jis laisvai išvyko iš (duomenys neskelbtini), todėl, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl VSK vykdomo persekiojimo jo atžvilgiu vertinti kritiškai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus pažymą apie bendrą žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) (byla BLR 0093, b. l. 53–76), nors ir pripažįstama, kad ten yra pažeidinėjamos žmogaus teisės, tačiau tokie pažeidimai labiausiai siejami su opozicijos veikla, persekiojimas daugiausia vykdomas žurnalistų bei asmenų, pasisakančių prieš (duomenys neskelbtini) politinę santvarką, atžvilgiu, o pareiškėjas nepriklauso jokiai politinei partijai ar grupuotei, taip pat nėra žurnalistas (byla BLP 0093, b. l. 50). Teismo vertinimu, nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas, grįžęs į (duomenys neskelbtini), būtų kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas. Teismo nuomone, taip pat neįrodyta, jog yra grėsmė, kad pareiškėjo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ar (duomenys neskelbtini) kiltų grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Be to, tai, kad pareiškėjas prašymus suteikti prieglobstį buvo pateikęs tiek Austrijoje, tiek ir Čekijoje taip pat leidžia teigti, jog pareiškėjas linkęs piktnaudžiauti prieglobsčio procedūra.

III. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog nesutinka su teismo padaryta išvada, kad apelianto persekiojimo priežastis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų. Jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro parengtose Tarptautinės apsaugos gairėse (toliau – ir Gairės) 13 punkte nustatyta, kad jeigu prašytojas tvirtina priklausąs socialinei grupei, kurią vienija savybė, kuri nelaikoma nepakeičiama ar svarbia, reikia atlikti tolesnį tyrimą, kad būtų nustatyta, ar atitinkama visuomenė šią grupę vis tiek suvokia kaip atskirą grupę.

Teismas nepateikė motyvų, kodėl savybę – gyvenimą Europos Sąjungos valstybėje ir ten prašymąsi prieglobsčio – atmetė kaip tam tikrą socialinę grupę vienijantį požymį, taip pat net nevertino, ar (duomenys neskelbtini) visuomenėje nurodytą savybę turinčių asmenų grupė yra suvokiama kaip atskira grupė ir ar tokia socialinė grupė nėra persekiojama. Migracijos departamento išvadoje, kuria buvo remiamasi priimant skundžiamą Migracijos departamento sprendimą, buvo pažymėta, kad tyrimo metu buvo rasta informacijos apie (duomenys neskelbtini) VSK vykdomą verbavimą šalies piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje arba dažnai vykstančių į užsienį, siekiant priversti juos teikti duomenis apie kitose valstybėse gyvenančius disidentus ir opozicijos veikėjus.

Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra ne tik išskiriama šalies piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje arba dažnai vykstančių į užsienį grupė, bet ji šiuo pagrindu yra persekiojama, kas atitinka tiek Konvencijoje, tiek UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus prieglobsčio suteikimo pagrindus. Apeliantas visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi savo pozicijos, jog būtent dėl jo priklausymo nurodytai socialinei grupei ir buvo pasirinktas (duomenys neskelbtini) VSK darbuotojų kaip verbuotinas asmuo.

Akivaizdu, jog byloje esant neginčijamų įrodymų apie apelianto gyvenimą užsienio valstybėje (įskaitant prieglobsčio prašymo pateikimo faktus), taip pat esant duomenų, jog šio požymio pagrindu apelianto kilmės valstybėje asmenys turintys šį požymį yra persekiojami (siekiant priversti bendradarbiauti su (duomenys neskelbtini) VSK) kartu panaudojant smurtą ir kitas neteisėto poveikio priemones, be kita ko, taip pat esant paties apelianto teismo posėdžio metu duotų atvirų paaiškinimų dėl patirto persekiojimo, teismas šių įrodymų ir aplinkybių tinkamai neištyrė ir neįvertino, dėl ko nepagrįstai padarė išvadą, jog apelianto nurodyta persekiojimo priežastis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Teismas taip pat netinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus ir paties apelianto teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus. Teismo tariamai nustatyti prieštaravimai net negali būti tokiais laikomi, o jei ir egzistuoja, tai nelaikytini esminiais ir suteikiančiais pagrįsto pagrindo abejoti apelianto patikimumu. Teismas neatkreipė dėmesio, jog apeliantas apskritai neprisiminė tikslių savo vaikų gimimo datų, todėl tiek vienos, tiek kitos apklausų metu tiesiog nurodė, kiek jo vaikams yra metų, t. y. sūnui – 9 metai, o dukrai – 6 metai. Kaip Migracijos departamentas nurodytą vaikų amžių įvertino nustatydamas konkrečius gimimo metus, apeliantas nežino ir šių gimimo datų nustatymo klaidų, kurios yra atsiradusios dėl Migracijos departamento kaltės, neprisiima ir nepripažįsta. Nors teismas šią aplinkybę ir įvardija kaip neatitikimą, tačiau teismo posėdžio metu nesiėmė veiksmų, jog nustatytų ir ištirtų šį prieštaravimą.

Teismas netyrė ir nevertino apelianto pasisakymų, susijusių su išvykimo iš kilmės valstybės į Austriją data. Akivaizdu, jog apeliantas 2013 m. balandžio 29 d. apklausos metu nurodydamas 2011 m. gruodžio mėnesį kaip išvykimo į Austriją iš kilmės valstybės datą, susimaišė datose dėl apklausos metu patiriamo streso, vertėjo kompetencijos stokos ir kitų priežasčių, kurių šiuo metu nebėra įmanoma objektyviai nustatyti ir patikrinti. Suklydimo fakto buvimą dar labiau sustiprina tai, jog nuo apelianto grąžinimo iš Čekijos Respublikos į kilmės šalį dienos (grąžintas 2011 m. lapkričio 19 d., kurią pareiškėjas įvardijo kaip tą pačią ir nekintančią visų apklausų metu), ir iki jo patirto persekiojimo iš (duomenys neskelbtini) VSK dėl bendradarbiavimo veiksmų atlikimo, pavardės pakeitimo, naujo paso išdavimo, vizos gavimo bei galiausiai išvykimo į Austriją, objektyviai negalėjo praeiti tik toks trumpas laiko tarpas (mažiau nei vienas mėnesis), jei butų laikoma, jog jis išvyko 2011 m. gruodžio mėnesį. Nurodyta išvykimo data prieštarauja visumai kitų byloje esančių apelianto paaiškinimų ir įrodymų, todėl laikytina kaip apklausų metu atsiradęs neatitikimas (klaida). Tuo labiau, jog nurodyta išvykimo iš kilmės valstybės data buvo tik vieną kartą paminėta apelianto apklausose. Atsižvelgiant į tai, šis neaiškumas, priešingai nei nustatė teismas, turi būti aiškinamas prieglobsčio prašytojo naudai ir laikoma, jog išvykimo iš kilmės valstybės data yra 2012 m. spalio-lapkričio mėnesiai, ką patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Be kita ko, nurodytą aplinkybę neginčija ir patvirtina pats apeliantas.

Teismo argumentai, jog teismo posėdžio metu buvo nustatytas neatitikimas tarp apelianto paaiškinimų, nes teismo posėdžio metu nurodė, kad juo susidomėjo (duomenys neskelbtini) VSK dėl to, kad jis Čekijoje buvo teisiamas kaip mafijos narys, o ankstesnių apklausų metu nurodė, kad juo susidomėjo dėl prieglobsčio prašymo Čekijos Respublikoje fakto, taip pat nepagrįsti ir padaryti netinkamai aiškinant byloje surinktų rašytinių įrodymų ir faktinių aplinkybių visumą. Apeliantas savo skunde dėl Migracijos departamento sprendimo jau buvo nurodęs, kad Čekijos Respublikoje vykęs teisminis procesas buvo tik prielaida (priežastis), dėl kurios jis patraukė (duomenys neskelbtini) VSK dėmesį ir pakliuvo į jų veiklos akiratį. Tik prasidėjus teisminiam procesui (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos sužinojo apie Čekijos Respublikoje teisiamą (duomenys neskelbtini) pilietį, todėl viso teisminio proceso metu jis buvo stebimas, o 2011 m. lapkričio 19 d. būdamas grąžintas į (duomenys neskelbtini) jis jau buvo pasitiktas VSK darbuotojų. Be kita ko, kaip jau buvo ne kartą minėta, apeliantas buvo persekiojamas siekiant priversti bendradarbiauti būtent dėl jo gyvenimo Čekijos Respublikoje ir prieglobsčio prašymosi fakto, o ne dėl jo tariamo priklausymo Čekijos Respublikos ar kitų valstybių organizuoto nusikalstamumo gaujoms. Teismo nustatyti prieštaravimai savo esme net negali būti laikomi tokiais, o jei ir buvo nustatyti, tai nesudaro pagrindo abejoti apelianto patikimumu. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktą medžiagą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

Nesutinka su teismo argumentais, jog dėl to, kad apeliantas galėjo laisvai keliauti po kitas valstybes, yra kritiškai vertintini jo argumentai dėl (duomenys neskelbtini) VSK vykdyto persekiojimo. Priešingai, nurodytos aplinkybės dar kartą patvirtina, jog apeliantas, kaip ir buvo nurodęs savo ankstesniuose paaiškinimuose, sutiko bendradarbiauti su VSK darbuotojais tik „dėl akių“, t. y. kad jie daugiau prieš jį nebevartotų smurto bei psichologinės prievartos. Teismo padarytos išvados, jog vienos apklausos metu apeliantas teigė sutikęs bendradarbiauti su VSK darbuotojais, o kitos apklausos metu nurodęs priešingai, yra padarytos neatsižvelgiant į apelianto pateiktų paaiškinimų visumą. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas pats paaiškino, jog išvykęs iš kilmės valstybės, jis VSK jokios informacijos nerinko ir nesiuntė, nors ir buvo gavęs kortelę su kontaktiniais duomenimis, kur turėtų būti siunčiama visa surinkta informacija. Apeliantas byloje taip pat yra nurodęs, jog jo pavardės pakeitimo, naujo paso išdavimo ir Šengeno valstybių vizos klausimus taip pat padėjo išspręsti Valstybės saugumo komiteto darbuotojai.

Apelianto nuomone, teismas remdamasis nurodytoje pažymoje užfiksuota informacija ir nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis tinkamai jų neįvertino, todėl apelianto atvejį nepagrįstai atmetė kaip nepatenkantį į nurodytų persekiojimo pagrindų sąrašą. Nors pats apeliantas ir nėra laikytinas nei opozicijos veikėju ar tuo labiau žurnalistu, tačiau jis buvo pasirinktas ir persekiojamas ne atsitiktinai, o būtent dėl to, jog galėtų teikti VSK reikalingą informaciją apie nurodytus asmenis. Nors ir netiesiogiai, tačiau dėl nurodytos kategorijos asmenų jis patyrė persekiojimą savo kilmės valstybėje.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Išdėsto, jog teismas pagrįstai kritiškai vertino apelianto gyvenimą Europos Sąjungoje kaip socialinės grupės elementą ir pagrįstai rėmėsi Gairėmis, apibrėždamas tam tikrą socialinę grupę. Gairės numato ir du teorijoje išskiriamus kvalifikuojančius požiūrius į tam tikrą socialinę grupę: ginamų savybių ir socialinio suvokimo. Vienoje pirmųjų bylų, aiškinančių socialinę grupę, Kanados Aukščiausiojo Teismo sprendime Ward byloje ginamų savybių požiūris buvo paremtas nekintama prigimtimi ar tokia svarbia žmogaus orumui charakteristika, kad asmuo neturėtų būti verčiamas jos atsisakyti. Tokią išvadą nulėmė ejusdem generis aiškinimo metodas, kad socialinė grupė, kaip ir kitos konvencinės priežastys, turi pasižymėti nekintamumu (1993 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Nr. 21937). Socialinio suvokimo požiūris Islam byloje Jungtinėje Karalystėje buvo paremtas bendromis charakteristikomis, nulemiančiomis atskirų grupių susikūrimą ir jų atskyrimą nuo likusios visuomenės (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Nr. 2 AC 629). Šie du požiūriai Gairėse yra nurodomi kaip alternatyvos, t. y. socialine grupe galima pripažinti tokią grupę, kuri atitinka ginamų savybių arba socialinio suvokimo požiūrius. Nurodo 2011 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) 10 straipsnį ir pažymi, kad Kvalifikavimo direktyva numato saugomų vertybių ir tapatumo visuomenėje požiūrius ne kaip alternatyvas, bet kumuliatyviai. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas sujungtose bylose C199/12 ir 0201/12, kuriame teismas nurodė, kad grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, kai visų pirma įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti; antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiamos kaip skirtingos.

Šioje byloje apelianto pateikti argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė apelianto gyvenimą Europos Sąjungoje kaip socialinę grupę vienijančią savybę, yra niekiniai. Visų pirma, tokiu atveju socialinė grupė būtų pripažinta vien tik persekiojimo elementu, kadangi nuolatinis gyvenimas užsienyje arba dažnas vykimas į užsienį nėra nekintanti savybė, nei svarbus asmens tapatumo aspektas. Apibrėžiant socialinę grupę pagal šiuos požymius, vienintelis konkretus tokios grupės elementas būtų persekiojimo grėsmė, o visi kiti elementai yra neapibrėžti ir kintantys.

Toks socialinės grupės aiškinimas visiškai prieštarauja ejusdem generis aiškinimo metodui, kad socialinė grupė, kaip ir kitos konvencinės priežastys, turi pasižymėti nekintamumu. Be to, nėra jokios informacijos, kad nuolatinis gyvenimas užsienyje arba dažnas vykimas į užsienį (duomenys neskelbtini) suteiktų asmenims individualų tapatumą ir išskirtų juos iš likusios visuomenės dalies. Taip pat yra vidinis prieštaravimas pačioje apelianto pozicijoje. Migracijos departamentas pažymi, kad pirminės apklausos ir 2013 m. balandžio 29 d. apklausos protokoluose yra užfiksuotos apelianto nurodytos datos.

Be to, apeliantas nurodo, kad susimaišė datose dėl išvykimo į Austriją dėl patiriamo streso, vertėjo kompetencijos stokos ir dėl to pateikė prieštaraujančius teiginius. Šiame teiginyje taip pat yra prieštaravimas, nes prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu informacijos pateikimas nėra apribotas tik apklausomis ir apeliantas tai puikiai žinojo, nes 2013 m. birželio 13 d. apeliantas pateikė paaiškinimą raštu papildydamas tam tikras aplinkybes. Panašiai apeliantas aiškina ir neatitikimus dėl bendradarbiavimo ir grindžia tuo, kad teismas turėjo vadovautis „paaiškinimų visuma“, nagrinėdamas bylos medžiagą.

Tačiau skirtingai nei teigia apeliantas, apie asmens patikimumą sprendžiama būtent pagal neatitikimus istorijoje, o ne bendrą istorijos „įtikinamumą“. Atliekant pareiškėjo apklausą apeliantas buvo supažindintas su teisėmis ir pareigomis ir tai patvirtina jo paties parašas apklausos protokole. Apeliantas viso proceso metu tikslingai pateikia minimalų kiekį informacijos, kiekvienoje proceso stadijoje atsiranda naujų abstrakcijų ir prieštaravimų, net ir šio proceso metu nurodo aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos ir pateiktos prašymo nagrinėjimo metu (negalėjo riboti apelianto teisės išvykti į kitas užsienio valstybes, tuo labiau Austriją ar Čekiją, kur apeliantas turėjo rinkti duomenis; buvo gavęs kortelę su kontaktiniais duomenimis, kur turėtų būti siunčiama visa surinkta informacija).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-10-04 sprendimo Nr. (15/6–10)–12PR–70, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. R. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą grindžia tuo, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl to, jog (duomenys neskelbtini) VSK darbuotojai darė jam spaudimą, siekdami priversti pareiškėją bendradarbiauti ir vykdyti jam pavestas užduotis, ko jis daryti nenorėjo, o grąžinimo į (duomenys neskelbtini) atveju jis butų persekiojamas ir kankinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (2004 m. balandžio 29 d. Nr. IX-2206 redakcija) (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra ta, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nurodyti šiose teisės normose, t. y. asmuo bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (86 straipsnio 1 dalis); ar jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu ir kt. (87 straipsnio 1 dalis).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756–686/2010, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 –2676/2011).

Pareiškėjo 2013 m. balandžio 4 d. pateiktame prašyme suteikti prieglobstį nurodyta, kad prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašo dėl to, jog pareigūnai verčia vykdyti užduotis, kurių jis negali ir nenori vykdyti. Vėlesniuose paaiškinimuose P. R. jau nurodo, jog jis (duomenys neskelbtini) VSK pareigūnų buvo laikomas izoliatoriuje, ten buvo mušamas ir kankinimas bei verčiamas bendradarbiauti. Taip pat 2013 m. balandžio 29 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole užfiksuota, jog pareiškėjas sutiko bendradarbiauti su (duomenys neskelbtini) VSK, nors pirminiuose dokumentuose tokios aplinkybės nenurodo. Apklausų metu pareiškėjas taip pat nenuoseklus pateikdamas informaciją apie grąžinimo į (duomenys neskelbtini) iš Čekijos ir išvykimo aplinkybes į Austriją (2011–2012 metai). Be to, 2013 m. balandžio 3 d. užsieniečio apklausos lape pažymėta, jog P. R. vyko į Austriją su tikslu dirbti, o į Lietuvos Respubliką grąžintas pagal Dublino II reglamentą. Tai rodo, jog teigdamas paaiškinimus pareiškėjas išvykimo iš kilmės valstybės sąlygojusias aplinkybes nurodo skirtingai: vienu atveju vyko į Austriją dirbti ir kažkodėl tranzitu vykdamas per Lietuvos Respubliką prieglobsčio joje neprašė, o prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė tik jį grąžinus į Lietuvos Respubliką; kitu atveju – išvyko iš kilmės valstybės todėl, kad buvo verčiamas bendradarbiauti su (duomenys neskelbtini) VSK ir siekė gauti prieglobstį Austijoje. Netgi apeliacinio proceso metu P. R. vėl nurodo naujas aplinkybes (iš (duomenys neskelbtini)VSK buvo gavęs kortelę su kontaktiniais duomenimis, kur turėjo būti siunčiama visa surinkta informacija), kas dar labiau sustiprina jo paaiškinimų nenuoseklumą. Taigi pareiškėjas paaiškinimai apie išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis ir persekiojimo aplinkybes yra prieštaringi (nenuoseklūs), kas verčia abejoti jo pateiktos versijos dėl persekiojimo kilmės valstybėje egzistavimo objektyvumu. Apelianto teiginiai, kad susimaišė dėl patiriamo streso, vertėjo kompetencijos stokos ir dėl to pateikė prieštaraujančius paaiškinimus vertintini kritiškai ir atmestini.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą ir kad jo atžvilgiu kilmės šalyje buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Pareiškėjo esminiai argumentai dėl prieglobsčio suteikimo niekaip nėra susiję su tarptautinės apsaugos suteikimu. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad visuma administracinės bylos faktinių aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjo pasakojimas apie persekiojimo grėsmę kilmės valstybėje pasižymi prieštaringumu, nėra atskleidžiama visapusiška informacija, be to, neva patiriamo persekiojimo priežastis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, t. y. iš pareiškėjo pateiktos informacijos negalima daryti išvados, jog jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, tuo tarpu nenoras bendradarbiauti su VSK nėra pagrindas suteikti prieglobstį kitoje valstybėje.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų patikimumo, pakankamumo ir nuoseklumo aspektais pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini pagrįstais, todėl P. R. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsakovas ginčijamame sprendime teisingai pažymėjo, jog pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko savo noru, nebuvo įsipareigojęs vykdyti (duomenys neskelbtini) VSK nurodymus, jokių politinių partijų veikloje nedalyvavo ir nedalyvauja, jam nebuvo apribota judėjimo laisvė (būdamas (duomenys neskelbtini) kelis kartus buvo išvykęs į Ukrainą), todėl prieglobsčio prašytojo teiginiai, kad jį grąžinus į kilmės šalį jam gresia kalėjimas, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybę.

Be to, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Panaši praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Anksčiau paminėtos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ar 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje pateikti įrodymai neleidžia spręsti ir apie Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą buvimą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė