AS-146-1072-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-1072/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00245-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.1; 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2014 m. birželio 18 d. gautas pareiškėjo G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 2–7), kuriame prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos administracinis teismas nustatė, kad skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24, 38, 39 straipsnių reikalavimus, todėl 2014 m. birželio 25 d. nutartimi (b. l. 9–11) nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. liepos 20 d. skundo trūkumams pašalinti: patikslinti skundą, įvardijant konkretų laiką, konkrečius Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnus bei konkrečius per atitinkamą laiką atliktus veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina prašomą atlyginti neturtinę žalą, taip pat pateikti prašomos priteisti žalos atsiradimą patvirtinančius įrodymus. Be to, remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas konstatavo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. birželio 23 d. pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui 10 skundų dėl neturtinės žalos atlyginimo, iš jų sausio mėn. – 4, vasario mėn. – 2, birželio mėn. –2), todėl, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, įpareigojo pareiškėją sumokėti 100,00 Lt žyminį mokestį bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (b. l. 16) pareiškėjo G. K. skundą laikė nepaduotu ir nutarė grąžinti skundą pareiškėjui.

Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis pareiškėjui buvo įteikta 2014 m. birželio 30 d. Pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino 2014 m. birželio 25 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų. Todėl teismas pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir nutarė, įsiteisėjus šiai nutarčiai, grąžinti skundą kartu su priedais pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

III. Pareiškėjas G. K. padavė atskirąjį skundą (b. l. 21–22), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, nes jo skundas priskirtas neapmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai. Teigia, kad teismas nepagrįstai pareikalavo sumokėti žyminį mokestį. Pareiškėjas pažymi, kad jis nuo 2008 m. kovo 7 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę, nedirba ir neturi lėšų sumokėti žyminį mokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundas laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi.

Sprendžiant dėl skundo priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme (ABTĮ 37 straipsnis), turi būti patikrinta, ar skundas (prašymas) atitinka ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose nurodytus skundo teismui formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6, 7, 8 punktų reikalavimus, skunde, be kita ko, turi būti nurodyta konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai; suformuluotas pareiškėjo reikalavimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, jog skundas turi būti suformuluotas taip, kad teismui nekiltų abejonių, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.).

Remiantis ABTĮ 24 straipsnio nuostatomis, prie skundo (prašymo) turi būti pridedami dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus (1 dalis). Išskyrus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytus atvejus, prie skundo (prašymo) turi būti pridedamas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio (2 dalis).

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Pagal minėtas įstatymo nuostatas, teismo nutartyje nurodytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas, teismui yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nutarties dėl trūkumų šalinimo motyvai vertinami kaip nutarties dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui motyvų sudėtinė dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012). Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, tikrindama apskųstos Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgia ir į tai, kokius pareiškėjo skundo trūkumus teismas buvo nustatęs 2014 m. birželio 25 d. nutartimi, taip pat į tai, ar teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų.

Iš pateiktos pareiškėjo 2014 m. birželio 18 d. skundo priėmimo medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartyje (b. l. 9–11) konstatavo, jog šis pareiškėjo skundas neatitinka skundo turinio ir formos reikalavimų, nustatytų ABTĮ 23 straipsnio 2 dalyje, t. y. pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo; iš pateikto skundo neaišku, dėl kokių konkrečių Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmų (skunde vartojamos sąvokos „policijos patrulis“, „policijos pareigūnai“) ir kokių veiksmų bei kokią žalą pareiškėjas patyrė; skunde minima „felčerė“, kuri nėra policijos darbuotoja; neaišku kokiu konkrečiu laikotarpiu buvo daroma žala; nenurodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo veiksmų ir patirtos žalos; nepatikti žalos atsiradimą patvirtinantys įrodymai. Atsižvelgdamas į nurodytus skundo turinio trūkumus, Panevėžio apygardos administracinis teismas nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. liepos 20 d. išvardytiems skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 str. 1 d.). Nutartyje teismas išaiškino skundo trūkumų nepašalinimo per teismo nustatytą terminą pasekmes, numatytas ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad nepašalinus skundo trūkumų per teismo nustatytą terminą, skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2014 m. birželio 18 d. skundo turinį, turėjo pagrindą taikyti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį ir nustatyti pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti. Skundo turinys padrikas, iš jo nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas siekia iškelti ginčą dėl neturinės žalos, kurios atsiradimą sieja su skunde minimos 2014 m. birželio 15 d. dienos įvykių aplinkybėmis (vedimu pasivaikščioti į Panevėžio AVPK areštinės kiemelį, medicininės pagalbos teikimu areštinėje bei ligoninėje), ar su kokiu nors kitu laikotarpiu (skunde abstrakčiai paminėtas 6 metų laikotarpis) bei atitinkamomis (konkrečiomis) kalinimo sąlygomis (pav., skunde yra abstraktaus pobūdžio teiginiai, kad Panevėžio AVPK areštinėje įrengta ventiliacija, kuri teršia orą ir kelia triukšmą, taip pat, kad sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos netinkamai). Taigi, iš skundo nėra aišku, kokio laikotarpio ir kokie konkretūs skunde atsakovu nurodytos institucijos (Panevėžio AVPK) ir jos pareigūnų veiksmai yra skundžiami siekiant iškelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas kartu su skundu nepateikė teismui jokių savo skundo aplinkybes patvirtinančių įrodymų ir antro skundo egzemplioriaus, kuris galėtų būti įteiktas atsakovui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo skundas iš tikrųjų neatitinka ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimų.

Be to, teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją sumokėti 100 Lt žyminį mokestį, kadangi konstatavo, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis). Nutartyje, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. birželio 23 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė dešimt skundų dėl neturtinės žalos atlyginimo, iš jų – keturis skundus sausio mėnesį, du – vasario mėnesį, du – birželio mėnesį (administracinės bylos Nr. I-787-739/2014, Nr. I-899-739/2014, Nr. I-901-283/2014, Nr. I-906-320/2014, Nr. I-919-320/2014, Nr. I-929-279/2014, Nr. I-1027-739/2014, Nr. I-1074-320/2014, Nr. I-1161-279/2014, Nr. I-1164-279/2014).

ABTĮ 38, 39 straipsniuose už skundo padavimą administraciniam teismui numatytas 100 Lt žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktą skundai (prašymai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.), priskirti neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų kategorijai. Tačiau ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t.y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (LVAT (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011; 2010 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas (ABTĮ 40 straipsnis), taip pat suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai (ABTĮ 41 straipsnis), sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui. Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t.y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų saugomų interesų gynimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat yra pažymėjęs, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise, turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (2006 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.23, 2012 m.).

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartyje nurodydamas pareiškėjui sumokėti žyminį mokestį, rėmėsi vien tik kiekybiniu kriterijumi, t.y. vertino kiek pareiškėjo skundų nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. birželio 23 d. dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo gauta Panevėžio apygardos administraciniame teisme, įskaitant 2014 m. birželio 18 d. skundą (administracinė byla I-1161-279-2014). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pažymi, kad šiuo atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo išvadas, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, pripažinti pagrįstomis vertinant ne tik pagal kiekybinį kriterijų, bet ir vertinant pagal keliamų ginčų pobūdį bei skundų (prašymų) išsprendimo baigtį (įsiteisėjusias teismų nutartis).

Iš Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartyje išvardytų 9 pareiškėjo kreipimosi į šį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo atvejų (neįskaitant šio atskirojo skundo nagrinėjimui aktualaus 2014 m. birželio 18 d. skundo), 7 atvejais yra įsiteisėjusios teismo nutartys atsisakyti priimti skundus (iš jų vienu atveju dėl to, kad skundas pagal teismingumą galėjo būti paduotas Vilniaus apygardos administraciniam teismui), vienu atveju specialioji teisėjų kolegija bylų rūšinio teismingumo klausimams išspręsti nutarė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, vienu atveju pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti (byla neišnagrinėta).

Minėti, remiantis duomenimis apie įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus dėl pareiškėjo skundų vienos kategorijos bylose (dėl neturtinės žalos atlyginimo) suteikia pagrindą išvadoms, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo išvados, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, yra pagrįstos. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, prašant atlyginti neturtinę žalą, kai kuriais atvejais ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies kontekste galima konstatuoti ir tuo aspektu, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą akivaizdžiai be rimto pagrindo (pav., Panevėžio apygardos administracinio teismo nurodytoje byloje Nr. I-1027-739/2014 pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kurios atsiradimą siejo su prokuratūros informaciniu raštu, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta jo prašoma informacija).

Remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad per Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartyje nurodytą laikotarpį pareiškėjas (nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. birželio 23 d.) dėl tos pačios neapmokestinamų žyminiu mokesčiu bylų kategorijos (dėl neturtinės žalos atlyginimo) su skundais ne kartą kreipęsis ir į kitus apygardos administracinius teismus. Dviem atvejais, analogiškai kaip ir Panevėžio apygardos administracinio teismo nurodytose bylose, įsiteisėjusiomis teismų nutartimis pareiškėjo skundai laikyti nepaduotais ir grąžinti pareiškėjui pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, konstatavus, kad pareiškėjas teismo nustatytu terminu nepašalino teismo nutartimis nurodytų skundo trūkumų (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-5928-365/2014, Šiaulių apygardos administracinio teismo byla Nr. I-821-289/2014).

Kitais atvejais, priėmus pareiškėjo skundus ir išnagrinėjus iš esmės administracines bylas, teismo sprendimais pripažinta, kad pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti, todėl pareiškėjo skundai atmesti (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-6395-484/2014 (2014 m. lapkričio 17 d. teismo sprendimas dar neįsiteisėjo); Šiaulių apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-1750-394/2014 (2014 m. liepos 29 d. teismo sprendimas įsiteisėjo), Nr. I-1731-621/2014 (2014 m. rugpjūčio 28 d. teismo sprendimas įsiteisėjo), Nr. I-1160-621/2014 (2014 m. rugpjūčio 26 d. teismo sprendimas įsiteisėjo)).

Remdamasi šiais duomenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, esą Panevėžio apygardos administracinis teismas ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas taikė pagrįstai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymas nereiškia, kad asmeniui užkertamas kelias į teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad asmuo, elgdamasis sąžiningai ir nepiktnaudžiaudamas teise į teisminę gynybą, turi įvertinti kada jam iš tikrųjų yra reikalinga teisminė gynyba, atitinkanti jos paskirtį ir tikslus.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 14, 15) patvirtina, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis dėl skundo trūkumų pašalinimo buvo įteikta pareiškėjui pasirašytinai 2014 m. birželio 30 d. Pareiškėjas iki teismo nutartyje nurodyto termino, t. y. iki 2014 m. liepos 20 d., ir net iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. (skundžiamos Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarties priėmimo dienos) nepašalino teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų ir net nebandė jų pašalinti (nepateikė teismui jokio procesinio dokumento).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje teisingai nustatė, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, todėl pagrįstai ir teisėtai nutarė laikyti jo skundą nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis