AS-437-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-437-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00067-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. F. kreipėsi į teismą su skundu (pagal spaudą ant voko, skundas teismui išsiųstas 2015 m. sausio 2 d., b. l. 1–5, 10), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-596(11); 2) priteisti iš VRM laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 11 954,74 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad 3 metų terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir įsigaliojimo dienos. Tačiau teismui nustačius, kad terminas yra praleistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti; prašymą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pateiktu išaiškinimu, jog ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta jo teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 9 d. nutartimi (b. l. 10–12), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, netenkino pareiškėjo V. F. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas, įvertinęs skundo turinį ir pridėtus dokumentus, nusprendė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas prisiteisti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (2013 m. sausio 10 d. pažyma Nr. 11DP(P)-276).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas; pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taip pat LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas. Taigi pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) vėliausiai tapo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Todėl į teismą kreipdamasis tik 2015 m. sausio 2 d. (tą dieną išsiuntė skundą paštu), praleido skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Taigi iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Tačiau vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galimai pažeistų teisių gynimu. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti dėl to, kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį. Tačiau konstatuotina, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jokia valdžios institucija nežadėjo tuoj pat kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirtų praradimų.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, po LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. išaiškinimo dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų ginčo klausimu taip ilgai delsė kreiptis į teismą ir skundą teismui padavė tik 2015 m. sausio 2 d. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis teisme 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. liepos 17 d., 2014 m. rugpjūčio 20 d. buvo gauti pareiškėjo skundai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, tačiau teismo nutartimis buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundus. Teismo nutarčių pareiškėjas neskundė.

Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio – delsimo kreiptis į teismą po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, po LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse pateiktų išaiškinimų. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesinį skundo padavimo teismui terminą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu atsisakytina priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Reikalavimas dėl VRM 2013 m. sausio 14 d. sprendimo taip pat paduotas praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą, be to šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Todėl šį reikalavimą taip pat atsisakytina priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

III. Pareiškėjas V. F. atskiruoju skundu (b. l. 17–20) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jo skundą.

Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas neteisingas, neatitinka jau suformuotos LVAT praktikos. Nustatytą 3 metų terminą pareiškėjas praleido dėl pateisinamų priežasčių, kadangi tikėjo, jog 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas įstatymas yra teisėtas. Be to, prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo susidariusi panaši situacija, kai dėl krizės buvo mažinama valstybinė pensija dirbantiems asmenims, tačiau visiems asmenims šie sumažinimai buvo kompensuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 31 d., taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje bei 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Remdamasi LVAT praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kolegija pažymi, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi 2015 m. sausio 2 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. sausio 2 d. dar nebuvo pasibaigęs.

Kadangi pareiškėjo skundo atitikimo kitiems ABTĮ reikalavimams įvertinimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 31 d., naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo įvertinti ir pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti VRM 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-596(11) priėmimo klausimą.

Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015).

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Šiuo klausimu reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose LVAT nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: Nr. AS525-924/2014; Nr. AS756-1281/2014; Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Atsižvelgdama į LVAT praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. sausio 2 d., o prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą LVAT praktiką. Šioje dalyje teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties dalis, kuria atisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. lapkričio 31 d. priteisimo bei panaikinti VRM 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-596(11), naikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. F. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-596(11), ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė