eA-1263-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1263-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00680-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Palangos kultūros centrui, Palangos miesto savivaldybei, G. E. J., V. J. ir V. J. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (12.14.-Kl)2Kl-985 „Dėl prašymo dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, taikomų kultūros paveldo statiniui (unikalus kodas 1291) – administraciniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palangos m. sav., Palangos m., (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymą dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, taikomų kultūros paveldo objektui – administraciniam pastatui – išdavimo.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2001 m. spalio 3 d. yra 43/100 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), dalies savininkas (šiuo metu jam priklauso 21/100 pastato dalis). 2002 m. rugpjūčio 25 d. kilo gaisras, kurio metu kultūros objektas buvo sunaikintas. Sudegė medinė Pastato dalis bei mūrinės dalies nešančios konstrukcijos (stogas, perdengimas langai ir t. t.). 2002 m. spalio 17 d. buvo gautas Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio nurodymas, kuriame nustatyta, kad 2002 m. rugpjūčio 25 d. gaisro metu pastato medinė dalis beveik sunaikinta, visiškai sudegė centrinė dalis, rytinėje dalyje sudegęs stogas, dalinai išdegusios pertvaros.

Aplinkybę, kad pastatas nuo 2002 m. rugpjūčio 25 d. yra sunaikintas, pripažįsta ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys 2014 m. vasario 7 d. rašte Nr. (1.9.Kl)2Kl-260 nurodė, kad pareiškėjo prašymu išduoti tvarkomųjų paveldosaugos darbų restauravimo projektavimo sąlygų negali, kadangi Pastato medinė dalis po gaisro ir vėliau atliktų avarinės grėsmės likvidavimo darbų nėra išlikusi, likę tik avarinės būklės pamatų ir mūro likučiai, o restauravimo projektas gali būti rengiamas ir darbai atliekami tik statiniui, kuris realiai egzistuoja, todėl padarė išvadą, kad statinys galėtų būti naujai atstatytas.

Pareiškėjas 2014 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą Kultūros paveldo departamentui pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, taikomus kultūros paveldo statiniui (unikalus kodas 1291) – administraciniam pastatui. Kultūros paveldo departamentas neišnagrinėjo prašymo ir nepriėmė sprendimo per Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 punkte nustatytą 20 darbo dienų terminą.

KPD Klaipėdos teritorinis padalinys 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu prašymo netenkino, nors terminas išnagrinėti prašymą buvo iki 2014 m. gegužės 13 d. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 23 straipsnio 4 dalį, stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtinais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti nustatyta tvarka atkuriami.

Pareiškėjas, įgyvendindamas nuosavybės teisę ir kreipdamasis į įstatymo nustatytą viešojo administravimo subjektą – Kultūros paveldo departamentą, kuris pagal įstatymą turi išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, taikomus minimam kultūros paveldo statiniui, turėjo teisėtą lūkestį, kad Kultūros paveldo departamentas, vykdydamas jam priskirtą funkciją, priims sprendimą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimuose paaiškino, kad pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymą Kultūros paveldo departamentas gavo 2014 m. balandžio 18 d. ir 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (9.41)2-922 informavo pareiškėją, jog jo prašymas persiunčiamas KPD Klaipėdos teritoriniam padaliniui nagrinėti pagal kompetenciją. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys, išnagrinėjęs 2014 m. balandžio 15 d. prašymą, sprendimą priėmė 2014 m. gegužės 19 d., taigi pareiškėjo nurodytas 20 darbo dienų terminas nebuvo pažeistas. Kultūros paveldo departamento direktorės 2008 m. balandžio 15 d.

įsakymu Nr. P-92 „Dėl Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. P-236 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinių padalinių nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo nustatyta, kad svarbiausi teritorinių padalinių uždaviniai yra vykdyti Kultūros paveldo departamentui teisės aktų nustatytas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos valstybinio administravimo funkcijas teritorinių padalinių veiklos teritorijose – apskrityse (Klaipėdos teritorinio padalinio – Klaipėdos apskritis), o Kultūros paveldo departamento teritorinių padalinių nuostatuose yra nustatyta, jog padaliniai teisės aktų nustatyta tvarka rengia ir išduoda tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas, statinių projektavimo sąlygas, sąlygas teritorijų planavimo dokumentams rengti, todėl laikytina, kad pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymas KPD Klaipėdos teritoriniam padaliniui buvo perduotas pagrįstai, o pastarasis priėmė individualų administracinį sprendimą neviršydamas nustatytos kompetencijos ribų.

Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) ir statinio statybinių tyrinėjimų (jeigu atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir specialiaisiais reikalavimais. To paties straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad už prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų atitiktį įstatymams ir kitiems teisės aktams pagal kompetenciją atsako juos parengę asmenys teisės aktų nustatyta tvarka; 13 dalyje nustatyta, jog specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinį ir išdavimo tvarką nustato Aplinkos ministerija, o specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinį ir išdavimo tvarką nustato Kultūros ministerija.

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, kultūros paveldo tvarkyba atliekama pagal nustatytus paveldosaugos reikalavimus, pagal kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentus (statybos techninius reglamentus), patvirtintus aplinkos ir kultūros ministrų, pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams, o to paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog specialieji paveldosaugos reikalavimai tvarkomiesiems statybos darbams (laikinieji apsaugos reglamentai) ir statybą leidžiantys dokumentai juos atlikti išduodami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, kur kultūros paveldo statinio tvarkomieji statybos darbai apibrėžiami kaip statybos darbai, atliekami kultūros paveldo statinyje ar jo teritorijoje.

Iš Statybos įstatymo reguliavimo akivaizdu, kad statinio projektas yra rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) ir statinio statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais ir prisijungimo sąlygomis, todėl pareiškėjui skundžiamu individualiu administraciniu sprendimu nėra niekaip suvaržyta teisė užsakyti statinio projekto rengimą, kadangi pats pareiškėjas tokio projekto rengti teisės neturi.

Be to, Palangos miesto apylinkės teisme šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-18-890/2014, kurioje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kas savaime suponuoja ir subjektinių teisių ribojimus. Todėl klausimas dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo galės būti sprendžiamas tuomet, kai bus baigtas bylos nagrinėjimas ir išspręstas klausimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės dalies paėmimo valstybės nuosavybėn bei žalos nekilnojamajai kultūros vertybei dėl netinkamos priežiūros atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. sutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepime V. J. paaiškino, kad KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. gegužės 19 d. rašte Nr. (12.14.-Kl)2Kl-985 minima aplinkybė, jog specialiųjų paveldosaugos reikalavimų jis išduoti negali, nes Kultūros ministerija tokios tvarkos nėra nustačiusi, neatitinka tikrovės. Kultūros viceministro 2014 m. birželio 17 d. rašte Nr. S2-1554, adresuotame KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjai, nurodyta, jog Kultūros paveldo departamento direktorius 2014 m. birželio 3 d. raštu Nr. (9.41.)-2-1166 „Dėl paveldosaugos reikalavimų“ KPD teritoriniams padaliniams pateikė rekomendacijas, pagal kurias KPD teritoriniai padaliniai turi rengti ir išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statinių projektams rengti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. palaikė pareiškėjo skundą.

Atsiliepime nurodė, kad Kultūros paveldo departamentas turi suteikti galimybę atstatyti sudegintą kurhauzo pastatą, išduodamas specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, taikomus paveldo statiniui (unikalus kodas 1291).

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo G. J. skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Kultūros paveldo departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymą dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o administracinę bylą dalyje dėl Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. gegužės 19 d. rašto Nr. (12.14.-Kl)2Kl-985 panaikinimo nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu.

Teismas nurodė, kad vertinant Raštą akivaizdu, jog jame nėra išspręstas klausimas dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo, o tik pateikta bendro pobūdžio informacija, jog Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir Kultūros ministerija) specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos nėra nustačiusi, todėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išduoti negali. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad Palangos miesto apylinkės teisme šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-18-890/2014, kurioje yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kas suponuoja pareiškėjo subjektinių teisių ribojimus, tame tarpe ir kreiptis dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų gavimo, todėl klausimas dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo galės būti sprendžiamas tik tuomet, kai bus baigtas bylos nagrinėjimas ir išspręstas klausimas dėl pareiškėjui priklausančios nekilnojamosios kultūros vertybės dalies paėmimo valstybės nuosavybėn. Be kita ko, minėtame rašte nurodyta, jog atsakovui yra teikiamas atsakymas, o ne priimamas sprendimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. gegužės 19 d. raštas Nr. (12.14.-Kl)2Kl-985 nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, jame nėra valinių patvarkymų, kurie sukeltų teisines pasekmes pareiškėjui, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis, todėl administracinę bylą dalyje nutraukė.

Kultūros paveldo departamentas 2014 m. balandžio 28 d. rašte Nr. (9.41.)2-922, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo persiųstas nagrinėti KPD Klaipėdos teritoriniam padaliniui, nenurodė teisės akto, kuriuo remiantis specialiuosius paveldosaugos reikalavimus išduoda ne Kultūros paveldo departamentas, o būtent KPD Klaipėdos teritorinis padalinys. Pagal Taisyklių 10 punktą, institucija, kuri persiunčia kitai (kompetentingai) institucijai nagrinėti pareiškėjo prašymą, privalo paaiškinti persiuntimo priežastis. Nors Kultūros paveldo departamentas 2014 m. balandžio 28 d. rašte Nr. (9.41.)2-922 ir nurodė, kad prašymus dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo statiniams, esantiems Klaipėdos apskrityje, sprendžia KPD Klaipėdos teritorinis padalinys, tačiau Kultūros paveldo departamentas, nenurodydamas teisės akto, kuriuo remiantis suteikta teisė KPD Klaipėdos teritoriniam padaliniui spręsti tokius prašymus, iš esmės nepagrindė pareiškėjo prašymo persiuntimo priežasties.

Taisyklių 10 punkte aiškiai nurodyta, kad jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai. Nagrinėjamu atveju, remiantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu, būtent Kultūros paveldo departamentas yra įgaliotas spręsti specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimą. Vadinasi, Kultūros paveldo departamentui esant įgaliotam spręsti tokius prašymus (išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus), jis negalėjo persiųsti nagrinėti tokio prašymo kitai institucijai – KPD Klaipėdos teritoriniam padaliniui, kadangi Taisyklių 10 punktas pareiškėjų prašymų persiuntimą leidžia tik tokiais atvejais, kai prašymas paduotas institucijai, kuri nėra įgaliota spręsti pareiškėjų prašymus.

Šiuo atveju Kultūros paveldo departamentui tokia pareiga yra nustatyta įstatymu, todėl Kultūros paveldo departamentas jos kitai institucijai perduoti negalėjo, nenurodydamas teisėto perdavimo pagrindo. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys Raštu informavo pareiškėją, kad Kultūros ministerija specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos nėra nustačiusi, todėl specialiųjų reikalavimų išduoti negali. 2014 m. birželio 6 d. pareiškėjas Kultūros ministerijai pateikė prašymą, kuriame atsižvelgiant į KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. gegužės 19 d. rašte (12.14.-Kl-985) pateiktą informaciją, prašė nustatyti specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinį ir tvarką administraciniam pastatui.

Kultūros ministerija 2014 m. birželio 17 d. raštu Nr. S2-1554 pareiškėją informavo, kad paveldosaugos reikalavimai Pastatui jau yra nustatyti Palangos kurhauzo pastato nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuoju planu – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planu bei paveldotvarkos projektu, patvirtintu kultūros ministro 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-483. Nurodyta, jog vadovaujantis Kultūros paveldo departamento nuostatų, patvirtintų kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116, 10–13 punktais Kultūros paveldo departamento teritorinių padalinių veiklą organizuoja, kontroliuoja ir už ją atsako Kultūros paveldo departamento direktorius.

Kultūros paveldo departamento direktorius 2014 m. birželio 3 d. raštu Nr. (9.41.)2-1166 „Dėl paveldosaugos reikalavimų“ Kultūros paveldo departamento teritoriniams padaliniams pateikė rekomendacijas, pagal kurias Kultūros paveldo departamento teritoriniai padaliniai turi rengti ir išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statinių projektams rengti, kuriuose turi būti nurodyta, kokiais paveldosaugos reikalavimus nustatančiais dokumentais reikia vadovautis rengiant konkretaus statinio projektą. Aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas buvo aktyvus, siekė, kad būtų jam išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai, todėl kreipėsi tiek į Kultūros paveldo departamentą, tiek į Kultūros ministeriją.

Šios institucijos, nesutardamos tarpusavyje dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo tvarkos, pareiškėjo prašymo tinkamai neišnagrinėjo. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 13 dalį, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinį ir išdavimo tvarką nustato Kultūros ministerija, tačiau nagrinėjamoje byloje duomenų, kad tokia tvarka būtų nustatyta įsigaliojus minėtai įstatymo nuostatai, nėra. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnyje nustatytais viešojo administravimo principais Kultūros paveldo departamentas ir Kultūros ministerija privalėjo bendradarbiauti spręsdamos pareiškėjo prašymą.

III. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir administracinę bylą nutraukti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8702-764/2014 atsisakė skundą priimti. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad Kultūros paveldo departamentas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymą dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi 2014 m. balandžio 15 d. prašymu į Kultūros paveldo departamentą dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, taikomų kultūros paveldo objektui. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (12.14.-Kl)2Kl-985 jį tenkinti atsisakė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neteisingai vertina susiklosčiusią faktinę situaciją, nes pateikti duomenys vienareikšmiškai tvirtina, jog negali būti pripažinta, kad Kultūros paveldo departamentas vilkina atlikti veiksmus, kadangi pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymas yra išnagrinėtas ir priimtas individualus administracinis sprendimas, kas negali būti vertinama kaip neveikimas.

2. Pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymą Kultūros paveldo departamentas gavo 2014 m. balandžio 18 d. ir 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr.(9.41)2-922 informavo pareiškėją, kad jo prašymas persiunčiamas Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui nagrinėti pagal kompetenciją, o Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, išnagrinėjęs pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymą, sprendimą priėmė 2014 m. gegužės 19 d., taigi pareiškėjo nurodytas 20 darbo dienų terminas nebuvo pažeistas.

3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo skunde kaltinimus dėl padarytų pažeidimų reiškė išimtinai Kultūros paveldo departamentui, Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl tinkamo atsakovo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pripažino, jog atsakovu šioje byloje yra Kultūros paveldo departamentas, tačiau atitinkamai neįvertino teismingumo pasikeitimo (ABTĮ 18 str. 1 d., 35 str.).

4. Nustatęs, kad atsakovas byloje yra centrinė viešojo administravimo institucija, Klaipėdos apygardos administracinis teismas privalėjo vadovaudamasis ABTĮ 19 straipsniu ir 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu spręsti klausimą dėl bylos perdavimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas netinkamai vertino Kultūros paveldo departamento veiksmus perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti teritoriniam padaliniui, kadangi teritorinis padalinys nėra kita (kompetentinga) institucija. Kultūros paveldo departamento teritorinis padalinys neturi savarankiško teisinio subjektiškumo, nes yra tos pačios valstybės institucijos dalis, kuri atlieka Kultūros paveldo departamentui nustatytas funkcijas.

Pareiškėjas G. J. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime G. J. paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8702-764/2014 atsisakė priimti jo skundą dėl Kultūros paveldo departamento neveikimo, todėl teisiškai administracinė byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme nebuvo iškelta. Apeliantas nepateikė jokių apeliacinio skundo juridinių pagrindų, išskyrus klausimą dėl bylos teismingumo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas pagrįstai nusprendė neperduoti bylos kitam teismui, nes tai būtų užvilkinę teisminį procesą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos ABTĮ 35 straipsnio nuostatos. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-8702-764/2014, kuria pripažinta, kad G. J. prašymas yra išnagrinėtas ir dėl jo jau priimtas individualus administracinis aktas, yra įsiteisėjusi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybė prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

Atsiliepime pažymi, kad civilinėje byloje Nr. 2-371-83/2013 (proc. Nr. 2-10-3-00131-2013-7), iškeltoje pagal Kultūros paveldo departamento ieškinį, yra taikytas Pastato dalies areštas. Arešto faktas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjo teisės yra apribotos, jis negali keisti savo valdomos Pastato dalies teisinės būklės, todėl išduoti jam paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas atsisakyta pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Šios bylos išnagrinėjimu pareiškėjas G. J. siekia, kad Kultūros paveldo departamentas jam priskirtos kompetencijos ribose išspręstų klausimą dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų kultūros paveldo statiniui (unikalus kodas 1291) išdavimo.

Nustatyta, kad G. J. 2014 m. balandžio 15 d. prašymu kreipėsi į minėtą viešojo administravimo subjektą, prašydamas atlikti Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytus veiksmus. Kultūros paveldo departamentas 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (9 41.)2-922 informavo G. J., jog sprendimus dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo statiniams, esantiems Klaipėdos apskrityje, priima Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, todėl 2014 m. balandžio 15 d. prašymas, gautas 2014 m. balandžio 18 d., perduodamas Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys į G. J. 2014 m. balandžio 15 d. kreipimąsi atsakė 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. (12.14.-Kl)2Kl-985, kuriame pateikė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies, Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 ir 13 dalių nuostatų apžvalgą bei akcentavo, kad civilinėje byloje Nr. 2-18-890/2014 yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Įvertinęs paminėtas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pareiškėjui neišdavė ir motyvuotai neatsisakė tai padaryti, t. y. administracinio sprendimo, kuriuo būtų baigta administracinė procedūra, iš esmės nepriėmė. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo pozicija, kad pareiškėjo prašymo persiuntimas Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui negali būti laikomas procedūra, kurios metu neįgaliota spręsti klausimą institucija perduoda asmens prašymą kompetentingam viešojo administravimo subjektui. Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis ir Taisyklių 10 punktas reglamentuoja situacijas, kai asmuo kreipiasi į subjektą, neturintį atitinkamų viešojo administravimo funkcijų, o šiuo atveju savo teises G. J. įgyvendino tinkamai. Pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116, 9 punktą (iki 2015 m. balandžio 8 d. aktuali redakcija), Kultūros paveldo departamento struktūrą sudaro skyriai ir teritoriniai padaliniai, todėl G. J. prašymas, gautas Kultūros paveldo departamente, vidaus administravimo kanalais turėjo būti operatyviai nukreiptas Kultūros paveldo departamento teritoriniam padaliniui.

Dėl kitų Kultūros paveldo departamento apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, klausimai, susiję su materialinėmis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, gali būti sprendžiami tik nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant byloje sprendimą (pvz.: 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011, 2013 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-364/2013, 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-749/2014). Remiantis tuo konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-8702-764/2014 motyvai, kuriais vadovaujantis G. J. skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), šiai administracinei bylai nėra reikšmingi ir prejudicinės galios neturi.

Nuo 2014 m. gruodžio 23 d. galiojančio Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinųjų apsaugos reglamentų) turinio ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975, 2 punktas aiškiai nustato, kad specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statytojams (užsakovams), turintiems statytojo teisę asmenims parengia ir išduoda Kultūros paveldo departamento teritoriniai padaliniai, kai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymą ir Statybos įstatymą bei jį įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus jie turi būti taikomi rengiant statinio projektą ir vykdant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojoje kultūros vertybėje, jos teritorijoje, apsaugos zonoje. Šis teisinis reguliavimas ir pareiškėjo skundo dalykas bei pagrindas suponuoja išvadą, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio procesinės padėties pakeitimas iš trečiojo suinteresuoto asmens į atsakovo administracinės bylos proceso šalių interesams neprieštarautų. Be to, nustatytas proceso pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo jį taisyti grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimti ir pripažinusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą teisėtu bei pagrįstu, jį palieka nepakeistą, patikslindama tik rezoliucinę dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kultūros paveldo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo G. J. skundą tenkinti.

Įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus.

Kitą administracinės bylos dalį nutraukti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas