A-438-126-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-126/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-00005-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. P. ir O. P. skundą atsakovams Utenos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriui, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai D. P. ir O. P. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 2‑10) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti Utenos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir savivaldybė) 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (3.10)S-3315 ir įpareigoti savivaldybę priimti naują sprendimą – patvirtinti Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti 2,4281 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nuostatomis;

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT Utenos skyrius) 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 41SD-(14.41104.)-2619 ir įpareigoti NŽT Utenos skyrių priimti naują sprendimą – pakartotinai derinti Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti 2,4281 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nuostatomis;

3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1SD-(8.30.)-2727;

4) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. P/U-143/S-691 ir 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. P/U-143/S-691 bei įpareigoti Utenos RAAD priimti naują sprendimą – pakartotinai derinti Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti 2,4281 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nuostatomis;

5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie parengė Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti (toliau – ir projektas) jiems priklausančiame žemės sklype. Žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) ežero apsauginėje zonoje. Atsakovai projekto nesuderino ir atsisakė patvirtinti motyvuodami tuo, kad pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios sąlygos) 127.9.1 punktas, t. y. neišlaikyti atstumai iki vandens telkinio. Pareiškėjų nuomone, minėtas Specialiųjų sąlygų punktas ginčo atveju netaikytinas, nes žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) kaimo ribose. Pareiškėjai įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, ką patvirtina VĮ „Registrų centras“ duomenų banko išrašas dėl žemės sklypo ir daiktinių teisių į jį įregistravimo bei VĮ „Registrų centras“ išduota Lietuvos Respublikos adresų registro grafinių duomenų ištrauka. Pareiškėjai nėra atsakingi už tai, kad Vyriausybė nėra nustačiusi (duomenys neskelbtini) kaimo ribų. Utenos RAAD į bylą pateikė užtvenkto ežero naudojimo ir priežiūros taisykles, kurios numato maksimalų ežero vandens lygio pakilimą 1,9 m. Vandens lygis ežere yra reguliuojamas, todėl tikimybė, kad ežero vanduo gali tiek pakilti, yra labai maža (tik 1 proc.) ir tik esant pavasario polaidžiui. Teritorijų planavimo dokumentai, pradėti rengti iki Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto pakeitimo, turi būti baigti rengti ir derinti pagal seną Specialiųjų sąlygų redakciją.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 69–72) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad parengto projekto nederino, nes jame nesilaikyta Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto reikalavimų. Kaimas apibrėžiamas kaip gyvenamoji teritorija, tačiau niekur nėra reglamentuota, kas yra gyvenamoji teritorija. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, gyvenamoji teritorija suprantama pagal savo reikšmę, t. y. nuolatinė žmonių gyvenamoji ir veiklos vieta. Tokia teritorija gali būti tik vieta, kur yra žmonių gyvenimui bei ūkiui ir darbui skirti pastatai. Ši teritorija turėtų būti apibrėžiama kaip pastatais užstatyta teritorija, kuri, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, yra miesto, miestelio ar kaimo gyvenamoji vietovė. Visa kita teritorija yra negyvenamoji vietovė. Šiuo atveju sklypas nepatenka į gyvenamąją vietovę, todėl laikytina, kad jis yra už kaimo ribų, ir jam yra taikomi Specialiųjų sąlygų 29 skirsnio apribojimai.

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 76–79), be kita ko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad savivaldybė atsisakė derinti pareiškėjų parengtą projektą motyvuodama tuo, jog šis projektas neatitinka Specialiosiose sąlygose numatytų atstumų iki ežero kranto linijos. Pagal Specialiųjų sąlygų 127.9 punktą atstumas iki ežero turi būti 100 m, o projekte užstatymo teritorija numatyta iš karto už apsaugos juostos. Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto redakcija nebuvo tiksli, įstatymų leidėjas ją tik patikslino, o ne pakeitė, nustatydamas, kad reikalavimai atstumui nuo vandens telkinių netaikytini tik urbanizuotose vietovėse. Ginčo žemės sklypas atitolęs nuo kompaktiškai užstatyto kaimo.

Atsakovas Utenos RAAD atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 83–88) prašė netenkinti šio skundo 4 ir 5 punktų reikalavimų, susijusių su Utenos RAAD, taip pat pašalinti Utenos RAAD iš atsakovų.

Paaiškino, kad ginčo teritorijai negali būti taikoma Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte numatyta išimtis, ir privalo būti išlaikyti atstumai, nurodyti šiame punkte, t. y. 100 m nuo vandens telkinio kranto linijos arba 50 m nuo terasos šlaito briaunos. Rengiant projektą nepakankamai buvo išanalizuota sklypo situacija reljefo požiūriu, neįvertinta tai, kad (duomenys neskelbtini) ežeras yra užtvenktas ir gali svyruoti vandens lygis (iki 1,9 m), topografinė nuotrauka, rengiant projektą, nėra privaloma, ir dėl to nebuvo išsiaiškinta, ar tai galima užlieti teritorija. Pagal galiojančius teisės aktus draudžiama statyti pastatus vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių. Parenkant užstatyti leistiną teritoriją, nebuvo atsižvelgta į šį reikalavimą. Toje vietoje visas sklypo reljefas yra nevienalytis. Anksčiau galiojusiame Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme buvo nurodyta, kad kaimas yra skirstomas į urbanizuotą ir neurbanizuotą teritoriją. Pareiškėjų žemės sklypas negali būti priskiriamas kompaktiškai teritorijai, kurios išaiškinimas yra pateiktas dabar galiojančiose Specialiosiose sąlygose.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu (b. l. 135‑141) pareiškėjų skundo dalį tenkino: panaikino Utenos rajono savivaldybės administracijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (3.10)S-3315; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr.41SD‑(14.41104.)-2619; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr.1SD-(8.30.)-2727; panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. P/U-143/S-691; įpareigojo Utenos rajono savivaldybės administraciją, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyrių bei Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentą iš naujo svarstyti Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti 2,4281 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), derinimo klausimą; administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. P/U-143/S-691 panaikinimo nutraukti; kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti D. P. iš Utenos rajono savivaldybės administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento solidariai 2500 Lt byloje turėtų išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas dėl skundžiamo Utenos RAAD 2012 m. spalio 2 d. rašto Nr. P/U-148/S-740 pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog parengta projektinė dokumentacija buvo pateikta Utenos RAAD derinimui. Nors minėtas Utenos RAAD raštas yra nekonkretus, tačiau Utenos RAAD vadovas ar jo įgaliotas atstovas projekto sprendinių brėžinyje nepasirašė, o tai yra laikytina atsisakymu derinti projektą, kas projekto rengėjui užkerta kelią bet kokioms tolimesnėms planavimo procedūroms. Dėl šios priežasties Utenos RAAD 2012 m. spalio 2 d. raštas Nr. P/U-148/S-740 laikytinas individualiu administraciniu aktu ir yra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau skundžiamame Utenos RAAD 2012 m. rugsėjo 26 d. rašte Nr. P/U-143/S-691 yra išdėstyta Utenos RAAD pozicija pateikti papildomą dokumentą (žemėlapio ištrauką su pažymėtomis (duomenys neskelbtini) kaimo ribomis), nes šis dokumentas reikalingas projekto derinimo klausimui išspręsti, o galutinė Utenos RAAD pozicija dėl projekto suderinimo (nesuderinimo) juo nebuvo išsakyta. Be to, pareiškėjams šiame rašte nurodytą dokumentą pateikus, projekto derinimo klausimas buvo spręstas iš naujo. Todėl Utenos RAAD 2012 m. rugsėjo 26 d. raštas Nr. P/U-143/S-691 laikytinas tarpiniu dokumentu, neužkirtusiu kelio tolimesnei planavimo procedūrai, nesukėlusiu pareiškėjams teisinių pasekmių, todėl administracinės bylos dalis dėl Utenos RAAD 2012 m. rugsėjo 26 d. rašto Nr. P/U-143/S-691 panaikinimo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog projekte užstatyti numatyta teritorija patenka į (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zoną. Tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjų parengtam projektui taikytini Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte nustatyti apribojimai statyti statinius šiame punkte nurodytu atstumu nuo paviršinio vandens telkinio. Specialiųjų sąlygų 127.9 punktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr.1122 buvo išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. sausio 1 d. Minėto nutarimo 3 punkte įtvirtinta, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių yra išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešojo svarstymo su visuomene procedūros, gali būti baigiami rengti ir tvirtinami pagal Specialiųjų sąlygų 125, 127.3, 127.9 punktų nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d. Nagrinėjamu atveju projektas buvo pradėtas rengti, planavimo sąlygos išduotos bei viešai apsvarstytos iki 2013 m. sausio 1 d., taigi projektas turi atitikti Specialiųjų sąlygų 127.9 punktą, galiojusį iki šios datos.

Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkte (redakcija galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamojoje teritorijoje). Bylos šalys nesutinka, ar planuojamas užstatyti žemės sklypas yra ar nėra už (duomenys neskelbtini) kaimo ribų.

Pažymėjo, kad VĮ „Registrų centras“ Lietuvos Respublikos adresų registro grafinių duomenų ištrauka patvirtina, jog pareiškėjams priklausantis žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kaimo ribas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad pareiškėjams priklausantis žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) kaime. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalį registro duomenys ir registro informacija laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsakovai nei Nekilnojamojo turto registro, nei Adresų registro duomenų teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčijo. Šių registrų duomenys yra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad ginčo žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją. Taigi projektui Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkte įtvirtinti apribojimai dėl šiame punkte nustatytų atstumų iki vandens telkinio netaikytini, atsakovų sprendimai, kuriais atsisakyta suderinti projektą, laikytini nepagrįstais, todėl naikintini.

Nurodė, kad Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte visais atvejais yra nustatytas draudimas statyti statinius potvynio metu užliejamojoje teritorijoje. Utenos RAAD argumentą, kad projektu planuojama užstatyti teritorija galimai pateks į potvynio metu užliejamą teritoriją, pateikė tik savo atsiliepime teismui. Tokį savo argumentą atsakovas grindė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Hidrografinio tinklo tarnybos viršininko 2000 m. birželio 16 d. patvirtintomis (duomenys neskelbtini) užtvenkto ežero naudojimo ir priežiūros taisyklėmis. Nei išduotose projektavimo sąlygose, nei atsisakyme derinti projektą ši aplinkybė nebuvo detalizuota. Ir nors atsakovo keliamas klausimas dėl potvynio metu užliejamos teritorijos patenka į Planavimo sąlygose nurodyto Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto reglamentavimo sritį, atsakovo Utenos RAAD atstovai teismo posėdyje patvirtino, kad ši aplinkybė, sprendžiant projekto suderinimo klausimą, nebuvo analizuota ir įvertinta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, nagrinėdamas administracinę bylą, jis negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų, todėl atsakovai turi iš naujo atlikti projekto derinimo procedūrą, įvertindami teisme nurodytą aplinkybę dėl projektu planuojamos teritorijos potvynio metu užliejimo galimybės. Remiantis tuo pačiu argumentu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą pareigoti atsakovus suderinti projektą.

Pirmosios instancijos teismas dėl bylinėjimosi išlaidų pažymėjo, kad D. P. prašomos priteisti sumos už skundo surašymą (2300 Lt) bei atstovavimą teismo posėdyje (200 Lt) neviršija 80 proc. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 ir 8.18 punktuose nurodytų maksimalių dydžių, yra adekvati byloje nagrinėjamo ginčo sudėtingumui, todėl solidariai priteistina iš atsakovų.

III. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyrius, nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 145–150), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti, o pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovų, t. y. valstybės ir savivaldybės institucijų, kompetentingų derinti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkininko sodybos vietai parinkti, argumentų, taip pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnį. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai ūkininko sodybos vietai parinkti yra rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintomis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis. Šių taisyklių 454 punkte aiškiai reglamentuota, kad ūkininko sodybos teritorija ir plotas nustatomi atsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, nurodytą planavimo organizatoriaus prašyme, planavimo sąlygų sąvadą ir teisės aktų, reglamentuojančių teritorijos planavimą statiniams išdėstyti, nuostatas: <...> Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 <...>.

Ginčo žemės sklypas, kuriame numatyta formuoti ūkininko sodybą, patenka į (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zoną. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nepasisakė dėl Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkte reglamentuotos nuostatos taikymo. Šiame punkte įtvirtintas apribojimas yra imperatyvus, o esminis klausimas šioje byloje yra ūkininko sodybos formavimas, t. y. konkrečios ūkininko sodybos (pagrindinio statinio ir jo priklausinių) vietos parinkimo ir statinių išdėstymo žemės sklype klausimas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kas yra kaimas (įvertino kaimą kaip administracinį teritorinį vienetą, o ne gyvenamąją teritoriją). Nagrinėjamu atveju kaimu laikytina gyvenamoji teritorija, nuolatinė žmonių gyvenimo ir veiklos vieta, kur yra nuolatiniam žmonių gyvenimui ir buičiai, bei ūkiui ir darbui skirti pastatai. Ši teritorija turi būti suprantama kaip pastatais užstatyta teritorija, kuri, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, yra miesto, miestelio ar kaimo gyvenamoji vietovė. Visa kita teritorija laikytina negyvenamąja teritorija. Todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomai Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto reikalavimai.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukė Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, o atsakovu paliko Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyrių, nes Utenos skyrius yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis padalinys, kurio darbuotojai atstovauja Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos teismuose pagal jiems suteiktus įgaliojimus ir veikia šios institucijos vardu.

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 162–164) prašo šį skundą tenkinti.

Nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino Specialiųjų sąlygų 127.9–127.9.1 nuostatų taikymą, nepasisakydamas dėl jų taikymo rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti. Planuojamai teritorijai turi būti taikomos minėtos Specialiųjų sąlygų nuostatos, todėl atsakovai pagrįstai atsisakė derinti projektą.

Atsakovas Utenos RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 166–169) prašo šį skundą tenkinti.

Utenos RAAD sutinka su apeliacinio skundo argumentais. Papildomai pažymi, kad žemės ūkio veiklai vykdyti reikalingi ūkininko sodybos statiniai – gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, sandėliavimo patalpų) pastatais, kuriuose vykdoma veikla, negali būti siejami su saugomų vandens telkinių pakrančių gamtiniu kraštovaizdžiu bei jo estetinėmis vertybėmis, todėl ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais vertingose teritorijose ypač didelis dėmesys turi būti kreipiamas į nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Specialiųjų sąlygų (redakcija įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) 127.9 punkte apibrėžta kaimo sąvoka, t. y. „didesnė kaip 3 hektarų užstatyta teritorija, kurioje atstumas tarp pastatų ne didesnis kaip 50 metrų“. Ginčo sklypas nepatenka į „kaimo“ sąvokos apibrėžimo sritį, todėl Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punktas turėjo būti pritaikytas.

Specialiųjų sąlygų 3 punkte nurodoma, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių yra išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, gali būti baigiami rengti ir tvirtinami pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 125, 127.3, 127.9 punktų nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 dienos. Iš to yra aišku, kad institucija, svarstanti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, turi teisę spręsti pagal kurią Specialiųjų sąlygų redakciją reikia baigti projekto derinimą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl Utenos RAAD argumentų (Utenos RAAD akcentavo, kad projekte išsamiai neįvertinta sklypo konfigūracija, sklypo reljefas, nepakankamai išanalizuota sklype esančių pakrančių šlaitų dydis, nepateikti įrodymai (pagrindimai), kad nebus pažeistas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimas), taip pat neatsižvelgė į suformuotą Aplinkos ministerijos poziciją, kuria RAAD vadovaujasi nagrinėdamas tokius atvejus. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto išimties taikymo, t. y. 125 punkto, kuriame nustatyta, kad vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos tvarkomos (taip pat vykdoma statyba) pagal miestų, miestelių ir kaimų planavimo projektus. Jokios informacijos apie parengtą ir galiojantį (duomenys neskelbtini) kaimo ar šios gyvenamosios vietovės teritorijos planavimo dokumentą byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 44 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, todėl jas paskirstė neteisingai ir nemotyvuotai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė visas pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors tenkino tik dalį pareiškėjų skundo, be to, neatsižvelgė į panaikintų aktų skaičių kiekvienos institucijos atžvilgiu, taip pat nepagrįstai prilygino pareiškėjų skundą ieškiniui.

Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 171–174) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nurodo, kad skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turi būti paliktas nepakeistas. Nacionalinė žemės tarnyba teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde nurodė, kad priimdamas sprendimą atsisakyti suderinti pateiktą projektą jis vadovavosi ne teisės aktų reikalavimais, o jų institucijoje nusistovėjusia tokių projektų derinimo tvarka. Tokia atsakovo pozicija prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui ir 8 straipsnio 1 daliai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl vandens telkinių apsaugos zonos naudojimo sąlygų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai siekia jiems nuosavybės teise priklausančiame 2,4281 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)), kuris patenka į paviršinio vandens telkinių apsaugos zoną, statyti ūkininko ūkio sodybą. Tuo tikslu parengė Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti, kurį atsakovai atsisakė derinti, šį atsisakymą grįsdami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9. punktu (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1031redakcija), nurodydami, kad ginčo žemės sklype statyti ūkininko ūkio sodybą galima ne arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Pareiškėjų teigimu, jų ginčo sklypas randasi ne už (duomenys neskelbtini) kaimo ribų, todėl minėtas ribojimas jiems negali būti taikomas.

Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklos jose reglamentavimo ypatumus nustato Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas ir su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad <...> „Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta“ (1 d.). „Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o apsaugos reglamentus - Vyriausybė. Apsaugos reglamentuose nustatomi atstumai nuo vandens telkinio kranto įvairios paskirties statiniams statyti, želdinių tvarkymo reikalavimai“ (2 d.).

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad Vyriausybei yra pavesta nustatyti atstumus, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos veikimo dalyje, skaičiuojamus nuo vandens telkinio kranto, kuriuose yra leidžiama arba draudžiama statyti įvairios paskirties statinius.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra klausimas dėl atstumų, kuriuose yra leidžiama arba draudžiama statyti ūkininko ūkio sodybą, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl minėtos statybos leistinumo pakrantės apsaugos juostoje, nes nėra ginčo dėl to, jog yra siekiama sodybą statyti pakrantės apsaugos juostoje.

Minėtą teisinį santykį reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1. punkte (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1031redakcija) buvo nustatyta, kad „Vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: <...> statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip: 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Esamose sodybose mažesniu atstumu gali būti statomas ir rekonstruojamas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai (tvartas, garažas, lauko virtuvė, klėtis, daržinė, malkinė, asmeninio naudojimo pirtis, kurios bendrasis plotas ne didesnis kaip 25 kv. metrai, ir kt.), kai projektuose numatomos neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemonės, suderintos su Aplinkos ministerija. Nurodytuosius pastatus taip pat draudžiama statyti vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių“.

Iš šios teisės normos matyti, kad draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje teritorijoje), yra nustatytas teritorijoms, kurios randasi už miestų, miestelių ir kaimų ribų. Ir priešingai, tokio draudimo nėra nustatyta teritorijoms, kurios randasi miestų, miestelių ir kaimų ribose.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1 ir 12 straipsnius Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių, kurios savo ruožtu skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Gyvenamosios vietovės, jų teritorijos ir pavadinimai yra apskaitomi Lietuvos Respublikos adresų registre Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 794 Lietuvos redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 3; 15.4. punktų nuostatas adresų registro objektu yra gyvenamosios vietovės (miestai, miesteliai, kaimai ir viensėdžiai), kurias apibūdina jos pavadinimas, tipas (miestas, miestelis, kaimas, viensėdis), gyvenamosios vietovės teritorijos ribos LKS-94 ir plotas; gyvenamosios vietovės priklausomybė administraciniam vienetui (savivaldybei) ir kt..

Iš šio teisinio reguliavimo darytina išvada, kad adresų registro duomenys yra tie teisės aktais nustatyti leistini, pirminiai bei tiesioginiai įrodymai, kuriais remiantis yra nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl atitinkamos teritorijos priskirtinumo tam tikrai gyvenamajai vietovei.

Šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai dėl teritorijų skirstymo į gyvenamąsias ir negyvenamąsias, yra neparemta teisės aktų nuostatomis bei prieštarauja anksčiau nurodytoms teisės normoms.

Iš byloje pateiktų Lietuvos Respublikos adresų registro duomenų apie (duomenys neskelbtini) kaimo ribas matyti, kad ginčo žemės sklypas randasi šio kaimo ribose (b. l. 23).

Visa tai lemia, kad byloje yra įrodyta, jog ginčo žemės sklypui nėra teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1. punkte (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1031redakcija) numatyto draudimo – vandens telkinių apsaugos zonoje statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje teritorijoje).

Taip pat pažymėtina, kad draudimo aplamai statyti tokio pobūdžio statinius vandens telkinių apsaugos zonoje nenumato ir Saugomų teritorijų įstatymas (šio įstatymo 20 str.), kuris, kaip minėta, pavedė Vyriausybei nustatyti tik atstumus, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos veikimo dalyje, kuriuose yra leidžiama arba draudžiama statyti įvairios paskirties statinius.

Iš esmės analogiško šių teisės normų aiškinimo bei taikymo praktikos yra laikomasi ir ankstesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr. administracines bylas Nr. A-337/2011; A-2278/2011), kurios laikytis teismus įpareigoja Teismų įstatymo 33 straipsnis.

Byloje esminių procesinių pažeidimų, kurie sudarytų besąlyginę vadą panaikinti teismo sprendimą, remiantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, nenustatyta. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad šioje byloje atsakovu turėjo būti patraukta Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o ne šios tarnybos Utenos skyrius, nelaikyti esminiais procesiniais pažeidimais galėjusiais įtakoti šių subjektų teises, nes abu šie subjektai buvo šios bylos dalyviais ir atstovaudami vieną ir tą pačią valstybinės valdžios instituciją, turėjo galimybę pilna apimtimi ginti šios institucijos interesus.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas