A-296-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-296-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00602-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. Š. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Utenos skyriaus vedėjo 2013 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-189 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pagal V. Š. vardu parengtą išvadą“, kuriuo nuspręsta pareiškėjai neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko T. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, valdytą 1,0118 ha žemę, pagal V. Š. vardu parengtą Utenos skyriaus 2013 m. sausio 7 d. išvadą Nr. 41IP-1.

Pareiškėja paaiškino, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2012 m. sausio 4 d., jai buvo atnaujintas terminas paduoti prašymą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į jos senelio T. K. iki nacionalizacijos valdytą 1,0118 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, šiuo metu esantį Utenos miesto teritorijoje. 2012 m. sausio 5 d. pareiškėja Tarnybos Utenos skyriui pateikė prašymą, kurį už ją kompiuteriu surašė Tarnybos Utenos skyriaus darbuotoja, prašydama už minėtą nekilnojamąjį turtą išmokėti kompensaciją. Tarnybos Utenos skyriaus darbuotoja paaiškino, kad natūra žemė nebus grąžinama, nes ji priskirtina miesto žemei, todėl yra valstybės išperkama. Vėliau pareiškėja sužinojo, jog už 1,0118 ha jai bus išmokėta tik 5 290 Lt kompensacija, todėl pakeitė savo valią ir 2012 m. gegužės 21 d. pateiktu prašymu prašė atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Pareiškėja pabrėžė, kad tikroji jos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išreikšta 2012 m. gegužės 21 d. prašyme, kadangi paduodant 2012 m. sausio 5 d. prašymą ji buvo suklaidinta žemėtvarkos skyriaus darbuotojos. Pareiškėjos teigimu, jos atžvilgiu netaikytina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti draudimą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi ji įgijo teisę atkurti nuosavybės teises tik 2012 m. sausio 4 d., kai įsiteisėjo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje, kuriuo atnaujintas terminas paduoti prašymą ir pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tuo metu nurodyta įstatyminė nuostata dėl draudimo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo jau negaliojo.

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovų teigimu, pareiškėja klaidina teismą, nurodydama, jog Tarnybos Utenos skyriaus darbuotoja už ją surašė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovai pabrėžė, kad pareiškėja po teismo atnaujintų terminų 2012 m. sausio 5 d. prašymu aiškiai išreiškė savo valią, t. y. kad už valstybės išperkamą žemę pageidauja gauti piniginę kompensaciją. Vėliau 2012 m. gegužės 16 d. prašymu pareiškėja pakeitė savo valią, prašydama už valstybės išperkamą žemę gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Atsakovai pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2012 m. vasario 1 d., už miesto teritorijoje esančią valstybės išperkamą žemę naujos išvados dėl žemės perdavimo neatlygintinai rengti negalima, išskyrus, pirma, jei pilietis paskutiniame iki 2003 m. balandžio 1 d. rašytame prašyme buvo išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą, antra, jei teismas piliečiui yra atnaujinęs prašymo ir dokumentų padavimo terminus ir asmuo pirmą kartą po šių terminų atnaujinimo raštu kreipiasi bei nurodo valią, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Atsakovai nurodė, kad šiuo atveju pareiškėja, kuriai buvo atnaujinti terminai, pirmą kartą po terminų atnaujinimo 2012 m. sausio 5 d. pateikė prašymą, išreikšdama savo valią gauti piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, todėl 2012 m. gegužės 16 d. pateiktas prašymas nebegalėjo būti tenkinamas, nes jis jau prilyginamas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo keitimui.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) buvo nustatytas kalendorine data apibrėžtas terminas (iki 2003 m. balandžio 1 d.), iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jei nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jei pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą turėjo parinkti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d.) 21 straipsnio 3 dalyje (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. – 4 dalis) nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. sausio 5 d. pirmą kartą po termino paduoti prašymą ir pateikti dokumentus atnaujinimo pateikė prašymą, kuriame išreiškė valią dėl būdo, prašydama, kad už valstybės išperkamą miesto žemę pageidauja gauti piniginę kompensaciją. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 16 d. pateiktas prašymas jau negalėjo būti tenkinamas, kadangi jis prilyginamas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo keitimui, o tai prieštarauja imperatyvioms Atkūrimo įstatymo nuostatoms. Teismas pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punkte aiškiai nurodyta, jog už valstybės išperkamą žemę, kuri buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., atlyginama pinigais.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos teiginius, jog jos 2012 m. sausio 5 d. Tarnybos Utenos skyriui pateiktame prašyme nebuvo išreikšta tikroji valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes ji buvo suklaidinta Tarnybos Utenos skyriaus darbuotojos. Teismas pažymėjo, kad prašyme aiškiai išreikšta pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nurodant, jog ji pageidauja gauti piniginę kompensaciją už jos senelio nuosavybės teisėmis valdytą žemę, jokių taisymų ar papildymų prašyme nėra, pats prašymas pareiškėjos pasirašytas, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad 2012 m. sausio 5 d. prašymą rašė ne ji pati, o atsakovo darbuotoja, kad buvo suklaidinta ir išreiškė ne tikrąją valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

III. Pareiškėja V. Š. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėjos manymu, jos atžvilgiu draudimas pakeisti nuomonę po 2013 m. balandžio 1 d. negali būti taikomas, nes šį terminą nustačiusi norma nustojo galioti 2012 m. sausio 31 d., o nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija nustatė kitokį teisinį reguliavimą. Pareiškėjos teigimu, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis skirta kitokios nei pareiškėjos faktinės situacijos reguliavimui, todėl jos 2012 m. gegužės 16 d. pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo parengiant išvadą neprieštarauja Atkūrimo įstatymo nuostatoms. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktu. Pareiškėja tvirtina, kad 2012 m. sausio 5 d. prašymą rašė ne pati. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Žemės reformos įstatymo 9 straipsnį.

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai atkreipia dėmesį į nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusį Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymą ir daro išvadą, kad pareiškėja, kuriai teismo sprendimu buvo atnaujinti terminai, 2012 m. sausio 5 d. pirmą kartą po terminų atnaujinimo pateikė prašymą, kuriame išreiškė savo valią dėl būdo, kad už valstybės išperkamą miesto žemę pageidauja gauti piniginę kompensaciją, o 2012 m. gegužės 16 d. prašymas negalėjo būti tenkinamas, kadangi toks prašymas prilygintinas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo keitimui, o tai prieštarauja teisės aktų nuostatoms. Atsakovai pabrėžia, kad pareiškėja po teismo atnaujintų terminų aiškiai išreiškė savo valią, jog už valstybės išperkamą žemę pageidauja gauti piniginę kompensaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos, kuriai buvo atnaujinti terminai paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti tam būtinus dokumentus, teisės pakeisti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, būdo.

Tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas - pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko T. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, valdytą 1,0118 ha žemę, kuri šiuo metu yra valstybės išperkama kaip žemė, esanti Utenos miestui priskirtoje teritorijoje. Pareiškėja 2012 m. sausio 5 d. atsakovo darbuotojams pateiktame prašyme nurodė pageidaujanti piniginės kompensacijos, o 2012 m. gegužės 12 d. pateiktu prašymu pageidavo gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus rajone Avižienių seniūnijoje, t.y. pakeitė valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus vedėjo 2013 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-189 buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises pareiškėjai, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą jos pasirinktoje vietovėje, motyvuojant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Šalys nesutaria dėl to, kaip šioje situacijoje turėtų būti taikoma ir aiškinama aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija.

Teisėjų kolegija, aiškindama nagrinėjamam ginčui aktualias įstatymo sąvokas, atkreipia dėmesį, kad piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę būdai yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius būdai – šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo. Atsižvelgiant į šių teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises, Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2002 m. spalio 25 d. numatė galimybę piliečiams iki 2002 m. liepos 1 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. IX-1139 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. sausio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas ar sprendimas nepradėtas vykdyti. Šie terminai yra naikinamieji, asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013; 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -2501/2013).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ginčijamo įsakymo ir teismo sprendimo priėmimo dieną galiojusius teisės aktus, tinkamai įvertino tai, kad pareiškėja buvo išreiškusi valią gauti piniginę kompensaciją ir savo valios dėl atlyginimo būdo keisti tuo metu nebegalėjo.

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymu Nr. XII-1150 (įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) pakeitė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį, jo 4 dalyje naujai numatęs, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas.

Pasikeitęs nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja, išreiškusi valią gauti piniginę kompensaciją, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. turėjo teisę pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Iš esmės tokia pareiškėjos valia ir buvo išreikšta jos 2012 m. gegužės 12 d. prašyme bei įforminta Tarnybos Utenos skyriaus 2013 m. sausio 7 d. išvadoje Nr. 41IP-1. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai nėra priimtas, todėl ji atitinka visas aktualios (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150) redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas.

Taigi, nors priėmimo metu ginčijamas įsakymas buvo teisėtas ir pagrįstas, tačiau šiuo metu jis prieštarauja galiojančioms Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatoms, t.y. tapo neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama ir į tai, kad piliečiai savo valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę galėjo pakeisti iki 2015 m. kovo 1 d., t.y. šis terminas jau yra pasibaigęs ir pareiškėjai būtų atimta galimybė tai padaryti įprastine tvarka, nors jos kaltės dėl užsitęsusio ginčo sprendimo teismuose nėra. Panaikinus įsakymą, atsakovas privalėtų patikrinti, ar pareiškėjos pageidaujamoje kaimo vietovėje yra laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, ir, esant teigiamam atsakymui, turėtų pradėti nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, suteikiant lygiavertį turėtajam miško sklypą, procedūrą.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą patenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

„V. Š. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus vedėjo 2013 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-189 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pagal V. Š. vardu parengtą išvadą“. „

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas