A-552-1696-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1696/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00945-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) paskirti jam socialinę pašalpą už 2013 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius; 2) panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 54632; 3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę atlyginti pareiškėjui padarytą 5 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. birželio 8 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl socialinės pašalpos skyrimo už 2013 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius. Administracijos Socialinės paramos skyrius 2013 m. liepos 4 d. raštu Nr. 62-5-2598, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 6 dalimi, į pajamas pareiškėjui įskaitė kultūros ministro 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. ĮV- 392 paskirtą kūrybinės prastovos išmoką ir 2013 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 54632 nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 dienos.

Pareiškėjo manymu, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi socialinė pašalpa yra būtina užtikrinti būtiniausius jo poreikius. Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 8 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktais ir nurodė, kad jam priklauso socialinė pašalpa, nes jis registruotas darbo biržoje, o taip pat kartu gyvena su jo slaugoma 87 metų amžiaus teta. Pareiškėjo manymu, išmoka už kūrybinę prastovą negali būti įskaitoma į pajamas, kadangi jos paskirtis yra tikslinė, t. y. ji skirta tam, kad galima būtų dirbti kūrybinį darbą.

Pareiškėjas vadovavosi Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymėjo, kad nepasiturinčio menininko būtinus poreikius turi užtikrinti būtent socialinė pašalpa, o ne išmoka už meno kūrėjo kūrybinę prastovą. Pareiškėjas darė išvadą, kad išmoka už kūrybinę prastovą yra skiriama tam, jog meno kūrėjui būtų sudarytos sąlygos meninei kūrybai ir kūrybos sklaidai, todėl išmoka už kūrybinę prastovą yra tikslinio pobūdžio, nesusijusi su minimalių poreikių tenkinimu.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas sprendimą neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos, motyvavo tuo, jog jo pajamos viršija atitinkamą dydį, tačiau nenurodė, prie kokių konkrečių pajamų rūšies pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1-22 punktus priskiria išmoką meno kūrėjui už kūrybinę prastovą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba jo gautos išmokos už kūrybinę prastovą nelaiko draudžiamomis pajamomis, todėl, pareiškėjo manymu, ir skiriant socialinę pašalpą ši išmoka neturėtų būti laikoma pajamomis.

Pareiškėjas pabrėžė, kad neskiriant jam socialinės pašalpos buvo padaryta žymi neturtinė žala – jis patyrė pažeminimą, yra priverstas gaišti laiką ir energiją atsitraukdamas nuo kūrybinio darbo skundams rašyti, dėl to patiria didelių, ilgalaikio pobūdžio neigiamų emocijų, išgyvenimų. Pareiškėjo teigimu, socialinės pašalpos nepaskyrimu kėsinamasi į jo pačius esminius, būtiniausius išgyvenimui reikalingus poreikius. Kūrybos reikmėms skirtą išmoką pareiškėjas priverstas naudoti ne pagal paskirtį kūrybai, o maistui, drabužiams, išgyvenimui.

Atsakovai Kauno miesto savivaldybės administracija ir Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai rėmėsi Įstatymo 6 straipsniu, 17 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad kultūros ministro 2013 m. gegužės 28 d įsakymu Nr. ĮV-392 pareiškėjui buvo paskirta 1 minimalios mėnesinės algos dydžio kūrybinės prastovos išmoka, mokama 3 kalendorinius mėnesius. Atsakovai rėmėsi Įstatymo 17 straipsnio 6 dalimi, 13 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 538 patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis yra 350 litų per mėnesį vienam Lietuvos Respublikos gyventojui, ir darė išvadą, kad pareiškėjo pajamos prašymo dėl socialinės pašalpos skyrimo metu (2013 m. birželio 8 d.) viršijo valstybės remiamų pajamų dydį (350 Lt) vienam gyvenančiam asmeniui, todėl Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas skundžiamą 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 54623 neskirti jam socialinės pašalpos nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. dėl pareiškėjo neatitikimo Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies sąlygoms, yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovai pažymėjo, jog išmoka už kūrybinę prastovą siekiama, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos meno kūrybai ir jos rezultatų sklaidai, o Įstatymo paskirtis yra nustatyti piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas, ir darė išvadą, kad socialinė parama skiriama išskirtinai tais atvejais, kai asmuo neturi pakankamai pajamų išgyventi. Atsakovų manymu, pareiškėjas, kreipdamasis į kultūros ministrą, pasinaudojo kitomis pajamų gavimo galimybėmis ir ginčo laikotarpiu gavo didesnes išmokas nei gaudavo iki tol, todėl jam buvo sudarytos „geresnės sąlygos meno kūrybai ir jos rezultatų sklaidai“, o ši išmoka, atsakovų manymu, nėra tikslinio pobūdžio. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 54632 ir įpareigojo Administraciją paskirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2013 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius. Pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 6 straipsniu, nustatė, kad kūrybinės prastovos išmoka pareiškėjui buvo paskirta kultūros ministro 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. ĮV-392, vadovaujantis Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 316 patvirtintos Meno kūrėjų socialinės apsaugos programos (toliau – ir Programa) 2 punktu ir šiuo nutarimu patvirtinto Meno kūrėjų socialinės apsaugos programos administravimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 21, 25, 26 punktais, atsižvelgiant į meno kūrėjų socialinės apsaugos komisijos išvadas. Kūrybinės prastovos išmoka buvo paskirta 1 minimalios mėnesinės algos dydžio ir buvo mokama nuo 2013 m. birželio 1 d. tris kalendorinius mėnesius (už 2013 m. birželį, liepą ir rugpjūtį). Dėl to byloje ginčijamu sprendimu už minėtąjį laikotarpį buvo atsisakyta skirti socialinę pašalpą pareiškėjui. Teismo vertinimu, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą paskirti socialinę pašalpą pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, esminę reikšmę įgyja nustatymas aplinkybės, ar atsakovas paskirtosios kūrybinės prastovos išmoką pagrįstai įskaitė į pareiškėjo gaunamas pajamas.

Teismas rėmėsi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Programos 2, 10-12 punktais ir darė išvadą, kad kūrybinės prastovos išmoka laikytina vienkartine išmoka, kadangi yra konkretaus dydžio, mokama griežtai apibrėžtu terminu iš valstybės biudžeto asignavimų, išmokos skyrimą lemia vieningas tikslas – meno kūrėjo socialinės apsaugos užtikrinimas, siekiant sudaryti sąlygas meno kūrybai bei rezultatams pasiekti. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punktu, konstatavo, kad kultūros ministro 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. ĮV-392 pareiškėjui skirta kūrybinės prastovos išmoka nelaikytina pajamomis, kurios įkaitomos į pajamas, sprendžiant piniginės socialinės paramos skyrimo klausimą, nes jos sudaro socialinio pobūdžio pajamų išimtį (vienkartinė išmoka, mokama iš valstybės biudžeto). Teismas darė išvadą, jog Administracijos Socialinės paramos skyrius ginčijamu 2013 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 54632 nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė neskirti socialinės pašalpos pareiškėjui, todėl skundžiamą sprendimą panaikino ir įpareigojo Administracija paskirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2013 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, Civilinio kodekso 6.246, 6.247, 6.249, 6.271 straipsniais, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą ir neigiamą patirtį grindžia tik žodiniais paaiškinimais, o įrodymų, jog dėl negatyvių emocinių išgyvenimų jis būtų kreipęsis į specialistus, nėra. Byloje teismas taip pat nenustatė, jog apie pareiškėjo, kaip kūrėjo, sudėtingą socialinę padėtį, žinios būtų pasklidę viešojoje erdvėje, kas tiesiogiai sąlygotų jo, kaip kūrėjo, orumo pažeidimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas savo skundo teiginių dėl neturtinės žalos atsiradimo pagrįstumo neįrodė.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 54632 ir įpareigoti Administraciją paskirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2013 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą šioje dalyje atmesti.

Atsakovas remiasi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Programos 10, 11 punktais ir daro išvadą, kad kūrybinės prastovos išmoka yra siekiama užtikrinti minimalias pragyvenimo sąlygas (pajamas). Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir daro išvadą, kad vienas iš vienkartinės išmokos bruožų yra tai, kad visi pinigai turi būti išmokami iš karto. Atsakovas pažymi, kad žodis „vienkartinė“ yra sudurtinis, kurio lingvistinė analizė rodo, jog vienkartinės pajamos yra lėšos, gautos vieną kartą. Kadangi pareiškėjui paskirta išmoka buvo mokama tris mėnesius, atsakovas daro išvadą, kad ji yra periodinė. Atsakovas remiasi Programos 7, 10, 11 punktais ir pažymi, kad pareiškėjui kultūros ministro paskirtos išmokos tikslas yra užtikrinti socialinę apsaugą, t. y. pajamas, kurių kūrėjai negauna dėl nereguliarių pajamų už kūrybos veiklą, todėl tokia išmoka skirta ne už konkretų, pavienį nuopelną ar atvejį, o su tikslu užtikrinti pragyvenimo šaltinį, kas, atsakovo vertinimu, nepatenka į vienkartinės išmokos sąvokos apibrėžimą pagal Įstatymą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Įstatyme pajamų sąvokos pagal jų gavimo periodą išskiriamos į dvi: „vienkartinė išmoka“ ir „kas mėnesį gaunamos pajamos“.

Pareiškėjas R. A. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, atkreipdamas dėmesį, kad iš Programos matyti, jog meno kūrėjui skirta kūrybinės prastovos išmoka yra siekiama užtikrinti ne minimalias pragyvenimo pajamas ar pragyvenimo šaltinį, o tik sudaryti sąlygas vykdyti meno kūrybą ir kūrybos rezultatų sklaidai. Pareiškėjas daro išvadą, kad tai tikslinio pobūdžio išmoka, kuri gali būti skiriama tik meno kūrėjui – asmeniui, turinčiam meno kūrėjo statusą. Pareiškėjas remiasi Meno kūrėjo ir meno kūrėjų asociacijų statuso įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir daro išvadą, kad išmoka už kūrybinę prastovą meno kūrėjui užtikrina ir galimybę kurti, neprarasti meno kūrėjo statuso esant kūrybinei prastovai. Pareiškėjas remiasi Aprašo 12 straipsniu ir daro išvadą, kad kūrybinės prastovos išmokos pinigų turi pakakti kūrybai dar metams laiko tuo atveju, jei asmuo dar metus neturės pajamų ir, pavyzdžiui, gaus socialinę pašalpą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš kultūros ministro įsakymo, kuriuo jam paskirta išmoka, ši išmoka negali būti nutraukiama dėl socialinės pašalpos gavimo, o tik dėl darbo sutarties sudarymo, autorinio atlyginimo gavimo, pajamų gavimo, stipendijos gavimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad išmoką už kūrybinę prastovą gali gauti ir asmenys, gaunantys senatvės pensiją. Pareiškėjo manymu, išmoka už kūrybinę prastovą nėra skirta būtiniausiems išgyvenimo poreikiams užtikrinti, bet yra tikslinio pobūdžio – sąlygoms sudaryti menininko kūrybinei veiklai, kūrybos sklaidai. Pareiškėjas pažymi, kad išmoka už kūrybinę prastovą pajamomis nebuvo laikoma ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kurios 2013 m. lapkričio 7 d. pažymoje Nr. 16A-7328 nurodyta, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas draudžiamų pajamų neturėjo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kultūros ministro įsakymu jam paskirta viena išmoka, t. y. žodis išmoka įsakyme nurodytas vienaskaita. Tai, kad ji išmokama per atitinkamą griežtai nustatytą terminą, pareiškėjo manymu, nereiškia, jog ji dėl to tampa nevienkartine.

Pareiškėjo manymu, teismas neteisingai atsisakė patenkinti jo prašymo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymi, kad daug Lietuvos meno kūrėjų gali patekti į tokią situaciją, kai jiems paskiriama išmoka už kūrybinę prastovą, ir dėl sunkios jų turtinės padėties jiems priklausytų gauti socialinę pašalpą, todėl daro išvadą, kad klausimo išsprendimas yra susijęs su viešuoju interesu. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovams nepaskyrus socialinės pašalpos jam buvo padaryta didelė neturtinė žala. Pareiškėjas pažymi, kad dėl neturtinės žalos teikė ne tik žodinius, bet ir rašytinius paaiškinimus, tačiau teismas jų tinkamai neįvertino. Pareiškėjas nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas numatytas įstatyme, todėl jos fakto pareiškėjui įrodinėti nereikia, nes toks faktas yra preziumuojamas, pagrįsti reikia tik piniginės kompensacijos dydį. Pareiškėjas pažymi, kad jo prašomas priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos dydis parinktas adekvačiai, nes dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nepaskiriant jam socialinės pašalpos jis buvo priverstas teismui rašyti skundus, paaiškinimus, gaišti laiką bylinėjimuisi, tai atitraukė jį nuo meninės kūrybos, neįgalios tetos slaugymo, studijų universitete ir kitos veiklos. Pareiškėjas pažymi, kad, negaudamas socialinės pašalpos, buvo priverstas išmoką už kūrybinę prastovą naudoti ne pagal paskirtį, t. y. būtiniausiems išgyvenimui reikalingiems poreikiams patenkinti, o ne vien kūrybai ir jos sklaidai. Pareiškėjo teigimu, socialinės pašalpos nepaskyrimas sukėlė jam žymią dvasinę skriaudą ir dvasinius išgyvenimus, kurie yra intensyvūs ir ilgai trunkantys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo R. A. S. teisės gauti piniginę socialinę pašalpą atėmimo laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. bei neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui socialinė pašalpa buvo paskirta ir mokama nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. (b. l. 13, 16), tačiau šią pašalpą administruojančios Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 54623 (b. l. 11), kuris yra skundžiamas šioje administracinėje byloje, pašalpos mokėjimas pareiškėjui buvo nutrauktas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 punkte įtvirtintos sąlygos neatitikimo, t. y. atsakovas kultūros ministro 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. ĮV-392 (b. l. 10) pareiškėjui paskirtą vienos minimalios mėnesinės algos dydžio kūrybinės prastovos išmoką, kurią nuspręsta mokėti nuo 2013 m. birželio 1 d. tris kalendorinius mėnesius, įskaitė į pareiškėjo gaunamas pajamas, skaičiuojamas sprendžiant dėl piniginės socialinės paramos skyrimo.

Teisiniai santykiai dėl piniginės socialinės paramos suteikimo, tokios paramos mokėjimo ir jos nutraukimo reglamentuojami specialaus teisės akto – Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinta, kad, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos socialinio pobūdžio pajamos (išskyrus vienkartines išmokas ir (ar) pašalpas, mokamas iš valstybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ar savivaldybių biudžetų, subsidijas užimtumui remti, mokamas iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo, ir darbdavio mokamas vienkartines išmokas ir (ar) pašalpas bei kas mėnesį gaunamas socialinio pobūdžio pajamas: transporto išlaidų kompensacijas neįgaliesiems; kompensacijas donorams; pagalbos pinigus, mokamus pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui kultūros ministro 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. ĮV-392 (b. l. 10) nuspręsta paskirti vienos minimalios mėnesinės algos dydžio kūrybinės prastovos išmoką, vadovaujantis Programos 2 punktu bei Aprašo 21, 25, 26 punktais. Nagrinėjamu atveju atsakovas laikosi pozicijos, jog tokia kultūros ministro įsakymu paskirta kūrybinės prastovos išmoka nepatenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtintas išimtis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtintas išlygas tiek, kiek tai susiję su pareiškėjui išmokėta kūrybinės prastovos išmoka, vertina, kad pagal šią įstatyminę nuostatą, skiriant piniginę socialinę paramą, į gaunamas socialinio pobūdžio pajamas neįskaitomos išmokos, kurios atitinka tam tikrus kriterijus – yra vienkartinės ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui paskirta kūrybinės prastovos išmoka atitinka pastarąjį kriterijų. Kaip minėta, pareiškėjui kūrybinės prastovos išmoka paskirta vadovaujantis Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 316 patvirtintų Programos ir Aprašo nuostatomis. Programos 14 punkte nustatyta, kad Programa finansuojama iš Kultūros ministerijai patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Byloje esantis 2014 m. sausio 15 d. raštas Nr. S2-130 (b. l. 84) taip pat patvirtina, kad pareiškėjui kūrybinės prastovos išmoka buvo išmokėta iš valstybės biudžeto asignavimų. Taigi, nagrinėjamu atveju, vertinant Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 54623, kuriuo pareiškėjui nuspręsta neskirti socialinės pašalpos laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d., teisėtumą, svarbu nustatyti, ar pareiškėjui paskirta kūrybinės prastovos išmoka laikytina vienkartine išmoka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinto reglamentavimo kontekste.

Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad meno kūrėjų socialinės apsaugos programos paskirtis – skirti paramą mažas ir nereguliarias pajamas gaunantiems meno kūrėjams, taip pat meno kūrėjams, patiriantiems kūrybines prastovas. Programos 2 punkte apibrėžta kūrybinės prastovos sąvoka, nurodant, kad tai laikotarpis, kai darbingo amžiaus meno kūrėjas dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių laikinai neturi sąlygų meno kūrybai ir (ar) jos rezultatų sklaidai ir neturi pajamų iš kūrybinės, individualios ar su darbo santykiais susijusios veiklos. Tame pačiame Programos punkte įtvirtinta, kad kūrybinės prastovos išmoka yra minimaliosios mėnesinės algos dydžio išmoka, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka mokama per kūrybinę prastovą meno kūrėjui iš Meno kūrėjų socialinės apsaugos programos lėšų. Aprašo III dalyje įtvirtinta kūrybinių prastovų išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygos ir tvarka, nustatanti, kad kūrybinės prastovos išmoka iš Programos lėšų mokama 3 mėnesius. Nauja kūrybinės prastovos išmoka iš Programos lėšų gali būti skiriama praėjus metams nuo skirtos kūrybinės prastovos išmokos mokėjimo pabaigos (Aprašo 12 p.).

Atsižvelgusi į nustatytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui paskirta vienos minimalios mėnesinės algos dydžio kūrybinės prastovos išmoka atitinka vienkartinės išmokos pobūdį, kadangi yra konkretaus Programoje nustatyto dydžio, tokios išmokos pakartotinis skyrimas galimas tik praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, be to, tokia išmoka skiriama konkrečiam tikslui – sudaryti geresnes sąlygas meno kūrybai ir jos rezultatų sklaidai (Programos 12 p.). Tai, kad pagal Apraše nustatytą šios išmokos mokėjimo tvarką, kūrybinės prastovos išmoka išmokama ne visa iš karto, o mokama dalimis 3 mėnesius, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia šios išmokos vienkartinio pobūdžio. Dėl kūrybinės prastovos išmokos tikslo, atkreiptinas dėmesys, kad Programa skirta ne tik tokios išmokos, bet ir kitokio pobūdžio priemonių – sumokėti mažas ir nereguliarias pajamas turinčių meno kūrėjų valstybinio socialinio draudimo įmokas, taip pat sumokėti mažas ir nereguliarias pajamas turinčių meno kūrėjų privalomojo sveikatos draudimo įmokas, reglamentavimui. Nors Programoje nėra atskirai aptariami siekiami rezultatai įgyvendinant Programos tikslą ir uždavinius, pagal Programa apimamų socialinės apsaugos priemonių pobūdį akivaizdu, jog kūrybinės prastovos išmoka sietina ne tiek su pragyvenimo sąlygų užtikrinimu, kaip tvirtina atsakovas, bet su geresnių sąlygų meno kūrybai ir jos rezultatų sklaidai užtikrinimo tikslu, kas, kaip minėta, taip pat rodo aptariamos išmokos vienkartinį pobūdį Įstatyme įtvirtintų išlygų pajamų įskaitymo skiriant piniginę socialinę paramą kontekste.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, ir patikrinusi visą bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 54623 teisėtumo bei pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teisingai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas įvertino, tinkamai aiškino bei pritaikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas materialiosios teisės normas, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Veslava Ruskan