2K-157-222/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-157-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00232-2007-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1;

1.2.14.5.2;

2.1.2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistojo A. Z. gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio ir nuteistojo A. Z. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Be to, šiuo nuosprendžiu atmestas N. A. civilinis ieškinys.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendis pakeistas ir A. Z. veika perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 80 MGL (10 800 Lt, 3127 Eur) bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro skundą tenkinti, o nuteistojo atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių mieste, VĮ Registrų centro Šiaulių filiale, siekdamas įregistruoti nuosavybės teisę į Kelmės rajone, Želvių kaime esančias mechanines dirbtuves, pateikė žinomai suklastotą Kelmės rajono žemės ūkio bendrovės „Junkilai“ likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. 2.

Be to, A. Z. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. panaudojęs žinomai suklastotą Kelmės rajono žemės ūkio bendrovės „Junkilai“ likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. 2, 2006 m. rugpjūčio 1 d. VĮ Registrų centro Šiaulių filiale įregistravo sau nuosavybės teisę į Kelmės rajone, Želvių kaime esančias mechanines dirbtuves, 189 360 Lt vertės, priklausančias N. A., E. B. ir kitiems, iš viso septyniasdešimt aštuoniems nukentėjusiesiems, taip padarydamas jiems 189 360 Lt (54 842,45 Eur) turtinę žalą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžiu A. Z. veiką perkvalifikavo iš BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 1 dalį, motyvuodama tuo, kad, atlikus įrodymų tyrimą, nustatyta, jog mechaninių dirbtuvių vertė yra 30 700 Lt (8891,33 Eur), todėl, įvertinus apgaule įgyto turto vertę, veika atitinka 182 straipsnio 1 dalies požymius. Be to, žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Svajūnas Kuizinas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto pažeidimų, o tai nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą A. Z. veiką be pagrindo perkvalifikuojant iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 182 straipsnio 1 dalį. Priimdamas tokį sprendimą teismas iš esmės rėmėsi UAB „Ober-haus“ nekilnojamasis turtas pateiktu ekspertizės aktu Nr. 1000 EKZ-2014 AUL SIAU, tačiau nevertino jo teisėtumo, patikimumo ir išsamumo, t. y.

šio įrodymo neištyrė ir nepatikrino. Kasatorius pažymi, kad ekspertizę atliko ekspertas A. U., kuris 2011 m. liepos 20 d. pagal A. Z. prašymą yra pateikęs mechaninių dirbtuvių vertinimą bei nurodęs, kad jų vertė 2006 m. rugpjūčio 1 d. buvo 50 050 Lt (14 495,48 Eur). Atlikdamas teismo užduotį ekspertas jau pateikė kitokią išvadą – nurodė, kad mechaninių dirbtuvių vertė yra tik 30 700 Lt (8891,33 Eur). Anot kasatoriaus, ekspertas A. U. objektyviai negalėjo atlikti ekspertizės ir pažeidė Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekse įtvirtintą nepriklausomumo ir objektyvumo principą.

Be to, ekspertizės akte nurodoma, kad lyginamajam tyrimui panaudota nekilnojamojo turto, esančio Radviliškio rajone, Tyruliuose, Liepų g. 10-20, pardavimo kaina, tačiau šio nekilnojamojo turto paskirtis yra visiškai kitokia nei to, kurį vertino ekspertas. Svarbu ir tai, kad ekspertizės akte nenurodyta, kodėl įvertinto turto vertė yra beveik dvigubai mažesnė nei eksperto anksčiau nurodyta to paties turto vertė ir net šešis kartus mažesnė nei nurodyta VĮ Registrų centro pažymoje. Dėl to neaišku, ar toks turto vertinimas yra tikslesnis ir objektyvesnis.

Apeliacinio proceso metu šios abejonės nebuvo pašalintos ir nuosprendyje dėl to nėra pasisakyta. Prokuroro manymu, net ir pripažinus, kad ekspertas A. U. ekspertizę atliko nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, byloje buvo būtina jį apklausti, suteikti proceso dalyviams galimybę pateikti jam klausimus, tokį prašymą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prokuroras ir pateikė, taip pat prašė apklausti VĮ Registrų centro duomenų tvarkymo specialistę I. K., tačiau šių prašymų teismas netenkino, nenurodydamas motyvų. Prokuroro manymu, pripažindamas šį ekspertizės aktą įrodymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes ekspertizės aktas surašytas pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, o jo duomenys nebuvo tiesiogiai ištirti ir patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Be to, vertindamas ekspertizės aktą, apeliacinės instancijos teismas suteikė jam prioritetą, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus, nes ignoravo kitus bylos įrodymus, nepašalino prieštaravimų, motyvuotai nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Antai ekspertizės akto išvadai dėl mechaninių dirbtuvių vertės (2006 metais) prieštarauja liudytojo E. B. parodymai, kad 2006 metais jis buvo susitaręs iš A. Z. įsigyti mechanines dirbtuves už 155 000 Lt (44 891,10 Eur) ir sumokėjo jam dalį pinigų 55 000 Lt (15 929,10 Eur), taip pat VĮ Registrų centro 2006 m. rugpjūčio 1 d. pažymai, kurioje nurodyta, kad vien dalies mechaninių dirbtuvių pastatų vertė yra 97 800 Lt (28 324, 83 Eur).

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad turto vertė minėtame ekspertizės akte nustatyta atkuriamosios vertės nustatymo metodu, o ne masinio vertinimo būdu (masinio vertinimo būdu įvertinti tik garažai ir daržinė kombainams) ir tai padaryta vertinant realią pastatų būklę 2006 metais; pažymima, kad net dalies šių pastatų bendra vidutinė rinkos vertė yra akivaizdžiai didesnė nei nurodyta ekspertizės išvadoje bendra visų mechaninių dirbtuvių pastatų vidutinė rinkos vertė. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmiau nurodyti pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendį ir bylą jam pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs jo veiką į BK 182 straipsnio 1 dalį, padarė neteisingą išvadą, kad padarytas nusikaltimas yra apysunkis, todėl be pagrindo nesvarstė ir nepasisakė dėl galimybės taikyti jam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį (BK 95 straipsnis) ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 3 straipsnio 1 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios, išskyrus įstatyme (BK 3 straipsnio 3 dalyje) numatytas išimtis, o baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį taikymui tokių išimčių nenustatyta.

Dėl to kasatorius mano, kad jo veikai, kuri padaryta 2006 m. rugpjūčio 1 d., turėtų būti taikoma nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija, kurioje numatytas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Šiuo metu galiojanti BK 95 straipsnio redakcija numato ilgesnį senaties terminą, platesnį sąrašą atvejų, kai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga sustoja, todėl laikytina griežtesniu baudžiamuoju įstatymu ir pagal BK 3 straipsnio taisykles negalėjo būti taikyta.

Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija už jo padarytą nusikaltimą numatė penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį senaties terminas jau buvo suėjęs, nes pagal BK 182 straipsnio 1 dalį jis pirmą ir vienintelį kartą buvo nuteistas apeliacinės instancijos teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, priimtu praėjus daugiau nei septyneriems metams nuo nusikalstamos veikos padarymo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, neturi jokios įtakos senaties terminų skaičiavimui, nes ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta nepagrįsta.

Be to, kasatorius atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga jam būtų sustojusi ar nutrūkusi dėl kitų įstatyme numatytų aplinkybių. Atsižvelgiant į BPK 1 straipsnyje apibrėžtą baudžiamojo proceso paskirtį ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, bei remiantis teismų praktika, pagal kurią suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas (Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100/2008, 2K-7-233/2007, 2K-7-371/2011), apeliacinės instancijos teismas šioje byloje negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, o nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytas veikos kvalifikavimo klaidas, šio teismo nuosprendį privalėjo ne pakeisti, o panaikinti ir priimti nutartį, išspręsdamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino klausimą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl to, pasak kasatoriaus, skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai naikintini ir byla, vadovaujantis BK 95 straipsniu, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutrauktina. Kasatorius pažymi, kad ši apeliacinės instancijos teismo padaryta teisės taikymo klaida reiškia esminį BPK pažeidimą, nes teismas, nesvarstęs, ar nėra BK 95 straipsnio taikymo sąlygų ir pagrindų, bylą išnagrinėjo neišsamiai, o tai sukliudė jam priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ir kitų esminių – BPK 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio – pažeidimų, nes priėmė ne tą procesinį dokumentą, kurį turėjo priimti. Tai rodo, kad apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismas nuosprendis nebuvo visiškai patikrintas, o byla nebuvo išnagrinėta išsamiai. Be to, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su būtinaisiais BK 182 straipsnio 1 dalies požymiais. Kasatoriaus manymu, taip suvaržyta jo teisė žinoti, už ką jis nuteistas, ir teisė į veiksmingą gynybą nuo pareikšto kaltinimo. Be to, nuosprendžio aprašomojoje neišdėstytos įrodyta pripažintos veikos padarymo aplinkybės, motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus, nepagrindžiančius pirmosios instancijos teismo išvadų, įrodymus.

Kasatorius teigia, kad nuosprendyje pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas negali būti vertinamas kaip atskleidžiantis visus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, nes jame painiojamos sąvokos, o dėl to neaišku, ar jis nuteistas už turto ar turtinės teisės įgijimą apgaule. Nuosprendyje neatskleistas ir apgaulės, kaip esminio sukčiavimo požymio, turinys, nes iš jo neaišku, prieš ką buvo panaudota apgaulė ir kaip ji pasireiškė, kam konkrečiai priklausė mechaninės dirbtuvės, o jei tokie savininkai žinomi (tai bandė aiškintis pirmosios instancijos teismas, jų buvo ne vienas), kurių iš jų ir kokios vertės turtas (ar teisė į turtą) buvo užvaldytas.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes neatsakė į esminį apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad neaišku, kas buvo ŽŪB „Junkilai“ savininkai, visiškai neaptartas ŽŪB „Junkilai“ turto priklausomybės klausimas, nors tai aktualu ir dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu jam pareikštas įtarimas buvo ne kartą keičiamas ir tikslinamas, prokuroro prašymu kaltinamajame akte išdėstytos kaltinimo faktinės aplinkybės buvo keičiamos ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Dėl to susidarė situacija, kai prokuroro pateiktas kaltinimas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytos aplinkybės, susijusios su apgaulės panaudojimu ir nukentėjusiųjų skaičiumi, skiriasi. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsakė į klausimą dėl apgaulės panaudojimo būdo ir subjektų (nesiaiškinta, ar buvo apgauti pirmosios instancijos teismo išvardyti nukentėjusieji, ar tik civilinį ieškinį pareiškęs N. A., ar VĮ Registrų centro darbuotojai), todėl darytina išvada, kad netirtos pačios svarbiausios bylos aplinkybės, atskleidžiančios apgaulę ir pagrindą, pagal kurį nukentėjusysis perduoda turtą ar turtinę teisę.

Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo A. Z. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl prokuroro kasacinio skundo

Kasatorius, prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tai argumentuoja netinkamu įrodymu vertinimu nustatant apgaule įgyto turto (pastatų) vertę. Prokuroro manymu, teismas negalėjo remtis UAB „Ober-haus“ nekilnojamasis turtas pateiktu ekspertizės aktu, nes jis surašytas pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, be to, teismas ignoravo kitus įrodymus, liečiančius turto vertę, nepašalino prieštaravimų ir nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl remiasi būtent minėtu ekspertizės aktu, kurio neištyrė, jo patikimumo nepatikrino ir atmetė prokuroro prašymą apklausti išvadas pateikusį ekspertą A. U. bei VĮ Registrų centro specialistę I. K. Kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

Pažymėtina, kad BK 182 straipsnyje numatytą sukčiavimą kvalifikuojantis požymis – didelė turto vertė, nustatomas pagal BK 190 straipsnio 1 dalyje pateiktą turto vertės išaiškinimą (pagal BK 182 straipsnio 2 dalį veika kvalifikuojama, kai turto vertė viršija 250 MGL, o pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kai turto vertė viršija 5 MGL, bet yra ne didesnė nei 250 MGL dydžio suma). Pagal teismų praktiką turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, tačiau bendroji taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo momentu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99/2009).

Atkreiptinas dėmesys, kad A. Z. inkriminuota aplinkybė – apgaule įgyto turto vertė – įvairiais bylos duomenimis skiriasi, o prokuroro prašymu kaltinimas dėl šio veiką kvalifikuojančio požymio buvo keičiamas (BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka). Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis ir ši byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant teisingo sprendimo priėmimui reikšmingą klausimą, t. y. teismui nustačius, kokia yra apgaule įgyto turto vertė.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2012 m. spalio 10 d. nutartimi paskyrė ekspertizę dėl nekilnojamojo turto faktinės vertės, buvusios 2006 m. rugpjūčio 1 d., kurią pavedė atlikti UAB „Ober-haus“ nekilnojamasis turtas. Pažymėtina, kad ekspertizės aktas surašytas 2014 m. gegužės 9 d. ir teismui pateiktas, tačiau 2014 m. birželio 25 d. teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, šis ekspertizės aktas nebuvo tirtas (proceso dalyviams neperskaitytos jo išvados ar pan.), o tai reiškia, kad pažeistos BPK 242 straipsnio nuostatos, reikalaujančios tiesiogiai ištirti bylos įrodymus ir nuosprendį grįsti tik teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis) (pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atlieka pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles).

Be to, teismas, nenurodydamas jokių argumentų, atmetė ir motyvuotą prokuroro prašymą apklausti pirmiau nurodytą ekspertizę atlikusį ekspertą A. U. bei VĮ Registrų centro Šiaulių filialo specialistę I. K. Šiame kontekste pažymėtina, kad ekspertas A. U. išvadose nurodė turto rinkos vertę esant 30 700 Lt, o VĮ Registrų centro duomenimis, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodyta vertė yra 189 000 Lt. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, darydamas išvadą apie tai, kad nuteistojo A.

Z. įgyto turto vertė yra 30 700 Lt, teismas nurodė tik tai, kad tokia vertė yra nurodyta UAB „Ober-haus“ nekilnojamasis turtas eksperto atliktos ekspertizės akto išvadose. Taigi, teismas visiškai nevertino ne tik kitų bylos duomenų, liečiančių turto vertę, bet ir minėto ekspertizės akto, nenurodė jokių motyvų, paaiškinančių, kodėl remiasi būtent šiuo įrodymu, nepatikrino jo patikimumo, neišnagrinėjo aplinkybių, nepalygino byloje surinktų duomenų, leidžiančių spręsti apie teisingą turto vertės nustatymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reikalaujančias įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Kartu teismas neįvykdė esminių kasacinės instancijos teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties) nurodymų, nes vien ekspertizės paskyrimas nereiškia, kad buvo įgyvendinti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Pažymėtina, kad ekspertizės akto ar specialisto išvadų, kaip ir kitų įrodymų, paneigiančių ar patvirtinančių bylai reikšmingas aplinkybes, vertinimui taikomos tos pačios baudžiamajame procese nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės. Be to, dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis laikytinas nemotyvuotu, surašytas nesilaikant jo turiniui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau šioje nutartyje nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas turi išsamiai ir nešališkai ištirti aplinkybę dėl kaltinime nurodyto turto vertės ir baigiamajame akte pateikti dėl to motyvuotas išvadas.

Dėl nuteistojo A. Z. kasacinio skundo argumentų

Nuteistojo A. Z. argumentų, kuriais jis grindžia prašymą panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą jam pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nutraukti suėjus senaties terminui, teisėjų kolegija nesvarsto, nes pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą, privalo, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, patikrinti priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė