A-858-1056-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1056/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00938-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–17), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 600,80 Lt turtinę ir 77 100 Lt neturtinę žalą.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. jis buvo etapuotas ir laikomas Šiaulių TI (iš viso 8 mėnesius ir 14 dienų, iš kurių 26 dienas praleido vienutėse). Buvimo Šiaulių TI metu pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, žeminančiomis garbę ir orumą sąlygomis, kurios neatitiko higienos normų. Dėl laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė kančias, kurios užsitęsė pernelyg ilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris labai žemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, nukentėjo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią baimę bei stresą.

Pareiškėjo nuomone, dėl kalėjimo perpildymo nebuvo tinkamai organizuotas prausimasis duše: į dušą vesdavo tik kartą per savaitę ir nuolat buvo ribojamas prausimosi laikas; į dušą dažniausiai vesdavo visus kameroje buvusius nuteistuosius (nuo 6 iki 9 žmonių), o veikiančių dušų buvo 5 ar 6, todėl po dušu reikėdavo praustis dviem asmenims, juose nebuvo jokių pertvarų, nebuvo lentynėlių, skirtų daiktams pasidėti, ar tinkamo skaičiaus kabliukų rūbams pasikabinti. Tai grubus žmogaus teisių pažeidimas. Kadangi kamerose nebuvo karšto vandens, tai per penkiolika minučių reikėdavo ir drabužius išsiskalbti, nes kitur nebuvo galimybių, taip pat nebuvo kur juos pasidžiauti. Kamerose nėra įrengta specialių rūbams pasidžiauti vietų, todėl pareiškėjas buvo priverstas prie grotų pririšti virves ir ant jų išdžiauti savo rūbus. Be to, virvės nebuvo leistinos, pareigūnai jas pašalindavo atlikdami savo tarnybines funkcijas, drabužiai džiūdavo kur pakliūdavo, kartais ir ant pareiškėjo, dėl to kamerose buvo drėgna, sklisdavo nemalonus kvapas.

Tualetas kameroje Nr. 69 neatskirtas nuo gyvenamos patalpos, o tai neatitinka Lietuvos higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas buvo priverstas gamtinius reikalus atlikti matant ir girdint kitam kalinamajam. Kamerose nėra net klozetų, todėl, kad nesklistų fekalijų kvapas iš skylės, pareiškėjas buvo priverstas ją užkišti panaudotu plastmasiniu kibirėliu nuo majonezo arba susuktu ryšuliu iš polietileninių maišelių. Kamerose labai trūko oro, buvo drėgna, tvyrojo nemalonus kvapas.

Langai kamerose žiemos metu ir šaltu paros laiku privalėjo būti uždari. Šiaulių TI administracijai pareiškus, kad kameras pareiškėjas vėdintų atidarydamas langus, buvo bandoma tai daryti (ir žiemą, ir vasarą). Tokiu būdu kameroje susidarydavo skersvėjis, pakisdavo oro judėjimo greitis bei temperatūra. Vėdinant kamerą, pareiškėjas susirgo ausų ligomis, pasireiškė prostatos sutrikimai. Dėl šių problemų nekartą yra tekę kreiptis į Šiaulių TI gydytojus, o pasekmių liko ir dabar. Kad išvengtų šių lygų paaštrėjimo, pareiškėjas privalėjo langus laikyti uždarus, o dėl to buvo laikomas nevėdinamose kamerose.

Taip pat pareiškėjas kamerose yra matęs peles. Graužikai platina įvairias ligos, kuriomis rizikavo užsikrėsti pareiškėjas, o dėl to, jis juto didelį stresą, baimę.

Nakties metu nuolat būdavo įjungta elektros lemputė, kuri šviesdavo tiesiai į akis. Dėl to sutriko pareiškėjo miegas.

Dėl vietos stokos patalpoje, kuri yra perpildyta, pusryčius, pietus, vakarienę pareiškėjas buvo verčiamas valgyti nežmoniškomis sąlygomis: prie stalo visi netilpo, užtekdavo vietos tik pasidėti dubenėliui, valgant susigrūdus į ankštą vietą kildavo nesusipratimai, nervinė įtampa, barniai, pareiškėjas turėjo vengti konfliktų ir buvo priverstas kartais valgyti ant miegamos vietos.

Šios problemos paaštrėdavo dar ir todėl, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su ne pirmą kartą teistais ir jau nuteistais asmenimis.

Tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nebuvo organizuojama mokslo ar specialybių įgijimo, nepasiūlyta dirbti, užsiimti kita naudinga veikla, nebuvo organizuojama jokio užimtumo ar naudinga veikla. Taip pareiškėjas buvo priverstas praleisti 23-24 valandas per parą be jokios naudingos veiklos. Užimtumo nebuvimas taip pat veikė negatyviai.

Pareiškėjas ne kartą žodžiu prašė, kad jį nuvestų bent pas dvasininką pasimelsti, tačiau per visą tą laiką taip ir nebuvo nei karto išvestas. Taip buvo pažeista teisė dalyvauti religinėse apeigose.

Nei viena Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamera pareiškėjo buvimo jose metu nebuvo kvarcuota ar dezinfekuota, kas yra privalu atlikti periodiškai. Prieš uždarant pareiškėją vis į kitą kamerą, jos nebuvo nei išvalytos, nei kvarcuotos, jos buvo netvarkingos.

Turtinei žalai pareiškėjas priskiria pašto korespondencijos įvairioms institucijoms (tarp jų ir pačiam kalėjimui) išlaidas, kuro išlaidas (buvo reikalinga važiuoti iš namų į gydymo įstaigas), kur rašė skundus, pareiškimus ir prašymus dėl kalėjimo, taip pat ir šį skundą, važinėjo į polikliniką, spausdinti ir dauginti dokumentus, konsultuotis pas teisininkus. Prie turtinės žalos priskiriamos ir išlaidas dėl dokumentų kopijų spausdinimo, už kanceliarines prekes, išlaidos už vaistus ir kt. Kanceliarinių prekių, dokumentų dauginimo kopijavimo išlaidos sudaro 6 Lt, konsultacija pas teisininkus – 50 Lt, kelionės išlaidos – 60 Lt. Rašydamas ir siųsdamas (paštu ir elektroniniu paštu) pareiškimus, skundus ar prašymus dėl kalėjimo, pareiškėjas sugaišo apie 80 darbo valandų. Atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalus atlyginimas už darbo valandą – 6,06 Lt), dėl negautų pajamų pareiškėjas teismo prašo priteisti iš atsakovo 484,80 Lt. Iš viso turtinė žala šiai dienai sudaro 600,80 Lt.

Patirtą ir pareiškėjui padarytą neturtinę (moralinę) žalą, V. K. taip pat vertina pinigine išraiška: Šiaulių TI jis buvo laikomas 8 mėnesius ir 14 dienų, t. y. 257 dienas. Kiekvieną kalinimo parą vertinama 300 Lt. Tai sudaro 77 100,80 Lt.

Pareiškėjas į teismą iš karto nesikreipė, nes jam buvo grasinama (kai buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje bei pataisos namuose). Jam spaudimą darė Šiaulių TI ir pataisos namų administracija, grasino pataisos namų, kuriuos jis atliko bausmę, administracija. Dėl grasinimų į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nes neturėjo galimybės. Į laisvę pareiškėjas išėjo 2013 m. kovo mėnesį. Išėjęs į laisvę į teisėsaugos institucijas taip pat nesikreipė, nes ruošė medžiagą teismui. Dėl šių priežasčių pareiškėjas prašo atnaujinti senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 84–89) prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Be to, atsakovas prašė taikyti reikalavimo dėl neturtinės žalos senaties terminą, kadangi skundžiamas laikotarpis, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tęsėsi nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.).

Kardomojo kalinimo įstatymo (ginčo laikotarpiui aktualios 2004 m. kovo 16 d. ir 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) 11.2 punktas, Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktas ir 2 lentelės 4 punktas nustatė, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv.m. Pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje kamerose, kurių plotas nuo 7,14 kv. m. iki 17,58 kv.m. Kameroje buvo laikoma iki 9 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,98 kv.m. (kameroje Nr. 86) iki 7,14 kv.m. (kameroje Nr. 69) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Be to, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus – dalis kalinamųjų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate. Šiaulių TI pastatytas laikantis jo statybos metu galiojusių reikalavimų, be to, Šiaulių TI yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą. Gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato ir apšvietos parametrams būdingas momentiškumas. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2013 m. liepos 1 d. pažymos Nr. 62/08-62 „Dėl V. K. laikymo sąlygų“ matyti, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Atsakovas neturi galimybių pateikti objektyvių galiojusių higienos reikalavimų įgyvendinimą patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo argumentai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, o dėstomas aplinkybes įrodyti turi jas nurodanti administracinės bylos nagrinėjimo proceso šalis, pareiškėjo reikalavimai, susiję su higienos reikalavimų pažeidimais įstaigoje, nepagrįsti. Be to, laisvės atėmimo vietos administracijai nebuvo nustatyta pareiga užtikrinti kasdienį patalpų valymą – patalpų valymu turėjo rūpintis įstaigoje laikomi asmenys. Duomenų apie netinkamą įstaigos pareigų vykdymą nėra. Pareiškėjas laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pretenzijų dėl švaros ir tvarkos kamerose, graužikų nereiškė. Pareigos rūpintis švara ir tvarka kameroje įgyvendinimas priklausė nuo paties pareiškėjo.

Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 10.3 punktą ir 7 lentelę, gyvenamosios kameros naktinis apšvietimas, apšviečiant liuminescencine apšvieta turėjo būti 10 lx. Taigi, pretenzijos dėl įrengto ir kamerose naudoto naktinio apšvietimo neturi teisinio pagrindo.

Kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnio 4 dalis įtvirtino, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 13.14. punkte buvo įtvirtinta, kad nuteistieji ir kalinamieji pagal nustatytą grafiką turi maudytis dušuose arba pirtyje ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas, periodiškai kirptis ir skustis. Šiaulių TI šios nuostatos pareiškėjo laikymo įstaigoje metu buvo įgyvendinamos tinkamai, pareiškėjas dėl netinkamo jų įgyvendinimo į įstaigą nesikreipė.

Lietuvos Respublikos teisės aktai, galioję pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, nereglamentavo vandens tiekimo kamerose reikalavimų, nenumatė unitazų įrengimo kamerose reikalavimų. Įstaigos kamerose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazai. Pareiškėjo pretenzijos dėl tik šalto vandens tiekimo gyvenamosiose kamerose nepagrįstos.

Kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta suimtųjų (nuteistųjų) teisė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos Respublikos teisės aktai, galioję pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, nereglamentavo sąlygų asmeninių rūbų skalbimui sudarymo įstaigoje laikomiems asmenims. Pareiškėjo priekaištai dėl sąlygų asmeninių rūbų skalbimui ir džiovinimui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nepagrįsti.

Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 (neteko galios 2009 m. birželio 10 d.), 225 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatoriuje turi būti psichologinė ir auklėjamojo darbo tarnybos. Šių tarnybų darbuotojai atlieka individualų ir grupinį korekcinį darbą su kalinamaisiais, atsižvelgdami į kiekvieno asmenines savybes, intelektą, vertybines orientacijas, socialinę aplinką, kurioje jie buvo iki jiems paskiriant kardomąją priemonę – suėmimą, padarytą nusikalstamą veiką, išsilavinimą ir kitas ypatybes. Taisyklių 232 punkte buvo nustatyta, jog kalinamųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu nebūtų buvę vykdomi korekcinio darbo ir užimtumo organizavimo reikalavimai. Įstaigoje pareiškėjo laikymo laikotarpiu funkcionavo tarnybos, atsakingos už psichologinį ir auklėjamąjį darbą su laikomais asmenimis. Pareiškėjo pretenzijos dėl užimtumo kalinimo laikotarpiu laikytinos nepagrįstomis.

Duomenų apie tai, kad pareiškėjo V. K. atžvilgiu būtų buvę pažeisti asmenų izoliavimo kalinimo metu reikalavimai, nustatyti Kardomojo kalinimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, nėra, pats pareiškėjas taip pat nepateikia jokių įrodymų pagrindžiančių dėstomas aplinkybes. Dėl šios priežasties pareiškėjo pretenzijos dėl izoliavimo laikytinos nepagrįstomis.

Vien pareiškėjo teiginiai apie patirtą žalą ir nuostolių paskaičiavimai nesudaro pagrindo tenkinti šį reikalavimą. Pažymėtina, kad pareiškėjo laiko sąnaudos nelaikytinos žala, taip pat negalėtų būti priteistos ir kaip bylinėjimosi išlaidų sudedamoji dalis. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų nuteistųjų ir jam tyčia nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pretenzijų dėl daugelio reikšmingų kalinimo sąlygų (tokių, kaip maitinimas, pasivaikščiojimų suteikimas, sveikatos priežiūra ir t.t.) nepareikšta.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Be to, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais aktualiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 94–101) pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 600,80 Lt turtinės ir 77 100 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas iš byloje esančių pažymų (b. l. 14, 15, 29) nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo pristatytas 2006 m. sausio 5 d. ir periodiškai laikytas iki 2006 m. rugsėjo 19 d., kol išvyko į Vilniaus pataisos namus. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime (b. l. 29–32) pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta.

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais.

Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį.

Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismo nuomone, pareiškėjas yra tokį senaties terminą praleidęs, nes tik 2013 m. birželio 12 d. kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, b. l. 24).

Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi jis iki 2013 m. kovo mėnesio buvo suimtas ir atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, o įkalinimo vietose jam darė spaudimą ir grasino su juo susidoroti įkalinimo įstaigų administracija, jei jis kreipsis į teismą dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas atmeta pareiškėjo nurodomus argumentus dėl jam neva daryto spaudimo bei grasinimų Šiaulių TI bei pataisos namuose. Pareiškėjas apie tokius Šiaulių TI ar pataisos namų administracijos atliktus veiksmus prokuratūros ar kitų teisėsaugos institucijų neinformavo nei bausmės atlikimo metu, nei po to, kai tardymo izoliatoriaus ar pataisos namų administracija jam negalėjo daryti jokios įtakos, t. y., kai pareiškėjas buvo paleistas į laisvę. Be to, pareiškėjo teiginius dėl grasinimų paneigia tos aplinkybės, kad pareiškėjas būdamas Šiaulių TI, 2006 metais skundė Šiaulių TI veiksmus Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centrui (b. l. 12–13) bei Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai (b. l. 17–19).

Be to, pareiškėjas Šiaulių TI administracijai 2006 m. liepos 26 d. skundėsi dėl pirties patalpų įrengimo (b. l. 16). Apie laikymo sąlygas ir kamerų plotus pareiškėjas informuotas Šiaulių TI 2007 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 17/01-157, jau būdamas pataisos namuose. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl jam neva daryto spaudimo ir grasinimų, kad jis nesikreiptų į teismą dėl žalos atlyginimo yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės, o atsakovas priešingai, nei nurodo pareiškėjas, teikė pareiškėjui informaciją apie galimai jo pažeistas teises, kurias pareiškėjas turėjo galimybę ginti įstatymo nustatytais terminais, todėl atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.

Dėl prašomos priteisti turtinės žalos, teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo patirta turtinė žala yra tiesiogiai susijusi su neteisėtais Šiaulių TI veiksmais, taip pat nepateikė įrodymų pagrindžiančių kitą skunde nurodytą išlaidų dalį, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, todėl prašymas priteisti išlaidas, kurios galėtų būti pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis, taip pat netenkintinas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 105–108) prašo panaikinti arba pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, išsamiai neištyrė visų byloje esančių įrodymų, nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų, o tai yra esminis pažeidimas.

2. Teismas aiškiai ir išsamiai nepasisakė dėl senaties termino taikymo, nenurodė aiškių ir konkrečių pareiškėjo skundo atmetimo argumentų.

3. Teismas buvo šališkas, nes dėl pareiškėjo pažeistų teisių išvis nepasisakė.

4. Teismo posėdyje nedalyvavo atsakovas, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė užduoti klausimus, pateikti atsikirtimus ir kt. Buvo pažeistas rungimosi principas, nes teismas apsiribojo tik atsakovo pateiktais įrodymais.

5. Be to, teismas nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime nurodyto teiginio, kuriuo pripažintas pareiškėjo teisių pažeidimas („tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma“). Teismas netyrė, kiek dienų pareiškėjas buvo kalinamas, kokiomis dienomis buvo pažeista jo teisė į nustatyto ploto kamerą.

6. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjas buvo kalinamas ir dėl persekiojimo baimės neturėjo galimybės kreiptis į teisėsaugos institucijas. Tai, kad kalinimo metu pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, dar nereiškia, kad jo atžvilgiu nebuvo pažeidimų.

7. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nenurodė taikyto trejų metų termino.

8. Teismas turėjo būti aktyvus ir padėti pareiškėjui surinkti įrodymus, kurių trūko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Neturinę žalą pareiškėjas V. K. kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Byloje pareikštas ir reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią, pasak pareiškėjo, sudaro dokumentų spausdinimo, kopijavimo ir siuntimo išlaidos, kelionės išlaidos, taip pat išlaidos už teisininko konsultaciją bei atlyginimas už jo sugaištą laiką rašant skundus teismams.

Apeliaciniu skundu skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais (šiais aspektais, be kita ko, apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą), sutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. praleido 3 metų senaties terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Kolegijos vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, be to, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nedalyvavo atsakovo atstovas, teismo sprendimo nedaro neteisėtu ir bylos nagrinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidžia. Pažymėtina, kad įstatymas neįtvirtina atsakovui pareigos dalyvauti teismo posėdyje, jeigu jo dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu (ABTĮ 78 str. 3 d., 80 str.). Pats pareiškėjas nenurodė, kad nori apklausti atsakovo atstovą, taip pat nenurodė, kokias faktines aplinkybes norėjo išsiaiškinti. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, o apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu atmeta kaip nepagrįstus.

Nepagrįstu kolegija laiko ir apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai nepasisakė dėl senaties termino taikymo, nenurodė aiškių ir konkrečių pareiškėjo skundo atmetimo argumentų. Kaip matyti iš ginčijamo teismo sprendimo turinio, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pasisakė pakankamai išsamiai ir suprantamai. Atitinkamai, turint galvoje tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo konstatuoti, kad jis buvo šališkas.

Dėl nagrinėjamoje byloje taikyto trejų metų senaties termino, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-3116/2011).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 12 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 24), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. pareikšti. Kadangi atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už minėtą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už nurodytą laikotarpį yra pagrindas taikyti aptartą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodė, kad jis tik 2013 m. kovo mėnesį išėjo į laisvę, o kalinimo Šiaulių TI bei vėliau pataisos namuose metu jautė šių įstaigų spaudimą nesikreipti dėl savo teisių gynimo, jam buvo grasinama. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų ir nepagrįstos į bylą pateiktais įrodymais.

Be to, tai kad pareiškėjo laisvė buvo apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) senaties termino nesilaikymo (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A575-961/2014). Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Šioje dalyje Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pagrįstai pritaikytas senaties terminas (ir jis neatnaujintas), pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė ir dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, t. y. pareiškėjo nurodytų jo teisių pažeidimų. Su nurodytomis aplinkybėmis susiję apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus, pritaria ir skundžiamo teismo sprendimo daliai, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvais, todėl iš naujo jų nekartoja.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos įvertinimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys