A-146-1138-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1138/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00119-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. B. ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir AB „Lietuvos draudimas“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 4 342,36 Lt turtinės žalos atlyginimą, penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas (b. l. 4–6).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. sausio 22 d. apie 17.30 val. K. B., vairuodamas jam priklausančią transporto priemonę VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prospekte, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais. Eismo įvykio metu buvo apgadintos automobilio dešinės pusės priekinė ir galinė padangos, priekinis dešinės pusės: ratlankis, skersinė svirtis, guoliamentė, amortizatorius ir galinis dešinės pusės ratlankis. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino K. B. patirtą žalą – 4 342,36 Lt, susijusią su automobilio remontu, pervesdama draudimo išmoką automobilio remontą atlikusiai UAB „Juta“.

AB „Lietuvos draudimas“ pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnį įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingą už žalos padarymą asmens.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintame Kelių priežiūros tvarkos apraše (toliau – ir Kelių priežiūros tvarkos aprašas), kurio 12.1 punkte nustatyta, kad kelius prižiūrinčios savivaldybės privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Be to, pareiškėjas vadovavosi CK 6.266 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, ir teigė, kad Kauno miesto savivaldybė (kelio, kuriame įvyko eismo įvykis savininkas) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, todėl atsakovas privalo atlyginti žalą. AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. rugsėjo 22 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl 4 342,36 Lt žalos atlyginimo, tačiau atsakovas žalos neatlygino.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 30–37) atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš CK 6.271 straipsnyje numatytų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl Kauno miesto savivaldybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo nurodytą žalą. Įrodyti skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu prašoma atlyginti žalą, turi pareiškėjas. Pareiškėjas nepateikė į bylą tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų. Vien tai, kad policijos pareigūnai užfiksavo duobę kelyje savaime nereiškia žalos padarymo pareiškėjo nurodytam automobiliui, o užfiksuoti nežinia kada atsiradę automobilio sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado dėl įvažiavimo į pareiškėjo nurodytą duobę. Dėl eismo įvykio yra kaltas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. CK 6.253 straipsnis numato atleidimą nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų.

Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, (toliau – ir Žalos nustatymo taisyklės) 38 ir 40 punktus, pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Kauno AVPK Kelių policijos valdyba) 2011 m. sausio 22 d. nutarime užfiksuota, kad buvo apgadintas tik priekinis dešinysis ratas. Tuo tarpu AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonė techninės apžiūros akte bei praėjus trims mėnesiams po eismo įvykio UAB „Juta“ sudarytoje remonto sąmatoje nurodyta žymiai daugiau keistinų automobilio detalių ir atliktų remonto darbų. Pareiškėjas nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų, taip pat nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. 2010 m. vasario 4 d. Transporto priemonių draudimo liudijime buvo nustatyta, kad išmokant draudimo išmoką turi būti taikoma besąlyginė 400 litų franšizė, tačiau ji nebuvo išskaičiuota iš vairuotojui išmokamos draudimo išmokos. Šią sumą pareiškėjas sumokėjo tam neturėdamas teisinio pagrindo ir negali reikalauti šios sumos regreso tvarka iš Kauno miesto savivaldybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą (b. l. 141–142) rėmėsi teisės aktų nuostatomis, numatančiomis savivaldybių pareiga prižiūrėti, taisyti nuosavybės teisėmis joms priklausančius viešuosius kelius ir gatves, užtikrinti jose saugų eismą (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktas, CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškosios funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa (toliau – ir Programa). Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 447 3 punktu nustatyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija, kuri yra Programos finansavimo ir administravimo vykdytoja, yra Lietuvos automobilių kelių direkcija. Vykdydamas tesiės aktų reikalavimus, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria Programos lėšų (2010 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. V-55 skyrė atsakovui 10 779,2 tūkst. Lt.).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 151–156) skundą tenkino iš dalies: priteisė AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 3 942,36 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 3 942,36 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. vasario 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, dėl kurios atlyginimo pareiškėjas kreipėsi subrogacijos (subrogacija – tai subjektų pasikeitimas prievolėje) pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsniu pagal kurį, jei draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pareiškėjas šiuo pagrindu prašė priteisti iš atsakovo 4 342,36 Lt turtinę žalą.

Teismas nustatė, kad K. B. 2011 m. sausio 22 d. apie 17.30 val. vairuodamas jam priklausantį automobilį VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prospekte, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais, apgadindamas vairuojamą automobilį. Iš eismo įvykio vietos schemos (b. l. 55–56, 139), Transporto priemonės techninės apžiūros akto (b. l. 8), Transporto priemonės papildomos techninės apžiūros akto (b. l. 9), Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Kauno AVPK Kelių policijos valdyba) nutarimo nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos (toliau – ir ATP byla) teisenos (b. l. 10), Jiezno UAB „Juta“ sudarytos automobilio remonto sąmatos ir (b. l. 11–14), UAB „Juta“ PVM sąskaitos–faktūros (b. l. 15) teismas nustatė, kad buvo apgadintos automobilio dešinės pusės priekinė ir galinė padangos, priekinis dešinės pusės: ratlankis, skersinė svirtis, guoliamentė, amortizatorius ir galinis dešinės pusės ratlankis. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 16–17), kuri, turėdama teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla apskaičiavo trečiojo suinteresuoto asmens patirtus nuostolius ir kompensavo juos, išmokėdama automobilio savininkui draudimo išmoką – 4 524,54 Lt (b. l. 19).

Teismas vadovavosi CK 6.1015, 6.246-6.249 ir 6.271 straipsniais. Pažymėjo, kad valstybės ( savivaldybės) pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai (valstybės, savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir, tuo pačiu, priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu pagal kurį viena iš savivaldybėms priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Savivaldybių funkcijos – tai Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos (VSĮ 3 str. 8 d.). Paminėta savivaldybės funkcija atskleidžiama ir specialiame įstatyme, o būtent Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte, kuriame įtvirtinta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims.

Pagal Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktą, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą.

Neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42 punktas). Taip pat nustatyta, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (Kelių priežiūros tvarkos aprašo 2 punktas).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

CK 6.266 straipsnyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Remdamasis minėtomis teisės aktų normomis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas yra kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstina dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo.

Teismas nustatė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir Kelių eismo taisyklės) nuostatas. Kauno AVPK Kelių policijos valdybos nutarimu (b. l. 10) nutarta nepradėti ATP bylos teisenos, kadangi vairuotojo K. B. veiksmuose nenustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nurodyta, kad vairuotojas negalėjo iš anksto numatyti kelio duobės išmatavimų (skersmuo 0,40 m, gylis 0,20 m. Byloje nėra ginčo, kad kelio duobė (duomenys neskelbtini) prospekte ties namu Nr. 102, Kaune, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Policijos pareigūnas R. N., nuvykęs į įvykio vietą, tarnybiniame pranešime nurodė, kad K. B. (duomenys neskelbtini) prospekte, važiuodamas pirma eismo juosta, nepastebėjęs kelyje esančios smegduobės, į ją įvažiavo, prakirto automobilio dešinės pusės priekinį ratą (b. l. 139). Policijos pareigūnas A. K., nuvykęs į įvykio vietą, eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus (b. l. 139). Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą, o objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų lėmę autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nebuvo pateikta, todėl išvadoms, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad kelio danga buvo nenuvalyta, slidi, duobė buvo po nenuvalytu kelio paviršiumi (šių aplinkybių neginčijo ir atsakovo atstovė), todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės ir įrodymai paneigia atsakovo argumentus dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp automobilio sugadinimų ir įvykio.

Teismas nustatė, kad byloje yra įrodytas žalos dydis. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, byloje nepateikta. Atsakovo motyvą, kad automobilis buvo suremontuotas 2011 m. balandžio 8 d., t. y. praėjus po įvykio daugiau kaip dviem mėnesiams, teismas vertino neturinčiu reikšmės ginčo esmei, nes šiuo atveju reikšmingos aplinkybės yra tai, kokie ir kada yra nustatyti automobilio apgadinimai bei jų atsiradimo aplinkybės.

Pareiškėjas turtinę žalą kildina iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, taip užtikrinant saugų eismą.

Remdamasis byloje surinktais įrodymais, teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovas neužtikrino (duomenys neskelbtini) prospekto tinkamos priežiūros, jo remonto ir saugaus eismo, dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui K. B. priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Konstatavęs, kad yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, teismas pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pripažino pagrįstu ir tenkintinu.

CK 6.251 straipsnio dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, kuri suteikia teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Aplinkybių, įgalinančių būtent šiuo aspektu sumažinti nuostolių dydį, teismas nenustatė.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjo prašomą atlygint žalą 4 342,36 Lt sudaro draudimo išmoka – išlaidos sumokėtos už automobilio remontą (atėmus 182,18 Lt nusidėvėjimą medžiagoms (b. l. 11–15). Teismas pažymėjo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis (b. l. 8–9, 11–15). Atsižvelgęs į tai, kad draudėjas K. B. draudimo sutartį sudarė su besąlygine 400,00 Lt franšize, kuri reiškia apdrausto asmens patirtų nuostolių dalį, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui atlygina jis pats (b. l. 16–17), teismas nusprendė, jog ši suma turi būti išskaičiuota iš prašomos atlyginti žalą sumos. Todėl teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 942,36 Lt (4 342,36 Lt – 400,00 Lt = 3 942,36 Lt) žalos atlyginimą .

Spręsdamas pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, teismas vadovavosi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kuriai sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Reikalavimas dėl palūkanų priteisimo šiuo atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto (Kauno miesto savivaldybės) deliktinės prievolės nevykdymo. Remdamasis šiais argumentais, teismas priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamas nuo 3 942,36 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. vasario 13 d.) (b. l. 4–6) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2714/2012).

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teismui pateikta sąskaita už advokato padėjėjo teisinę pagalbą (b. l. 23–27) neidentifikuoja realiai turėtų pareiškėjo išlaidų, teismas pareiškėjo reikalavimo dėl išlaidų už teisines paslaugas atlyginimo nesprendė. Pažymėjo, kad tai netrukdo pareiškėjui ABTĮ nustatyta tvarka kreiptis dėl aptariamų išlaidų atlyginimo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 161–167) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Be to, atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo skundžiama dalimi, remiasi šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str., 86 str.), kadangi neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, turėjusias reikšmės tariamo eismo įvykio kilimui ir jo eigai, neištyrė pateiktų įrodymų tinkamumo, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundą patenkino iš dalies.

2. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netyrė eismo įvykio aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad policija užfiksavo tik automobilio dešinės pusės rato sugadinimą, o po dviejų mėnesių remontuojant automobilį buvo įtrauktos ir kitos detalės, nevertino paties vairuotojo veiksmų, jo kaltės dėl patirtos žalos. Pasak apelianto, tai, jog vairuotojas nesugebėjo išvengti kliūties kelyje, bei automobilio apgadinimo mastas įrodo, kad jis nesilaikė Kelių eismo taisyklėse ir CK 6.270 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir būtent jo neatsargumas lėmė žalos atsiradimą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl civilinė atsakomybė turėtų būti mažinama, atsižvelgiant į šalių kaltės dydį, arba atsakovas turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

3. Byloje nėra duomenų, kad automobilio sugadinimai, už kuriuos pareiškėjas išmokėjo draudimo išmoką, atsirado būtent dėl įvažiavimo į pareiškėjo nurodytą duobę. Apelianto nuomone, remiantis Žalos nustatymo taisyklių 38, 40 punktų nuostatomis, pareiškėjo pareiga buvo atlikti apgadinto automobilio ekspertizę, įvertinant automobilio sugadinimus eismo įvykio metu ir nustatant žalos dydį. Byloje nėra duomenų, kad sugadinta transporto priemonė iš karto po eismo įvykio buvo apžiūrėta, nustatyti automobilio apgadinimai, nusidėvėjimas ir apskaičiuotas nuostolio dydis pareiškėjo paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų, kurie aiškiai konstatuotų, kad automobilio apgadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į duobę.

4. Pareiga taisyti (remontuoti) kelius ir užtikrinti saugų eismą juose negali būti suabsoliutinta. Ši pareiga turėtų būti vertinama CK 6.270 straipsnio ir Kelių eismo taisyklėse įtvirtintos vairuotojo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai kontekste. Kauno miesto gatvės yra tvarkomos pagal turimas lėšas, nes finansavimas yra nepakankamas. Lietuvos automobilių kelių direkcija, kuriai priskirta funkcija kontroliuoti, ar tinkamai panaudojamos lėšos, nėra nustačiusi, jog Kauno miesto gatvių tvarkymas atliekamas netinkamai. Teismas į tai neatsižvelgė.

5. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, be to, savivaldybės atsakomybė šiuo atveju kildinama iš viešojo administravimo veiklos, todėl tokiuose santykiuose palūkanos negali būti priteisiamos.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas (b. l. 173–175) grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje esančiame Transporto priemonių draudimo liudijime nustatyta, kad sutarties sudarymo metu automobilis sugadinimų ar defektų neturėjo. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad iki 2011 m. sausio 22 d. automobilis būtų dalyvavęs eismo įvykyje. Šios aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad iki 2011 m. sausio 22 d. automobilis buvo nepriekaištingos techninės būklės.

2. Byloje esantys Transporto priemonės techninės apžiūros ir Transporto priemonės papildomos techninės apžiūros aktai pasirašyti AB „Lietuvos draudimas“ Transporto žalų vertintojo E. B.. Tai reiškia, kad nuostolių dydį atveju nustatė draudikas AB „Lietuvos draudimas“.

2. Apeliantas netinkamai taiko Žalos nustatymo taisyklių teisės normas. Šios taisyklės reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Nagrinėjamu atveju trečiojo suinteresuoto asmens automobilis buvo apdraustas savanoriškuoju transporto priemonių draudimu , todėl apelianto argumentai dėl Žalos nustatymo taisyklių yra nepagrįsti.

3. Apeliantas abstrakčiai teigia, kad pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau konkrečiai nenurodo tokių įrodymų. Tokiu būdu apeliantas sąmoningai riboja pareiškėjo teisę pateikti atsikirtimus į apeliacinio skundo argumentus, t. y. piktnaudžiauja administraciniu procesu.

4. Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 19 punkte nustatyta, kad turto apžiūrėjimo akte arba žiniaraštyje nurodoma vertinamo turto adresas, savininkas, kiti turto teisinio ir fizinio identifikavimo duomenys, apžiūrėjimo data, turto fizinė būklė. Tai reiškia, kad automobilio apžiūrėjimo aktuose pareiškėjas neprivalėjo pateikti išvados dėl automobilio apgadinimo priežasčių.

5. Atsakovas neužtikrino jam priklausančio (duomenys neskelbtini) prospekto tinkamos būklės palaikymo, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Byloje nėra įrodymų, kad vairuotojas K. B. buvo neatsargus. Atsakovas šį argumentą grindžia vien prielaida.

6. 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimas atitinka teismų praktiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 171–172) iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl 4 342, 36 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurią prašė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės, vadovaudamasis CK 6.266 straipsnio 1 dalies, 6.1015 straipsnio ir 6.271 straipsnio nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ (draudiko) ir trečiojo suinteresuoto asmens K. B. (draudėjo) 2010 m. vasario 10 d. buvo sudaryta transporto priemonių draudimo sutartis vieneriems metams, kuria buvo apdraustas automobilis VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Draudimo sutartis). 2011 m. sausio 22 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini) prospekte, ties namu Nr.102, Kaune, įvyko eismo įvykis - draudėjas, vairuodamas šį automobilį, įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamojoje dalyje, nepažymėtą jokiais įspėjimo apie kliūtį ženklais, apgadindamas automobilį. Draudikas, laikydamasis Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr.021 (2009 m. rugsėjo 30 d. redakcija) ir Draudimo sutarties sąlygų, minėtą įvykį pripažino draudiminiu ir, atsižvelgdamas į žalos nustatymo dokumentus, išmokėjo 4524,54 Lt draudėjo automobilį remontavusiai UAB „Juta“, pateikusiai remonto darbų sąmatą ir PVM sąskaitą faktūrą šiai sumai.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogacija), 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t. y. nenugalima jėga arba nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešajame registre nurodytas kaip jų savininkas. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Pareiškėjas Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio pagrindu reikalauja priteisti draudėjo nuostolių dėl sugadinto automobilio atlyginimo sumos (4 524, 54 Lt ) dalį - 4 342, 36 Lt (4 524, 54 Lt – 182, 16 Lt nusidėvėjimas medžiagoms) iš atsakingo už padarytą žalą asmens – kelio, kuriame buvo sugadintas draudėjo automobilis, savininko Kauno miesto savivaldybės.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t.y. sumažino priteistiną sumą 400 Lt (Draudimo sutartyje numatyta besąlygine išskaita). Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, materialiųjų ir proceso teisės normų taikymu, teigia, kad pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas visiškai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014, atsižvelgdama į tai, kad įstatymu nustatyta, jog vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms (Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), konstatavo, kad atsakovui (savivaldybei) nepateikus įrodymų, kad žala atsirado dėl CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo), būtent atsakovas (savivaldybė), kaip inžinerinio statinio – kelio - savininkas yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens (sugadinto automobilio vairuotojo jam įvažiavus į kelyje buvusią ir jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą duobę) patirtą žalą (CK 6.266 straipsnis). Apeliacine tvarka tikrinama byla pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisę visiškai analogiška minėtai administracinei bylai, todėl atsižvelgtina į šioje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktą teisės normų aiškinimą (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).

Teismų praktikoje dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalies taikymo, be kita ko, yra pažymėta, kad šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Teismų praktikoje statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre kaip savininkas (valdytojas). Norint šią prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Byloje nėra ginčo dėl to, kad gatvė, kurioje įvyko nagrinėjamam ginčui aktualus 2011 m. sausio 22 d. eismo įvykis, yra atsakovo nuosavybė.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytų įstatymų ( Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas) ir jas įgyvendinančio poįstatyminio teisės akto (Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12 punkto) normomis pagrįstai ir teisingai nurodė, kad pagal minėtas teisės aktų normas savivaldybėms (šio ginčo atveju atsakovui Kauno miesto savivaldybei) nustatyta pareiga prižiūrėti, taisyti nuosavybės teisėmis joms priklausančius viešuosius kelius ir gatves, užtikrinti jose saugų eismą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal šias materialinės teisės normas atsakovas ginčui aktualioje vietoje neatliko minėtų kelio savininko pareigų. Pažymėtina, kad atsakovas CK 6.266 straipsnio 1 dalies taikymo prasme neįrodė, kad šiuo konkrečiu atveju buvo kuri nors iš CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, kuri atleistų atsakovą (ginčui aktualios eismo įvykio vietos kelio savininką) nuo pareigos atlyginti pareiškėjo nurodytą žalą.

Be pirmosios instancijos teismo paminėtų teisės normų, ginčo atveju yra aktualus ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnis, kuris nustato saugių eismo sąlygų užtikrinimo keliuose priemones. Pagal šio įstatymo 7 dalį kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

Kelių įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, kad kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Minėtoje įstatymo normoje nurodyta tvarka nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu Vyriausybės patvirtintu Kelių priežiūros tvarkos aprašu. Šio Aprašo 12 punkte, be kita ko, nurodyta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi.

Pabrėžtina, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkte įtvirtinta kelio savininko (valdytojo) pareiga atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad atsakovas ginčui aktualioje Kauno miesto gatvėje ((duomenys neskelbtini) pr. ties namu Nr. 102) neatliko pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintų kelio savininko (valdytojo) pareigų: nesutaisė gatvės važiuojamojoje dalyje atsiradusios duobės. Be to, duobė nebuvo paženklinta įspėjamaisiais ženklais, įspėjančiais eismo dalyvius apie kliūtį kelyje. Tai lėmė, kad esant minėtoms aplinkybėms ir vykstant intensyviam eismui (eismo įvykis 17.20 val.), kai vairuotojui dėl didelių transporto srautų objektyviai pasunkėja galimybė pamatyti kelio defektą apie kurį neinformuoja įspėjamieji kelio ženklai, automobilio VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas K. B. įvažiavo į minėtą duobę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Kauno AVPK Kelių policijos valdybos surinktos eismo įvykio medžiagos duomenis, kad ginčui aktuali duobė buvo po nenuvalytu kelio paviršiumi, todėl galimybė ją pastebėti buvo ypač apsunkinta. Esant minėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms Kauno miesto savivaldybei (kelio savininkui) CK 6.266 straipsnio prasme ir šio ginčo atveju nesant CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, kurias turi įrodyti statinio savininkas, konstatuotina, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio statinio – kelio savininkas, yra atsakingas už draudėjui priklausančiam automobiliui padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią draudėjui 2011 m. sausio 22 d.17.30 val. apdraustu automobiliu įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, apie kurią (kliūtį kelyje) vairuotojai kelio savininko nebuvo įspėti jokiais įspėjamaisiais ženklais. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, esą dėl eismo įvykio yra kaltas vairuotojas ir dėl atsakovo (kelio savininko) atleidimo nuo civilinės atsakomybes, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriuose reiškiamos abejonės dėl trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui nustatytų sugadinimų ryšio su ginčui aktualiu kelio defektu (duobe), paneigia pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymai (ABTĮ 57 str. 6 d.). Pabrėžtina, kad eismo įvykio faktas yra užfiksuotas teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. kompetentingos institucijos (policijos) pareigūnams (Kauno AVPK Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registracijos skyriaus patruliams) policijos budėtojo nurodymu pagal gautą pranešimą apie eismo įvykį išvykus į įvykio vietą, ją apžiūrėjus ir atikus veiksmus, kuriuos policijos patrulis turi atlikti eismo įvykio vietoje pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukciją (ginčui aktualiu laiku galiojo 2007 m. gruodžio 10 d.

įsakymo Nr. 5-V-804 redakcija), tarp jų: sudaryti (nubraižyti) patvirtintos formos blanke eismo įvykio vietos schemą; apžiūrėti transporto priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir schemoje aprašyti jų apgadinimus; surašyti tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyti visas eismo įvykio aplinkybes, vairuotojų, nukentėjusiųjų, liudytojų duomenis, rastus daiktus ir pėdsakus, eismo, meteorologines sąlygas ir kt. Nagrinėjamu atveju policijos patruliai operatyviai (maždaug per 10 min.)nuo pranešimo gavimo atvyko į eismo įvykio vietą ((duomenys neskelbtini) pr. ties namu Nr.102, Kaune), kurioje rado draudėjo automobilį sugadintu priekiniu dešiniuoju raštu (trūkęs ratlankis, pramušta padanga), sudarė eismo įvykio schemą, užfiksuodamas eismo įvykio situaciją (duobę kelio važiuojamojoje dalyje, jos matmenis, sugadinto automobilio padėtį pervažiuotos duobės atžvilgiu, automobilio sugadinimus).

Policijos surinktoje medžiagoje nėra duomenų, kad duobė kelyje buvo kaip nors pažymėta (aptverta ar pastatyti kokie nors įspėjantys vairuotojus apie kliūtį kelyje ženklai). Surinktą medžiagą išnagrinėjo AVPK Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registracijos skyriaus specialistas ir priėmė nutarimą nepradėti ATP bylos teisenos, nes vairuotojo veiksmuose nenustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Abejoti policijos pareigūnų užfiksuotais teisės aktų nustatyta tvarka duomenimis nėra jokio pagrindo. Taigi, automobilio sugadinimo faktas, vieta ir priežastis (duobė atsakovui priklausančiame kelyje ) byloje yra nustatyti leistinais ir patikimais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, pagrįstai nustatė, kad turtinės žalos pareiškėjui faktas yra įrodytas į bylą pateiktais įrodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytą aplinkybę, jog draudikas ir trečiojo suinteresuoto asmens automobilį remontavusi Jiezno UAB „Juta“ nustatė daugiau trečiojo suinteresuoto asmens automobilio sugadinimų, nei užfiksavo policija įvykio vietoje, nėra pagrindo vertinti, kad įrodymai, kuriais yra grindžiama žala, yra prieštaraujantys, ar nepatikimi. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad esant tokio pobūdžio automobilio sugadinimui, kokį užfiksavo įvykio vietoje policijos pareigūnai trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui (dėl automobilio įvažiavimo į duobę trūkęs ratlankis, pramušta padanga), su šiuo įvykiu susijusių automobilio sugadinimų mastas ir nuostoliai (keistinos, remontuotinos dalys) galėjo būti nustatyti nuėmus sugadintą ratą ir apžiūrėjus automobilį detaliau. Policijos pareigūnai eismo įvykio vietoje užfiksavo išorinius (akivaizdžiai matomus) automobilio sugadinimus, kurių aprašymas (trūkęs ratlankis, pramušta padanga) suteikia pagrindą išvadoms, kad smūgis į duobę kelyje buvo stiprus. Byloje yra duomenys apie tai, kad draudiko žalų vertinimo specialistas apžiūrėjo trečiojo suinteresuoto asmens automobilį du kartus, t. y. 2011 m. sausio 22 d. ir pakartotinai. Iš įrašų apžiūros aktuose yra pagrindas spręsti, kad pakartotinė apžiūra yra susijusi su automobilio sugadinimais, kurie buvo nustatyti nuėmus sugadintą ratą.

Byloje nustatyta, kad trečiojo suinteresuoto asmens automobilį remontavo Jiezno UAB „Juta“. Iš remonto įmonės sudarytos remonto sąmatos Nr. 0006 turinio matyti, kad ji 2011 m. balandžio 8 d. buvo sudaryta remiantis AUDATEX programa, t. y. nuostolių sureguliavimo srityje (draudikų, remonto įmonių, ekspertų) naudojamu skaičiavimo moduliu, kuris pagal konkrečios transporto priemonės ir jos sugadinimų duomenis apskaičiuoja sugadintos transporto priemonės atkūrimo kaštus, į kuriuos, be keistinų detalių ar jų remonto darbų, įskaitomi atitinkami išardymo, surinkimo, dažymo darbai ir jiems atlikti reikalingų laiko sąnaudų įvertinimas (šių darbų atlikimo kaina).

Sugadintos transporto priemonės atkūrimo (remonto) į iki pažeidimo buvusią padėtį kaštų nustatymas naudojant AUDATEX sistemą yra įteisintas Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos respublikos finansų ministro ir susisekimo ministro bendru įsakymu (2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101), 36, 54,55 punktuose. Pagal minėtu būdu apskaičiuotus sugadinto automobilio atkūrimo (remonto) kaštus (remonto sąmatą) Jiezno UAB „Juta“ išrašė PVM sąskaitą – faktūra tai pačiai, t.y. remonto sąmatoje nurodytai 4 524,54 Lt (įskaitant PVM) sumai.

Draudikas (pareiškėjas) šią sumą 2011 m. gegužės 3 d. pervedė į Jiezno UAB „Juta“ sąskaitą. Remiantis AUDATEX programa, kurios vartojimas transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštų apskaičiavimo ir nuostolių sureguliavimo srityje yra numatytas teisės aktu, parengtas trečiojo suinteresuoto asmens automobilio grąžinimo į buvusią iki sugadinimo padėtį remonto dokumentas (automobilio remonto sąmata), kuriame detalizuoti visi automobilio atstatymo kaštai, yra leistinas ir tinkamas įrodymas (ABTĮ 57 straipsnis) sprendžiant pareiškėjo iškeltą CK 6.1015 straipsnio pagrindu ginčą dėl žalos atlyginimo.

Remonto sąmatoje detaliai išvardyti transporto priemonės remonto darbai, t.y. pakeistos automobilio dalys ir remonto darbai. Iš remonto sąmatos matyti, kad visos dalys, kurios buvo pakeistos, yra automobilio dešinėje pusėje, t.y. toje pusėje, kuria automobilis įvažiavo į duobę kelyje, ir yra susiję su sugadinimų dešiniojo rato srityje (pakeista skersinė svirtis, guolio korpusas, amortizatorius, stebulė/guolis, ratlankis, padanga) pašalinimu, taip pat buvo pakeista dešinioji galinė padanga (jos sugadinimą draudikas užfiksavo 2011 m. sausio 22 d. apžiūros akte).

Remonto sąmatoje taip pat detaliai išvardyti automobilio remonto darbai (ardymas, surinkimas, dažymas, reguliavimas) ir jų kaina pagal laiko šiems darbams atlikti sąnaudas. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad automobilio remonto sąmata sudaryta praėjus daugiau nei dviems mėnesiams po 2011 m. sausio 22 d. eismo įvykio, nagrinėjamo ginčo atveju neturi jokios reikšmės ir nepaneigia remiantis įrodymais nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos ištirtų įrodymų visuma ir jais pagrįstos teismo išvados yra motyvuotos, teisingos ir patvirtina, kad ginčui aktualus automobilis buvo apgadintas būtent tomis aplinkybėmis ir toje vietoje, kuri užfiksuota 2011 m. sausio 22 d. eismo įvykio vietos apžiūros dokumentuose, o trečiojo suinteresuoto asmens automobilis buvo remontuojamas būtent dėl šiame eismo įvykyje patirtų jo apgadinimų.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą – t. y. padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Atsakovo argumentai abejojant dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini. Apeliantas nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kad trečiojo suinteresuoto asmens automobilio remonto sąmatoje nurodyti jo remonto kaštai nėra susiję su jo grąžinimu į padėtį, buvusią iki 2011 m. sausio 22 d. eismo įvykio, kurio priežastis – įspėjamaisiais ženklais nepažymėta duobė atsakovui nuosavybės teise priklausančiame statinyje (kelio važiuojamojoje dalyje).

Dėl žalos nustatymui taikytinų teisės aktų pabrėžtina, kad apelianto nurodytos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą įgyvendinantis teisės aktas. Tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens buvo sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis. Todėl apelianto nurodytomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis pareiškėjas (draudikas), nustatydamas nuostolius draudėjui dėl sugadinto automobilio, neturėjo vadovautis.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste primena, kad pareiškėjo (draudiko) ir trečiojo suinteresuoto asmens (draudėjo) teisinius santykius nustatant žalą, susijusią su draudžiamuoju įvykiu, Draudimo įstatymo ir CK normų nustatyta tvarka reglamentavo Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021 ir Draudimo sutartis.

Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimą, konsultavimą draudimo ir perdraudimo klausimais, tarpininkavimą sudarant pensijų kaupimo (išskyrus papildomą savanorišką kaupimą) sutartis, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymą, kvalifikacijos kėlimą, nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto vertinimą. Taigi įstatymų leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo bendrovės atlieka draudžiamo turto vertinimą. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio skyriaus normos. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo taisyklių sąlygas, šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia žalos nustatymo tvarka (90 str. 1 d. 8 p.).

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. CK nustato, kad draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.991 straipsnį, kuris nustato draudimo liudijimo (poliso) turinį, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti nurodyta: draudimo grupė, draudimo rūšies taisyklių pavadinimas ir numeris; draudimo rūšis; įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str. 1 d. 14, 8, 10 p.).

Iš pateikto į bylą Transporto priemonių draudimo liudijimo matyti, kad 2010 m. vasario 10 d. sudarant automobilio Draudimo sutartį, CK 6.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisykles Nr.021 (2009 m. rugsėjo 30 d. redakcija). Minėtų Taisyklių, kurios pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis, be kita ko, yra nustatyta nuostolio nustatymo, draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Pagal Taisyklių Nr.021 10.1 punktą nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis surašytu transporto priemonės apžiūros protokolu, gautais iš apdraustojo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais įvykio priežastims bei aplinkybėms ir nuostolio dydžiui nustatyti, atsižvelgdamas į draudiko sudarytą atkūrimo išlaidų sąmatą, sąskaitas, dokumentus, draudimo sutarties sąlygas, kitus galiojančius teisės aktus. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Taisyklių Nr.021 11.1 punktas nustatė, kad draudimo išmoka transporto priemonės sugadinimo atveju apskaičiuojama pateikus remonto išlaidų sąmatas- nuostolio dydžio, bet ne daugiau kaip draudimo suma. Iš minėto įstatymais nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui (draudikui) pagal Draudimo įstatymą suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto (šiuo atveju transporto priemonės) vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir vertinimą, siekiant nustatyti nuostolio dydį kai įvyksta draudiminis įvykis. Pažymėtina ir tai, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Todėl apelianto argumentai dėl kokių nors kitų (ne draudimo įmonės) ekspertų ir (ar) turto vertintojų paskyrimo yra nepagrįsti ir atmestini.

Iš minėtų Draudimo įstatymo (3 str. 2 d., 90 str. 1 d. 8 p.) nuostatų bei jas įgyvendinančių Taisyklių Nr. 021, kuriuose buvo detaliai sureglamentuota nuostolio nustatymo, draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, matyti, kad draudėjo automobilio nuostolių dėl jo sugadinimo dydis draudiko buvo numatytas pagal kompetenciją ir laikantis nustatytos tvarkos.

Apelianto argumentai, su savivaldybės finansine padėtimi, atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo dalyką ir ribas, nenagrinėtini.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. vasario 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir pagrįstai priteisė jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62-1119/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos 3 d. Nr. A556-992/2014; 2014 m. liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014; 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662-1132/2014 ir kt.).

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo nurodytas proceso teisės normas (ABTĮ 57 str. 6 d., 86 str.). Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad, priešingai nė teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, ištyrė ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė ištirtų įrodymų analize ir teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Teisėjų kolegijai dėl pirmosios instancijos teismui pateiktų į rodymų leistinumo ir patikimumo abejonių nekyla, o atsakovo apeliaciniame skunde reiškiamos abejonės grindžiamos ne įrodymais, o prielaidomis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas