A-533-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-533-442-2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05032-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad žalą patyrė nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. liepos 11 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2013 m. spalio 3 d.

Pabrėžė, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo patalpintas 2012 m. lapkričio 26 d. (karantino kamerą), kurioje buvo laikomas kartu su dar 5 asmenimis. Jis yra nerūkantis, tačiau kameroje kartu buvę asmenys rūkė. Vėliau buvo perkeltas į kamerą Nr. 189, kurioje buvo laikomas su 3 asmenimis. Kitose kamerose, kurių plotas 8 kv. m, jis buvo laikomas taip pat su 3–4 asmenimis, tokiu būdu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jog vienam asmeniui kameroje turi būti užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas. Taip pat laikant jį karantino kameroje nebuvo išduodama visa priklausanti patalynė, tik paklodė ir užvalkalas pagalvei, o antklodei užvalkalas nebuvo išduotas. Kamerose, kuriose buvo kalinamas, buvo tarakonų, bloga ventiliacija, didelė drėgmė, trūko oro, blogas dieninis apšvietimas, nuo sienų luposi tinkas, staliukas mažas, todėl nebuvo galimybės valgyti prie stalo, negalėjo fiziškai pailsėti. Dėl to pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negalėjo pailsėti, pablogėjo jo sveikata: nusilpo regėjimas, susirgo odos ligomis, pradėjo blogai miegoti. Dėl to kreipėsi į medikus. Neigiamas poveikis jo sveikatai buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ar momentinis, ateityje jam bus reikalinga akių operacija. Pablogėjus sveikatai, pradėjo jausti baimę aplinkai, negali laisvai bendrauti su aplinkiniais, šeimos nariais, tai turėjo įtakos ir socialinių ryšių nutraukimui. Marijampolės pataisos namuose mokosi suaugusiųjų mokymo centre, tačiau dėl neigiamų faktorių jam sunku bendrauti su mokytojais, trūksta dėmesio, koncentracijos, tai neigiamai atsiliepia mokslų vertinimui ir kokybei. Pažymėjo, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5, 8 straipsnių nuostatos, pažeista konstitucinė teisė į orumą. Pareiškėjui buvo padaryta žala, kurią vertina po 100 Lt už kiekvieną kalinimo žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis ir nepriimtinomis sąlygomis dieną.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI–K, atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3.6 kv. m ploto. Pareiškėjas per ginčijamą laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, tačiau laikotarpiais nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. kovo 5 d. ryto, 2013 m. birželio 13 d. ryte, 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugpjūčio 9 d., 2013 m. rugsėjo 27 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą.

Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 26 d. kameroje Nr. 116, kai jis buvo atvežtas į Lukiškių TI–K, buvo išduota: čiužinys, pagalvė, antklodė, patalynė, puodukas, 2 dubenėliai ir šaukštas. Paklodės, užvalkalų ir rankšluosčio jis atsisakė ir pasirašė kameros kortelės lape prašydamas leisti naudotis nuosava patalyne. Atkreipė dėmesį, jog, jei asmuo perkraustomas į kitas kameras, išduotą patalynę nešasi, tačiau kortelėje apie tai nėra pažymima. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI–K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, jos vėdinamos natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Taip pat nurodė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimų sveikatos istorijoje nėra pažymėta, išskyrus vienkartinį kreipimąsi pas psichiatrą dėl miego sutrikimo. Dėl pablogėjusio regėjimo pareiškėjas į medikus nesikreipė. Pabrėžė, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remdamasis byloje surinktais įrodymais nustatė, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiais, 244 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas. Taip pat nurodė, jog iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog kamerose, kuriose per minėtą laikotarpį buvo kalinamas pareiškėjas, santykinė oro drėgmė atitiko Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, pareiškėjo kalinimo laikotarpiu kamerų vėdinimo pažeidimų nenustatyta. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, buvimo Lukiškių TI-K būtų skundęsis dėl blogos kameros ventiliacijos, drėgmės ir pan. Pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo išduodama patalynė, nėra įrodyti.

Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui (iš viso 244 dienos), į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sprendė, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 000 Lt.

III. Pareiškėjas K. D. apeliaciniame skunde ir papildytame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo 48 880 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas daug kartų kreipėsi į medikus ir neįvertino, jog pareiškėjas dėl teisės aktų pažeidimų turėjo sveikatos sutrikimų;

2. pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis;

3. pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis buvo nepagrįstai sumažintas, jis neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, pažeidžia asmenų lygybės principą, diskriminuoja pareiškėją ir tai yra nesuderinama su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad jo teigimu, buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje, t. y. iš esmės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka ir išdėstė savo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą išreikalauti visus reikalingus dokumentus, tarp jų ir pareiškėjo ligos istoriją, iš Lukiškių TI-K. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Taigi iš šios teisės normos darytina išvada, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kurias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui taip pat nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Asmuo, teikiantis prašymą dėl įrodymo išreikalavimo, turi pagrįsti savo prašymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas abstrakčiai prašo išreikalauti visus reikalingus dokumentus, tačiau nenurodo, kokia konkrečiai informacija turėtų būti išreikalauta, kokias konkrečiai aplinkybes pareiškėjas norėtų jos pagrindu įrodinėti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamoje byloje yra pateikti pareiškėjo skunde nurodyti dokumentai, tarp jų ir išrašai iš pareiškėjo ligos istorijos (b. l. 58–61, 74–94). Pareiškėjas nenurodė dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismui nepateikė pagrįsto prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkintinas.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog atskirais laikotarpiais, t. y. iš viso 244 dienas pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Taigi, pareiškėjui tenkantis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Pagrįsdamas neturtinės žalos faktą, be kalinimo per mažo ploto kamerose, pareiškėjas nurodė ir tai, jog kameros neatitiko higienos reikalavimų (netinkamas apšvietimas, ventiliacija, drėgmė), kamerose buvo tarakonų, pareiškėjui nebuvo išduodama patalynė. Patikrinusi bylą pagal ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas taisykles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtais aspektais pirmosios instancijos teismas teisingai vertino turinčias reikšmės bylai faktines aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, todėl šioje dalyje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, todėl jų iš naujo nekartoja.

Dėl pareiškėjo kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis, pažymėtina, kad Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tuo tarpu šio straipsnio 4 dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Be to, Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.).

Kita vertus, teisėjų kolegijai vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų padarytus suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kameroje asmenys rūkė. Pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, jis argumentų, kad kartu su juo kameroje esantys nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma atsakovui žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, jog dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad dėl rūkymo kamerose būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo sveikatos sutrikimus, atsiradusius dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Bylos duomenimis (b. l. 74–94) nustatyta, jog pareiškėjas buvimo Lukiškių TI–K metu skundėsi sveikatos sutrikimais, kreipėsi į gydytojus, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai pasireiškė dėl byloje nustatytų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog gana ilgą laiką minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma buvo pažeista, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 3 000 Lt (868,86 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas neproporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (244 dienas ploto norma neatitiko reikalavimų), į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 500 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui K. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) (5 179,20 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys