2K-219-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-219-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00152-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10;

2.1.7.4;

2.3.4.6;

2.4.2.1;

2.6.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 246 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda, 246 straipsnio 1 dalį – 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda, 208 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda, 208 straipsnio 2 dalį – 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (13 000 Lt, t. y. 3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Mokesčių inspekcija). Civiliniam ieškovui BUAB „duomenys neskelbtini“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo S. M. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant nuosprendžio dalis, kuriomis, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, S. M. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudėjus ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos Mokesčių inspekcijai. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 246 straipsnio 1 dalį (areštuoto turto paslėpimas), 208 straipsnio 2 dalį apėmus ir šią subendrintą bausmę iš dalies sudėjus su pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 246 straipsnio 1 dalį, 208 straipsnio 1 dalį S. M. paskirtomis bausmėmis, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 175 MGL (22 750 Lt, t. y. 6588,86 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos Mokesčių inspekcijai. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. M. pagal BK 246 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai perleido M. S. ir G. Ž. areštuotą ir jam patikėtą 9500 Lt (2751,39 Eur) vertės UAB „duomenys neskelbtini“ turtą:

S. M., nuo 2007 m. sausio 16 d. iki 2009 m. spalio 5 d. būdamas UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi, žinodamas, kad jam perduotas saugoti (administruoti) iš viso 49 100 Lt (14 220,34 Eur) vertės UAB „duomenys neskelbtini“ turtas (areštuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7912-535/2009 ir aprašytas antstolio I. Gaidelio 2009 m. balandžio 21 d. turto aprašu (pakeičiančiu 2009 m. balandžio 20 d. aprašą), kurio išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas (administratorius), baudžiamas įstatymuose nustatyta tvarka, nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki rugpjūčio mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas) pagal 2009 m. liepos 5 d. išrašytą ir į UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą įtrauktą UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) M. S. pardavė antstolio I. Gaidelio 2009 m. balandžio 21 d. turto aprašo 4 punkte aprašytą 2000 Lt (579,24 Eur) vertės UAB „Duomenys neskelbtini“ priklausantį fotelį; pagal 2009 m. liepos 5 d. išrašytą ir į UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą įtrauktą UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) G. Ž. pardavė antstolio I. Gaidelio 2009 m. balandžio 21 d. turto aprašo 1–2, 5–6 punktuose aprašytus UAB „Duomenys neskelbtini“ priklausančius iš viso 7500 Lt (2172,15 Eur) vertės įvairius baldus.

Taip pat jis nuteistas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl sunkios UAB „Duomenys neskelbtini“ ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė areštuotą ir jam patikėtą 21 300 Lt (6168,91 Eur) vertės UAB „Duomenys neskelbtini“ turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to kreditoriams padarė 21 300 Lt (6168,91 Eur) turtinę žalą:

S. M., nuo 2007 m. sausio 16 d. iki 2009 m. spalio 5 d. būdamas UAB „Duomenys neskelbtini“ direktoriumi, 2009 m. balandžio 21 d. UAB „Duomenys neskelbtini“ direktoriaus vardu pasirašęs antstolio I. Gaidelio 2009 m. balandžio 21 d. turto aprašą (pakeičiantį 2009 m. balandžio 20 d. aprašą) ir įsipareigojęs saugoti (administruoti) iš viso 49 100 Lt (14 220,34 Eur) vertės UAB „Duomenys neskelbtini“ turtą (areštuotą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7912-535/2009 ir aprašytą antstolio I. Gaidelio 2009 m. balandžio 21 d. turto aprašu), žinodamas, kad UAB „Duomenys neskelbtini“ ekonominė padėtis yra sunki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nes įmonė buvo nepajėgi padengti visų turimų trumpalaikių įsipareigojimų, ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartimi UAB „Duomenys neskelbtini“ iškelta bankroto byla, o jis įpareigotas BUAB „Duomenys neskelbtini“ administratoriui perduoti visą įmonės turtą, taip pat ir jam perduotą saugoti (administruoti) iš viso 49 100 Lt (14 220,34 Eur) vertės UAB „Duomenys neskelbtini“ turtą, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku bute (duomenys neskelbtini), paslėpė antstolio I. Gaidelio 2009 m. balandžio 21 d. turto aprašo 23 punkte aprašytą UAB „Duomenys neskelbtini“ priklausantį 3300 Lt (955,75 Eur) vertės baldų komplektą, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje paslėpė antstolio I. Gaidelio 2009 m. balandžio 21 d. turto aprašo 9–18, 20–22 punktuose aprašytus UAB „Duomenys neskelbtini“ priklausančius iš viso 21 300 Lt (6168,91 Eur) vertės įvairius baldus ir, 2009 m. spalio 27 d. BUAB „Duomenys neskelbtini“ administratoriui D. Š. pareikalavus pateikti šios įmonės turtą bei visus jos ūkinės finansinės veiklos dokumentus, nurodė klaidingą informaciją apie įmonės „Duomenys neskelbtini“ turtą ir pateikė tik keturis šiai įmonei priklausančius baldus.

Be to, S. M. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis dėl sunkios UAB „Duomenys neskelbtini“ ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik dviejų kreditorių reikalavimus ir dėl to likusiems kreditoriams padarė 110 835,72 Lt (32 100,24 Eur) turtinę žalą:

S. M., nuo 2007 m. sausio 16 d. iki 2009 m. spalio 5 d. būdamas UAB „Duomenys neskelbtini“ direktoriumi, žinodamas, kad UAB „Duomenys neskelbtini“ ekonominė padėtis yra sunki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nes įmonė buvo nepajėgi padengti visų turimų trumpalaikių įsipareigojimų, nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki rugpjūčio mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas) pagal UAB „duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) M. S. pardavė 33 245,39 Lt (9628,53 Eur) vertės, pagal UAB „duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) G. Ž. pardavė 77 590,33 Lt (22 471,71 Eur) vertės UAB „duomenys neskelbtini“ priklausantį turtą, taip sumažindamas pagal 2008 m. liepos 22 d. paskolos sutartis atsiradusius iš viso 110 835,72 Lt (32 100,24 Eur) UAB „Duomenys neskelbtini“ kreditorinius įsipareigojimus M. S. ir G. Ž..

Taip pat jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „Duomenys neskelbtini“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti šios įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio 2009 m. balandžio 1 d.–liepos 31 d. laikotarpiu:

S. M., nuo 2007 m. sausio 16 d. iki 2009 m. spalio 5 d. būdamas UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalį atsakingu už apskaitos organizavimą, nesilaikydamas BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1, 4 dalių, nustatančių, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, reikalavimų, 2009 m. liepos 5 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriaus vardu nurodė šios įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiam V. P. atgaline data į 2009 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitų faktūrų serija (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) blankus įrašyti realiai 2009 m. liepos 5 d. įvykusių ūkinių finansinių operacijų duomenis ir šiuos tikrovės neatitinkančius dokumentus įtraukti į UAB „duomenys neskelbtini“ 2009 m. liepos mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, taip iškreipė duomenis apie UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio mėn. turtą ir įsipareigojimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nuosprendyje nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai subendrino S. M. paskirtas bausmes pagal BK 246 straipsnio 1 dalį (areštuoto turto paslėpimas) ir 208 straipsnio 2 dalį, jas iš dalies sudėdamas (BK 63 straipsnio 4 dalis), konstatavo, kad S. M., siekdamas išvengti atsiskaityti su visais UAB „duomenys neskelbtini“ kreditoriais, tuo pačiu metu tais pačiais veiksmais paslėpdamas areštuotą ir jam patikėtą UAB „Duomenys neskelbtini“ turtą, padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose, sudarančias idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, ir už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės turi būti bendrinamos jas apimant (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl S. M. paskirtų bausmių bendrinimo, taip paskirdamas jam mažesnę galutinę subendrintą bausmę baudą ir nustatydamas jos sumokėjimo tvarką bei terminą.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino bylos aplinkybes, iškreipė jų esmę ir, nedetalizuodami, kurie konkrečiai įrodymai patvirtina kiekvieną iš jam pateiktų kaltinimų, apsiriboję tik išsamiu ištirtų įrodymų aprašymu neaiškiais, sakiniais nesuformuluotais teiginiais, formaliai konstatavo jo kaltę, padarius BK 246 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 208 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas. Dėl to, kasatoriaus teigimu, jis neteko galimybės tinkamai ir argumentuotai apskųsti teismų sprendimus, taip teismai pažeidė jo teisę į teisingą teismą ir gynybą. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo jo nurodytus kaltę paneigiančius teiginius (kad jis antstoliui leido aprašyti visus baldus, tačiau nurodė, kurie iš jų jau yra parduoti; jis rūpinosi buhalterinių dokumentų pateikimu laiku buhalteriui, tačiau neprivalėjo kontroliuoti, kaip šis atlieka savo funkcijas, ir būtent buhalterio V. P. netinkamas pareigų vykdymas šį liudytoją verčia apkaltinti jį (kasatorių); V. P. ruoštų aprašų jis nepasirašė, pasirašė tik dvi sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti duomenys atitiko tikrovę, t. y. baldai buvo perduoti; tai, kad kai kurie kreditoriai nesutiko su jo siūlomais variantais dėl atsiskaitymo, negali apriboti įmonės teisės patenkinti kitų kreditorių reikalavimų, tą jis ir padarė, be to, jis perleido tik dalį įmonės turto; įmonės skolos faktas kreditoriams, kurių reikalavimai buvo patenkinti, nėra nuginčytas; turto, už kurio paslėpimą jis nuteistas, niekas iš jo nereikalavo ir jo neieškojo) ir nepagrįstai juos vertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kasatorius teigia, kad pagal specialistų pateiktas išvadas tam tikri nustatyti pažeidimai – registrų nepateikimas, pavėluotas buhalterinių dokumentų duomenų įtraukimas į apskaitą – netrukdo nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų bei struktūros, todėl, jo nuomone, jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kurios inkriminavimui būtina įrodyti, kad negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės turto ir jos įsipareigojimų. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neigė, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo specialistų išvadomis, tariamai buvo vadovaujamasi tik specialistų paaiškinimais. Kasatoriaus teigimu, specialistų išvados, patvirtinančios, kad jis per vienerius metus sumažino įmonės nuostolį, paneigia teismų konstatuotas aplinkybes, jog jis sudarinėjo įmonei nuostolingus sandorius ir nesiėmė jokių veiksmų įmonės veiklos rezultatams pagerinti.

Kasatorius, aptardamas nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kurie, jo vertinimu, patvirtina susiklosčiusius civilinius, o ne baudžiamuosius santykius, nes niekieno civilinių teisių gynimas nebuvo apsunkintas, siekį atlyginti kreditoriams įmonės padarytą žalą, o ne tyčinį bankrotą, įmonės turto neslėpimą, buhalterinės apskaitos pažeidimų įmonėje nebuvimą ir dėl to galimybę nustatyti įmonės veiklos rezultatus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo šių jo apeliacinio skundo argumentų.

Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas teisiamųjų posėdžių metu nepagrįstai, nesant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) nustatytų pagrindų, paskelbė jo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip siekdamas išgauti jį kaltinančius įrodymus ir rodydamas šališkumą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. M. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde nuteistasis nurodo teiginius ir juos pagrindžiančius argumentus, susijusius su žemesnės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu atliktu įrodymų (proceso dalyvių parodymų ir įmonės UAB „Duomenys neskelbtini“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusių specialistų išvadų) vertinimu, kai tuo tarpu faktinių bylos aplinkybių nustatymas, įrodymų vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas, nes kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Anot prokuroro, nenagrinėtini ir kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 246 straipsnio 1 dalies, 208 straipsnio 1 dalies, 208 straipsnio 2 dalies – taikymo, jo teisės į teisingą teismą ir gynybą pažeidimo, nes jie yra deklaratyvūs, siejami su bylos įrodymų vertinimu.

Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis S. M. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, nes jo veikoje nustatyti visi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kilti būtinieji požymiai, tarp jų ir nusikalstamos veikos padariniai, t. y. kad dėl nuteistojo padarytų buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Duomenys neskelbtini“ turto ir įsipareigojimų dydžio 2009 m. balandžio 1 d.–liepos 31 d. laikotarpiu.

Prokuroro nuomone, BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie galėtų būti BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu nagrinėti šią bylą kasacine tvarka, nėra, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimo pagrįstumą, jų pakankamumą, liečiamumą ir leistinumą tinkamai ir visapusiškai įvertino apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai atmesdamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, iš esmės pakartotus ir jo kasaciniame skunde.

Prokuroras taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo, nuosprendyje aptarė ir atsakė į visus nuteistojo S. M. apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti BPK 320, 331 straipsnių reikalavimų pažeidimai.

Nukentėjusioji Ž. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. M. kasacinį skundą atmesti, taip pat atlyginti kasacinės instancijos teisme jos turėtas proceso išlaidas.

Nukentėjusioji Ž. B. atsiliepime į kasacinį skundą pažymi, kad nuteistojo kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo yra deklaratyvūs, iš esmės susiję su nuteistajam palankiu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu, kaltės neigimu ir nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais, todėl tokie teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Nukentėjusiosios teigimu, tiek įmonės finansiniai rodikliai ir bankroto bylos įmonei iškėlimas, tiek įmonės buhalterės parodymai, priešingai nei teigia kasatorius, patvirtina buvus sunkią įmonės padėtį, dėl kurios nebuvo įmanoma padengti net trumpalaikių įsipareigojimų, apie kurią nuteistasis S. M. akivaizdžiai žinojo ir suprato, pasiūlydamas tik dviem kreditoriams padengti skolas įmonės turtu. Nukentėjusioji teigia, kad nuteistojo argumentai dėl specialistų išvadų ir paaiškinimų yra nesuprantami, neaiškūs, ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, vadovavosi ne specialistų paaiškinimais, o jų išvadomis, kurios nebuvo paneigtos, todėl teismai neturėjo pagrindo jomis nesivadovauti. Nukentėjusiosios nuomone, nuteistasis už padarytas veikas turi atsakyti baudžiamąja, o ne civiline tvarka, nes ji dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi, ne siekdama patenkinti savo turtinius interesus, t. y. ne todėl, kad buvo apsunkintas jos pažeistų teisių gynimas civilinio proceso tvarka, o todėl, kad buvo duomenų jo veiksmuose galbūt esant nusikaltimų požymių.

Nukentėjusioji teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir motyvavo savo išvadas dėl nuteistajam S. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, o apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, išsamiai patikrino bei išnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir nuosprendyje argumentuotai pasisakė dėl kiekvienos nuteistojo ginčijamos aplinkybės. Nukentėjusiosios nuomone, nuteistasis S. M. nurodydamas tik tą dalį liudytojų parodymų, kurie jam palankūs, ir sąmoningai nutylėdamas apie kitą dalį liudytojų parodymų, kuriais vadovavosi teismai, konstatuodami jo kaltę, savaip interpretuoja įrodymus, netinkamai vertina tik dalį jų ir pateikia sau palankias, tačiau objektyviai niekuo nepagrįstas išvadas. Nukentėjusioji taip pat pažymi, kad nuteistasis, teigdamas, jog turto, už kurio paslėpimą jis nuteistas, niekas iš jo nereikalavo ir jo neieškojo, akivaizdžiai klaidina teismą ir nurodo tikrovės neatitinkančius faktus, nes teismai nustatė, kad 2009 m. spalio 27 d. įmonės bankroto administratorius pareikalavo nuteistojo perduoti įmonės turtą, tačiau jis (nuteistasis) pateikė tik dalį įmonės turto, o kitą – paslėpė.

Nukentėjusioji, nesutikdama su kasacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų paskelbimo ir teismo šališkumo, nurodo, kad liudytojų parodymai buvo balsu perskaityti, laikantis BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimų, be to, priešingai nei teigia kasatorius, ne visų liudytojų parodymai buvo paskelbti. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį ir į tai, kad jei nuteistajam sukėlė abejonių jo bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjusių teisėjų elgesys, jis turėjo teisę pareikšti jiems nušalinimą, tačiau to nepadarė.

Nuteistojo S. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Šioje byloje aktualu yra tai, ar apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas sukėlė padarinius.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (BAĮ 2 straipsnio 1, 2, 5 punktai (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija).

Kaip minėta, BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Be to, įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė šias aplinkybes:

S. M., nuo 2007 m. sausio 16 d. iki 2009 m. spalio 5 d. būdamas UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi, pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį atsakingu už apskaitos organizavimą, nesilaikydamas BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1, 4 dalių, nustatančių, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, reikalavimų, 2009 m. liepos 5 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, nurodė UAB „Duomenys neskelbtini“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam V. P. atgaline data į 2009 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitų faktūrų serija (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) blankus įrašyti realiai 2009 m. liepos 5 d. įvykusių ūkinių finansinių operacijų duomenis ir šiuos tikrovės neatitinkančius dokumentus įtraukti į šios bendrovės 2009 m. liepos mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, taip iškreipė duomenis apie UAB „duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio mėn. turtą ir įsipareigojimus, t. y. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „Duomenys neskelbtini“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti šios įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio 2009 m. balandžio 1 d.–liepos 31 d. laikotarpiu.

Kasatorius neneigia padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų, tačiau ginčija padarinių kilimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų esminis argumentas, kad S. M. veiksmuose yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis – tai papildoma specialisto išvada, jog dėl apgaulingai tvarkomos UAB „Duomenys neskelbtini“ buhalterinės apskaitos nebuvo galima iš dalies nustatyti šios įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio 2009 m. balandžio 1 d.–liepos 31 d. laikotarpiu. Šios išvados pagrįstumas kelia abejonių.

Specialistė savo papildomoje išvadoje analizavo UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio 15 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras: serija (duomenys neskelbtini), jog M. S. parduodami (skolų užskaita) įvairūs baldai už 33 245,39 Lt (9628,53 Eur), iš jų 5308,09 Lt (1537,33 Eur) PVM; (duomenys neskelbtini), jog G. Ž. parduodami (skolų užskaita) įvairūs baldai už 77 590,33 Lt (22 471,71 Eur), iš jų 12 388,37 Lt (3587,92 Eur) PVM. Išanalizavus pateiktus duomenis, nustatyta, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ne 2009 m. balandžio 15 d., o 2009 m. liepos 5 d., ir šie tikrovės neatitinkantys dokumentai įtraukti į UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. liepos mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą.

Taigi, specialistė konstatavo, kad UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. balandžio ir liepos mėnesių išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrai neatitinka tikrovės, taip jie iškreipė duomenis apie bendrovės 2009 m. balandžio ir liepos mėnesių turtą ir įsipareigojimus, o tai lėmė ir jos išvadą, jog dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti šios įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio 2009 m. balandžio 1 d.–liepos 31 d. laikotarpiu. Formaliai vertinant specialistės išvadą, gal ir galima būtų ją laikyti teisinga, tačiau teismai nustatė, kad minėti sandoriai tarp UAB „duomenys neskelbtini“ ir M.

S. bei G. Ž. realiai įvyko 2009 m. liepos 5 d., tik buvo suklastota jų data, jog jie neva buvo sudaryti 2009 m. balandžio 15 d. ir šie tikrovės neatitinkantys dokumentai įtraukti į UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. liepos mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą. Bylos duomenys patvirtina, kad klastojant šių sandorių datą buvo siekiama įrodyti, jog UAB „Duomenys neskelbtini“, atstovaujama S. M., PVM sąskaitose faktūrose nurodytus baldus (dauguma jų buvo areštuoti) pardavė M. S. ir G. Ž. dar prieš antstoliui uždedant areštą (2009 m. balandžio 21 d.).

Teismai šių aplinkybių nevertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien datos suklastojimas realiai įvykusiuose sandoriuose, kuriuose kiti duomenys nurodyti teisingi, ir tokių dokumentų įtraukimas į UAB „Duomenys neskelbtini“ 2009 m. liepos mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą netrukdo iš dalies nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio. Taigi darytina išvada, kad S. M. veikoje nėra BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų būtinų padarinių, todėl jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties. S. M. veika atitiktų BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tačiau tokio kaltinimo nebuvo pareikšta, dėl to šioje proceso stadijoje perkvalifikavimas negalimas, nes būtų pažeista S. M. teisė į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamoji byla pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Dėl nuteisimo už kitas nusikalstamas veikas kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nes vertino tik jį kaltinančius ir ignoravo jo kaltę paneigiančius įrodymus, t. y. neanalizavo įrodymų visumos. Šie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas.

Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje surinktus teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją, civilinį ieškovą, liudytojus, taip pat ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir S. M. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl S. M. kaltės padarius BK 246 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 208 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. M. apeliacinį skundą ir patikrinęs baudžiamąją bylą faktų bei teisės taikymo aspektais, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išsamiai bei visapusiškai išanalizavo, įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pateikė motyvuotas išvadas dėl jo apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, kodėl nuteistojo S. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pripažįstama teisinga bei pagrįsta, o kita jo dalis – keičiama.

Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis (nuteistasis), savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl jo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaitymo, tam nesant BPK nustatytų pagrindų. Kasatoriaus teiginį, kad pirmosios instancijos teisme BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu buvo perskaityti jo (S. M.) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, paneigia šio teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata ir, siekdamas patikrinti byloje esančius įrodymus, teisiamajame posėdyje perskaitė liudytojų A. G., I. G., V. P., M. S., E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatą, tai atitinka ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-471/2013). Be to, tokie duomenys padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui. Taigi, žemesnės instancijos teismai baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų liudytojų parodymų ištyrimą ir vertinimą, nepažeidė.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Taigi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo S. M. apeliacinio skundo esminių argumentų, taip pat ir dėl jo argumentų, susijusių su civiliniais teisiniais santykiais, įmonės turto neslėpimu, siekimu atlyginti kreditoriams įmonės padarytą žalą. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje pažymėjo ir tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė tik abstrakčius jo kaltę neigiančius argumentus, dėl to teisėjų kolegija neturi galimybės detaliai atsakyti į nuteistojo S. M. visus apeliacinio skundo argumentus. Taigi, byla apeliacine tvarka išnagrinėta, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Taigi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Pažymėtina, kad kasatoriaus skunde yra argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti ne tik apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, bet ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde nesant tokių argumentų, kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo bei faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Dėl nukentėjusiosios Ž. B. prašymo priteisti proceso išlaidas

Nukentėjusioji Ž. B. prašo atlyginti kasacinės instancijos teisme jos turėtas proceso išlaidas, tačiau ji nepateikė kasacinės instancijos teismui jokių duomenų, kurie patvirtintų šias išlaidas, todėl jos prašymas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžius pakeisti:

panaikinti jų dalis, kuriomis S. M. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

panaikinti jų dalis, kuriomis S. M., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 246 straipsnio 1 dalį (areštuoto turto paslėpimas) ir 208 straipsnio 2 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir šią bausmę bei paskirtas bausmes pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, 208 straipsnio 1 dalį subendrinti jas iš dalies sudėjus ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 80 MGL (10 400 Lt, t. y. 3012 Eur) dydžio baudą.

Kitas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas