A-602-323-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-323/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00092-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1; 15.2.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Alytaus rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Alytaus rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas) vieno lito neturtinę žalą.

Paaiškino, kad uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013 pateikė skundą, kuriuo neteisėtai prašė priteisti 280,41 Lt už nesuteiktas komunalinių atliekų surinkimo paslaugas vien tik dėl to, kad šiame regione ((duomenys neskelbtini), Alytaus rajone), yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, kuris yra netinkamas naudotis, kuriame niekas negyvena ir jokių atliekų nesusidaro. Nurodė, kad tuščias, niekieno negyvenamas ir nenaudojamas namas pats savaime komunalinių atliekų negamina, todėl nei jis, nei jo savininkas, jame negyvenantis ir juo nesinaudojantis, negali būti teisiškai vertinami kaip atliekų turėtojai, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 punktu, atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Dėl šios priežasties manė, kad reikalavimas K. B. sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą yra akivaizdžiai neteisėtas. Pažymėjo, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ inicijavus neteisėtą 280,41 Lt rinkliavos už K. B. nesuteiktas komunalinių atliekų surinkimo paslaugas išieškojimą, buvo gautas uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ (toliau – ir UAB „Gelvora“) 2013 m. sausio 10 d. pranešimas, kuriuo buvo reikalaujama susimokėti tariamą įsiskolinimą UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, buvo žeminančio pobūdžio grasinimai įtraukti K. B. duomenis į Skolininkų registrą ir apie tariamą skolą informuoti bankus, lizingo kompanijas, draudimo kompanijas, pensijų draudimo fondus, mobilaus bei fiksuoto telefoninio ryšio paslaugų teikėjus, kabelinės televizijos operatorius, interneto paslaugų teikėjus, komunalinių paslaugų tiekėjus, bei kitus asmenis.

Manė, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013 pateikto skundo reikalavimas priteisti iš pareiškėjo 280,41 Lt yra neteisėtas, nes visiškai analogiško ginčo atveju administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi atmetė UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą, išaiškinęs, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis nenumatoma jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui. Pabrėžė, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ buvo įsteigtas vykdant Europos Sąjungos ISPA fondo reikalavimą sukurti bendrą kooperuotą naudos gavėją, kai projekto naudą gauna savivaldybės. Bendrovė buvo įsteigta 7 savivaldybių tarybų 2002 m. vasario 18 d. jungtinės veiklos sutartimi. Bendrovės veiklos sritis apima bendradarbiaujančių savivaldybių regioninį atliekų tvarkymą. Alytaus regioninės atliekų tvarkymo sistemos partneriai: Alytaus miesto savivaldybė, Alytaus rajono savivaldybė, Prienų rajono savivaldybė, Birštono savivaldybė, Druskininkų savivaldybė, Lazdijų rajono savivaldybė, Varėnos rajono savivaldybė. Pagal UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ įstatų 1.1 punktą bendrovė vykdo akcininkų – savivaldybių tarybų nustatytas privalomąsias užduotis ir funkcijas, todėl UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ pareiškėjui padarytą neturtinę žalą turi atlyginti Alytaus rajono savivaldybė.

Atsakovo Alytaus rajono savivaldybės atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Ji paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 31 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje yra apibrėžta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. To paties įstatymo 12 straipsnyje yra nurodyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Vadovaudamasi minėtų teisės aktų nuostatomis Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kuriais buvo nustatyta vietinė rinkliava Alytaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir rinkliavos mokėtojams.

Minėti įstatymai suteikia savivaldybių taryboms išimtinę teisę organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei teisės aktų nustatytose ribose spręsti dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio, atsižvelgiant į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis apibrėžia atliekų turėtojo sąvoką – tai atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų. Šio įstatymo 32 straipsnio 1 dalis nustato atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas.

Pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai apibrėžiami kaip atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu: pastatais (taip pat laikinais), sodų paskirties žemės sklypais ar kitu nekilnojamuoju turtu. Pagal minėtas teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad yra tiesioginis ryšys tarp nekilnojamojo turto ir vietinės rinkliavos mokėtojų, taip pat, kad komunalinių atliekų turėtojo ir mokėtojo už jų tvarkymą sąvokos yra siejamos su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad Alytaus rajono savivaldybėje pareiškėjui nuosavybės teise priklauso gyvenamas namas, todėl pagal Nuostatų 5 punktą pareiškėjas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, turinčiu piniginę prievolę mokėti vietinę rinkliavą. Iš UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ administracinėje byloje Nr. Iv-705-414/2013 pateiktų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad K. B. nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra nesumokėjęs UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 280,41 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas.

Pažymėjo, kad Nuostatų 28 punkte nurodyta, kad nesumokėtą rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą, naudojantis skolų išieškojimo įmonių bei paslaugos tiekėjo ir antstolių paslaugomis. Dėl nurodytų aplinkybių manė, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ reikalavimas pareiškėjui sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl neteisėti atsakovo veiksmai, būtini civilinei atsakomybei atsirasti, konkrečiu atveju nenustatyti. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik abstrakčiais teiginiais nurodo, kad aukščiau nurodytas reikalavimas priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą pažeidė jo garbę ir orumą, pažeidėjo konstitucines teises, esmingai pakenkė jo reputacijai, sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, tačiau šių aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teismo posėdžio metu nustatyta, kad atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjas ir jo atstovas sieja su, jų manymu, nepagrįstu UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ kreipimusi į teismą administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013, kuriuo prašė priteisti iš K. B. 280,41 Lt už nesuteiktas komunalinių atliekų surinkimo paslaugas vien tik dėl to, kad Alytaus rajone yra K. B. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, kuris yra netinkamas naudotis, kuriame niekas negyvena ir jokių atliekų nesusidaro ir su informacijos apie tariamą įsiskolinimą perdavimu UAB „Gelvora“.

Teismas nurodė, kad remiantis Rinkliavų įstatymu, savivaldybės tarybai numatyta teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, kuriais buvo nustatyta vietinė rinkliava Alytaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir rinkliavos mokėtojams.

Pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai apibrėžiami kaip atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu: pastatais (taip pat laikinais), sodų paskirties žemės sklypais ar kitu nekilnojamuoju turtu, o Nuostatų 28 punkte nurodyta, kad nesumokėtą rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą, naudojantis skolų išieškojimo įmonių bei paslaugos tiekėjo ir antstolių paslaugomis.

Teismas nurodė, kad iš UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ administracinėje byloje Nr. Iv-705-414/2013 pateiktų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad K. B. nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra nesumokėjęs 280,41 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl buvo inicijuotas skolos išieškojimas teismine tvarka. Atsakovas ir jo atstovas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ neteisėtą prašymą priteisti 280,41 Lt už komunalinių atliekų surinkimo paslaugas grindžia tuo, jog tuščias, niekieno negyvenamas ir nenaudojamas namas pats savaime komunalinių atliekų negamina, todėl jo savininkas, jame negyvenantis ir juo nesinaudojantis, negali būti teisiškai vertinamas kaip atliekų turėtojas.

Skunde remiamasi tuo, jog visiškai analogiško ginčo atveju administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi atmetė UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą, išaiškinęs, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis nenumatoma jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui. Akivaizdu, jog administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi, ištyręs norminį aktą, pripažino, kad Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214, 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d.

įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui. Tačiau Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-147-406/2013 dėl norminio administracinio akto – Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumo ištyrimo nėra įsiteisėjęs, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalį, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Iš to teismas darė išvadą, jog Nuostatų 5 ir 28 punktų pagrindu UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ turėjo teisę inicijuoti skolos išieškojimą teismine tvarka iš K. B.

Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas 2013 m. sausio 10 d. UAB „Gelvora“ pranešimas patvirtina, jog UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ ir UAB „Gelvora“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ pavedė, o UAB „Gelvora“ įsipareigojo imtis visų reikiamų ir teisėtų veiksmų, išieškant įsiskolinimus (b. l. 28), todėl akivaizdu, jog UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ veikė teisėtai, nes informaciją apie K. B. įsiskolinimą perdavė UAB „Gelvora“ bendradarbiavimo sutarties pagrindu.

Teismas taip pat nurodė, kad iš UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ įstatų, o taip pat iš Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14-16 straipsnių turinio matyti, kad akcininkai neatsako už UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ veiklą atliekų tvarkymo srityje, todėl nepagrįsta skunde ir teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, jog Alytaus rajono savivaldybės (kaip akcininkės) neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ nepagrįstai kreipėsi į teismą administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013, prašydamas priteisti iš K. B. 280,41 Lt už nesuteiktas komunalinių atliekų surinkimo paslaugas ir perdavė informaciją apie tariamą įsiskolinimą UAB „Gelvora“.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes teismas nematė pagrindo konstatuoti, kad Alytaus rajono savivaldybės veiksmai pareiškėjo atžvilgiu būtų neteisėti ir nepagrįsti, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog Alytaus rajono savivaldybė veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme nekilo atitinkamos pasekmės, nes ir pačiame skunde pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą jam padarė UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad teismo posėdžio metu nebuvo nustatyti Alytaus rajono savivaldybės neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys, skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 40-47) prašo panaikinti 2013 m. liepos 1 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą.

Apeliaciniame skunde ir vėliau pateiktuose rašytiniuose atsikirtimuose (b. l. 57-58) nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Alytaus rajono savivaldybė buvo neteisėta organizatorė išieškojimo iš pareiškėjo 280,41 Lt už nesuteiktas komunalinių atliekų surinkimo paslaugas, o UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ – tik vykdytojas. Todėl pareiškėjui padarytą neturtinę žalą turi atlyginti Alytaus rajono savivaldybė.

2. Jei būtų laikomasi nuostatos, kad savivaldybė gali, vadovaudamasi jos pačios priimtais nuostatais, prieštaraujančiais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui, rinkti neteisėtą rinkliavą ir už tai neatsakyti, tai reikštų, kad teismas turėtų ginti ne pamatinius teisinės valstybės principus ir idėjas (pvz., kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir turi paklusti teisei), kuriomis grindžiama visa Lietuvos kaip demokratinės valstybės esmė ir paskirtis, bet turėtų įteisinti valdžios institucijų savivalę – valstybei (savivaldybėms) būtų leidžiama nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės reikalavimų.

3. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai vienareikšmiai įrodo Alytaus rajono savivaldybės neteisėtus veiksmus ir neveikimą (veiksmai – Alytaus rajono savivaldybės neteisėti organizaciniai veiksmai, pasireiškę šios savivaldybės pareigūnų, jos institucijų organizaciniais veiksmais inicijuojant rinkliavos už nesuteiktas komunalinių atliekų surinkimo paslaugas rinkimą, vadovaujantis tos pačios savivaldybės priimtomis nuostatomis, analogiškomis toms, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino neteisėtomis, neveikimas – 2008 m. lapkričio 27 d. Alytaus rajono savivaldybės sprendimu Nr. K-294 patvirtintų vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, analogiškų toms, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino neteisėtomis, nepanaikinimas ir nurodymas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ toliau jomis vadovautis neteisėtai renkant rinkliavą už nesuteiktas komunalinių atliekų surinkimo paslaugas).

Atsakovas Alytaus rajono savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 50-53), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Vietos savivaldos įstatymas ir Rinkliavų įstatymas suteikia savivaldybių taryboms išimtinę teisę organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei teisės aktų nustatytose ribose spręsti dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio, atsižvelgiant į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje. Pažymi, kad Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtinta redakcija) 28 punkte nurodyta, kad nesumokėtą rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą naudojantis skolų išieškojimo įmonių bei paslaugos tiekėjo ir antstolių paslaugomis. Todėl kreipimasis į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo negali būti laikomas neteisėtais veiksmais.

2. Apeliantas visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde Alytaus rajono savivaldybės veiksmų neteisėtumą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. Al43-1592/2012, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Alytaus miesto savivaldybės patvirtintų nuostatų teisėtumo. Remiasi ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, ir pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-147-406/2013 dėl norminio administracinio akto – Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumo ištyrimo nėra įsiteisėjęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto savivaldybės institucijos veikimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013 pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė priteisti iš pareiškėjo K. B. 280,41 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo paslaugas dėl to, kad Alytaus rajone yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas.

Pareiškėjas K. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Alytaus rajono savivaldybės vieno lito neturtinę žalą. Skunde nurodė, kad namas, kuris pareiškėjui priklauso nuosavybės teise ir dėl kurio iš pareiškėjo prašoma sumokėti vietinę rinkliavą, yra tuščias, niekieno negyvenamas ir nenaudojamas, todėl UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013 pateiktas skundo reikalavimas priteisti iš pareiškėjo 280,41 Lt yra neteisėtas. Be to nurodė, kad visiškai analogiško ginčo atveju administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi atmetė UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą, išaiškinęs, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis nenumatoma jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui. Manė, kad dėl to patirta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad Alytaus rajono savivaldybė veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, todėl, nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Be to, nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-147-406/2013 dėl norminio administracinio akto – Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumo ištyrimo, kuriuo pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – pripažino, kad Alytaus rajono savivaldybės tarybos patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui, kitą prašymo dalį atmetė. Šis sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1808/2013 apeliacinius skundus tenkino iš dalies ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą panaikino bei norminę administracinę bylą nutraukė.

V. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti įgyvendindamas savo teisę į vietinės rinkliavos nustatymą ir surinkimą, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad Alytaus rajono savivaldybės (CK 6.271 str. taikymo prasme – institucijos) veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia tuo, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013 nepagrįstai pateikė skundą teismui, kuriuo prašė priteisti 280,41 Lt už nesuteiktas komunalinių atliekų surinkimo paslaugas remiantis 2008 m. lapkričio 27 d. Alytaus rajono savivaldybės sprendimu Nr. K-294 patvirtintų vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų nuostatomis (analogiškomis toms, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitoje byloje pripažino neteisėtomis) tik dėl to, kad Alytaus rajone yra K. B. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, kuris yra netinkamas naudotis, kuriame niekas negyvena ir todėl jokių atliekų nesusidaro.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punkte yra įtvirtina, kad viena iš savarankiškųjų savivaldybės funkcijų yra vietinių rinkliavų nustatymas. Šio įstatymo 54 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad savivaldybės tarybos sprendimai dėl vietinių rinkliavų ir mokesčių, taip pat savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintos taisyklės, už kurių pažeidimą įstatymai numato administracinę atsakomybę, galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų laikytis privalo visos institucijos, įstaigos, įmonės ir gyventojai, taip pat į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnyje yra numatyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Įgyvendindama aptartas teisės aktų nuostatas, Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, kuriais buvo nustatyta vietinė rinkliava Alytaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir rinkliavos mokėtojams.

Nuostatuose buvo įtvirtintos sąvokos ir vietinės rinkliavos mokėtojai apibrėžti kaip atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu: pastatais (taip pat laikinais), sodų paskirties žemės sklypais ar kitu nekilnojamuoju turtu (Nuostatų 5 p.). Nuostatuose taip pat numatyta teisės UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ surenkant vietinę rinkliavą iš vietinės rinkliavos mokėtojų. Pagal Nuostatų 28 punktą nesumokėtą rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą, naudojantis skolų išieškojimo įmonių bei paslaugos tiekėjo ir antstolių paslaugomis.

Atsižvelgdama į nurodytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Alytaus rajono savivaldybė turėjo teisėtą pagrindą suteikti teisę UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ rinkti vietinę rinkliavą ir išieškoti nesurinktą rinkliavą įvairiais būdais, inter alia teisminiu būdu, o UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, pateikdamas teismui skundą administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013, kuriuo prašė priteisti 280,41 Lt už komunalinių atliekų surinkimo paslaugas, įgyvendino savivaldybės jam teisės aktais suteiktas teises, atsižvelgiant į tai, kad, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ manymu, K. B. nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo nesumokėjęs 280,41 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad iš UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ įstatų, o taip pat iš Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14-16 straipsnių turinio matyti, kad akcininkai neatsako už UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ veiklą atliekų tvarkymo srityje, todėl nepagrįsta skunde ir teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, jog Alytaus rajono savivaldybės (kaip akcininkės) neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ nepagrįstai kreipėsi į teismą administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybė, kuriai, kaip buvo konstatuota, pagal teisės aktus priskirta vietinių rinkliavų nustatymo ir surinkimo funkcija, priimdama Nuostatus, šią funkciją iš dalies delegavo kitam subjektui, be kita ko, Nuostatų 28 punkte numatant, kad nesumokėtą rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi perdavus funkcijas minėtam subjektui, šis laikytinas atstovaujančiu savivaldybei ir vykdančiu valdžios funkcijas. Pabrėžtina, kad ir CK įtvirtina, kad terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Taigi nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad akcininkai (savivaldybė) neatsako už UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ veiklą atliekų tvarkymo srityje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Ši teisė, kaip nuosekliai akcentuoja Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, yra absoliuti (pvz., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti (pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai). ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi kreipimuisi į teismą iš esmės užtenka asmens subjektyvaus manymo, kad jo teisės yra pažeistos.

Nuostatuose nustačius pareigą asmenims, patenkantiems į vietinės rinkliavos mokėtojo sąvoką, mokėti vietinę rinkliavą ir pareiškėjui jos nemokant, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ pateiktas skundas teismui negali būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas. Be to, teisėjų kolegija nenustatė ir jokių piktnaudžiavimo teise aplinkybių, todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, kad Alytaus rajono savivaldybė nagrinėjamu atveju atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis namas stovi tuščias, niekieno negyvenamas ir nenaudojamas, atliekos nesusidaro, o jo savininkas, jame negyvenantis ir juo nesinaudojantis, negali būti teisiškai vertinamas kaip atliekų turėtojas, bus nagrinėjami kitoje administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013, kur sprendžiamas klausimas dėl vietinės rinkliavos priteisimo. Nagrinėjamos bylos atveju šie argumentai nėra aktualūs, nes, kaip buvo konstatuota, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos pareiškėjui nemokant vietinės rinkliavos, turėjo teisę kreiptis į teismą. Taigi pareiškėjo minimi argumentai bus išnagrinėti administracinėje byloje Nr. 1-705-414/2013, vertinant UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ reikalavimo priteisti vietinę rinkliavą pagrįstumą.

Dėl pareiškėjo nurodomos, jo manymu, analogiškos nagrinėjamai bylai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A143-1592/2012 teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 buvo tiriamas Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punkto teisėtumas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra aktualūs Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtinti Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai. Akivaizdu, jog tai visai kitas norminis administracinis aktas, kurį priėmė kitas administravimo subjektas, taigi pareiškėjo minima norminė administracinė byla Nr. A143-1592/2012 nėra analogiška nagrinėjamai bylai ir joje suformuotos taisyklės negali būti taikomos nagrinėjamoje byloje.

Be to, pažymėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą dėl Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, kuriuo pripažino, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui, kitą prašymo dalį atmetė. Šis sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1808/2013 apeliacinius skundus tenkino iš dalies ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą panaikino bei norminę administracinę bylą nutraukė. Taigi nagrinėjamoje byloje aktualūs Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai nėra pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, o ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat išdėstė argumentus dėl atsakovo neveikimo, nurodydamas Nuostatų nepanaikinimą ir nurodymą UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ toliau jais vadovautis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip buvo aptarta, nagrinėjamo ginčo atveju aktualūs Nuostatai nėra pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie negali būti taikomi. Be to, ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų, kurių konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo yra nagrinėjama teisme, teisė prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Neišnaudojus visų galimybių ir nepripažinus Nuostatų prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, nėra pagrindo teigti, kad Nuostatų nepakeitimas ar nepanaikinimas lėmė savivaldybės neteisėtus veiksmus, todėl šie pareiškėjo nurodyti argumentai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Alytaus rajono savivaldybė, elgėsi taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nenustačius bent vienos iš aptartų atsakomybės sąlygų (šiuo atveju fakto, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors ir ne visai teisingais motyvais, iš esmės pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, nustatė ginčo išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, išnagrinėjo bylą nepažeisdamas proceso teisės normų, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė