A-756-788-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-788/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01696-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–4, 19–20, 44–45), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2789; 2) įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti jo 2013 m. balandžio 25 d. skundą dėl neišmokėtos pensijos grąžinimo; 3) įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių grąžinti neišmokėtos pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, t. y. 18 044,62 Lt.

Paaiškino, kad jam paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis yra 1 219,44 Lt, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) buvo neišmokėta 18 044,62 Lt. Jis kreipėsi į Fondo valdybą, kuri padarė išvadą, kad nesutikdamas su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimais ir kreipdamasis su 2013 m. balandžio 25 d. skundu išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, V. B. praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjo manymu, termino paduoti skundui nėra praleidęs, nes apie sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. sausio mėn., tačiau tuo metu nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl sumažintos pensijos. Apie Laikinojo įstatymo prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d., tačiau netgi tuo metu negalėjo kreiptis dėl sumažintos pensijos grąžinimo, nes Konstitucinio Teismo nutarimas oficialiai buvo paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl būtent nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir turėtų būti skaičiuojamas terminas pareikšti skundui dėl išmokamos pensijos. Jeigu teismas manytų, jog terminas paduoti skundui yra praleistas, pareiškėjas prašo terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes yra pensininkas, neturi teisinio išsilavinimo, yra ligotas (įstatytas širdies stimuliatorius) ir apie neteisėtai sumažintą pensiją galėjo sužinoti tik 2012 m. vasario 6 d.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 25–28, 48–51) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, įsigaliojęs 2012 m. rugsėjo 21 d., nėra pagrindas tenkinti prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 34–38) prašė bylą nutraukti.

Paaiškino, kad pareiškėjas, prašydamas išmokėti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį 18 044,62 Lt, 2013 m. balandžio 25 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, kuri įvertino tai, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjui išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį, tad apie tai, kad jam mokama ne visa paskirta senatvės pensija, jis sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Taigi pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Pareiškėjas nepagrįstai prašo nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. skaičiuoti terminą pareikšti skundui dėl neišmokamos pensijos, nes tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotai praktikai. Byla nutrauktina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 66–71) pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies: panaikino Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2789, priteisė V. B. iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 15 231,91 Lt senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 528 pareiškėjui nuo 2007 m. vasario 11 d. iki gyvos galvos paskirta 888,45 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 29). 2011 m. lapkričio 25 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios skyriaus sprendimu Nr. 17-17-5568 nuo 2010 m. lapkričio 21 d. pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuota po 1 322,08 Lt per mėnesį (b. l. 30), 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 17-17-5569 nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki gyvos galvos skirta 1 346,83 Lt pensija (b. l. 31), juose nurodant, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas 2013 m. kovo 27 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių, prašydamas išmokėti senatvės pensijos neišmokėtą dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pateikti duomenis apie išmokėtą ir neišmokėtą pensijos dalį šiuo laikotarpiu (b. l. 13). Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrius 2013 m. balandžio 10 d. raštu įformintu sprendimu Nr. (10.1-41) 3-45416 nurodė, kad neturi pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies, pateikė informaciją apie išmokėtas senatvės pensijos sumas (b. l. 7–8).

2013 m. balandžio 25 d. pareiškėjas kreipėsi į Fondo valdybą su prašymu išmokėti neišmokėtos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 14). 2013 m. balandžio 30 d. Fondo valdyba sprendimu Nr. (6.5)I-2789 paaiškino, kad pirmoji sumažinta pensija jam išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nesutikdamas su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimais ir Fondo valdybai prašymą pateikęs 2013 m. balandžio 25 d., pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, todėl 2013 m. balandžio 25 d. skundą nagrinėti atsisakė. Jeigu iki 2013 m. gegužės 20 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 5–6).

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 23 d.), 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos.

Pareiškėjas į Fondo valdybą su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti nesikreipė, skundą pateikė teismui. Kaip minėta, pareiškėjas į Fondo valdybą kreipėsi dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Iš bylos dokumentų matyti, kad pensija pareiškėjui buvo mažinta du kartus – pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, dėl kurių taikymo pareiškėjui ir susidarė valstybinės pensijos nepriemoka.

Fondo valdybos teritorinis skyrius ginčo laikotarpiu negalėjo netaikyti pensijos mokėjimo metu galiojusių, o vėliau Konstitucinio Teismo antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo normų. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nekvestionuoja Fondo valdybos ar jos teritorinio skyriaus, kaip viešojo administravimo subjektų, veiksmų teisėtumo, t. y. savo teisių pažeidimo nesieja su šių subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (ABTĮ 2 str. 1 d.). Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius.

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis perskaičiuota pensija pareiškėjui buvo mokama laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d.), kurio metu galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintas 3 metų terminas skųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus pensijų klausimais privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Fondo valdybai. Nei tuo metu galiojusiuose, nei dabar galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka ginčams dėl valstybinės senatvės pensijos dalies, sąlygotos įstatymų leidėjo priimtų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, neišmokėjimo.

Vis dėlto, pareiškėjas pasirinko neprivalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistų teisių gynimo būdą. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo kreipimasis į Fondo valdybą neribojamas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintu 3 metų terminu, todėl skundžiamas Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2789 yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad valstybinės pensijos mokamos periodiškai, t. y. kiekvieną mėnesį, todėl jos laikytinos periodinėmis išmokomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje. Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį periodinių išmokų išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pensijų ribojimą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį atsakovas pradėjo taikyti 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies į Fondo valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. kovo 27 d., į Fondo valdybą – 2013 m. balandžio 25 d., skundą teismui padavė 2013 m. gegužės 22 d. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepraleido termino teisme ginti jo pažeistas teises. Netgi tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad šiuo atveju yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuria pareiškėjas turėjo pasinaudoti per 3 metų terminą nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą, terminas skundui paduoti taip pat būtų nepraleistas. 2011 m. lapkričio 25 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus sprendime Nr. 17-17-5568, 2011 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. 17-17-5569, kuriais pareiškėjo pensija perskaičiuota nuo 2010 m. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo išaiškinta, kad jie per 3 metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie priimtą sprendimą, gali būti apskųsti Fondo valdybai, o šios sprendimas – teismui. Taigi laikytina, kad pareiškėjas bet kokiu atveju nėra praleidęs ir Pensijų įstatyme nustatyto 3 metų termino šiems sprendimams apskųsti.

Teismo vertinimu, panaikinus ginčijamą Fondo valdybos sprendimą ir įpareigojus Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjo skundą, teismo nurodymas formaliai atlikti pareiškėjo pasirinktą ikiteisminę administracinio ginčo nagrinėjimo procedūrą, nepagrįstai apsunkintų pareiškėjo turtinių teisių ir interesų teisminį gynimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-709/2013). Tai, kad Fondo valdyba neišnagrinėjo pareiškėjo skundo ikiteismine tvarka, neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, atsiradusios dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto teisės akto, o teismui atitinkamai kyla pareiga tokį ginčą nagrinėti iš esmės.

Nagrinėjamu atveju Fondo valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę (b. l. 25–28). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o jos mažinimas dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas.

LVAT formuojamoje praktikoje (pvz., adm. bylos Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55-04, Nr. A552-519/2013) laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundą padavus teismui – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Analizuojant Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 18 d. raštu Nr. (10.1) 3-74129 pateiktus duomenis (b. l. 32–33), paaiškinimus atsiliepime matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas laikotarpiu 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo perskaičiuota pensijos suma sudarė 27 855,38 Lt, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį perskaičiuota ir dar kartą sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 2 priedo koeficientą, senatvės pensija, kurios ginčo laikotarpiu faktiškai išmokėta 12 623,47 Lt. Taigi, pareiškėjui iš viso dėl Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo neišmokėta 15 231,91 Lt (27 855,38 Lt – 12 623,47 Lt). Pareiškėjo kreipimasis į teismą dėl pensijos nepriemokos neribojamas aplinkybe, kad pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, o pareiškėjas į teismą kreipėsi po šio nutarimo įsigaliojimo dienos.

Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Be kita ko, LVAT 2012 m. sausio 16 d. sprendime Nr. A146-38-2012 yra pasisakęs, kad valstybinio socialinio draudimo pensijos yra priteisiamos iš Fondo valdybos atitinkamo skyriaus. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjai neteisėtai neišmokėtą valstybinės socialinės draudimo pensijos dalį turi išmokėti Fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų į bylą nepateikė, todėl prašymas priteisti teismo išlaidas nesprendžiamas. Pareiškėjui išaiškintina, kad rašytinį prašymą dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu jis turi teisę pateikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 44 str., 45 str. 1 d.).

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 77–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus materialinės teisės normas, nes teismas padarė klaidingą išvadą, kad ginčo metu galiojusieji teisės aktai nenustatė privalomos ikiteisminės tvarkos ginčams dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies, sąlygotos įstatymų leidėjo priimtų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, neišmokėjimo. Taigi, nepagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjo kreipimasis į Fondo valdybą nebuvo sąlygojamas 3 metų termino, nustatyto Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Pareiškėjas į Fondo valdybą, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, kreipėsi 2013 m. balandžio 25 d.

2. LVAT suformuluotai praktikai (pvz., adm. bylos Nr. A552-432/2013, A602-167/2013, A756-174/2013 ir kt.) bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 daliai (ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę) prieštarauja ir kita teismo išvada, kad pareiškėjas bet kokiu atveju nėra praleidęs ir Pensijų įstatyme nustatyto 3 metų termino šiems sprendimams apskųsti, nes 2011 m. lapkričio 25 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus sprendime Nr. 17-17-5568 bei 2011 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. 17-17-5569, kuriais pareiškėjo pensija perskaičiuota nuo 2010 m. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo išaiškinta, kad jie per 3 metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie priimtą sprendimą, gali būti apskųsti Fondo valdybai, o šios sprendimas – teismui. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl 3 metų terminas skaičiuojamas nuo šio momento.

3. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį. Kadangi pareiškėjas apie sumažintą pensiją pirmą kartą sužinojo 2010 m. sausio mėn., į Fondo valdybą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 25 d. skundu, o į teismą – 2013 m. gegužės 21 d., jis praleido 3 metų terminą. Taigi, ir sprendimas mokėti jam ne viso paskirto dydžio senatvės pensiją kreipimosi į Fondo valdybą ir į teismą metu jau buvo įvykdytas. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 dalį, byla nutrauktina, nes ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir ja pasinaudoti negalima.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius palaiko Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktą apeliacinį skundą (b. l. 88).

Pareiškėjas V. B. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 89–92) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jam visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir pateiktais argumentais. Papildomai nurodo, kad atsakovo apeliacinis skundas ne tik nepagrįstas, bet ir klaidinantis. Šį savo teiginį pareiškėjas grindžia argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Be to, apelianto nurodomos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos, todėl negali būti taikomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimas (b. l. 66–71), kuriuo teismas pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies: panaikino Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2789 bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 15 2315,91 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Fondo valdyba apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su šiomis pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis: 1) nėra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka ginčams dėl valstybinės senatvės pensijos dalies, sąlygotos įstatymų leidėjo priimtų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, neišmokėjimo, todėl pareiškėjas pasirinko neprivalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistų teisių gynimo būdą ir pareiškėjo kreipimasis į Fondo valdybą neribojamas 3 metų terminu; 2) pareiškėjas nepraleido 3 metų termino teisme ginti jo pažeistas teises, nes valstybinės senatvės pensijos buvo mokamos periodiškai, t. y. kiekvieną mėnesį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėtomis teismo išvadomis nesutinka.

Kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išsamiai pasisakė dėl visų paminėtų aspektų. Išplėstinė teisėjų kolegija dar kartą patvirtino, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pasisakydama dėl termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento, kolegija pažymėjo tai, kad tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Termino eigos pradžia turi būti laikoma faktinė aplinkybė, susijusi su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. sausio mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 7–8). Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gegužės 22 d. (b. l. 1–4), t. y., priešingai nei konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, praleidęs paminėtą 3 metų terminą. Šios išvados nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo teiginys, kad 2011 m. lapkričio 25 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus sprendime Nr. 17-17-5568 bei 2011 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. 17-17-5569, kuriais pareiškėjo pensija perskaičiuota nuo 2010 m. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo išaiškinta, kad jie per 3 metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie priimtą sprendimą, gali būti apskųsti Fondo valdybai, o šios sprendimas – teismui. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, jog kiek tai aktualu nagrinėjamo ginčo dėl senatvės pensijos dalies neišmokėjimo, taikant prieštaraujančia Konstitucijai pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, atveju, minėtuose atsakovo sprendimuose pateikta nuoroda, kad pensija bus perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, yra tik informacinio pobūdžio. Teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė konkretūs atsakovo –senatvės pensijas įgalioto mokėti subjekto – veiksmai (sprendimai), pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. mokant perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas mažesnę senatvės pensiją.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punkte (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-348 redakcija) numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą (kartu nurodant tai pagrindžiančius argumentus bei pateikiant juos patvirtinančius įrodymus), suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos neįvykdė. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė atnaujinti terminą skundui paduoti (nurodė, kad yra ligotas ir apie pensijos sumažinimą sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d.), jokių kitų argumentų, galinčių pateisinti termino kreiptis į teismą praleidimą, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, jog keliamas ginčas dėl sprendimų pensijų klausimais, kurių apskundimui anksčiau minėti įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, pirmosios instancijos teismas turėtų išaiškinti pareiškėjui jo teisę prašyti atnaujinti praleistą terminą, kartu nurodant svarbias šio termino praleidimo priežastis (kokia liga, kuriuo metu ir kur pareiškėjas gydėsi ir pan.) bei pateikiant tai patvirtinančius įrodymus (pažymas, išrašus ir kt.).

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, taip pat LVAT praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nėra minėto termino praleidęs ir neišaiškino pareiškėjui jo teisės prašyti šį terminą atnaujinti (kartu pateikiant tai pagrindžiančius įrodymus). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė