A-674-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-674-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00290-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) atvyko 2013 m. gegužės 9 d. Būdamas Lukiškių TI-K rašė prašymus, kad jam būtų skirta pašalpa, nes sąskaitoje pinigų neturi ir negali nusipirkti pašto ženklų, todėl negali parašyti laiško draugams. Negalėdamas išsiųsti laiško, negali paprašyti, kad atneštų drabužių, nes dėvi tuos pačius drabužius nuo suėmimo. Nurodė, kad serga cukriniu diabetu. Kai susileidžia insuliną, nukrenta gliukozės kiekis, tačiau neturėdamas pinigų, negali nusipirkti saldainių. Prašė, kad būtų išduota dantų pasta, skutimosi reikmenys, tačiau nieko neišdavė. Pažymėjo, kad 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 31 d. iš Lukiškių TI-K buvo vedamas į Lukiškių laisvės atėmimo vietų ligoninę. Iš kameros buvo išvedamas apie 11.30 val., todėl Lukiškių TI–K likdavo be pietų, o į ligoninės kamerą pakliūdavo apie 15.00 val., ten taip pat visi būdavo jau pavalgę. Taip buvo tris kartus, tokiu būtu buvo žalojama pareiškėjo sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad į Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims, pagal prašymą, kiekvieną mėnesį gali būti skiriama 10 Lt pašalpa iš Suimtųjų pašalpų fondo, tačiau tik tuomet, jei jame yra pinigų. Kadangi šiuo metu Suimtųjų pašalpų fondas yra tuščias, Lukiškių TI-K administracija neturi galimybės pareiškėjui mokėti pašalpą. Dėl 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 31 d. negautų pietų nurodė, kad prie atsiliepimo pateiktos pareiškėjo asmens įskaitos kortelės patvirtina pareiškėjo judėjimą, iš kurio matyti, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas nebuvo niekur išvykęs. Taip pat paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintas konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 98 punkte nurodytą tvarką, teisės aktų nepažeidė. Tuo tarpu prie atsiliepimo pateikti skundai, atsakymai, taip pat Lukiškių TI-K „Suimtųjų, nuteistųjų prašymų, skundų, pasiūlymų registracijos žurnalo išrašo“ kopija tvirtina, kiek kartų pareiškėjas siuntė užklijuotus vokus į Kalėjimų departamentą. Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalimi, Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475, 7.1. punktu nurodė, kad pareiškėjo teisė gauti piniginę išmoką nėra absoliuti, nuostata, reglamentuojanti galimybę išmokėti pašalpą nėra, imperatyvi, nes piniginės lėšos išmokamos tik atsižvelgiant į turimas Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšas. Todėl administracijos veiksmas, kuomet pašalpa neišmokama, nes fonde nėra tam skirtų lėšų, negali būti vertintinas kaip neteisėtas.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl to, jog jis neturėjo galimybės įsigyti drabužių, teismas nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skunde Lukiškių TI-K administracijai yra nurodęs, jog Lukiškių TI-K administracija jam yra išdavusi kelnes ir vieną porą marškinių t. y. šios aplinkybės prieštarauja skunde teismui išdėstytiems argumentams. Kitų pareiškėjo skundų dėl drabužių neišdavimo byloje nėra. Teismas taip pat pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra siuntęs laiškus, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl galimybės siųsti laiškus nebuvimo atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo neaprūpinimo maistu konvojavimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dienomis, teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas konvojuojamas nebuvo, 2013 m. spalio 7 d. ir 2013 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo konvojuotas, tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad jis kelias dienas buvo be pietų, tačiau realiai jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl šio jo teisių pažeidimo. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į administraciją dėl higienos reikmenų neišdavimo, todėl argumentus, kad pareiškėjui prašomos išduoti higienos priemonės nebuvo išduotos, teismas vertintino kaip neįrodytus. Nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, iš esmės tapačiais išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog laiškų Kalėjimų departamentui išsiuntimui nėra reikalingas pašto ženklas, todėl jie neįrodo, kad pareiškėjas turėjo galimybę siųsti laiškus kitiems asmenims. Nesutinka su pirmosios instancijos išvada, jog 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, teigia, kad ligoninės įrašai patvirtina šią aplinkybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad, jo teigimu, kalinimo Lukiškių TI-K ir konvojavimo iš Lukiškių TI-K į Laisvės atėmimo vietų ligoninę metu, buvo pažeistos jo teisės, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą visų pirma sieja su tuo, jog kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam nebuvo skiriama pašalpa.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau –ir BVK) 173 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 MGL dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintose „Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėse“ nustatyta išmokų mokėjimo tvarka. Įsakymo 2 punkte numatyta, jog konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis.

Nuteistiesiems bei suimtiesiem gali būti mokama ir pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, kurios suteikimo ir mokėjimo tvarka įtvirtinta Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintame Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Minėto Aprašo 7 punktas numato pašalpų, kurias Laisvės atėmimo vietos direktorius gali skirti iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų, tipus ir skyrimo sąlygas. Aprašo 7.1 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas.

Iš nurodytų materialinės teisės normų matyti, kad nuteistųjų ir suimtųjų teisė į jose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytų kriterijų atitikimo (kalbant apie BVK 173 straipsnio 7 dalyje paminėtą iki 0,3 MGL dydžio išmoką (nuteistiesiems) ir sąlygų, nustatytų Aprašo 7 punkte (nuteistiesiems ir suimtiesiems), buvimo. Pažymėtina, kad nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmoką ir pašalpą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmai – piniginės išmokos/pašalpos neišmokėjimas dėl lėšų trūkumo, nepažeidžia minėtų teisės aktų nuostatų, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti.

Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, jog jį konvojuojant iš Lukiškių TI-K į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. spalio 7 d. ir 2013 m. spalio 31 d. jis negavo pietų, kadangi iš Lukiškių TI-K išvyko apie 11 val. 30 min., o į LAVL palatą (kamerą) buvo patalpintas apie 15 val. 00 min. Iš pareiškėjo asmens įskaitos kortelės (b. l. 8) matyti, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. jis nebuvo išvykęs, todėl spręstinas klausimas tik dėl atsakovo atstovo veiksmų teisėtumo 2013 m. spalio 7 d. ir 2013 m. spalio 31 d.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis bei Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis. BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.

Maistu suimtieji taip pat aprūpinami nemokamai. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Taisyklės) nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (1 p.). Maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (Taisyklių 5 p.). Taisyklių 31 punktas numato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.

Taisyklių 32 punkte nustatyta, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Tuo tarpu pagal Taisyklių 34 punktą kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę.

Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį.

Teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinimas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi neužtikrinti asmens maitinimo ir tuo pačiu jo teises į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas. (žr., pvz., 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-582/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-649/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2158/2013).

Iš byloje surinktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, kada 2013 m. spalio 7 d. ir 2013 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo pamaitintas arba jam išduotas sausas davinys Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, ar Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai tinkamai keitėsi informacija apie asmenų perkėlimą iš vienos įstaigos į kitą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė. Tik nustačius ir visapusiškai ištyrus faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo konvojavimu ir maitinimu, bus galima padaryti išvadas dėl valstybės pareigūnų veikų teisėtumo bei galimo neturtinės žalos padarymo. Nustačius, kad neturtinė žala buvo padaryta, spręstinas pažeistos teisės gynimo kuriuo nors iš būdų klausimas. Pareiškėjas nurodo, kad tinkamas maitinimo nesuteikimas jam padarė žalą sveikatai, kadangi jis negalėjo laiku susileisti insulino. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo sveikatos būklė yra svarbi sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau pirmosios instancijos jos nevertino, be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų žalą pareiškėjo sveikatai (pvz. pareiškėjo ligos istorijos).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, o tiek Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (iš kurio pareiškėjas buvo konvojuotas), tiek Laisvės atėmimo vietų ligoninė (į kurią pareiškėjas atvyko) yra valstybinės įstaigos, spręstinas klausimas dėl tinkamo atsakovo atstovavimo arba Laisvės atėmimo vietų ligoninės įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su tuo, jog jam nebuvo išduotos higienos priemonės. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl higienos priemonių neišdavimo, byloje nėra pateikta, pareiškėjo teiginius laikė neįrodytais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. pvz. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę.

Be kita ko, pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad 2013 m. spalio 14 d. jam grįžus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K, jis buvo patalpintas į karantino kamerą kartu su AIDS sergančiu nuteistuoju. Pirmosios instancijos teismas minėtos aplinkybės netyrė ir dėl jos nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų byloje iškilusių teisinių ir faktinių klausimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis) ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, nebuvo atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatomos ir vertinamos iki šiol byloje nenustatytos ir neįvertintos aplinkybės, suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso ir materialiosios teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius