A-74-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-74-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01530-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2013 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. A740-1188-(2.11.4.1-SR7) „Dėl teisės į piniginę socialinę paramą“ ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo būtų tenkinamas jos prašymas.

Skunde (b. l. 1–2) pareiškėja paaiškino, kad nesutinka su atsakovo sprendimu nuo 2013 m. sausio 1 d. neskirti jai socialinės pašalpos, kadangi trijų mėnesių pajamos (šalpos pensija neįgaliam vaikui ir pajamos iš žemės ūkio paskirties žemės pagal nustatytą normą hektarui žemės naudmenų) viršija valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP), t. y. 350 Lt/mėn. vienam asmeniui, dydį. Rašte pranešama, kad teisė į kompensaciją jai nuo 2012 m. lapkričio 1 d. nenustatyta, nes kartu deklaruojanti gyvenamąją vietą G. V. B. neturi teisės į būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam ir karštam vandeniui kompensacijas. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nepagrįstai į šeimos pajamas įtraukė nepilnamečio sūnaus D. B. šalpos pensiją neįgaliajam vaikui. Be to, nors dukra G. V. B. ir yra deklaravusi gyvenamąją vietą tuo pačiu adresu, tačiau dukra jos neišlaiko. Kadangi pati jokių pajamų neturi, todėl sunku ar visai neįmanoma sumokėti už karštą ir šaltą vandenį bei už buto šildymą. Ginčijamas sprendimas pažeidžia Neįgaliųjų konvencijos 28 straipsnio nuostatas, nes atsakovas pareiškėjos šeimai, kurią sudaro tik ji pati ir neįgalus nepilnametis sūnus, neskirdamas paramos, pažeidė neįgaliųjų teises. Sūnaus gaunamą šalpos pensiją pareiškėja naudoja visai kitoms reikmėms, nei ji yra skirta, nes pati jokių pajamų neturi. Sūnui reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl V. B. dirbti negali.

Atsakovas Socialinių išmokų skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 20–22) paaiškino, kad pareiškėjos šeimą sudaro ji ir jos nepilnametis sūnus, gimęs 1999 m., jų šeimos pajamas yra sūnaus šalpos pensija ir pajamos iš žemės ūkio veiklos, kurios nustatomos pagal šios veiklos apskaitos dokumentus. Jeigu tokių dokumentų nėra, vidutinės mėnesio pajamos apskaičiuojamos taikant Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus žemės ūkio veiklos pajamų, įvertintų pagal sąlygines išlaidas, normatyvus. Jeigu nėra galimybės nustatyti pajamų pagal šiuos normatyvus arba žemės ūkio veikla nevykdoma, vidutinės mėnesio pajamos apskaičiuojamos taikant Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą pajamų normą hektarui žemės ūkio naudmenų.

V. B. šeimos vidutines mėnesio pajamas sudarė: sūnaus šalpos pensija 540 Lt ir pajamos iš žemės ūkio veiklos pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 3D-636 patvirtintas normas – 196,02 Lt, t. y. iš viso 736,02 Lt. Remdamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Piniginės socialinės paramos įstatymas, Įstatymas) 6 straipsnio 2 punkto nuostatomis Socialinių išmokų skyrius 2013 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 756 V.

B. šeimai neskirti socialinės pašalpos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d., nes vidutinės vieno asmens mėnesio pajamos (368,01 Lt) buvo didesnės nei valstybės remiamos pajamos (350 Lt). 2013 m. sausio 14 d. Socialinių išmokų skyrius gavo pareiškėjos prašymą skirti kompensacijas nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjos deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, be jos ir jos sūnaus, gyvenamąją vietą yra deklaravusi G. V. B. (pareiškėjos dukra). Pagal Piniginės socialinės paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas G.

V. B. 2013 m. sausio 31 d. teikė prašymą dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., nurodydama, kad jos šeiminę padėtį sudaro dukra E. M., gim. 2012 m. ir dukros tėvas I. M.. Vertinant šios šeimos pateiktus dokumentus, informaciją bei remiantis Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašu nustatyta, kad su G. V. B. bendrai gyvenantis I. M. nuo 2012 m. gruodžio 13 d. nutraukė darbo paiešką, todėl kreipimosi metu (2013 m. sausio 31 d.) neatitiko nė vienos Įstatymo 8 straipsnio sąlygos.

Vertinant šių bendrai gyvenančių asmenų grupių (V. B. ir G. V. B.) kreipimąsi dėl kompensacijų suteikimo nuo 2012 m. lapkričio 1 d., nustatyta, kad G. V. B. prašymas skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas negali būti tenkinamas, todėl vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi teisė į kompensacijas nuo 2012 m. lapkričio 1 d. nenustatyta ir V. B., nes kartu deklaruojanti gyvenamąją vietą G. V. B. neturi teisės į šias kompensacijas. Kaip skundo teisinį pagrindą pareiškėja nurodo Neįgaliųjų konvenciją, tačiau minėtas aktas nedraudžia įstatymų leidėjui Įstatymu nustatyti socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos dydžius.

Socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ne visos šalpos išmokos įskaitomos į bendrai gyvenančių asmenų gaunamas pajamas. V. B. sūnui skiriama ir mokama priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija po 153 Lt kas mėnesį, tačiau šios pajamos neįskaitomos skiriant piniginę socialinę paramą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 62–65).

Teismas nurodė, kad pagal Piniginės socialinės paramos įstatymą piniginės socialinės paramos rūšys yra socialinė pašalpa, būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui bei nuotėkoms ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos (2 str.). Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 punkto ir 17 straipsnio nuostatomis bendrai gyvenantys asmenys turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu bendrai gyvenančių asmenų pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal įstatymo 17 straipsnį, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims (VRP – 350 Lt).

Skiriant piniginę socialinę paramą, pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 ir 8 punktus įskaitomos pensijos ir (ar) pensijų išmokos, šalpos išmokos (išskyrus slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas ir tikslinį priedą) bei pajamos iš žemės ūkio veiklos. Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, jeigu viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupių, kurie už būsto šildymą ir (ar) geriamąjį vandenį, ir (ar) karštą vandenį atsiskaito pagal vieną sąskaitą (atsiskaitomąją knygelę), tačiau bent viena iš jų neturi teisės į kompensacijas, jos neskiriamos nė vienai iš šių bendrai gyvenančių asmenų grupių.

Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisė į kompensacijas nustatoma visiems gyvenamąją vietą būste deklaravusiems asmenims, jeigu kreipimosi dėl kompensacijų metu kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo atitinka bent vieną Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant nustatoma teisė į piniginę socialinę paramą. Įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pajamos iš žemės ūkio veiklos nustatomos pagal šios veiklos apskaitos dokumentus. Jeigu tokių dokumentų nėra, vidutinės mėnesio pajamos apskaičiuojamos taikant Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus žemės ūkio veiklos pajamų, įvertintų pagal sąlygines išlaidas, normatyvus.

Jeigu nėra galimybės nustatyti pajamų pagal šiuos normatyvus arba žemės ūkio veikla nevykdoma, vidutinės mėnesio pajamos apskaičiuojamos taikant Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą pajamų normą hektarui žemės ūkio naudmenų. Įstatymo 21 straipsnio 1 ir 4 dalys nustato, kad socialinė pašalpa ir kompensacijos skiriamos, jeigu kreipimosi metu ir laikotarpiu, už kurį skiriamos kompensacijos, bendrai gyvenantys asmenys turėjo teisę jas gauti. Šiuo atveju pareiškėja pretendavo į pašalpą ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui bei karštam vandeniui kompensaciją.

Iš pateiktų Įstatymo nuostatų matyti, kad būtina sąlyga pašalpos gavimui – kad kreipimosi metu bendrai gyvenančių asmenų pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal Įstatymo 17 straipsnį, būtų mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims, t. y. 350 Lt. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjos šeimą sudaro ji ir jos nepilnametis sūnus. Pareiškėja Įstatymo 17 straipsnyje nustatytų pajamų, kurios įskaitomos apskaičiuojant vidutines mėnesio pajamas, negauna. Vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 9 punktu jos pajamoms (žemės ūkio veiklos pajamos) apskaičiuoti taikomas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 31 d.

įsakymu Nr. 3D-636 patvirtintos normos, t. y. 196,02 Lt. Be to, šeimos pajamoms atsakovas priskyrė pareiškėjos sūnaus 540 Lt šalpos pensiją. Iš viso pareiškėjos šeimos vidutinės pajamos sudarė 736,02 Lt, atitinkamai vieno asmens vidutinės pajamos – 368,01 Lt, kurios, kaip matyti, yra didesnės nei valstybės remiamos pajamos (350 Lt). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjos šeimos vieno asmens vidutinės pajamos viršijo valstybės remiamas pajamas, pagrįstai neskyrė pareiškėjai socialinės pašalpos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teiginys, jog atsakovas, apskaičiuodamas vidutines šeimos pajamas, įtraukė jos sūnui skirtą neįgaliojo pašalpą, yra nepagrįstas. Bylos duomenys ir atsakovo atstovės paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjos sūnui skirta ir mokama 153 Lt priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija nebuvo įskaičiuota į bendras pajamas.

Atsakovas taip pat atsisakė mokėti pareiškėjai būsto šildymui, šaltam bei karštam vandeniui išlaidų kompensaciją. Kaip minėta, Įstatymo nuostatos nustato, kad kompensacijos skiriamos, jeigu kreipimosi metu ir laikotarpiu, už kurį skiriamos kompensacijos, bendrai gyvenantys asmenys turėjo teisę jas gauti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad dėl kompensacijos į atsakovą kreipėsi tiek pati pareiškėja, tiek jos dukra, kuri nurodė, kad jos šeiminę padėtį sudaro dukra E. M. ir dukros tėvas I. M.. Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašas ir šios institucijos teismui pateikta informacija patvirtina, kad I. M. nuo 2012 m. gruodžio 13 d. nutraukė darbo paiešką, todėl kreipimosi metu (2013 m. sausio 31 d.) neatitiko nė vienos Įstatymo 8 straipsnio sąlygos. Kadangi vienai iš bendrai su pareiškėja gyvenančių asmenų grupių (G. V. B., jos dukra ir I. M.) kompensacija neskirta, pareiškėjai pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 4 dalis ji taip pat negali būti skirta. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjos dukrai kompensacija neskirta, pagrįstai jos neskyrė ir pareiškėjai.

III. Pareiškėja V. B. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat pareiškėja prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Piniginės socialinės paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 1 ir 4 dalių, ta apimtimi, kuria apribojama bendrai gyvenančių asmenų grupių teisė į būsto šildymo išlaidų kompensaciją neatsižvelgiant į tai, kad jos yra dvi atskiros šeimos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

Apeliacinis skundas (b. l. 90–92) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. V. B. šeima ir G. V. B. šeima nėra bendrai gyvenantys asmenys Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme.

2. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę ir (arba) būstą nuomojasi bendrai gyvenantys asmenys ir vienas gyvenantis asmuo ir (arba) dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupių, ir (arba) du ar daugiau vienų gyvenančių asmenų, turinčių teisę į būsto šildymo išlaidų kompensacijas, kurie už komunalines paslaugas atsiskaito pagal vieną sąskaitą (atsiskaitomąją knygelę), šioms bendrai gyvenančių asmenų grupėms ir (arba) vieniems gyvenantiems asmenims būsto šildymo išlaidų kompensacijai apskaičiuoti taikomas naudingojo būsto ploto normatyvas apskaičiuojamas tokia pačia tvarka kaip vienai bendrai gyvenančiai asmenų grupei.

3. Pareiškėja jokių pajamų negauna, todėl neturi objektyvių galimybių sumokėti už vandenį ir buto šildymą.

Atsakovas Socialinių išmokų skyrius prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 100–103) atsakovas pažymi, kad pareiškėjos šeimos ir jos dukters šeimos nelaiko bendrai gyvenančiais asmenimis, o bendrai gyvenančių asmenų grupėmis. Šios dvi bendrai gyvenančių asmenų grupės už būsto šildymą, geriamąjį ir karštą vandenį atsiskaito pagal vieną sąskaitą, ir viena iš jų (G. V. B. šeima) neatitinka sąlygų teisei į minėtas kompensacijas įgyti. Apeliaciniame skunde pareiškėja nepagrįstai remiasi Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, nes šioje normoje kalbama apie visus gyvenamąją vietą viename bute deklaravusius asmenis ar asmenų grupes, turinčius teisę į būsto šaldymo išlaidų kompensacijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šiuo atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. A740-1188-(2.11.4.1-SR7) nuo 2013 m. sausio 1 d. neskirti pareiškėjai socialinės pašalpos bei nuo 2012 m. lapkričio 1 d. neskirti jai būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų.

Remiantis skundžiamo individualaus administracinio akto argumentacija, atsisakymą teikti pareiškėjai pirmos rūšies piniginę socialinę paramą atsakovas grindė Piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 2 punktu, pagal kurį teisę į socialinę pašalpą įgyja bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, jeigu jų (jo) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui.

Nustatyta, jog per laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 538 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis – 350 Lt per mėnesį vienam Lietuvos Respublikos gyventojui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi Socialinių išmokų skyriaus 2013 m. sausio 17 d. sprendime Nr. 4756 pateiktą bendrai gyvenančių asmenų V. B. ir jos nepilnamečio sūnaus D. B. 3 praėjusių mėnesių pajamų apskaičiavimą, neturi pagrindo konstatuoti, jog atsakovas neteisingai taikė Piniginės socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio (iki 2013 m. balandžio 1 d. galiojusi redakcija) nuostatas. Pažymėtina, jog kaip reikalauja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto išimtis, į gaunamas pensijos ir šalpos išmokas Socialinių išmokų skyrius neįskaitė D. B. skirtos priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, tačiau visgi Įstatymo 6 straipsnio 2 punkte nustatyta pajamų riba vienam asmeniui buvo viršyta 18 Lt (368 Lt – 350 Lt), todėl socialinė pašalpa pareiškėjai neskirta pagrįstai.

Nagrinėjamos administracinės bylos duomenys taip pat rodo, kad 2013 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. A740-1188-(2.11.4.1-SR7) Socialinių išmokų skyrius paneigė pareiškėjos teisę ir į būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas, nes Įstatymo 8 straipsnio 6 dalies prasme kita bendrai gyvenančių asmenų grupė, t. y. G. V. B., E. M. ir I. M., neatitiko Įstatymo nustatytų sąlygų minėtoms kompensacijoms gauti.

Iš atsakovo pateiktos medžiagos matyti, jog būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo G. V. B. klausimą atsakovas nagrinėjo atskira administracine procedūra pagal pastarosios 2013 m. sausio 31 d. prašymą ir dėl jo priėmė savarankišką sprendimą, kurį įformino tos pačios dienos – 2013 m. vasario 12 d. – raštu Nr. A740-1189-(2.11.4.1-SR7). Pabrėžtina, jog nors Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis G. V. B. nurodyto administracinio akto teismui neskundė, o pareiškėja V. B. nėra tiesioginis 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. A740-1189-(2.11.4.1-SR7) adresatas, tačiau vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalies reguliavimu būtent šiame akte nustatytos faktinės aplinkybės ir pateiktas jų kvalifikavimas reikšmingi pareiškėjos nurodomo pažeidimo pripažinimui, todėl be kita ko tikrinamoje byloje turi būti iš esmės vertinama G. V. B. teisė į kompensacijas, t. y. pasisakoma dėl G. V. B. teisių ir pareigų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).

Apibendrinant išdėstytus argumentus ir atsižvelgiant į tai, kad konkrečiu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas nesprendė dėl G. V. B. įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, 2014 m. vasario 3 d. sprendimo dalis, susijusi su Socialinių išmokų skyriaus atsisakymo skirti pareiškėjai šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas teisėtumu bei pagrįstumu, naikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą šioje proceso stadijoje atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas dėl šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų jai skyrimo, panaikinti ir šia apimtimi perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas