2K-490/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-490/2014

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00094-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4;

2.4.2.1;

1.2.6.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. P. , J. V. , A. K. ir R. Š. nukentėjusiajai D. K. solidariai priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendis pakeistas –panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje nurodyta, kad nusikaltimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų ir tai pripažinta G. P. , J. V. , A. K. ir R. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti J. V. , G. P. ir R. Š. . Dėl jų priimti teismų sprendimai kasacine tvarka neapskųsti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

A. K. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad: kartu su G. P. , R. Š. , J. V. , siekdami, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos, veikdami organizuota grupe su dar dviem asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas, ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarę su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, įgyti, pirkti ir parduoti D. K. darbui prostitute Jungtinėje Karalystėje bei pelnytis iš jos prostitucijos, kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą užduotį, pasinaudodami nukentėjusios D. K. pažeidžiamumu, t. y. jos sunkia materialine padėtimi, socializuoto elgesio sutrikimu, lengvu protiniu atsilikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, ribotu intelektu, adaptacijos sutrikimu, taip pat apgaule – melagingai žadėdami gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, pirko ir pardavė D. K. .

2011 m. sausio mėnesio ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną per kelis kartus R. Š. tiesiogiai bei telefoninių pokalbių metu įkalbinėjo ir tokiu būdu užverbavo D. K. vykti į Angliją tvarkyti kambarius viešbutyje. D. K. sutikus, R. Š. paskambino asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, ir pasiūlė nukentėjusiąją kaip tinkamą dirbti prostitute. Asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, 2011 m. sausio 23 d. paskambinęs I. K. , dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, paprašė nuvykti prie parduotuvės „Maxima“, esančios Anykščiuose, (duomenys neskelbtini), ir pasiėmus ją apgyvendinti savo namuose.

Tą pačią dieną I. K. nuvyko prie parduotuvės „Maxima“, esančios Anykščiuose, (duomenys neskelbtini), paėmė D. K. ir ją apgyvendino L. K. gyvenamame bute, esančiame Anykščiuose, (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji gyveno iki 2011 m. sausio 24 d. Už tai asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, sumokėjo I. K. 100 Lt ir davė alaus. 2011 m. sausio 24 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytu automobiliu asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, nugabeno nukentėjusiąją į namą Biržuose, (duomenys neskelbtini), pas A.

K. , kuris, turėdamas tikslą D. K. parduoti dirbti prostitute ir pelnytis iš jos prostitucijos, telefonu susisiekęs su G. P. , pasiūlė jam įsigyti nukentėjusiąją D. K. . 2011 m. sausio 25 d. G. P. , turėdamas tikslą įsitikinti, ar nukentėjusioji tinkama dirbti prostitute, nurodė J. V. atgabenti nukentėjusiąją pas jį į namus, esančius Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), J. V. atgabenus nukentėjusiąją pas G. P. į namus, G. P. su J. V. apžiūrėjo nukentėjusiąją ir nusprendė, kad ji yra tinkama dirbti prostitute. Jie pažadėjo nukentėjusiajai darbą viešbutyje, pusnuogę nufotografavo, davė naujus drabužius.

Po to J. V. nukentėjusiąją parvežė atgal pas A. K. į butą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), kur asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, ir A. K. už 1000 Lt pardavė nukentėjusiąją G. P. ir J. V. , kurie įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentą ir iki 2011 m. sausio 27 d. laikė A. K. gyvenamame bute, esančiame Biržuose, (duomenys neskelbtini). Po to J. V. , susitaręs su G. K. , kuris dėl šios nusikalstamos veikos nėra kaltas, dėl jos nugabenimo į Jungtinę Karalystę, 2011 m. sausio 27 d. apie 03.28 val.

Biržų m., (duomenys neskelbtini)esančioje degalinėje „Lukoil“ įsodino nukentėjusiąją į mikroautobusą „VW LT 35“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą G. K. ir R. K. , turint tikslą nugabenti ją į Jungtinę Karalystę, sumokėjo už jos nugabenimą 320 Lt ir 2011 m. sausio 27 d. apie 9.48 val. išgabeno nukentėjusiąją D. K. iš Lietuvos Respublikos. 2011 m. sausio 29 d. apie 1.31 val. G. P. su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, pasitiko D. K. Jungtinėje Karalystėje ir perleido ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims už nenustatytą sumą pinigų.

Po to nukentėjusiajai atsisakius verstis prostitucija ir grąžinus D. K. G. P. ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, pastarieji pardavė nukentėjusiąją ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims už 500 svarų sterlingų (ne mažiau kaip už 2 500 Lt) bei susitarė, kad įgiję D. K. asmenys mokės G. P. ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, 10 procentų nuo D. K. uždirbtų pinigų. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentus ir, panaudodami fizinį smurtą bei grasinimus, laikė ją nelaisvėje ikiteisminiu tyrimu nenustatytoje vietoje, kur D.

K. buvo verčiama dirbti prostitute iki 2011 m. vasario 17 d., kol nukentėjusioji pabėgo.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo dėl jo priimtą Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs argumentus, „kurie rodė, jog priimtas apygardos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu“, t. y., apeliaciniame skunde buvo išdėstyta, kad teismas, kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, privalėjo įrodymų pagrindu konstatuoti, kad nukentėjusios D. K. asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jos valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nenustačius, kad D.

K. laisvė realiai buvo suvaržyta ar jos valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, veika pagal BK 147 straipsnį negalėjo būti kvalifikuojama. Tokiu atveju galėjo būti sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas tik už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą. Pagrindinis ir iš esmės lemiamas įrodymas, kuriuo buvo grindžiamas nuosprendis - nukentėjusiosios D. K. parodymai. Teismas privalėjo skirti ypač didelį dėmesį jos parodymų patikimumui, nuoseklumui bei atitikimui kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, tačiau to nepadarė.

Kasatorius pažymi, kad pirmojoje apklausoje nukentėjusioji nenurodė jokių jo nusikalstamų veiksmų. Kitoje apklausoje ji nurodė, kad žinojo, jog į Angliją važiuos dirbti prostitutės darbą, apie tai sužinojo nuo to momento, kai tuo užsiimti pasiūlė R. S. , ir sutiko važiuoti savo noru. Vėliau ji vėl pakeitė parodymus ir teigė, kad į Angliją dirbti prostitute išvyko ne savo noru, apie tikrą darbą sužinojo tik Anglijoje. Kasatoriaus nuomone, teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusios parodymus, nes iš kitų nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad ji žinojo, kuo užsiims Anglijoje, ir to siekė.

Teismas nevertino to, jog nukentėjusioji, atvykusi pas jį, gyveno apie savaitę laiko, kartu su visais išgėrinėjo, vartojo narkotikus, prieš vykstant į Šiaulius fotografavosi tik su liemenuku, žinodama, kad nuotraukos bus reikalingos būsimo darbo tikslams, pirkosi stringus ir panašius moteriškus dalykus, reikalingus prostitutės darbui. Kasatorius teigia, kad jis davė parodymus apie visas bendravimo su D. K. aplinkybes, jokios naudos iš to, kad ji išvyko dirbti į užsienį, neturėjo, pinigų negavo, dėl jokio atlygio nesitarė ir to nesiekė.

Jo nurodytas aplinkybes patvirtino ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo ir pokalbių suvestinės matyti, kad jis 2011 m. sausio 24 d. G. P. neskambino. Tai, kad skambino R. K. , su kuriuo jokio pokalbio dėl nukentėjusios darbo užsienyje nebuvo, patvirtino ir pats R. K. . Kitų asmenų - M. G. , J. V. ir G. P. - veiksmai nėra su juo susiję, jis nežinojo jų kėslų ir duomenų, tai paneigiančių, byloje nėra. Netgi jeigu teismas jo skambinimą R. K. būtų vertinęs kaip pagalbą asmenims, siekusiems išvežti nukentėjusiąją darbui į užsienį, tai ir tokiu atveju jo veiksmai galėtų būti kvalifikuoti tik pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 307 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas prieštaringas, neparemtas bylos duomenimis, jame išdėstyti teiginiai yra deklaratyvūs, nepateikti motyvuoti atsakymai į jo apeliacinio skundo argumentus, todėl negali būti paliktas galioti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiosios D. K. parodymai yra nuoseklūs ir patvirtinti bylos medžiaga, tačiau visiškai neatsakė į jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kuriais akivaizdžiai įrodoma, jog nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi.

Aukštesnysis teismas visiškai neįvertino jo apeliaciniame skunde paminėtų D. K. 2011 m. gegužės 26 d. papildomos apklausos protokole užfiksuotų parodymų, kad ji važiavo į Jungtinę Karalystę žinodama, kur ir ko važiuoja, žinojo, kad važiuoja dirbti prostitutės darbą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad prekyba žmonėmis pagal BK 147 straipsnio atitinkamą dalį padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia pavojingą prekybos žmonėmis pobūdį, nori taip veikti ir siekia, kad dėl jo nusikalstamos veikos pobūdžio atsirastų BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

Žemesnieji teismai, kaip teigia kasatorius, visiškai nevertino jo konkrečių veiksmų, jo skambinimo R. K. ir tarp jų vykusio pokalbio turinio. Teismai neatliko jo veiksmų analizės teigdami, jog jis veikė organizuota grupe, todėl nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Kasatorius mano, kad teismai turėjo įsigilinti ir nustatyti bent kai kuriuos jo veiksmus, kurie rodytų, jog jis veikė kryptingai ir siekė parduoti D. K. . Kadangi tokių jo veiksmų nebuvo nustatyta, tai ir buvo apsiribota bendro pobūdžio frazėmis apie jo suvokimą siekiant konkretaus tikslo.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai neaptarė jo motyvų, kad jo veiksmai – skambinimas R. K. , siekiant padėti D. K. išvykti dirbti į užsienį prostitute – galėjo būti kvalifikuoti kaip padėjimas kitiems asmenims išvežti nukentėjusiąją darbui į užsienį. Apeliacinės instancijos teismo sprendime tik bendrais teiginiais nurodyta, kad jis kartu su kitais nuteistaisiais nusikaltimą padarė dviem alternatyviais nukentėjusiosios valią palenkiančiais būdais – naudojantis D. K. pažeidžiamumu ir apgaule, tačiau tokios savo išvados konkrečiais bylos duomenimis nepagrindė, t. y. nenurodė įrodymų, patvirtinančių, jog jam buvo žinoma D.

K. materialinė padėtis, jos sveikatos būklė, nenurodė, kokią apgaulę jis panaudojo ar kokie duomenys patvirtina, kad jam buvo žinoma kitų asmenų panaudota prieš nukentėjusiąją apgaulė. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas nuteistojo G. P. apeliacinį skundą, nurodė, kad jis (kasatorius) laikęs nukentėjusiąją pas save namuose nelaisvėje, tačiau jis tokia veika net nebuvo kaltinamas ir nebuvo už tai nuteistas. Kasatoriaus nuomone, tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal jo ir kitų nuteistųjų apeliacinius skundus, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, netgi pasunkino jo padėtį.

Kita vertus, tokie teiginiai rodo, kad teismo išvados nepagrįstos bylos duomenimis, nes, išdėstydamas motyvus dėl jo apeliacinio skundo, teismas jau nurodė, kad nukentėjusioji buvo apgyvendinta jo namuose ir nebuvo juose laikoma per prievartą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neaptarė jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ir jo apeliacinio skundo argumentų, kad G. P. jis tikrai neskambino ir to padaryti negalėjo, nes neturėjo jo telefono numerio, kad skambino tik R. K., siūlydamas laisvo elgesio panelę.

Atvažiavusiam J. V. pasakė, kad D. K. nori važiuoti į užsienį dirbti, nes Lietuvoje jai nėra ką veikti ir ji nori išvažiuoti dirbti į užsienį prostitute. Tokie jo veiksmai, susiję su nukentėjusiosios išvykimu į užsienį dirbti prostitute, neturint jokios naudos, negaunant pinigų, nesitariant dėl jokio atlygio ir jo nesiekiant, patvirtina jo kaltės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nebuvimą.

Teismas, nesileisdamas į detalesnį jo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų aptarimą, konstatavo, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios D. K. parodymais, nes neva jo parodymus, kad nukentėjusioji pati norėjo dirbti prostitute, paneigia byloje esantys duomenys, tačiau nenurodė konkrečių įrodymų, patvirtinančių tokius teiginius. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, pasak kasatoriaus, rodo, kad jo apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas, nes nepateikti išsamūs, bylos duomenimis paremti motyvai į jo apeliacinio skundo argumentus apie pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio nepagrįstumą, jo kaltumo neįrodytumą bei išvadų darymą remiantis prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė pagrįstų motyvų į jo apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų apie jo dalyvavimą organizuotoje grupėje. Vien tai, kad jis leido savo bute kurį laiką pagyventi D. K., apie kurios pažeidžiamumą dėl jos neva tai sunkios materialinės padėties ar nežymių sveikatos sutrikimų ar ypatybių jis nieko nežinojo, jokios apgaulės prieš ją nenaudojo, nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties.

Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkte nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių esminių bylos aplinkybių išsamiam išnagrinėjimui, abejonių pašalinimui ir jo nurodytų argumentų patikrinimui.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas, o kartu ir motyvavimas atmetant apeliacinio skundo argumentus, prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies suformuluotoms įrodymų vertinimo taisyklėms, ir tai duoda pagrindą konstatuoti, kad buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Įrodymų vertinimas, neparemtas bylos duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais vieną ar kitą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o tik savo samprotavimais, paremtais spėlionėmis ar prielaidomis, neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Kasatorius teigia, kad apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nagrinėjant baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, nes privalėjo atsakyti ne į dalį, o į visus apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl nusikaltimo sudėties jo veikoje buvimo, ištaisyti kitus nuosprendžio trūkumus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-18/2004, 2K-336/2009, 2K-69/2011). Nevykdydamas tokios pareigos, teismas pademonstravo ir savo šališkumą, nes teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-243/2009 ir kt).

Nesant bent dalies motyvuotų, pagrįstų išnagrinėtais teismo posėdyje įrodymais, išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą negalima laikyti pagrįstu (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo apsiribota tik trafaretiniais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą.

Teismų praktikoje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimų aprašomojoje dalyje ne gali, bet privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis ir pobūdis. Neužtenka vien tik atkartoti pirmosios instancijos teismo išvadas, neatsakant į apeliacinio skundo argumentus, juos nutylint ar tik nemotyvuotai pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms. Teismas turi siekti visomis priemonėmis nustatyti tiesą byloje ir taip įgyvendinti teisingumą.

Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad šioje byloje žemesnių instancijų teismai šių savo pareigų ir įstatyminių reikalavimų nesilaikė, todėl priimti sprendimai turi būti pripažinti iš esmės pažeidžiantys baudžiamojo proceso įstatymą. Kadangi visos abejonės, kurios nepašalintos teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas abejonių nekeliančiais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę dėl inkriminuotų veikų padarymo, tai, kaip teigia kasatorius, konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Be to, kasatorius pažymi, kad jam, kurio veiksmai teismų procesiniuose dokumentuose aprašyti labai trumpai ir net netiksliai, paskirta labai griežta bausmė, kuri neatitinka nei jo veiksmų apimties, palyginus su kitais nuteistaisiais, nei asmenybės, todėl yra aiškiai per griežta.

Atsiliepimu į nuteistojo A. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rolandas Stankevičius prašo jį atmesti. Prokuroras teigia, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai ir teisingai A. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Nuosprendžiuose yra nurodyti bylos įrodymai, patvirtinantys A. K. inkriminuojamos veikos, t. y. prekybos žmonėmis objektyviuosius požymius, konstatuoti konkretūs jo veiksmai, kuriais jis padarė įstatymo draudžiamą veiką.

Atsiliepime nurodyta, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, byloje yra teisiamojo posėdžio metu ištirti bylos duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė nuosprendyje ir kurių visuma įrodo bei leidžia konstatuoti, kad A. K. padarė BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikalstamus veiksmus, t. y. jis, veikdamas organizuota grupe, siekdamas, kad nukentėjusioji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusios pažeidžiamumu ir panaudodamas apgaulę, pardavė D.

K. darbui prostitute užsienyje. A. K. bei kiti nuteistieji savo veiksmais pažeidė nukentėjusios laisvę pačiai pasirinkti darbą. D. K. į Angliją buvo gabenama išnaudojimo tikslais, darbui prostitute kaip nemokama, pigi darbo jėga. Todėl A. K. veiksmai, priešingai nei teigia kasatorius, teisingai kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Panevėžio apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdami nuosprendžius, laikėsi Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų ir, vertindami D. K. , A. K. bei kitus bylos įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Kasatoriaus teiginiai, kad teismai nenurodė įrodymų, patvirtinančių jo kaltę nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarymu, neįvertino nukentėjusios parodymuose esančių prieštaravimų, nenurodė konkrečių A. K. padarytų veiksmų, tokio elgesio motyvų, subjektyviųjų požymių, yra deklaratyvūs ir atmestini, nes iš skundžiamų nuosprendžių matyti, kad nuosprendžiuose nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai, išvados, t. y. teismai, priimdami nuosprendžius, laikėsi BPK 304, 305 ir 331 straipsnių nuostatų, įstatymų reikalavimų nepažeidė.

Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje konstatuodamas, jog nukentėjusioji A. K. namuose buvo laikoma nelaisvėje ir tai pasunkino A. K. teisinę padėtį, yra nepagrįsti ir atmestini. Palyginus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius matyti, kad apeliacinis teismas savo nuosprendžiu vienareikšmiškai ne pasunkino, o palengvino A. K. ir kitų nuteistųjų teisinę padėtį iš kaltinimo pašalindamas sunkinančią aplinkybę. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pasunkino A.

K. teisinę padėtį ir pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nepatikrinęs A. K. apeliacinio skundo tiek, kiek to buvo prašoma skundu, ir priimdamas galutinį sprendimą, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o kartu padarė esminius BPK pažeidimus, t. y. pažeidė BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus, yra nepagrįsti ir atmestini. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. K. ir jo gynėjui apeliacinės instancijos teisme nekilo jokių abejonių, jog įrodymų tyrimas nereikalingas.

Jie apeliacinės instancijos teisme neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Kasaciniame skunde A. K. taip pat nenurodė jokio naujo įrodymo šaltinio, kuris nebuvo ištirtas žemesnės instancijos teismuose ir kuris turėtų reikšmės nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti ar kuris pirmosios instancijos teisme būtų ištirtas netinkamai pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Todėl teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo, nėra jokio pagrindo, taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog buvo pažeistos BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Nuosprendis turi būti skaitomas ištisai, kaip vieningas dokumentas. Teismas nuosprendyje aiškiai pažymėjo, kad į atskirus A. K. skundo argumentus buvo atsakyta nuosprendyje pasisakant dėl G. P. ir J. V. skundų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ši byla buvo išnagrinėta BPK nustatyta tvarka, o A. K. pripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl kasatoriaus teiginiai, kad žemesnių instancijų teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, t. y. BPK 44 straipsnio 6 dalį, yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir atmestini.

Taip pat konstatuotina, kad kasacinio skundo teiginiai nepasitvirtino. Byloje nenustatyti jokie BPK pažeidimai, dėl kurių būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo A. K. teisės ar pažeidimai, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl A. K. teiginiai dėl BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti ir atmestini. Taigi konstatuotina, kad nuteistojo kasacinio skundo argumentai visiškai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo, A.

K. pagrįstai ir teisingai pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, todėl jo kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų bei BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo dėl jo priimtus teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad pagal BK 147 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai, kad įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinį skundą atmetė nepašalinęs esamų prieštaravimų ir abejonių bei remdamasis formaliais, neatsakančiais į skunde keltus klausimus, motyvais.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos, kasatoriaus nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo A. K. , kitų kaltinamųjų – G. P. , J. V. , R. Š., nukentėjusiosios D. K. , liudytojų S. L. , R. V. , R. Kačinsko, L. K. , S. K. , A. K. parodymai, duomenys, užfiksuoti asmens parodymo atpažinti, kratų protokoluose, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, atliekant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę užfiksuotų pokalbių suvestinėse ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad jie iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį, arba padarytą veiką iš BK 147 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį, 307 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nuteistojo A. K. (taip pat ir kitų nuteistųjų) apeliacinį skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, baudžiamasis įstatymas – BK 147 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis neturi pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. byla tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrinta, priimtame nuosprendyje į visus esminius apelianto argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismų sprendimuose tiek bendrininkavimo (jo formos), tiek ir padarytos BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai A. K. veikoje yra nustatyti, ir objektyvieji, ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai tinkamai bei pakankamai argumentuotai atskleisti. Kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir neatsakė į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. K. baudžiamasis įstatymas – BK 147 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais nei naikinti priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nei panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. K. kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Viktoras Aidukas

Aldona Rakauskienė