A-552-1127-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1127/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-2879-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtą valstybinę pensiją – 8 852,45 Lt. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame skunde pareiškėjas papildomai prašė panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-6099(11) ir įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 10 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ministerijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 11SP-2286 nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. jam paskirta 911,68 Lt dydžio valstybinė pensija. Tačiau pensija nuo pat jos skyrimo pradžios buvo sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatomis, o laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio valstybinė pensija dar kartą buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kadangi pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pareiškėjo manymu, atsakovo atsisakymas nagrinėti jo 2013 m. birželio 10 d. prašymą yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. priimtą nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kompetentingų subjektų, mokančių pensijas, sprendimų apskundimo tvarką pagal įstatymo analogiją nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis; pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių institucijų sprendimai pensijų klausimais galėjo būti skundžiami per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pareiškėjas pabrėžė, kad į Ministeriją kreipėsi nepraleidęs 3 metų termino.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimuose į skundus prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovų nuomone, pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ikiteismine tvarka ginčyti pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos (nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.) iki skundo Ministerijai padavimo dienos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas ginčo laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymus ar kitus teisės aktus, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, todėl Ministerijos veiksmai perskaičiuojant ir mokant sumažintą valstybinę pensiją buvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovų teigimu, pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti. Atsakovai prašė atidėti pensijų kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, Ministerijos sprendimą panaikino, įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti Ž. K. 8 852,45 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Likusius reikalavimus teismas atmetė. Teismo sprendimo priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 8 852,45 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vykdymą atidėjo iki 2014 m. vasario 1 dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta 911,68 Lt valstybinė pensija perskaičiuojama ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas pažymėjo, kad šiuo pagrindu pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo pensija dar kartą buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, nes nurodytu laikotarpiu pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Remdamasis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, teismas darė išvadą, kad valstybinės pensijos mažinimas šiuo pagrindu yra neteisėtas. Teismas nustatė, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 8 852,45 Lt nepriemokos.

Teismas nurodė, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos kompensavimo klausimo nereglamentuoja, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui. Savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per trejų metų terminą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat konstatavo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nurodyta procedūra išlaikyta. Pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, kuri skundžiamu sprendimu atsisakė pareiškėjo prašymą nagrinėti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju toks atsakovo sprendimas negali užkirsti kelio veiksmingai pareiškėjo teisių į neišmokėtos valstybinės pensijos gavimą gynybai teisme, nes teisės aktai imperatyviai nenustato, kad ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos pirmiausiai turi būti išnagrinėtas privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. lapkričio mėnesio. Į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos mėnesį, teismo vertinimu – nepraleidęs 3 metų termino.

Teismas nurodė, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas Ministerijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teismas pažymėjo, kad Ministerijos sprendimas grindžiamas netinkamu teisės aiškinimu. Tokia teismo išvada grindžiama tuo, kad vadovaujantis minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo skundžiamas sprendimas nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyti skundo padavimo terminai (taikytina šio teisės akto redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d., nes senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos). Teismas darė išvadą, kad Ministerijos sprendime nurodyti pagrindai yra visiškai nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Įvertinęs tai, kad Ministerija iš esmės nepagrindė savo išvados, jog pareiškėjas kreipėsi praleidęs tokio skundo padavimo terminus, teismas aptartos teisinės situacijos negalėjo vertinti kitaip, kaip pareiškėjo naudai.

Kadangi ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos teisme išnagrinėtas iš esmės, panaikinus skundžiamą Ministerijos sprendimą, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 10 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Teismas, atsižvelgęs į priteistos neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dydį (8 852,45 Lt), į tai, kad teismo įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo gali būti tenkinamas ir atsakovas įpareigotinas iki 2014 m. vasario 1 d. išmokėti pareiškėjui priteistą sumą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė turėtų bylinėjimosi išlaidų, todėl dėl tokio pareiškėjo prašymo nesprendė, nurodydamas, kad pareiškėjas prašymą dėl išlaidų priteisimo su išlaidų pagrindimu gali pateikti teismui per ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniais skundais (b. l. 79, 81), prie kurių prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 87-88), prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir administracinę bylą nutraukti dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo. Atsakovai nurodo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas kreiptis į teismą, kurį pareiškėjas praleido.

Pareiškėjas Ž. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam pirmoji neteisėtai sumažinta valstybinė pensija buvo išmokėta tik 2010 m. gruodžio mėn., o į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 27 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010 m. lapkričio mėn. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo bei dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Ž. K. skundą tenkino iš dalies – panaikino Ministerijos 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-6099(11), įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti Ž. K. 8 852,45 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Likusius reikalavimus teismas atmetė.

Apeliaciniai skundai grindžiami tuo, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą, todėl byla turėjo būti nutraukta. Teisėjų kolegija nepritaria atsakovų apeliaciniuose skunduose pateiktam argumentui, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. lapkričio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 23 d., t. y. nepraleidęs paminėto 3 metų termino.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Ministerijos 2013 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 1D-6099(11) (b. l. 25), kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs termino valstybinę pensiją mokančios institucijos sprendimui apskųsti, skundžiamas atsakovo sprendimas grindžiamas netinkamu teisės normų taikymu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tinkamai taikė ir aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nėra šio termino praleidęs. Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovų apeliaciniai skundai, prie kurių prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, atmestini kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus, prie kurių prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas