AS-822-268-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-268/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03323-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. V. pateikė skundą (b. l. 1–4), kuriame prašė įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išmokėti 19 658 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 1998 m. spalio 7 d. sprendimu jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, o dėl to, kad buvo dirbantis pensininkas ir turėjo draudžiamųjų pajamų – valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažinta ir antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), jis turi teisę gauti jam priklausančią neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 16–17) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas su atitinkamu prašymu iki šiol nėra kreipęsis į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir ministerija). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kai 6 mėnesiai. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimo faktą sužinojo 2010 m. vasario 26 d. išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas sužinojo paskutinį pažeidimo elementą – apie pensijos sumažinimo neteisėtumą, todėl ikiteisminį skundą turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo tvarkos ir dėl nurodytų aplinkybių nebegalima šia tvarka pasinaudoti, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 8 punktu (toliau – ir ABTĮ) atsakovas prašė teismo bylą nutraukti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktu.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš mokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2013 m. rugpjūčio 23 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje trejų metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamasis, tačiau pareiškėjas neprašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, bei vadovaudamasis teismų praktika, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, byla nutrauktina.

III. Pareiškėjas S. V. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 137–140), prašydamas atnaujinti terminą skundui pateikti, panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį ir spręsti klausimą iš esmės, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo, kad pareiškėjo nuomone teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, dėl šių pažeidimų teismas neteisingai išsprendė administracinę bylą. Pareiškėjas remiasi skunde minėtais argumentais, taip pat pažymi, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Remiasi tuo, kad Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje konstatavo, kad asmenys, kuries Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Akcentuoja, kad nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Pareiškėjas taip pat remiasi tuo, kad teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nes atsakovas pareiškėjui kas mėnesį mokėjo neteisėtai sumažintą pensiją. Jo teisių pažeidimą apima nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1d. už kiekvieną mėnesį neišmokėtos pensijos dalis. Teismas nevertino fakto, kad pareiškėjo teisių pažeidimas yra vykdomas ir toliau.

Pareiškėjas teigia, kad trejų metų terminas dėl neišmokėtos pensijos dalies (bent tam tikrai daliai) nėra praleistas. vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-69/2010. Pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos, įrodymais pagrįstos aplinkybės, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data). Remiantis LVAT praktika, tais atvejais kai viešojo administravimo subjekto sprendimas asmeniui neturi būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Nagrinėjamoje byloje atsakovas privalo įrodyti, kad pareiškėjas gavo tokio turinio aktą (sprendimą). Išmokos (pensijos) pervedimas į banko sąskaitą, nepateikia informacijos apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus.

Pareiškėjas pažymi, kad siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas. Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo pareigą išaiškinti pareiškėjui dėl galimo skundo padavimo termino pasibaigimo ir prašyti pateikti paaiškinimus ir įrodymus. LVAT yra pažymėjęs, kad kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Termino praleidimo klausimą pirmos instancijos teismas iškėlė tik skundžiamoje nutartyje, priimdamas skundą ir bylą nagrinėjant teismo posėdyje teismas nepasisakė apie galimai praleistą pareiškimo padavimo terminą ir neaiškino su tuo susijusių pasekmių.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus formuojama praktika 2006 m. sausio 3d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria byla pagal pareiškėjo skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nutraukta, konstatavus, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas 3 metų procesinis terminas. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, todėl administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo (žr. LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį adm. byloje Nr. AS502-787/2013).

Kaip minėta, pareiškėjas šioje byloje nėra kreipęsis į atsakovą su reikalavimu dėl valstybinės pensijos dalies išmokėjimo. Todėl nėra pagrindo svarstyti termino praleidimo ar jo atnaujinimo klausimą. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad tarp šalių nėra ginčo, svarstytinas klausimas dėl bylos nutraukimo, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 101 str. 1 p.) (žr., LVAT 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-40/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina aktyvų administracinio teismo vaidmenį procese, teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė, t. y. neišaiškino pareiškėjui teisės kreiptis su pretenzija valstybinę pensiją mokančiai institucijai. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 10 straipsnį, nes užbaigė bylą nepriimdamas sprendimo dėl bylos esmės, nors skundo priėmimo stadijoje nebuvo konstatavęs, kad yra neigiama prielaida kreiptis į teismą.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nagrinėjama byla nutraukta nustačius, kad skundas buvo priimtas praleidus padavimo terminus ir nėra aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, turi būti panaikinta, o skundas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant skundą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę kreiptis į atsakovą dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, su prašymu atnaujinti praleistą kreipimosi terminą ir nurodyti termino praleidimo priežastis, pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nutraukus bylą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo S. V. atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis naikinama ir skundas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir skundą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė