A-525-1648-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1648/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03385-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Zenito investicijos“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Žemės matavimai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Zenito investicijos“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Žemės matavimai“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Zenito investicijos“ ir UAB „Žemės matavimai“ su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. kovo 29 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1519 ir 2013 m. kovo 29 d. išduoto leidimo gaminti elektros energija Nr. LG-1520 dalis, kuriomis nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Ministeriją 2013 m. kovo 29 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1519 ir 2013 m. kovo 29 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1520 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjų UAB „Zenito investicijos“ ir UAB „Žemės matavimai“ neintegruoto tipo saulės jėgainėse pagamintą ir AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4) įpareigoti Ministeriją informuoti AB „Lesto“ apie pasikeitusį tarifą pareiškėjų UAB „Zenito investicijos“ ir UAB „Žemės matavimai“ atžvilgiu bei įpareigoti mokėti tarifą galiojusį leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus metu (1.44 Lt/kWh).

Taip pat pateikti prašymai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymo) 6 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir teisinės valstybės principui; priteisti iš Ministerijos bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nurodė, kad 2012 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams.

Tačiau kartu šioje normoje buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Taigi, 2012 m. birželio 21 d. Įstatyme buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 metais elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo fiksuotas tarifas, nustatytas 2012 m. vasario 6 d.

Komisijos nutarimu Nr. O3-23. Tačiau nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu yra nustatyta, kad asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012 m. sausio 31 d. negavusiems leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti), taikoma 2013 m. sausio 17 d. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

Nagrinėjamu atveju Leidimai plėsti energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir Leidimai plėtrai) pareiškėjam išduoti 2012 m. spalio 29 d. išduoti t. y. galiojant 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo redakcijai. Pagrindines investicijas į saulės elektrines atliko ir plėtros darbus pareiškėjai vykdė galiojant būtent minėtai Įstatymo redakcijai. Leidimai gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimai gaminti) išduoti 2013 m. kovo 29 d., t. y. po Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijos įsigaliojimo. Pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, kad 12 metų laikotarpiu nuo Leidimo gaminti išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs fiksuotas tarifas, tačiau bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo metu.

Pagal 2012 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo patvirtinimo Nr. 827 (toliau – ir Aprašas) 8.2 punktą, fiksuotas tarifas, kurį nustato Komisija, taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 punkte numatyta, jog Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai.

Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Pakeitimo įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Tačiau Leidimų plėtrai, kurių pagrindu pareiškėjai atliko investicijas į saulės elektrinę, išdavimo metu galiojanti Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies redakcija nustatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti, energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų dienos, t. y. elektros energijos supirkimo tarifų nustatymas buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu.

Ministerija, išduodama Leidimus gaminti, neteisėtai pritaikė Pakeitimo įstatymo nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Gavus Leidimus plėtrai, su kurių išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas (pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Teisėtų lūkesčių principas siejamas su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjai patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimų plėtrai ir Leidimų gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,19 Lt/kWh, už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę.

Nuostolius pareiškėjai patiria kiekvieną dieną ir juos patirs iki pat teisės pažeidimo pašalinimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatytą principą, padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė atsiliepimus (b. l. 49–53, 55–59), kuriais prašė atmesti pareiškėjų skundą.

Paaiškino, kad Seimui 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjai galimai patyrė ar patirs nuostolių. Komisija patvirtina elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus, o Pakeitimo įstatymas tik sudaro galimybę Komisijai tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir laiku. Vertino, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas Įstatymo kontekste.

Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 1998 m. kovo 25 d. nutarime pateikė taisyklės lex retro non agit išimtį, apie tai pasisakė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2628/2012), tad reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Pakeitimo įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (Įstatymo 1 str. 2 d.).

Šiuo atveju bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus. Nesutikdami su pareiškėjų argumentais dėl padarytos žalos, atsakovai nurodė, kad superkamos elektros energijos tarifą nustato Komisija, o Pakeitimo įstatymo tikslas – suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančias įrangos sąnaudas ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius.

Remdamiesi Europos Teisingumo Teismo sprendimu Irish Farmers Association ir kt. byloje Nr. C-22/94, atsakovai vertino, kad pareiškėjai, dar prieš gaudami leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdami apdairūs, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, pareiškėjų teisės (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principas) Seimui priimant Pakeitimo įstatymą, nebuvo pažeistos. Pareiškėjai nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos.

Ginčijamus Leidimus gaminti Ministerija išdavė remdamasi jų išdavimo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 5 d. sprendimu (b. l. 99–106) pareiškėjų UAB „Zenito investicijos“ ir UAB „Žemės matavimai“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog Ministerija 2012 m. spalio 29 d. pareiškėjams išdavė leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3047 ir Nr. LP-3046. 2013 m. vasario 28 d. Valstybinė energetikos inspekcija išdavė pažymą, kad pareiškėjų saulės elektrinės sumontuotos, išbandytos ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. 2013 m. kovo 29 d. pareiškėjams buvo išduoti leidimai gaminti elektros energiją. Teismas vertino, jog šioje byloje svarbu, kad pareiškėjai buvo vieni iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (Įstatymo 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjoms buvo išduoti leidimai plėsti pajėgumus. O nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi pareiškėjai Leidimus gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui. Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei jie tikėjosi, pradėdamos vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimais, kuriuose pasisakyta dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų, lex retro non agit principo, ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos Įstatymą, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo plėtrą atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Įstatyme įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Teismas pacitavo 2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo 20 straipsnio 1, 7, 8 dalis, 2 straipsnio 25 dalį (Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis; Šis tarifas taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos; Fiksuotus tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos;

Gamintojas – tai asmuo, eksploatuojantis atsinaujinančių išteklių energijos gamybos įrenginį, turintis atitinkamą leidimą verstis šia veikla arba ketinantis plėtoti energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą). Nurodė, jog pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs didelių nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjai, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jie minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjų teisė sietina su jų nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad gavę leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjai atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.;

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 prot. 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Teismas pažymėjo, jog pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, ir byloje analizavo ribojimą pagrįstu teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus.

Sprendime nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 konstatavo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti.

Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjai nenurodė, kad jų pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jie siekė įgydami leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjų, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pažymėta ir tai, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjams faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjai gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Teismas darė išvadą, kad ginčijama Leidimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo dėl Leidimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Ministeriją informuoti AB „Lesto“ apie pasikeitusį tarifą pareiškėjų atžvilgiu bei įpareigoti mokėti tarifą galiojusį leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus metu.

Pareiškėjų prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 Lt/kWh už kiekvieną pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos atmestas padarius išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nurodytoje situacijoje atsakovų institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kartu konstatuota, kad pagrindas atlyginti pareiškėjų nurodytą turtinę žalą atsakovams neatsirado. O konstatavus, kad valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintas, pažymėjus, kad pareiškėjų skundas netenkinamas, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111–113), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikė šiuos argumentus:

1) Leidimai plėtrai pareiškėjams išduoti galiojant ankstesnei Įstatymo redakcijai, numatančiai fiksuotą 1,44 Lt/kWh tarifą, todėl pareiškėjų pagaminta elektros energija turi būti prekiaujama teisės aktų, galiojusių šių leidimų gavimo metu, sąlygomis ir tvarka. Pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, nustatytas tarifas buvo tarsi panaikintas, taikomas tarifas pagal naują reglamentavimą. Taip Įstatymas buvo taikomas atgal, nors nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negali būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius, nes tai paneigtų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Tokia galimybė yra tik tuo atveju, kai teisės aktų galiojimas atgal palengvina teisės subjektų padėtį. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

2) Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjų teisėti lūkesčiai buvo pažeisti, tačiau neteisingai visuomenės interesą iškėlė aukščiau pareiškėjų lūkesčių. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjams taikant Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojančius tarifus, būtų pažeistas visuomenės interesas ar vartotojams būtų ženkliai išaugusi elektros kaina. Įstatymų leidėjas jau priimdamas Įstatymą galėjo numatyti, kad saulės elektrinių kiekis bei saulės energijos gamintojų skaičius ženkliai išaugs (būtent to ir buvo siekiama – skatinti saulės elektrinių plėtrą), tačiau galimai dėl aplaidumo ar nerūpestingumo to nenumatė, o vėliau tai sąlygojo Įstatymo pakeitimus. Saulės elektrinių statytojams, tarp jų ir pareiškėjams, buvo suteiktas teisėtas lūkestis, pastačius elektrinę, į ją investavus lėšas, gauti iš anksto numatytą tarifą, nes būtent Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs Įstatymas tarifą siejo su Leidimo plėtrai, o ne Leidimo gaminti momentu. Vertino, jog Pakeitimo įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai, teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

3) Nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Neteisėti veiksmai pasireiškė įstatymų leidėjo nerūpestingumu (skubotu, pareiškėjų teisėtus lūkesčius pažeidžiančiu, Įstatymo pakeitimu).

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 119–125), kuriuo prašo skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Pasisakydamas dėl lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principų nurodo, kad 2012 metais Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnes kaip 30kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, numatytą 2013 m. vasario 1 d. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta tiek prašymų statyti saulės elektrines, bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai ar pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu elektros energijos kaina vartotojams ženkliai padidėtų. Taip būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant tik iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, siekė 69 MW ir Įstatymo tikslą viršijo 7 kartus. Dėl to elektros kaina vartotojams galėjo padidėti apie 0,7 ct. Remiasi Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis, teigia, jog Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekdamas apsaugoti vartotojus turėjo imtis teisių rinkos reguliavimo priemonių – priimti Įstatymo pakeitimus. Atkreipia dėmesį į Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamąjį raštą.

2) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, mano, jog nagrinėjamoje byloje taikytinas pastarojoje nutartyje suformuotas precedentas.

3) Pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti žalą, pastebi, kad pareiškėjas elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis su AB „Lesto“ sudarė laisva valia, byloje nėra duomenų apie pareiškėjų pareikštą ieškinį dėl šių sutarčių sąlygų, sutartis šalims privaloma. Kartu pažymi, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad negautos pajamos buvo realios, o ne tikėtinos. Pareiškėjai faktiniais duomenimis neįrodė, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai yra pažeisti. Priimdamas Pakeitimo įstatymą Seimas veikė savo kompetencijos ribose, tad nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu, o nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali kilti. Pažymi, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštų dėl ekonominės politikos sprendimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 127–133), kuriuo prašo skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia argumentus, analogiškus išdėstytiems Ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams išduotų leidimų gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos, kurios atsiradimą pareiškėjai sieja su įstatymo leidėjo veiksmais pakeičiant elektros energijos pardavimo sąlygas ir šias sąlygas pritaikant pareiškėjams, priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas.

Pastarojoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo travaux preparatores, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Ministerija 2012 m. spalio 29 d. pareiškėjams išdavė Leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3047 ir Nr. LP-3046 (b. l. 15, 76 II pusė). Leidimuose plėtrai pažymėta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,02976 MW, projektinė metinė elektros energijos gamyba – 29 500 kWh. Leidimuose plėtrai reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išgavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2013 m. vasario 28 d. Valstybinė energetikos inspekcija išdavė pažymas, kad pareiškėjų saulės elektrinės sumontuotos, išbandytos ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojamos pagal paskirtį (b. l. 75 II pusė, 62 II pusė). 2013 m. kovo 29 d. pareiškėjams išduoti Leidimai gaminti elektros energiją Nr. LG-1520 ir LG-1519 (b. l. 14, 21). Jie išduoti atitinkamai 2012 m. spalio 29 d. leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3046 ir Nr. LP-3047 pagrindu. Šių leidimų dalyse „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėjai tikėjosi, jog pastačius saulės jėgainę jiems galios Komisijos 2012 metams patvirtintas 1,44 Lt/kWh tarifas (skirtas elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra ≤ 30 kW), tačiau pasikeitus teisiniam reguliavimui, jiems taikomas sumažintas tarifas.

Byloje yra 2013 m. liepos 24 d. tarp pareiškėjo UAB „Žemės matavimai“ ir AB „Lesto“ sudaryta Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis 80000/231641 (b. l. 10-13) ir tos pačios dienos tarp pareiškėjo UAB „Zenito investicijos“ ir AB „Lesto“ sudaryta Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis 80000/231642 (b. l. 16-19), kuriose nustatyta 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjai, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (b. l. 45, 46, 47, 48), minėtų sutarčių pagrindu parduoda (sąskaitos išrašytos 2013 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais) AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius už sutartyse nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjų atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jiems taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjai vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjai iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjai neakcentavo, kad jų pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jie siekė įgydami leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjų, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu, jį sumažinant 19 ct/kWh, nebuvo paneigta pareiškėjų įgytos teisės esmė, proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

Dėl pareiškėjų akcentuojamo retrospektyvaus naujos redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies veikimo, pažymėtina ir tai, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjams faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimus gaminti elektros energiją. Šie leidimai pareiškėjams, minėta, išduoti 2013 m. kovo 29 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su leidimų gaminti elektros energiją dalių panaikinimu, jų koregavimu ir įpareigojimu Ministerijai informuoti AB „Lesto“ apie pasikeitusį tarifą pareiškėjų atžvilgiu, įpareigojant mokėti 1,44 Lt/kWh.

Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui buvo suformulavę ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir teisinės valstybės principui. Pareiškėjai taip pat buvo pateikę atskirą prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismas dėl minėtos Pakeitimo įstatymo nuostatos atitikimo taip pat ir įstatymo negaliojimo atgal principui (b. l. 86-90).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti nuosavybės neliečiamumo, teisinės valstybės ar įstatymo negaliojimo atgal principams. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjų neintegruoto tipo saulės jėgainėse pagamintą ir AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pasisakydami dėl žalos nurodo, kad įstatymų leidėjas neatliko savo pareigos, t. y. neužtikrino teisinio stabilumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principo (skubotai pakeičiant Įstatymą), o Ministerija taikė pasikeitusį bei pareiškėjų teises pažeidžiantį įstatymą, dėl kurio pareiškėjai patyrė žalos.

Taigi reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjai iš esmės grindžia ne Vyriausybės ar Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtais veiksmais ar neveikimu, bet, jų manymu, neteisėtu įstatymo nuostatų pakeitimu, kurį (pasikeitusį reguliavimą) Ministerija taikė ir pareiškėjų atžvilgiu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Zenito investicijos“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Žemės matavimai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis