AS-693-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-693-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01064-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 63.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. 2015 m. vasario 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį susidariusią teisėjų valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką – 23 888,12 Eur; 2) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjo V. A. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Teismas nurodė, kad panašiose bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų yra taikomas 3 metų skundo padavimo terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis byloje Nr. A444-2232/2013). Šis terminas skaičiuojamas nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą – tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjui pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2015 m. vasario 11 d. – praleidęs skundo padavimo terminą ir prašo jį atnaujinti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises teisme nuo sužinojimo apie tai, kad jam paskirta pensija yra perskaičiuota – 2010 m. vasario mėn. Įstatymų nuostatas, kurių pagrindu buvo perskaičiuota paskirta pensija, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, šis nutarimas paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2010 m. lapkričio 16 d. Po šio nutarimo priėmimo skundo padavimo termino klausimas buvo išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi byloje Nr. A444-2232/2013. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą momento. Skunde teismui pareiškėjas nenurodė jokių ypatingų termino praleidimo priežasčių, prašymą atnaujinti terminą grindžia aplinkybe, kad skundo padavimo terminas aiškiai nebuvo atskleistas teisiniame reguliavime. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo teises.

III. Pareiškėjas V. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas paaiškina, kad nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas), nei pensijų skyrimo ir mokėjime nuostatuose nėra įtvirtinti teisėjų teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimai, nenumatyti kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti teisėjų valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Be to, šiuo atveju atsakovas pripažino reikalavimų išmokėti pensijų nepriemokas pagrįstumą, bet atidėliojo nepriemokų grąžinimą dėl finansinių problemų. Tai reiškia, jog valstybei pripažinus pensijų nepriemokas kaip skolą pensijų gavėjams, dėl ko, sąžiningai pasitikint Lietuvos Respublikos Seimu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybe, pareiškėjui nebuvo reikalo imtis kraštutinių priemonių – kreiptis teisminės gynybos. Pareiškėjas pabrėžė, kad 2013–2014 metais turėjo sveikatos problemų, todėl apie 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį sužinojo tik 2014 m. spalio mėnesį, kada sveikatos krizė šeimoje pasireiškė sunkiausiai. Svarstant valstybės biudžetą 2015 metams paaiškėjo, kad pažadai 2014 m. reglamentuoti teisėjų pensijas bei nepriemokas (buvo priimti sprendimai tik dėl socialinio draudimo pensijų kompensavimo) vėl atidedami, o tuo pačiu teisėti lūkesčiai gauti nepriemokas bendra neteismine tvarka žlunga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio mėnesio – 2012 m. gruodžio mėnesio laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka teisėjų valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu šio įstatymo pakeitimu jos galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821). Taigi šiuo aspektu pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. sausio 20 d. pažymų Nr. 3R-281 ir 3R-282 duomenys rodo, kad pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka susidarė ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau minėta antikonstitucinė nuostata buvo pakeista tik 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2196) 1 straipsniu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Šiuo atveju V. A. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio Nacionalinei teismų administracijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) ir kitų teisės aktų nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl pirmuoju etapu, t. y. 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei vientiso Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo laikotarpio, trukusio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., metu susidariusios nepriemokos priteisimo V. A. kreipėsi 2015 m. vasario 7 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. vasario 7 d. dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014). Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinąjį įstatymą negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus 4 metams nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo paskelbimo (2010 m. lapkričio 16 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, inter alia ir teisėjų valstybinės pensijos, nepriemokos priteisimo buvo aiškiai nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Nurodyto reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta to suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas V. A. kreipėsi tik 2015 m. vasario 7 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, egzistavusių visą laiką iki teisės į teisminę gynybą realizavimo momento, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Pažymėtina, jog V. A. taip pat siekia pareikšti reikalavimą dėl netinkamo teisėjo darbo stažo įvertinimo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Sprendžiant iš bylos medžiagos, vadovaujantis vėliau antikonstitucinėmis pripažintomis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatomis teisėjo darbo stažas pareiškėjui buvo apskaičiuotas Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 6 ir atitinkamo dydžio teisėjų valstybinė pensija mokama nuo 2006 m. gegužės 16 d. Taigi manydamas, kad šiais veiksmais yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, pareiškėjas dar 2006 m. galėjo inicijuoti teisminį ginčą su valstybinę pensiją skiriančia ir mokančia viešojo administravimo institucija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas