AS-552-855-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-855/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01484-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. skundu (b. l. 1-6) ir patikslintu skundu (b. l. 75-82) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) teismui pripažinus, kad yra praleidęs terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą esant svarbioms priežastims; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-4064(11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 18 498,68 Lt, kuri susidarė pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, po 158,44 Lt už kiekvieną mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo apskaičiuota iki jos sumažinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mažinama du kartus – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas pažymėjo, jog gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nemanė, jog yra pažeidinėjamos jo teisės, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. yra priimtas Laikinasis įstatymas. Pareiškėjas nurodė manęs, kad pensijos mažinimui yra taikoma Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tačiau apie tai, kad pensija buvo mažinama pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas teigė nežinojęs. Apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėjas nurodė sužinojęs 2012 m. vasario 6 d. Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tik 2013 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas paaiškino į teismą nesikreipęs, nes pagrįstai tikėjosi, kad bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Pareiškėjas nurodė, jog yra įsitikinęs, kad nėra praleidęs trejų metų senaties termino, kadangi apie savo teisių galimą pažeidimą galėjo sužinoti tik 2012 m. vasario 6 d., o apie tai, kad valstybinės pensijos mažinimui buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, sužinojo tik gavęs trečiojo suinteresuoto asmens ir Ministerijos atsakymus, t. y. 2013 m. kovo 27 d. ir 2013 m. balandžio 19 d.

Pareiškėjas pažymėjo, jog šiuo metu teisinė situacija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies yra visiškai aiški, tuo tarpu teisinė situacija dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo – ne.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu ir patikslintu skundu nesutiko (b. l. 16, 97).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi (b. l. 105-107) sustabdė administracinę bylą iki kol bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą (Konstitucinio Teismo bylų Nr. 12/2013 ir 21/2013).

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiškas administracines bylas Nr. I-2693-624/2013 bei Nr. I-3856-142/2013, 2013 m. gegužės 27 d. ir 2013 m. spalio 28 d. nutartimis kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti, ar 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 ir 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Šie Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai buvo priimti. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir, atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai (Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai), dėl kurių yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą, taikytini ir šioje administracinėje byloje, teismas darė išvadą, kad šios bylos nagrinėjimas stabdytinas iki kol bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų konstitucingumą (Konstitucinio Teismo bylos Nr. 12/2013 ir 21/2013, prašymų Nr. 16/2013 ir 30/2013).

Kadangi pareiškėjas, paduodamas skundą ir jame suformuluodamas reikalavimus (apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas), pats pasirinko, kad visi jo reiškiami reikalavimai būtų nagrinėjami vienoje byloje, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjo reikalavimus išskirti, todėl stabdytina visa nagrinėjama administracinė byla.

III. Pareiškėjas A. V. patikslintu atskiruoju skundu (b. l. 121-125) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ta apimtimi, kurioje ginčo dalykas yra neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas nesvarstė galimybės išspręsti bylą ta apimtimi, kuri apima ginčo laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kai jo valstybinės pensijos mažinimui buvo taikomos Konstitucijai prieštaraujančios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėjas pabrėžia, kad skunde nurodė du ginčo dalykus, t. y. prašė priteisti jo pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo bei prašė priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Pareiškėjo manymu, administracinė byla ta apimtimi, kurioje ginčo dalykas yra dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo, turėjo būti išnagrinėta, kadangi dėl šio ginčo dalyko Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra išnagrinėtos administracinės bylos ir priimti galutiniai sprendimai, kurių pagrindu išmokėtos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjo A. V. atskirasis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria teismas sustabdė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu – kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylas Nr. 12/2013 ir 21/2013 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus Nr. 16/2013 ir 30/2013.

Pareiškėjas nesutinka su šia teismo nutartimi ir teigia, kad teismas nepagrįstai sustabdė bylą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjo nuomone, teismas pagal jo skundą turėjo sustabdyti administracinę bylą tik ta apimtimi, kurioje ginčo dalykas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų konstitucingumo yra susiję būtent su šiuo jo skundo reikalavimu.

ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalys įpareigoja teismą netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai ir sustabdyti bylos nagrinėjimą, kreipiantis į Konstitucinį Teismą, kai yra pagrindas abejoti byloje taikomo akto konstitucingumu. Minėta, kad pareiškėjas prašo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką ir už 2012-2013 metus, t. y. ir už laikotarpį, kuriam Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais yra pratęstas šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams ir šiuo aspektu Konstituciniame Teisme yra konstitucinės justicijos byla.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) laikomasi nuostatos, kad sustabdyti administracinę bylą pagal ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą galima ir tais atvejais, kai kitas teismas analogiškais klausimais ir argumentais jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir šis prašymas yra dar neišnagrinėtas, o nagrinėjama administracinė byla nepasižymi jokiomis individualiomis aplinkybėmis, kurios galėtų būti reikšmingos kreipimuisi į Konstitucinį Teismą (pvz., 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-443/2011, 2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-524/2011, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-309/2014 ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundžiama teismo nutartis sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą laikytina pagrįsta, jeigu įvertinus kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinį pirmosios instancijos teismo nurodytoje byloje, jis būtų analogiškas šioje byloje nagrinėjamiems klausimams (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-886/2011).

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis ginčija atsakovo Ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-4064(11) dėl atsisakymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010–2013 metus, taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, valstybinės pensijos nepriemokas už 2010-2013 metus, susidariusias taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams. Pažymėtina, kad minėtų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų priėmimas yra susijęs būtent su šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimo pratęsimu valstybinių pensijų gavėjams 2012-2013 metams. Nors pareiškėjas savo reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokų priteisimo išskaidė į dvi dalis pagal nepriemokos susidarymo teisinį pagrindą, tačiau 2012-2013 m. laikotarpis sutampa pagal abu reikalavimus. Taigi pareiškėjo teisių galimo pažeidimo pasekmių nagrinėjimo skaidymas į atskirus etapus, kai teismui kyla abejonių dėl nagrinėjant bylą taikytino įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, gali būti kliūtis išnagrinėti bylą visapusiškai ir objektyviai, priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nustatęs, kad šioje administracinėje byloje taikytinų teisės normų konstitucingumo klausimas bus nagrinėjamas Konstituciniame Teisme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą, vadovaudamasis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ABTĮ neįtvirtinta galimybė sustabdyti bylą tik tam tikra apimtimi. Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nurodyti pareiškėjo reikalavimai nebuvo išskirti į atskirą bylą. ABTĮ nenustato, kad gali būti priimtas dalinis sprendimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-360/2014).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai sustabdė nagrinėjamą administracinę bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylas Nr. 12/2013 ir 21/2013, pradėtas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus Nr. 16/2013 ir 30/2013. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogišku klausimu (pvz., 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-360/2014, 2014 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1006/2014, 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-743/2014).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Atskirasis skundas netenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas