2K-193/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-193/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00816-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4;

1.2.22.1;

1.1.4.4.3;

2.1.7.1;

2.1.7.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. B. ir A. K. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

A. K. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį keturiasdešimt penkių parų areštu, pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, galutinė bausmė paskirta keturiasdešimt penkių parų areštas (jį atliekant areštinėje) ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams.

Skundžaiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. B. ir A. K. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. B. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y., būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus aps. VPK) (duomenys neskelbtini) specialistu, tarnybos metu 2010 m. kovo 11 d. į Vilniaus aps. VPK (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kiemą šio komisariato (duomenys neskelbtini) tyrėjui E. A. iš įvykio, įvykusio tą pačią dieną, apie 16.38 val., (duomenys neskelbtini), vietos atvairavus sulaikytą automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), su jame rastu mažo kalibro šautuvu su optiniu taikikliu ir duslintuvu, ir Vilniaus aps. VPK (duomenys neskelbtini) patruliui A. K. suorganizavus nusikalstamos veikos padarymą – komisariato kieme A. K. įkalbėtas, įtikintas šį šaunamąjį ginklą – šautuvą, kurį laikyti A. K. neturėjo leidimo, sukeisti su kitu A. K. iš anksto atvežtu ir jam (D. B.) atneštu mažo kalibro šautuvu „TOZ 78 04 L“ Nr. (duomenys neskelbtini) be duslintuvo, kurį laikyti A. K. turėjo leidimą, nes priešingu atveju A. K. bus atleistas iš tarnybos, jis (D. B.) A. K. įkalbėtas minėtus šautuvus sukeitė ir mažo kalibro šautuvą „TOZ 78 04 L“ Nr. (duomenys neskelbtini) be duslintuvo, pristatė į šio komisariato (duomenys neskelbtini) patalpas, kaip paimtą iš minėto įvykio vietos, taip jis (D. B.) pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos (toliau – Valstybės tarnybos) įstatymo 1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII-1316 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos policijos veiklos (toliau – Policijos veiklos) įstatymo 2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048 3 straipsnio, 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, tyčia, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, padėjo A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnį už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos kaip valstybės institucijos įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, taip padarydamas didelę neturtinę žalą valstybei.

A. K. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo gabeno šaunamąjį ginklą ir organizavo nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – padarymą, t. y. 2010 m. kovo 11 d. gabeno šaunamąjį ginklą – mažo kalibro, vienavamzdį medžioklinio tipo šautuvą (numeris nežinomas), šviesios gelsvai rusvos ir sidabrinės spalvos buože bei loveliu (nemetaline šautuvo dalimi), su ornamentu ant šautuvo šono ties jo viduriu, įlenktu į vidų (įdubusiu) šautuvo buožės padu (galu), su diržu ir apie 15 cm ilgio optiniu taikikliu, su ant šautuvo vamzdžio galo pritvirtintu 10–20 cm ilgio sidabrinės spalvos metaliniu duslintuvu, automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), apie 16.38 val., šis šautuvas buvo paimtas policijos pareigūnų ir nugabentas į Vilniaus apsk. VPK (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną, nuo 17 iki 19 val., jis iš policijos pareigūnų atgavo minėtą šautuvą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu –Vilniaus aps. VPK (duomenys neskelbtini) patruliu, ne tarnybos metu 2010 m. kovo 11 d. į (duomenys neskelbtini) kiemą šio komisariato (duomenys neskelbtini) tyrėjui E. A. iš įvykio, buvusio tą pačią dieną, apie 16.38 val., (duomenys neskelbtini), vietos atvarius sulaikytą automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame rastu mažo kalibro šautuvu su optiniu taikikliu ir duslintuvu, organizavo nusikalstamos veikos padarymą – komisariato kieme įkalbėjo, įtikino tarnybos metu pareigas vykdantį Vilniaus aps. VPK (duomenys neskelbtini) specialistą D. B. šį šaunamąjį ginklą – šautuvą, kurį laikyti jis (A. K.) neturėjo leidimo, sukeisti su kitu jo (A. K.) iš anksto atvežtu ir D. B. atneštu mažo kalibro šautuvu „TOZ 78 04 L“ Nr. (duomenys neskelbtini) be duslintuvo, kurį laikyti jis (A. K.) turėjo leidimą, nes priešingu atveju jis (A. K.) bus atleistas iš tarnybos, ir D. B. jo (A. K.) įkalbėtas minėtus šautuvus sukeitė ir mažo kalibro šautuvą „TOZ 78 04 L“ Nr. (duomenys neskelbtini) be duslintuvo, pristatė į šio komisariato (duomenys neskelbtini) patalpas, kaip paimtą iš minėto įvykio vietos, taip jis organizavo, kad policijos pareigūnas D. B. padarytų nusikalstamą veiką, t. y. pažeistų Valstybės tarnybos įstatymo 1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII-1316 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimus, Policijos veiklos įstatymo 2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048 3 straipsnio, 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, ir, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, padėtų jam (A. K.) išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnį už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, taip iškraipant tarnybinės veiklos esmę, sumenkinant policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį ir autoritetą diskredituojant policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo, vardą, taip padarant didelę neturtinę žalą valstybei.

Kasaciniu skundu nuteistųjų D. B. ir A. K. gynėjas advokatas E. Markevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 253 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 4 dalis, 228 straipsnio 1 dalis), iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi neleistinais įrodymais, netinkamai surašė apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.4 ir 3.1.8 punktų reikalavimai). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų apeliacinius skundus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo juose prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis), šiuos skundus išnagrinėjo paviršutiniškai, nenurodydamas motyvų, kodėl jie atmetami, o apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis) ir, byloje esant prieštaravimams bei neaiškumams, reikiama apimtimi neatliko įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

Remdamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2012, 2K-318/2013, 2K-288/2009, 2K-274/2013), aptardamas BK 253 straipsnio dispoziciją, šios nusikalstamos veikos dalyką ir jo bendruosius bei specialiuosius požymius, kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytas joks (išskyrus A. K. teisėtai laikomą šaunamąjį ginklą) kitas ginklas ir nėra duomenų, patvirtinančių tokio ginklo savybes, požymius, kategoriją, paskirtį, naudojamas medžiagas, sviedinio pažeidžiamąjį poveikį, konstrukciją ir kt.

Nors šiuos duomenis gali nustatyti tik ekspertai, atlikę specialų tyrimą, tačiau teismai nepagrįstai atmetė gynybos prašymus byloje atlikti tokį tyrimą arba bent jau apklausti balistikos specialistą. Anot gynėjo, tai reiškia, kad byloje nenustatyta, dėl kokio įtaiso, įrenginio ar daikto gabenimo jo ginamasis A. K. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Abiejų instancijų teismai išvadą, kad toks daiktas yra būtent šaunamasis ginklas, grindė tik bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo E. A. ir liudytojų, neturinčių specialių žinių apie šaunamuosius ginklus, parodymais apie vizualiai matyto ir automobilyje buvusio daikto, anot liudytojų – „melkaškės“, ar tik jo priedų (šovinio, optinio taikiklio, duslintuvo) požymius.

Tačiau kasatorius pažymi, kad baudžiamojo įstatymo taikymo prasme svarbu nustatyti, ar toks rastas ginklas tinkamas naudoti, nes tik tinkamu naudoti ir veikiančiu ginklu yra keliama grėsmė aptariamos nusikalstamos veikos dispozicija ginamam objektui – visuomenės saugumui, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Nes net ir ginklo formą turintis daiktas apskritai gali būti nepavojingas, nekelti grėsmės ir tik balistinio tyrimo specialistai gali nustatyti ginklo kategoriją ir (ar) jo tinkamumą naudoti.

Kartu kasatorius pažymi, kad dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo yra nuteistas tik A. K., nors teismų sprendimų dalis šiuo klausimu yra reikšminga ir kitam nuteistajam D. B., nes būtent šaunamojo ginklo nustatymas lėmė šio nuteistojo (D. B.) motyvą (tikslą) piktnaudžiauti tarnyba. Nenustačius, jog A. K. padarė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, anot kasatoriaus, netenka prasmės jo abiejų ginamųjų nuteisimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Aptardamas liudytojų E. S., R. L., A. R. parodymus, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šie liudytojai patvirtino neva rastas ginklas buvo šaunamasis.

Juolab kad ir pagrindinis liudytojas E. A. pripažino tokius šautuvus matęs tik televizijoje ir nieko apie juos neišmanantis. Be to, priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, šio liudytojo ir pareigūnų R. L. ir A. R. parodymai apie įvykio vietoje rastą ginklą tarpusavyje nesutampa. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo liudytojų E. A., R. L., A. R. ir E. S. parodymų vertinimu kaip patikimų tik dėl jų užimamų pareigų, t. y. jie yra policijos pareigūnai, tarnyboje naudoja šaunamuosius ginklus ir dėl to turi pakankamai žinių identifikuoti šaunamojo ginklo požymius bei jų dalis.

Tačiau gynėjas pažymi, kad policijos pareigūnų naudojami ginklai yra kitokios specifikos, minėtų liudytojų žinios apie šaunamuosius ginklus yra abejotinos, nes iš esmės jie rėmėsi tik televizijoje matyta informacija. Be to, byloje nenustatyta, ar šie policijos pareigūnai pagal savo darbo specifiką apskritai yra susipažinę su ginklais ir jų sandara.

Kasatorius, aptardamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnyje, objektyviuosius požymius ir pažymėdamas vieną iš jų – didelės žalos padarymą, remdamasis teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64/2013), teigia, kad neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos, įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kita.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai visiškai nemotyvavo savo išvados apie tai, jog A. K. ir D. B., piktnaudžiaudami tarnyba, iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo, vardą ir taip padarė didelę neturtinę žalą valstybei. Pirmosios instancijos teismas minėtos žalos padarymą konstatavo deklaratyviai, nepateikdamas jokių šį požymį pagrindžiančių duomenų ir motyvų, o apeliacinės instancijos teismas dėl žalos valstybei apskritai nepasisakė.

Gynėjas, vadovaudamasis BPK 44 straipsnio 6 dalimi, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 301 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylos faktinę aplinkybę – policijos pareigūno įkalbinėjimo ar įtikinėjimo. Nė vienas nuteistasis ar liudytojas nepatvirtino, kad D. B. buvo įkalbinėjamas ir įtikinėjamas sukeisti ginklus, byloje nenustatytos veikos kvalifikavimui ir teisiniam įvertinimui svarbios aplinkybės – kokiomis aplinkybėmis, kur, kada D. B. A. K. įtikinėjo ar įkalbinėjo; kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis jie sukeitė ginklus, kokiu būdu atsirado A.

K. teisėtai laikomas ginklas, kas ir kada jį pristatė, ir kt. Pirmosios instancijos teismas, tokias aplinkybes nustatydamas remiantis tik prielaidomis ir liudytojo E. A. parodymais, jog byloje esantis ginklas yra ne tas pats, kuris buvo rastas įvykio vietoje, pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad teismų sprendimuose nurodyti nuteistojo A. K. veiksmai prieštarauja BK 24 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Kasatorius, pažymėdamas, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog organizatoriaus veikla, palyginti su kitomis bendrininkų rūšimis, yra pavojingiausia ir apima gerokai platesnius kaltininko veiksmus (nes toks asmuo vadovauja nusikalstamos veikos pasiruošimui, ar jau darant nusikalstamą veiką sukuria nusikalstamos veikos planą, numato jo vykdymo būdą, verbuoja asmenis nusikaltimo padarymui, paskirsto jiems vaidmenis, savo veiksmais suvienija kitų bendrininkų pastangas ir pan.), teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. K. įkalbinėjo D. B. sukeisti ginklus, ar kokius nors kitus jo veiksmus, organizuojant D. B. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi neleistinais įrodymais, netinkamai surašė apkaltinamąjį nuosprendį, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4 ir 3.1.8 punktų reikalavimus. Taip pat nuosprendyje yra daug abejonių, kurios turėtų būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Barbera, Messeguė and Jabardo prieš Ispaniją (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146); Telfner prieš Austriją (Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001; ir kt.). Kasatorius teigia, kad, apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė ir šie esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sutrukdė teismams priimti teisingus sprendimus bei lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas D. B. ir A. K. padarytų veikų faktines aplinkybes, rėmėsi liudytojų R. L., A. R. E. A., E. S., iš dalies S. G., A. B. teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, D. B. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais (kuriuose jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką) ir liudytojo E. A. pokalbio su D. B. įrašu. Tačiau, kasatoriaus nuomone, dalis šių duomenų, t. y. D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir neteisėtai padarytas pokalbio įrašas, neatitinka įrodymų leistinumo principo (BPK 20 straipsnio 4 dalis), o kiti įrodymai – liudytojų parodymai, nepatvirtina teismų išvados apie kokių nors ginklų sukeitimą, A.

K. neteisėtą disponavimą kažkokiu šaunamuoju ginklu ir organizavimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei D. B. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Be to, skundžiamas nuosprendis pagrįstas tik tam tikromis kaltinimui palankiomis liudytojų parodymų dalimis, jame visiškai neįvertinti šių liudytojų parodymuose esantys prieštaravimai ir esminiai neatitikimai vieni kitiems, nenurodyta, dėl ko atmesti nuteistiesiems palankūs parodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, kurių minėti liudytojai nepatvirtino. Taip pat kasatorius nesutinka ir su jo ginamųjų parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, vertinimu.

Nurodydamas D. B. apklausų ikiteisminio tyrimo metu skaičių, jo (D. B.) statusą šių apklausų metu, pareigūno, atlikusio visas šias apklausas, pareigas, pažymėdamas kad visose apklausose nedalyvavo D. B. gynėjas ir visų šių apklausų iš esmės identišką tekstą, teigia, kad šio nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 276 straipsnio nuostatas negali būti pripažinti leistinu įrodymu ir jais negali nustatomos reikšmingos D. B. ir A. K. kaltinančios aplinkybės. Juolab kad šiame nuosprendyje nėra D.

B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir jų analizės, jie nesugretinti su kitais įrodymais, nenurodyta, kokias faktines aplinkybes jie patvirtina ar paneigia, t. y. nepašalinti šiuose parodymuose esantys prieštaravimai ir neišsiaiškintos parodymų keitimo aplinkybės. Kasatoriaus nuomone, teismas pažeidė ir BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pripažino įrodymu, kuriuo rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Anot kasatoriaus, D. B. parodymai, kuriuose jis prisipažino ir kuriais deklaratyviai rėmėsi teismas, buvo nulemti apklausos metu padarytų BPK pažeidimų, susiklosčiusios stresinės situacijos, psichologinės būsenos dėl ilgo tyrimo ir nepagrįstų įtarimų, baimės nepagrįstai netekti darbo.

Kasatorius mano ir tai, kad D. B. apklausa buvo nulemta ir E. A. neteisėtai užfiksuoto pokalbio, apklausos metu tyrėjo pareikštų užuominų, jog byloje yra pakankamai įrodymų jo kaltei pagrįsti, ir patvirtinus liudytojo E. A. iškeltą versiją, jog jis sukeitė ginklus, jis (D. B.) bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir galės toliau dirbti. Juolab kad teisme tyrėjas patvirtino kalbėjęs apie atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir pripažino padaręs prierašą ikiteisminio tyrimo metu atliktos D.

B. apklausos protokole. Anot kasatoriaus, šios aplinkybės yra reikšmingos teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti, vertinant šį įrodymą kaip nepatikimą ir neatitinkantį BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų.

Gynėjas teigia ir tai, kad jo ginamojo A. K. teisme duoti parodymai nepagrįstai nevertinti, nesugretinti su kitais bylos įrodymais, nepateikta motyvų, kuriais remiantis šie ir liudytojų J. B., S. G., A. B. parodymų dalis, palanki nuteistiesiems, atmesti. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie įvykio vietoje rastą vieną ginklą, vėliau pakeistą kitu, rėmėsi liudytojų R. L., A. R. E. A., E. S., iš dalies S. G., A. B. teisme duotų parodymų dalimi apie įvykio vietoje neva buvusius ginklo priedus, t. y. kad šis ginklas neva buvo su šoviniu, duslintuvu, diržu, o į komisariatą pristatytas ginklas šių priedų neturėjo.

Kasatorius teigia, kad tokia teismo išvada dėl faktinių bylos aplinkybių iš esmės neatitinka minėtų liudytojų parodymų turinio (išskyrus iš dalies tik liudytojo E. A.). Skunde aptardamas liudytojų R. L., A. R., E. S., J. B. parodymus, jis teigia, kad šie parodymai tik patvirtina aplinkybę, jog sulaikytame automobilyje buvo daiktas, panašus į ginklą, kurio minėti liudytojai negalėjo apibūdinti ir nurodyti individualių skiriamųjų požymių, neišsakė kategoriškų prielaidų dėl galbūt buvusių duslintuvo ir šovinio. Be to, šių liudytojų parodymai iš esmės atitinka A.

K. parodymus apie tai, kad įvykio vietoje buvo jo teisėtai laikomas ginklas, kuris ir yra byloje. Kasatorius pažymi ir tai, kad A. K. buvo pareikštas kaltinimas dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi organizavimo, o ne dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis, duslintuvu ir ne dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi organizavimo sukeičiant ar prarandant ginklo priedus. Tokie priedai nėra ginklo sudedamoji dalis, jie yra lengvai nuimami, galėjo dingti įvairiomis aplinkybėmis gabenant ginklą iš įvykio vietos į policijos komisariatą ir nepatvirtina, kad įvykio vietoje buvo kitas ginklas.

Kartu kasatorius pažymi ir tai, kad byloje esantis ginklas nepagrįstai nebuvo pateiktas atpažinti BPK 193 straipsnio nustatyta tvarka tiesiogiai įvykyje dalyvavusiems liudytojams. Dėl to kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis liudytojų R. L., A. R., E. S., S. G. ir A. B. parodymais, ir dėl to teismo išvada, kad policijos komisariatui pristatytas ginklas yra ne tas pats rastas įvykio vietoje, yra nepagrįsta. Gynėjo nuomone, tokioje situacijoje teismas galėjo tik padaryti išvadą, kad įvykio vietoje buvo rastas daiktas, panašus į ginklą.

Be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nepateiktas liudytojo J. B. parodymų vertinimas, nenurodyti motyvai, kuriais atmetami šio liudytojo parodymai, patvirtinantys D. B. ir A. K. nurodytas aplinkybes, o policijos pareigūno tarnybiniame pranešime, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pateikta tik paviršutiniška informacija apie ginklo išorinius požymius, paminėtas galimai buvęs duslintuvas, pats ginklas nuosekliai neapibūdintas. Teisme apklausti pareigūnai nepatvirtino pranešime užfiksuotos informacijos.

Taip pat kasatorius teigia, kad liudytojo E. A. parodymai ir neteisėtai jo darytas garso įrašas neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Anot gynėjo, aplinkybė, kad liudytojas E. A. į komisariatą pats pristatė automobilį su ginklu, kuris, anot teismų, buvo sukeistas, patvirtina šio liudytojo šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. motyvą apkaltinti kitus asmenis, siekiant išvengti atsakomybės dėl ginklo priedų (šovinio ir duslintuvo) praradimo. Tokį suinteresuotumą patvirtina ir liudytojo J. B. parodymai. Be to, liudytojo E. A. parodymai apie ginklą ir jo priedų apibūdinimą yra nenuoseklūs, neišsamūs, nepatikimi, jis teisme pripažino įvykio vietoje rasto ginklo neapžiūrėjęs, neturintis specialių balistikos žinių, ginklo detalės (duslintuvo) apibūdinimas nesutampa su liudytojų A. R. ir S. G. parodymais apie šio duslintuvo išvaizdą, skirtingose apklausose nurodė skirtingas automobilio, kuriame rastas ginklas, spalvas ir aplinkybes apie ginklo dėtuves. Kasatorius pažymi, kad tokių parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Be to, šio liudytojo pateikta informacija apie ginklą yra susijusi su jo priedų, o ne paties ginklo apibūdinimu, jam pateikto ginklo atpažinimas atliktas pažeidžiant BPK 193 straipsnio reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje toks įrodymas neaptartas ir neįvertintas.

Kasatorius, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 4, 20 straipsnių, 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pokalbis tarp D. B. ir E. A. buvo užfiksuotas vadovaujantis BPK ar kitų teisės aktų normomis, ar jis nesumontuotas, nėra ir procesinio dokumento, leidžiančio E. A. atlikti tokius veiksmus prieš D. B., nenustatyta, kiek asmenų (ir jie neapklausti byloje) dalyvavo pokalbyje ir kokia įranga buvo fiksuojamas pokalbis. Tai, kad E. A. šį pokalbį fiksavo, siekdamas apsisaugoti nuo kaltinimų dėl ginklo duslintuvo praradimo, patvirtina tik tai, kad toks įrašas būtų pakankamas sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą, o ne dėl A. K. ir D. B. baudžiamosios atsakomybės. Anot kasatoriaus, šio liudytojo procesinė padėtis ir profesinės pareigos patvirtina jo suvokimą apie jo atliekamų veiksmų reikšmę, tolimesnę jų panaudojimo perspektyvą ir dėl to jam (E. A.) keliami griežtesni įrodymų rinkimo reikalavimai. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju duomenų rinkimo procesas buvo neteisėtas, gautų duomenų nėra galimybės patikrinti BPK nustatyta tvarka, dėl to gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės ir negali būti pripažinta įrodymu. Be to, nors šis pokalbis nuosprendyje paminėtas kaip patvirtinantis A. K. ir D. B. kaltę, tačiau skundžiamame nuosprendyje neatskleistas šio pokalbio turinys. Aptardamas kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino neišsamiai, tendencingai, šališkai, vadovavosi tik iš esmės prieštaringais liudytojo E. A. nepakankamais ir abejotinais parodymais, teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis, abejonės ir nepašalinti prieštaravimai vertinti nuteistųjų nenaudai ir taip pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų bei nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2007, 2K-7-629/2006 ir kt.), nes neatsakė į nuteistųjų apeliacinių skundų, kuriais buvo apibrėžtos plačiausios apeliacinio bylos nagrinėjimo ribos, esminius argumentus, bylos nepatikrino tiek, kiek buvo juose prašoma, nepagrįstai atmetė prašymus dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo. Gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinių skundų argumentų arba tik deklaratyviai ir formaliai pasisakė skundžiamoje nutartyje dėl:

A. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, t. y. nenurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esmines aplinkybes, visiškai nepasisakyta dėl BK 24 straipsnio 4 dalies taikymo pagrįstumo ir teisėtumo, tik formaliai pasisakyta dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyko, nepateikti argumentai dėl rasto daikto atitikimo Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatoms ir suformuotai teismų praktikai;

pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, vertinant nuteistojo D. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jų neišdėstymo skundžiamame nuosprendyje ir jų paskelbimo apeliacinės instancijos teisme pažeidžiant BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Be to, nors apkaltinamajame nuosprendyje šie parodymai neišdėstyti (pirmosios instancijos teismas jais grindė savo baigiamąjį aktą) ir juos išdėstė apeliacinės instancijos teismas, tačiau apeliacinės instancijos teismui neatlikus įrodymų tyrimo minėti parodymai liko neištirti ir taip pažeisti BPK 301 straipsnio 1 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimai;

liudytojų R. L., A. R., E. S. ir J. B. parodymų neteisingo vertinimo, nes skundžiamame nuosprendyje išdėstytas šių liudytojų parodymų turinys neatitinka objektyviai jų duotų parodymų, o liudytojo J. B. parodymai iš viso neaptarti nė viename skundžiamame teismo sprendime, taip pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimai;

liudytojų S. G. ir A. B. parodymų vertinimo, nenurodytų motyvų, dėl to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas šių parodymų dalį, palankią nuteistiesiems, atmetė pagrįstai;

BPK 193 straipsnio pažeidimų niekam nepateikiant atpažinti byloje esantį ginklą, dėl ko liko nepašalinta abejonė, kad ginklai buvo sukeisti;

liudytojo E. A. parodymų netinkamo vertinimo (nes jų dalis apie neva buvusio duslintuvo apibūdinimą neatitinka kitų liudytojų parodymų), šių parodymų prieštaringumo (skirtingose apklausose nurodyta skirtinga automobilio, kuriame rastas ginklas, spalva, nurodant ginklo dėtuvę ir kitas detales) ir nepateikto atpažinti ginklo BPK 193 straipsnio nustatyta tvarka;

neteisėto pokalbio tarp E. A. ir D. B. garso įrašo darymo, šio įrašo neatitikimo įrodymų leistinumo reikalavimams baudžiamajame procese (BPK 20 straipsnio 4 dalis), neišnagrinėtų pokalbio fiksavimo aplinkybių ir neatskleisto jo turinio.

Be to, A. K. neteisingai paskirta bausmė, nes pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį, visiškai neatsižvelgė į šio nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes (augina du mažamečius vaikus, nedirba, yra pensininkas, prižiūri neįgalų tėvą, šeimoje dirba tik sutuoktinė) ir BK 49 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nors teismas nėra įpareigotas neskirti atitinkamos rūšies bausmės, tačiau turi pateikti motyvuotas išvadas, dėl kurių šios nuostatos netaiko. Dėl to gynėjas teigia, kad jo ginamajam A. K., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, gali būti paskirta ir švelnesnė bausmė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistųjų D. B. ir A. K. gynėjo advokato E. Markevičiaus kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prokurorė nurodo, kad kasatorius iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistųjų A. K. ir D. B. kaltės. Tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi, teismas įvertino tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visumą bei pagrįstai konstatavo, jog A. K. ir D. B. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Juolab kad kasatoriaus skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, teismo atlikto įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo ir patikimumo yra analogiški argumentams, išdėstytiems jo apeliaciniame skunde, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas.

Anot prokurorės, kasatorius yra neteisus, teigdamas, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį negalima, jei nesurastas šios nusikalstamos veikos dalykas – šaunamasis ginklas ir nėra atliktas šio ginklo ekspertinis tyrimas. Nagrinėjamoje byloje šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, pakankamai tiksliai nustatytos kitais bylos įrodymais: liudytojų E. A., R. L., A. R., E. S. parodymais, policijos pareigūno R. L. tarnybiniu pranešimu, pokalbio tarp D. B. ir E. A. garso įrašu, nuteistojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis liudytojo E. A. parodymus. Prokurorės nuomone, tai, kad inkriminuotasis ginklas buvo šaunamasis ir tinkamas šaudyti, patvirtina šios aplinkybės: jis buvo užtaisytas, vamzdyje buvo šaudmuo su kulka, mechanizmas funkcionavo (liudytojas A. R. parodė, kad jis „atlaužė“ ginklą ir matė šaudmenį) ir prie jo buvo pritvirtintas duslintuvas. Taip pat prokurorė mano, kad nuteistojo A. K. įdėtos pastangos pakeisti šį ginklą kitu teisėtai turimu šaunamuoju ginklu taip pat patvirtina, jog nusikaltimo dalykas buvo tikras nelegaliai gabenamas šaunamasis ginklas, už disponavimą kuriuo jam grėsė griežta atsakomybė. Dėl to prokurorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje šaunamojo ginklo požymiai buvo nustatyti tiek, kiek tai pavyko padaryti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, ir toks BK 253 straipsnio 1 dalies taikymas neprieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356/2010).

Prokurorės nuomone, kasatoriaus argumentas, kad teismai BK 228 straipsnio vieną iš požymių – didelės neturtinės žalos padarymą, konstatavo tik deklaratyviai ir kad tokia išvada nemotyvuota, yra nepagrįstas. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad D. B. tyčia, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, padėjo A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, t. y. jis piktnaudžiavo tarnyba. Prokurorė, nurodydama, kokias Valstybės tarnybos ir Policijos veiklos įstatymų nuostatas D. B. pažeidė, teigia, kad šis nuteistasis jam įstatymų suteiktas ir garantuojamas teises bei pareigas, kurios ir sudaro tarnybinės padėties sąvoką, panaudojo priešingai policijos veiklos bei valstybės tarnybos interesams. Be to, teismai motyvavo, kad atsižvelgė ir įvertino valstybės tarnybos, šiuo atveju – policijos veiklos, svarbą valstybei, nurodė, jog D. B. ir A. K. padaryta veika nesuderinama su jų tarnybos interesais, nes jų neteisėti veiksmai susiję su šaunamaisiais ginklais, todėl pakankamai pavojingi, jais pažeisti pagrindiniai valstybės tarnybos principai, iškraipyta tarnybinės veiklos esmė, turinys, sumenkintas policijos kaip valstybės institucijos įvaizdis ir autoritetas, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas ir taip padaryta didelė neturtinė žala valstybei.

Priešingai nei teigia kasatorius, teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų ir teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-360/2004), teisėtai pripažino liudytojo E. A. pateiktą pokalbio garso įrašą leistinu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Tiek liudytojas E. A., tiek nuteistasis D. B. teisme patvirtino apie šio nuteistojo iniciatyva įvykusį tokį pokalbį, kurio metu, anot prokurorės, liudytojas E. A. veikė kaip privatus asmuo, o ne kaip pareigūnas, renkantis įrodymus ir įgaliotas atlikti proceso veiksmus. Teismas pateiktą garso įrašą patikrino BPK numatytais proceso veiksmais, ir, nors jis nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, pagrįstai pripažintas tinkamu įrodymu nagrinėjamoje byloje.

Be to, kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teisme neatlikto įrodymų tyrimo, nutartyje neišdėstytų motyvuotų išvadų dėl apeliacinių skundų esmės ir padarytų esminių BPK (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis, 324 straipsnio 6 dalis) pažeidimų yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad esminiai apeliacinių skundų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo yra išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti.

Atsiliepime teigiama ir tai, kad kasatoriaus teiginiai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajam A. K., atmestini nes byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – arešto paskyrimas šiam nuteistajam aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartys Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Toks įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra fakto, o ne teisės klausimas. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Klausimai, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Taigi gynėjo kasaciniame skunde plačiai argumentuojami klausimai, susiję su nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu, nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko. Dėl to kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas įrodymų pakankamumas, jų patikimumas tam tikroms faktinėms aplinkybėms nustatyti, kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK specialiosios dalies normas (BK 253 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 1 dalį), iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi neleistinais įrodymais, netinkamai surašė apkaltinamąjį nuosprendį.

Teismai įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kolegija neturi pagrindo patvirtinti gynėjo kasacinio skundo teiginių, kad teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas nuteistojo naudai, o pripažindami abu nuteistuosius kaltais, rėmėsi prielaidomis ir padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus.

Kasacinio skundo argumentai, kad apkaltinamasis nuosprendis prieštaringas, neparemtas įrodymais, nesiimta priemonių pašalinti prieštaravimus tarp atskirų bylos duomenų, nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, darydami išvadą dėl nuteistųjų kaltumo, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tokia išvada darytina todėl, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog šis teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindžiama nuteistųjų kaltė, paaiškino, kaip jie siejasi tarpusavyje, kodėl vienais iš jų grindžia nuosprendį, o kitus atmeta, t. y. teismas pirma BPK numatyta tvarka teismo posėdyje patikrino byloje surinktus įrodymus ir tada remdamasis jais padarė išvadas byloje sprendžiamais klausimais.

Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi tokie atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų, tačiau kolegija neturi pagrindo patvirtinti tokio pobūdžio įrodymų įvertinimo trūkumų. Abiejų nuteistųjų atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas prielaidomis, bet pirmosios instancijos teismo patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie tarpusavyje susiję, iš jų analizės teismai padarė pagrįstas, A. K. ir D. B. kaltumą patvirtinančias išvadas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bylos įrodymai išdėstyti, pakankamai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia. Teismas išdėstė pakankamai motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir jų pagrindu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, taigi nėra pagrindo teiginiams, kad buvo pažeisti BPK reikalavimai, kuriais vadovaujantis surašoma nuosprendžio aprašomoji dalis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino liudytojo E. A. pateiktą garso įrašą leistinu įrodymu byloje. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (taikomas principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-68/2014). Teismas, vertindamas D. B. ir E. A. pokalbio garso įrašą, nustatė, kad įrašydamas pokalbį liudytojas E. A. įstatymų nustatytos tvarkos nepažeidė, šio pokalbio turinį gretino su kitais bylos duomenimis, pokalbio dalyvių parodymais apie jų tarpusavio bendravimo aplinkybes, taigi patikrino BPK numatytais proceso veiksmais.

BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai.

Pagal teismų praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste. Šie duomenys gali turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus laikantis BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–192/2008, 2K-206/2008, 2K-200/2009). Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Nagrinėjamoje byloje teismai, tirdami ir vertindami nuteistojo D. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis buvo pripažinęs piktnaudžiavęs tarnyba, šių nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė argumentus dėl D. B. prisipažinimo leistinumo, patikimumo ir įrodomosios reikšmės.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 253 straipsnio 1 dalies ir BK 228 straipsnio 1 dalies taikymu

Kasatorius teigia, kad A. K. negali atsakyti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, nes ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas šios nusikalstamos veikos dalykas – šaunamasis ginklas ir nėra nustatyta, ar šis ginklas buvo tinkamas naudoti.

Kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai ir nuorodos į atskirus kasacinės jurisprudencijos pavyzdžius nepaneigia išvadų dėl A. K. kaltumo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, šiam asmeniui neturint leidimo gabenus šaunamąjį ginklą. Pažymėtina, kad išvada apie neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu gali būti daroma ne vien tik panaudojant specialiąsias žinias apie ginklo charakteristikas, tinkamumą šaudyti. Ginklo naudoti tinkamumą, jo charakteristikas galima nustatyti ir vadovaujantis kitais įrodymais byloje kaip visuma, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356/2010, 2K-406/2012).

Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, jog A. K. 2010 m. kovo 11 d. gabeno nelegalų šaunamąjį ginklą – vienavamzdį mažo kalibro užtaisytą medžioklinio tipo šautuvą su optiniu taikikliu ir duslintuvu, nustatytas abiejų teismų sprendimuose nurodyta ir įvertinta įrodymų visuma: liudytojų E. A., R. L., A. R., E. S. parodymais, policijos pareigūno R. L. tarnybiniu pranešimu, pokalbio tarp D. B. ir E. A. garso įrašu, kita bylos medžiaga. Byloje nustatyti abiejų nuteistųjų veiksmai piktnaudžiaujant tarnyba, šių veiksmų logiškas pagrindimas taip pat paaiškina, kad buvo dedamos bendros pastangos ne bet kam, o policijos pareigūnui A. K. išvengti atsakomybės už neteisėto disponavimą BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku - šaunamuoju ginklu. Abu nuteistieji bendrai veikdami policijos patalpose saugomą ginklą pakeitė kitu tinkamu atitikmeniu – A. K. teisėtai turimu mažo kalibro šautuvu „TOZ 78 04 L“.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai neatskleidė piktnaudžiavimo tarnyba esmės, visiškai nemotyvavo to, kad šiuo nusikaltimu buvo padaryta didelė neturtinė žala.

Pagal teismų praktiką taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio didelė žala. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos, įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-98/2014).

Nėra pagrindo teigti, kad teismai nagrinėjamoje byloje neatskleidė nusikaltimo požymių, nesilaikė žalos nustatymo kriterijų ir nenustatė abiejų nuteistųjų piktnaudžiavimu tarnyba padarytos didelės žalos požymio. Iš aprašomosios apkaltinamojo nuosprendžio dalies matyti, kad teismas nurodė ir netgi dėl kiekvieno iš nuteistųjų atskirai įvertino, kodėl policijos pareigūnų D. B. ir A. K. padaryta veika padarė neturtinę žalą valstybei, ir kuo ta žala pasireiškė. Šiuo atveju dėl suderintų nuteistųjų veiksmų buvo sumenkintas policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdis ir autoritetas, diskredituotas policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo, vardas. Byloje nustatyti nuteistųjų veiksmai aiškiai neteisėti, susiję su nusikalstamos veikos dangstymu, akivaizdžiai neatitinka policijos pareigūno veiklos standartų, taigi teisingai nustatyta, kad piktnaudžiavimu tarnyba buvo padaryta didelė neturtinė žala.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuteistųjų veikose nėra bendrininkaujant padaryto BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, nes piktnaudžiavimo tarnyba veiksmai neįrodyti. Tačiau, anksčiau minėta, kad kasacinės instancijos teismas, saistomas BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytos kompetencijos skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrinti teisės taikymo aspektu, nusikalstamų veikų įrodytumo klausimų iš naujo netiria ir nenustatinėja.

Dėl BPK 320, 332 straipsnių nuostatų taikymo

Priešingai nei teigia kasatorius, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal apeliacinius skundus skundą, patikrino, ar apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir skundžiamojoje nutartyje išdėstė išvadas dėl abiejų nuteistųjų gynėjo paduotų apeliacinių skundų esmės, nurodė, kodėl apkaltinamąjį nuosprendį laiko pagrįstu ir teisingu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl D. B. ir A. K. nuteisimo yra pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Šio teismo priimtoje nutartyje į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl gynėjo apeliaciniai skundai atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nepažeisti.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimtos nutarties 9–11 lapuose pasisakyta dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šis teismas neišnagrinėjo gynėjo apeliacinių skundų ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų.

Dėl A. K. paskirtos arešto bausmės

Kasatorius skundžia pirmosios instancijos teismo dalį dėl arešto bausmės paskyrimo A. K., teigdamas, kad tokia bausmė prieštarauja BK 49 straipsnio 6 dalies nuostatom, nes nuosprendžio priėmimo metu A. K. augino mažametį vaiką, kuriam nebuvo suėję treji metai.

Pagal BK 49 straipsnio 6 dalį areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. Ši norma neįpareigoja teismo neskirti arešto, ar būtinai motyvuoti arešto skyrimą, kai kaltininkas augina mažametį vaiką. Taigi nėra pagrindo teigti, kad paskyrus A. K. areštą netinkamai pritaikytos pažeistos BK 49 straipsnio 6 dalies nuostatos.

Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. už apysunkio nusikaltimo padarymą nesant šio kaltininko atgailos, kitų lengvinančių aplinkybių, šaunamajam ginklui taip likus neteisėtoj apyvartoj, paskirta švelniausia iš BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytų bausmių – areštas, jo trukmė parinkta mažesnė nei arešto vidurkis, numatytas BK 49 straipsnio 3 dalyje. Tokia bausmės rūšis ir jos dydis negali būti laikomi aiškiai per griežtais. Bylą nagrinėjant kasacinio skundo ribose nėra pagrindo teigti, kad A. K. paskirta bausmė neatitinka padaryto nusikaltimo pobūdžio, pavojingumo laipsnio, nuteistojo asmenybės. Teismams nenustačius byloje jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nėra pagrindo teigti, kad paskyrus areštą pažeista teisinga pusiausvyra tarp nusikalstamos veikos ir už ją paskirtos bausmės.

Taigi, darytina bendra išvada, kad atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo ribas, kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos skundžiamus teismų sprendimus reikėtų naikinti, keisti ar bylą nuteistiesiems nutraukti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų D. B. ir A. K. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Viktoras Aidukas

Tomas Šeškauskas