AS-521-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-521-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03284-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 67. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Angolita“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Angolita“ skundą atsakovui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Angolita“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Angolita“) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 2-6), prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir atsakovas) 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 57SV-133 „Dėl produktų teikimo rinkai uždraudimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) dalį dėl produktų tiekimo rinkai uždraudimo.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. B7SV-133 „Dėl produktų teikimo rinkai uždraudimo“ laikiną sustabdymą iki tol, kol bus iš esmės išnagrinėta administracinė byla.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė aplinkybėmis, jog ginčijamu sprendimu bendrovė yra įpareigota sunaikinti 708 kg produktų ir tai, jo nuomone, ekonominiu požiūriu yra nepateisinama, prieštarauja protingumo principui, kadangi sunaikinus tokį kiekį produktų, tačiau vėliau priėmus palankų teismo sprendimą bendrovės atžvilgiu, sunaikintų produktų tiekti rinkai bendrovė nebeturėtų galimybių. Dėl to nepagrįstai būtų sunaikinti saugūs, kokybiški ir visus reikalavimus atitinkantys produktai, pareiškėjas patirtų didžiulių nuostolių, o pareiškėjui palankus teismo sprendimas netektų prasmės.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 6 d. nutartimi (b. l. 49-51) pareiškėjo UAB „Angolita” skundą priėmė nagrinėti. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24, 33, 38, 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimtinas.

Teismas, spręsdamas pareiškėjo pateiktą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, jog ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Ginčijamu sprendimu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba nusprendė uždrausti sprendime nurodytų produktų tiekimą į rinką. Pabrėžė, jog nei ginčijamu sprendimu, nei atsakovo surašytu 2014 m. lapkričio 25 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktu Nr. 57MPĮ-433, kuris vertinamas kaip ginčijamo individualaus akto sudedamoji dalis, atsakovas neįpareigojo pareiškėjo sunaikinti nurodytus produktus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, jog jis yra įpareigotas sunaikinti 708 kg produktų, dėl ko patirs neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, vertinamos kaip prielaidos, nepagrįstos įrodymais.

Pažymėjo, jog, vadovaujantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. B1-12 „Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio į priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9.5 punktu, sprendimas „Dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo“ priimamas, kai nustatomi maisto saugą ir higieną reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, kurie kelia grėsmę žmonių sveikatai. Atitinkamai, taikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimą, sprendime nurodyti maisto produktai gali būti realizuoti, o tai gali pažeisti viešą interesą – žmonių sveikatą.

Teismas, įvertinęs pateiktą prašymą ir pareiškėjo nurodytus motyvus, konstatavo, jog skundo priėmimo stadijoje nėra teisinio pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Angolita“ atskiruoju skundu (b. l. 126-127) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties dalį dėl prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetimo ir taikyti Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 57 SV-133 „Dėl produktų tiekimo rinkai uždraudimo” laikiną sustabdymą iki tol, kol bus iš esmės išnagrinėta administracinė byla.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pareiškėjas skundžiamu sprendimu yra įpareigojamas sunaikinti visus sprendime nurodytus maisto produktus, t. y. iš viso 708 kg. Tokia išvada darytina iš atsakovo pareiškėjui atsiųstų elektroninių laiškų, kuriais pareiškėjas yra raginamas pateikti nurašymo aktą maisto produktams be ženklinimo (uogienėms, medui, sirupui). Kadangi medus gyvūninės kilmės maisto produktas, reikia pateikti šalutinių gyvūninių produktų išvežimo važtaraštį. Taigi pareiškėjas yra nuolat raginamas įvykdyti sprendimą, sunaikinant sprendime nurodytus maisto produktus, taigi teismo argumentas, jog sprendimo įvykdymui nereikia sunaikinti jame nurodytų maisto produktų ir dėl to nėra būtinybės stabdyti sprendimo vykdymo, negali būti laikomas pagrįstu, kadangi iš pridedamų įrodymų yra akivaizdu, jog atsakovas kitaip suvokia ir aiškina sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, toks sprendimo aiškinimas ir jo vykdymo būdas, kokio reikalauja atsakovas, yra nepateisinamas ekonominiu požiūriu ir prieštarauja protingumo principui, kadangi sunaikinus tokį kiekį (708 kg.) maisto produktų, tačiau vėliau priėmus palankų teismo sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, sunaikintų maisto produktų tiekti rinkai pareiškėjas objektyviai nebeturėtų galimybių. Nagrinėjamu atveju netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ne tik nepagrįstai būtų sunaikinti saugūs, kokybiški ir visus reikalavimus atitinkantys maisto produktai, tačiau tuo pačiu pareiškėjas patirtų nuostolių, o priimtas palankus teismo sprendimas pareiškėjo atžvilgiu netektų prasmės.

Atsakovas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartį nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog skundžiamu sprendimu pareiškėjui uždrausta tiekti rinkai iš viso 711,2 kg maisto produktų: iš jų 3,2 kg maisto produktų su pasibaigusiais tinkamumo vartoti terminais ir 708 kg nepaženklintų ir be atsekamumo maisto produktų. Pareiškėjas dėl pastarosios sprendimo dalies, kuria jam uždrausta tiekti rinkai 708 kg neatitinkančių teisės aktų reikalavimų maisto produktų, prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas pabrėžia, jog pagal Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (toliau – ir Maisto įstatymas) 11 straipsnio 2 dalį jis, tikrindamas, kad maistas būtų saugus, tinkamai paženklintas, nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus, kontrolę atlieka laikydamasi principo, kad maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas. Laikantis šio principo, vykdant 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą užtikrinti, kad maisto produktus reglamentuojantys įstatymai būtų vykdomi ir kontroliuoti bei tikrinti, kad maisto tvarkymo subjektai visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose vykdytų atitinkamus maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, vadovaujantis Maisto įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 5 punktu, pagal kurį atsakovas turi teisę gauti su šio įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi susijusią informaciją, ir siekiant užtikrinti, kad pareiškėjui patikrinimo akte teikti teisėti pareigūnų nurodymai (neprekiauti nepaženklintais maisto produktais ir maisto produktais su pasibaigusiais tinkamumo vartoti terminais, iki 2014 m. lapkričio 29 d. pateikti nurašymo aktą, pašalinti patikrinimo akte įvardintus trūkumus ir kt.) būtų įvykdyti, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kreipėsi dėl to į pareiškėją, kadangi šis nevykdė savo bendradarbiavimo su kompetentingomis institucijomis pareigos, įtvirtintos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. (EB) 852/2004 dėl maisto produktų higienos 6 straipsnio 1 dalyje. Nebuvo aišku, ar pareiškėjas pašalino patikrinimo metu nustatytus pažeidimus ir vykdė sprendimą, kuriuo siekiama užtikrinti vartotojų interesus ir apsaugoti juos nuo neaiškios kilmės ir nekokybiškų maisto produktų.

Atsakovas pabrėžia, jog sprendime nurodyta, kad sprendimą privaloma vykdyti nuo jo gavimo momento, jei jame nenustatyta jo vykdymo vėlesnė data, o kreipimasis į administracinį teisiną nesustabdo sprendimo vykdymo, jeigu administracinis teismas nenustato kitaip. Atsakovas pastebi, kad sprendime nebuvo nustatytos vėlesnės jo vykdymo datos, o Šiaulių apygardos administracinis teismas tokios taip pat nenustatė. Tai reiškia, kad draudimas tiekti sprendime nurodytus maisto produktus rinkai turi būti vykdomas nedelsiant.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nepagrįstai būtų sunaikinti saugūs, kokybiški ir visus reikalavimus atitinkantys maisto produktai, ir pažymi, kad sprendimu tiekti rinkai buvo uždrausti tie maisto produktai, kurie, priešingai nei nurodo pareiškėjas, neatitiko teisės aktų reikalavimų: nebuvo užtikrinamas maisto produktų atsekamumas, maisto produktai buvo nepaženklinti. Be to, pagal Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo l d. įsakymu Nr. V-675 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 15:2005 „Maisto higiena“), 12 punkto antrą pastraipą tinkamumo vartoti terminai turi garantuoti maisto saugą ir kokybę nurodytomis laikymo sąlygomis. Tinkamumo vartoti terminus nustato maisto gamintojas, remdamasis laboratorinių tyrimų duomenimis. Parduoti maistą, kai jo tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, draudžiama.

Atsakovas pabrėžia, jog sprendime nurodyti 708 kg maisto produktų buvo be tinkamumo vartoti terminų (nurodytas tik pavadinimas ir kiekis), kurių nebuvo galima nustatyti nei iš ženklinimo (nes jo nebuvo), nei iš kitų atsekamumą užtikrinančių duomenų ir (ar) dokumentų (žaliavų tiekėjo kokybės dokumentų ar kt.), todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad aptariami maisto produktai yra saugūs, kokybiški, atitinkantys visus reikalavimus.

Atsakovas pažymi, jog šioje byloje viešasis interesas pasireiškia būtinumu užtikrinti vartotojų interesų apsaugą bei apsaugą nuo žalos jų sveikatai maisto ir su juo susijusių paslaugų teikimo srityje. Atsakovo nuomone, siekiant viešojo intereso apsaugos reikalavimo užtikrinimo priemonės nagrinėjamu atveju būtų nepagrįstos ir galėtų sukelti neigiamų pasekmių vartotojams, jei būtų taikyta pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Atsakovas nurodo, jog taikus reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjui būtų sudarytos sąlygos pateikti rinkai teisės aktų reikalavimų neatitinkančius maisto produktus, dėl ko būtų pažeistos vartotojų teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo UAB „Angolita” prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikinai, iki administracinės bylos išnagrinėjimo, sustabdyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. B7SV-133 „Dėl produktų teikimo rinkai uždraudimo“ – taikymo.

Pareiškėjas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti jo įvardintą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vertindama pirmosios instancijos teismo nutartį teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad administracinėje teisenoje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindus numato Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnis.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis numato sąrašą reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurias taikyti atitinkama šalis gali prašyti teismo. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktą viena iš tokių priemonių yra ginčijamo akto laikinas sustabdymas, kurią šiuo atveju ir prašo taikyti pareiškėjas (b. l. 2-6).

Kiek tai susiję su konkrečiomis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygomis, pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių (priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 92 str.). Be to, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, be kita ko, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-822-874/2014). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o pareiškėjo skundas išnagrinėjus bylą būtų tenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui, kitiems subjektams ar visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikytos, tačiau skundas būtų atmestas.

Papildomai pažymėtina, jog ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkto normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo atitinkamos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus ir teismo sprendimo įvykdymą (ABTĮ 57 str.).

Nagrinėjamos bylos kontekste matyti, jog skundžiamu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. B7SV-133 „Dėl produktų teikimo rinkai uždraudimo“ buvo nutarta uždrausti sprendime įvardintų produktų tiekimą į rinką (b. l. 7). Iš esmės pareiškėjas nesutinka su ta sprendimo dalimi, kuria jam yra uždrausta 708 kg nepaženklintų ir be atsekamumo maisto produktų tiekti į rinką.

Kiek tai susiję su šio sprendimo galiojimo laikinu sustabdymu, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta valstybės pareiga ginti vartotojų interesus. Ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytų reikalavimų. Vykdant nurodytus įpareigojimus įstatymų leidėjas priimtoje ginčui aktualioje Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (toliau – ir Maisto įstatymas) 11 straipsnio 2 dalyje numatė, jog Vyriausybės įstaiga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrina, kad maistas, skirtas tiek vidaus rinkai, tiek eksportui, būtų saugus, tinkamai paženklintas, nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus. Kontrolė atliekama laikantis principo, kad maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas. Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog, nustačiusi šio įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimus, Vyriausybės įstaiga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba taiko teikimo į rinką ribojimo ir (ar) kitas įstatymų nustatytas priemones.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašas, patvirtintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. B1-12 (toliau – ir Aprašas), kuriuo remiantis inter alia buvo priimtas skundžiamas sprendimas (b. l. 7), detalizuoja tokių numatytų priemonių skyrimą.

Aprašo 6 punktas numato, jog sprendimus dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priima Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos administracijos struktūros, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 1743, 12.8 ir 21–71 punktuose nurodytų tarnybos padalinių vadovai, juos pavaduojantys asmenys ar kiti tarnybos direktoriaus įgalioti asmenys. Sprendimai parengiami ir priimami remiantis atlikto ūkio subjekto patikrinimo medžiaga, išanalizavus teisės aktų reikalavimų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme nustatytais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kitais viešojo administravimo ir ūkio subjektų veiklos priežiūros principais bei Valstybinės maisto kontrolės principais, patvirtintais Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. B1-976 (Aprašo 7 punktas).

Ginčui aktualus Aprašo 14 punktas numato, kad sprendimas „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“ priimamas, kai: 14.1. ūkio subjektas tiekia rinkai produktą (-us), kuris (-ie) neatitinka ženklinimo reikalavimų, ir per nustatytą trūkumų šalinimo terminą šių pažeidimų nepašalina; 14.2. produkte yra teršalas (-ai), galintis (-ys) padaryti produktą (-us) netinkamą (-us) vartoti, tačiau negalintis (-ys) pakenkti maisto saugai, ir šiame produkte esančio (-ių) teršalo (-ų) ūkio subjektas negali pašalinti; 14.3. pažeidžiami produkto (-ų) jusliniai, sudėties ir (ar) kiti reikalavimai, kurie neturi įtakos produkto (-ų) saugai, ir šių pažeidimų ūkio subjektas negali pašalinti. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Aprašo 9.5 punktu, numatančiu sprendimo „Dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo“ priėmimą ir jo pagrindus, nes šiuo atveju skundžiamas spendimas buvo priimtas pagal Aprašo 14 punktą, Aprašo 3 priedą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą reguliavimą, nurodo, jog ginčijamu sprendimu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba nusprendė uždrausti sprendime nurodytų produktų tiekimą į rinką. Sprendžiant dėl nurodyto sprendimo laikino sustabdymo pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas interesų pusiausvyros principas reikalauja kiekvienu individualiu atveju įvertinti, ar taikomos reikalavimo užtikrinimo priemones nepadarytų žalos daugiau nei jų netaikymas. Be to, tais atvejais kai reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos administraciniuose ginčuose, kuriose paprastai dalyvauja viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti valstybės valdžią, todėl negali būti nepaisoma ir viešųjų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-2-646/2007, Administracinių teismų praktika Nr. 13, p. 265−275).

Šiuo atveju taikius reikalavimo užtikrinimo priemonę būtent tokią, kokią prašo pareiškėjas, t. y. skundžiamo akto, kuriuo buvo nutarta uždrausti sprendime įvardintų produktų tiekimą į rinką, pareiškėjas turėtų galimybę atitinkamas prekes, galimai neatitinkančias teisės aktų keliamų reikalavimų, tiekti į rinką ir tokiu prekių tiekimu galėtų būti sukeliama grėsmė vartotojams, jų sveikatai. Tokia situacija būtų nesuderinama su vartotojo teisių apsaugos garantijomis, įtvirtintomis Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus, kuri yra vertinama kaip vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų. Vartotojų gynimas yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, nes jis svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius skundžiamo akto galiojimą, galėtų būti pažeistos daugelio kitų asmenų, t. y. vartotojų, teisės ir teisėti interesai, sukeliama jiems grėsmė ir taip pažeidžiamas viešasis interesas. Pareiškėjo turtiniai interesai šiuo atveju nurodyto visuomeninio intereso nenusveria ir nesudaro pagrindo stabdyti viso ginčijamo sprendimo.

Papildomai teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas iš esmės prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, kad jam yra skirtas įpareigojimas sunaikinti 708 kg nepaženklintais ir be atsekamumo maisto produktais, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nei ginčijamu aktu, nei surašytu 2014 m. lapkričio 25 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktu Nr. 57MPĮ-433, kuris buvo priimtas šios vientisos procedūros metu, atsakovas expressis verbis neįpareigojo pareiškėjo sunaikinti nurodytus produktus (b. l. 7-13). Iš nurodyto ginčo teisinius santykius reglamentuojančių aktų turinio tokio įpareigojimo taip pat nėra matyti. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiame kontekste yra susijęs su ginčijamais sprendimais, o ne galimai elektroniniu paštu duodamais atskirais nurodymais (b. l. 128-129). Taigi iš esmės pareiškėjo nurodyti argumentai šioje dalyje nėra susiję su prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemone.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ji nevertina atskirajame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą proceso šalių pateiktų su ginčo nagrinėjimu iš esmės susijusių aplinkybių bei argumentų, susijusių su maisto produktų saugumu, teisės aktų numatytų reikalavimų atitikimu ir dėl jų iš esmės nepasisako. Šiuo atveju išimtinai nagrinėjamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas, kurį sprendžiant būtina nustatyti aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą ir sprendė, kad šioje stadijoje neegzistuoja teisinių prielaidų taikyti ginčijamo akto laikiną sustabdymą (ABTĮ 71 str.). Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Angolita“ atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Angolita“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis