2K-79/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-79/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00262-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.2.2; 2.4.6.4.1; 2.4.7 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

išteisintajam V. U.,

gynėjui advokatui Mamertui Misiūnui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

uždarame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. K. ir jos atstovės pagal įstatymą S. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio.

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu V. U. (V. U.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį ketverių metų laisvės atėmimu. Nukentėjusiosios A. K. ir jos atstovės pagal įstatymą S. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. U. priteista A. K. 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, S. K. – 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 300 Lt proceso išlaidų atlyginimo.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. U. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį išteisintas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios A. K. ir jos atstovės pagal įstatymą S. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, atmestas S. K. prašymas priteisti 300 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

V. U. pirmosios instancijos teismo nuteistas dėl to, kad 2011 m. gegužės 25 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo kambaryje, lovoje, žinodamas, kad A. K., gimusi 1995 m. gegužės 25 d., yra nepilnametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle – girtumu, dėl ko ji negalėjo visapusiškai suprasti su ja daromų veiksmų reikšmės ir aktyviau priešintis, įkišo savo varpą jai į makštį ir prieš nukentėjusiosios A. K. valią lytiškai su ja santykiavo, t. y. ją išžagino.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad jis buvo grįstas prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, neanalizuojant kitų bylos duomenų, nukentėjusiosios parodymus vertinant tendencingai; nėra įrodymų, paneigiančių, kad lytinis aktas vyko abiejų asmenų sutikimu, teismas, taip pat išanalizavęs ir liudytojų parodymus, nukentėjusiosios bei V. U. asmens apžiūros protokolų duomenis, A. K. charakterizuojančią medžiagą, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje, išnaudojus visas galimybes, nėra paneigtas V. U. paaiškinimas, kad įbrėžimas jo kakle atsirado po konflikto su sugyventine, o ne A. K. ginantis nuo jo veikos.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. K. ir jos atstovė pagal įstatymą S. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendį ir palikti galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas 2011 m. gegužės 26 d. ir 2011 m. gegužės 31 d. apklausų metu duotus A. K. parodymus, padarė nepagrįstas išvadas, jog V. V. pasiūlymas važiuoti į pirtį švęsti A. K. gimtadienį reiškia jos sutikimą tai daryti; skatinimą vartoti daugiau alkoholio patvirtina faktas, kad V. U. ir V. V. buvo apsvaigę nuo alkoholio, V. U. nusipirko daugiau alkoholinių gėrimų. Tai, kokius fizinius jausmus jaučia išžaginimo auka, pasak kasatorių, neturi įtakos veikos kvalifikavimui, taigi tai, kad lytinių santykių metu A.

K. fizinio skausmo nejautė, nėra teisiškai reikšminga. Parodymai, A. K. duoti 2011 m. gegužės 26 d. ir 2011 m. gegužės 31 d. apklausų metu, tiek dėl jos drabužių suplėšymo, tiek dėl V. U. grasinimo panaudoti fizinį smurtą, nors tai ir prieštarauja S. K. parodymams, nėra prieštaringi. Apklausų metu A. K. teigia parodžiusi, kad fizinis smurtas pasireiškė įvairiais veiksmais: panaudodamas fizinę jėgą V. U. neleido jai ištrūkti, nuvilko jos drabužius, pastūmė ant lovos, nukentėjusioji buvo V. U. stipriai prispausta, negalėjo pajudėti.

Kojų ir rankų prispaudimas yra fizinio smurto panaudojimo būdas, dėl kurio buvo atimta galimybė priešintis ir išvengti lytinio akto, padaryta kairės blauzdos kraujosruva – tai yra neginčijamas fizinio smurto panaudojimo įrodymas. A. K. priešinimąsi V. U. patvirtina ir tai, kad ji aiškiai pasakė nenorinti lytiškai santykiauti, bandė ištrūkti, neleisti ją nurengti, nesigulė į lovą, o krito į ją pastumta, priešinosi, tačiau dėl V. U. fizinio smurto to negalėjo efektyviai padaryti, gynėsi, apdraskydama V. U. kaklą ir mentę, šaukėsi pagalbos.

Išžaginimo bylose veikos kvalifikavimui neturi įtakos tai, ar nukentėjusioji žinojo ar juto, kad gali būti išžaginta, šaukėsi pagalbos, juolab kad šiuo atveju A. K. buvo apsvaigusi, alkoholis ją paveikė neigiamai, sutrikdė koordinaciją, ji netiksliai suvokė situaciją, vienintelis žmogus, kuris galėjo jai padėti buvo tik V. U. sugyventinė, veikos padarymo metu buvusi neblaivi. Kasatorės skunde taip pat analizuoja prieštaravimus tarp V. U. ir I. L. parodymų dėl jų tarpusavio santykių pobūdžio, V. U. parodymus dėl jam padaryto įdrėskimo ant kaklo atsiradimo būdo.

V. U. parodymai apie tai, kad jo kūno sužalojimas – įdrėskimas ant kaklo – atsirado lytinio akto su sugyventine metu, buvo paneigti I. L. parodymais, kurie, pasak kasatorių, sudaro pagrindą tikėti A. K. parodymais, kad būtent ji apdraskė V. U. kaklą priešindamasi. I. L., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog ji trenkė V. U. per veidą ir apdraskė jam kaklą daug anksčiau, nei jis atliko lytinį aktą su nukentėjusiąja. Nei A. F., nei V. V. jokių V.

U. muštynių su I. L. ar įbrėžimų ant V. U. kaklo nematė. V. U. parodymų apie esminę reikšmę turinčių aplinkybių (lytinio akto su A. K. aplinkybių ir kūno sužalojimų ant V. U. atsiradimo) Panevėžio apygardos teismas visiškai netikrino, neatkreipė jokio dėmesio į akivaizdžią V. U. ir I. L. parodymų neatitiktį ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą apie tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, paneigiančių V. U. išdėstytus parodymus, jog lytinis aktas įvyko abiejų sutikimu. Taip pat kasatorės pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino dar vieno V.

U. padaryto sužalojimo – mentės įbrėžimo; pagal specialisto išvadą šis įbrėžimas galėjo atsirasti įvykio metu. A. K. kūno sužalojimas padarytas kietu buku daiktu kontakto su kūnu metu 2011 m. gegužės 25 d. Tai įrodo, kad A. K. kojos buvo prispaustos, V. U. norint pradėti lytinį aktą ji tam priešinosi. Taip pat skunde nurodoma, kad teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje teigiama, jog A. K. nenustatyti tokie individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji nesugebėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie tai parodymų.

Ji negalėjo visapusiškai teisingai suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl pavėluotai suprato tikruosius V. U. ketinimus, negalėjo aktyviau priešintis įtariamojo veiksmams. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visiškai nenurodyti motyvai, kuriais remiantis atmestas teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl odos įbrėžimo V. U. mentės srityje, pažyma apie A. K. reabilitaciją Vilniaus vaikų raidos centre. Tačiau šiais įrodymais buvo remiamasi priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvų, kuriais remiantis atmetami apskųsto nuosprendžio įrodymai, nenurodymas yra BPK 331 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

Nukentėjusiosios A. K. ir jos atstovės pagal įstatymą S. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo motyvacija BPK 331 straipsnio 2 dalies prasme turi remtis visais įrodymais kaip visuma, esant poreikiui, išnaudojus ir BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą, tikrino Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendį teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, analizuodamas pirmosios instancijos teisme surinktus, ištirtus ir įvertintus įrodymus, tačiau padarė priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas.

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad apie tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013, 2K-116/2014). Pagrindiniai kasacinio skundo argumentai šioje byloje grįsti atskirų įrodymų vertinimu ir apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo kritika. Teisinis aspektas kasaciniame skunde susijęs su BPK 331 straipsnio 2 dalies galimu pažeidimu.

Apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai turi patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus turi teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens veikos bei kaltės turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai.

Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas išžagino nepilnametį asmenį. Lytinis santykiavimas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį baudžiamas, kai tai daroma prieš asmens valią, t. y. panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

V. U. buvo kaltinamas pasinaudojęs nukentėjusiosios A. K. bejėgiška būkle dėl girtumo ir taip paneigiant jos laisvą valią apsispręsti dėl lytinių santykių su juo, ją išžaginęs. Tačiau abejones dėl laisvos nukentėjusiosios valios nebuvimo apeliacinės instancijos teismas grindė iš esmės tik V. U. parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, taip pat A. K. parodymais viso proceso metu, atskleisdamas parodymų prieštaravimus dėl veikos mechanizmo atskirų etapų, taip pat liudytojų S. K., V. K., A. F. ir V. V. parodymų analize, asmens apžiūros protokolo duomenimis.

Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šis teismas, darydamas išvadas dėl lytinio santykiavimo savarankiškumo, įvertino tik atskirus, tačiau ne visus byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad buvo tinkamai vadovautasi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, pabrėžiančia teismams imperatyvą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Be to, teismo medicinos specialistų išvados, kuriose aprašyti tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymai, visiškai nebuvo analizuotos apeliacinės instancijos teisme ir vertintos kartu su kitais įrodymais.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme motyvuotos išvados galėtų būti daromos tik tada, kai įvertinti iš visų šaltinių byloje gauti įrodymai ir pašalinti gautų duomenų prieštaravimai. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje apie akivaizdžius specialistų išvadose esančių duomenų ir asmenų (I. L., V. U.) parodymų prieštaravimus visiškai nepasisakė, jų neanalizavo, selektyviai pasirinko atskirus įrodymus, kuriais vadovaudamasis padarė savo išvadas; neanalizavo jokių įrodymų, kurie gali būti vertinami kaip nukentėjusiosios A.

K. priešinimąsi išteisintajam V. U., nevertino kompleksinės teismo psichologinės–teismo psichiatrinės ekspertizės duomenų. Taigi tam, kad pripažinti, jog yra BPK 329 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, turi būti išanalizuoti visi įrodymai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. U. kaltintas BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, t. y. veikos padarymu nepilnamečiam asmeniui. Taigi, apeliacinės instancijos teismas privalėjo pasisakyti ar V.

U. turėjo ir galėjo žinoti, kad lytiškai santykiauja su nepilnamečiu asmeniu. To šioje byloje taip pat nėra. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nėra aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, turėtų įvertinti visus surinktus įrodymus kaip visumą, pašalinti atskirų įrodymų prieštaravimus ir padaryti logiškas bei nuoseklias išvadas dėl V. U. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Gintaras Goda

Rimantas Baumilas