A-502-717-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-717/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01932-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R EN D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1D-5166(11) „Dėl privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpio įskaičiavimo į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti, neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo“; 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją įskaičiuoti laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti; 3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2011 m. balandžio 23 d. ir mokėti nustatytomis sąlygomis; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1–7, 23–28) pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 1D-5166(11) į jo stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaičiuotas privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. 2009 m. kovo 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) viršininką, prašydamas atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, tačiau Vilniaus apskrities VPK 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu šio prašymo nepatenkino, nes nustatė, kad pareiškėjas nėra ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 ir daugiau metų. V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisingai apskaičiuoto stažo. Vilniaus apskrities VPK 2011 m. balandžio 14 d. įsakymu jis nuo 2011 m. balandžio 23 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Į vidaus tarnybos sistemos pareigūno valstybinei pensijai gauti stažą įskaityta tarnyba sovietinėje armijoje: laikotarpis nuo 1988 m. lapkričio 27 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. vasario 22 d. nutarimą, 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje išaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neteisingai skaičiavo vidaus tarnybos stažą, tačiau atleidus pareiškėją iš vidaus tarnybos išnyko ginčo dalykas. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. 1D-5166(11) nurodė, kad klausimas dėl pareiškėjo stažo bus sprendžiamas Lietuvos Respublikos Seimui priėmus įstatymą, įgyvendinantį Konstitucinio Teismo nutarimą. Pareiškėjo nuomone, Vidaus reikalų ministerija vilkina sprendimo priėmimą, nesilaiko teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų. 2009 m. prasidėjus teisminiams ginčams jis patiria stresą, dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, nepasitikėjimą valstybe. Pasibaigus vienam teismo procesui, pareiškėjas yra priverstas kreiptis iš naujo į teismą ir pradėti kitą procesą, kad jo konstitucinės teisės būtų apgintos.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.

Atsiliepime (b. l. 40–41) paaiškino, kad sprendimo priėmimo metu Vidaus reikalų ministerija pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą. Po Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, PKVPĮ) 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata yra neaiški, nes Konstitucinis Teismas teisės normos nepašalino iš teisės sistemos, o pripažino teisinio reguliavimo trūkumą. Nei viešojo administravimo subjektas, nei teismas negali spėlioti, koks turėtų būti trūkstamas teisinis reguliavimas, nes tai įstatymo leidėjo funkcija. Nėra įtvirtinta, kaip atsakovas turėtų patikrinti, ar pareiškėjas atitinka Konstitucinio Teismo nurodytus pilietybės reikalavimus, ar pareiškėjas turėjo faktinį būtent prievartinės (ne savanoriškos) karo tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laiką. Skundžiamu sprendimu nebuvo atsisakyta įtraukti pareiškėjo prašomą tarnybos laiką į stažą valstybinei pensijai skirti, o informuota, kad klausimas bus svarstomas vėliau. Kadangi nėra teisinio pagrindo pripažinti Vidaus reikalų ministerijos veiksmus neteisėtais, neturtinė žala nepriteistina.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VPK prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui.

Atsiliepime (b. l. 36–38) nurodė, kad vadovaujantis PKVPĮ 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu pareiškėjo preliminarus stažas pensijai gauti buvo paskaičiuotas nuo 1988 m. lapkričio 27 d. iki 1990 m. kovo 11 d., neįskaičiuojant laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. į stažą valstybinei pensijai skirti. Po Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo PKVPĮ 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma yra neaiški, nes Konstitucinis Teismas pripažino teisinio reguliavimo trūkumą. Konstitucinio Teismo sprendimų įgyvendinimas yra Seimo kompetencija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 83–86).

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime pripažino, kad PKVPĮ 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad faktinis prievartinis karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą skirtingai traktuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, paimti į prievartinę karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos laikotarpiu, ir Lietuvos Respublikos piliečiai, priversti tęsti tokią tarnybą ar paimti į ją po 1990 m. kovo 11 d., nors prievartinis karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose atžvilgiu šių asmenų teisinė padėtis laikytina vienoda, t. y. abiejų kategorijų Lietuvos Respublikos piliečiai buvo neteisėtai paimti į prievartinę karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, buvo priversti atlikti šią karo tarnybą ir tokiomis aplinkybėmis objektyviai negalėjo atlikti tarnybos Lietuvos valstybei.

Pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, turi paisyti iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1322/2013 nurodė, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu kompetentingos institucijos ginčijamą laikotarpį (nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d.) turėtų įskaityti į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti, tačiau pažymėta, kad iki šiol nėra priimtas PKVPĮ 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto pakeitimas.

Iš www.lrs.lt tinklapio matyti, kad Lietuvos Respublikos Seime 2013 m. gegužės 15 d. buvo pateiktas PKVPĮ 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Vidaus reikalų ministerija vilkina sprendimo priėmimą, neįgyvendina teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, kadangi pačiame skundžiamame sprendime pareiškėjui aiškiai nurodė susidariusią situaciją, jog kol nėra priimtos PKVPĮ pataisos, kuriomis bus įgyvendintas Konstitucinio Teismo nutarimas, Vidaus reikalų ministerija negali spręsti klausimo dėl pareiškėjo tarnybos laiko kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose po 1990 m. kovo 11 d.

įskaitymo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Teismas sutiko su tokiu atsakovo išaiškinimu, kadangi jis yra teisingas, pagrįstas įstatymu. Kol įstatymas nėra pakeistas, nors ir Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, atsakovas neturi pagrindo elgtis kitaip, nei įtvirtinta įstatyme, nes nėra aišku, kokį įstatymo pakeitimą priims įstatymų leidėjas.

III. Pareiškėjas V. J. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 90–96) grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

1. Nors nėra priimtas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio, kuris Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pakeitimo įstatymas, pareiškėjo pažeistas konstitucines teises teismas privalo ginti teisėtais būdais, teisingai ir nepriklausomai.

2. Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, ir turėtų būti realizuojami teisinėje valstybėje.

3. Teismas nepagrįstai iš atsakovų pašalino Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba), kuri yra atsakinga už pareigūnų stažų ir pensijų apskaičiavimą bei mokėjimą.

4. Šiuo atveju kompetentingos valstybės institucijos vilkina priimti sprendimą dėl tarnybos stažo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti apskaičiavimo, tuo neįgyvendindamos teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų.

5. Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

6. Pareiškėjui mokama mažesnė išmoka, nei priklauso pagal teisės aktus, todėl jis jaučiasi pažemintas ir valstybės apgautas, dėl ko pakartotinai (pirmą kartą kai 2009 m. kovo 16 d. netinkamai paskaičiavus tarnybos laiką jis negalėjo realizuoti savo teisės į pensiją) patiria dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, nepasitikėjimą valstybe.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 100–101) pažymi, kad Vidaus reikalų ministerija neatsisako pareiškėjui taikyti naujo teisinio reglamentavimo ir savo sprendime pabrėžė, jog ginčo laikotarpio įskaitymo galimybės į stažą valstybinei pensijai skirti bus išnagrinėtos vadovaujantis atsiradusiomis teisės normomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje vyksta ginčas dėl privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. įskaitymo į V. J. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities VPK, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vidaus reikalų ministerijai ir Sveikatos priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus 2010 m. spalio 8 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl PKVPĮ 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2007 m. sausio 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik tas faktinės tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laikas, kuris buvo iki 1990 m. kovo 11 d., atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šį prašymą, 2013 m. vasario 22 d. nutarime pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. ir 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštarauja Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis nurodytomis Konstitucinio Teismo išvadomis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1322/2013 konstatavo, kad teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju neįskaičiuojant atitinkamo laikotarpio į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartis laikytina turinčia prejudicinę reikšmę sprendžiant klausimą dėl 1990 m. kovo 11 d. – 1990 m. lapkričio 6 d. laikotarpio įskaitymo į V. J. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nes, kaip matyti, administracinėje byloje Nr. A662-1322/2013 buvo analizuojamas tas pats pareiškėjo privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas. Be to, tiek vienoje, tiek kitoje byloje dalyvavo ir V. J., ir Vidaus reikalų ministerija, kuri pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pabrėžė res judicata galios principo svarbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, gerą teisingumo administravimą, itin svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

Taigi atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A662-1322/2013, pripažino, jog V. J. tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti buvo skaičiuojamas netinkamai, Vidaus reikalų ministerijos atsisakymas įskaityti V. J. privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laiką po 1990 m. kovo 11 d. negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atitinkamai yra pagrindas daryti išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atmesdamas pagrindinius pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti atsakovo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1D-5166(11) ir įpareigoti jį privalomąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje 1990 m. kovo 11 d. – 1990 m. lapkričio 6 d. prilyginti pareiškėjo tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, neužtikrino teisingo bylos išnagrinėjimo, todėl 2013 m. spalio 3 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad teisminiai ginčai dėl V. J. tarnybos laiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme prasidėjo dar 2009 m., konstatuoja, jog Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 11SP-1843 pareiškėjui skirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atsakovas privalo perskaičiuoti pagal naujus duomenis nuo 2011 m. balandžio 23 d., t. y. nuo šios pensijos mokėjimo pradžios. Kadangi konkrečių įrodymų apie per laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. kovo 20 d. V. J. mokėtos ir mokėtinos valstybinės pensijos skirtumą tikrinamoje byloje nėra ir šiuo bei neturtinės žalos, siejamos su valstybės institucijų neteisėtais veiksmais viešojo administravimo srityje, atlyginimo klausimu pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė, nurodyta bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1D-5166(11) „Dėl privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpio įskaičiavimo į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti, neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo“.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. įskaičiuoti į V. J. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Bylos dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios per laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. kovo 20 d. dėl neteisingo pareiškėjo tarnybos laiko valstybinei pensijai skirti skaičiavimo, priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičiaus

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas