AS-5-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-5-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02167-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. O. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. O. (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. balandžio 6 d. skundą (skundas teismui išsiųstas 2014 m. balandžio 8 d.), kuriame prašė solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 36 312,51 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. gegužės 2 d. pašalinti skundo trūkumams, t. y. pateikti teismui įrodymus, kada pareiškėjas sužinojo / turėjo sužinoti apie jam pirmą kartą išmokėtą sumažintą valstybinę pensiją, t. y. kada pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta, taip pat pateikti teismui raštu paaiškinimus, kodėl pareiškėjas praleido 3 (trejų) metų procesinį terminą, ir prašymą minėtą terminą atnaujinti.

Pareiškėjas I. O. 2014 m. balandžio 22 d. raštu prašė teismo atnaujinti praleistą 3 (trejų) metų kreipimosi į teismą terminą dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir priteisti pareiškėjui neadekvačiai sumažintos valstybinės pensijos prašomą dalį.

Minėtame rašte pareiškėjas nurodė, kad jam pirmą kartą sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, pensija mažinta du kartus bendra tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus nutarimus, ir kaip dirbančiam pensininkui, tačiau pareiškėjas apie pensijos mažinimą nebuvo informuotas iš anksto. Pensija mažinta neadekvačiai, tai pripažino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pareiškėjo teigimu, jis dėl sumažintos pensijos grąžinimo į teismą nesikreipė, nes tikėjo valdžios pažadais, kad pasibaigus krizei pensijos bus grąžintos. Šiuo metu Vyriausybė nėra nustačiusi mechanizmo, nepriimti įstatymai dėl sumažintų pensijų dalies grąžinimo, abstrakčiai kalbama tik apie senatvės pensijų gavėjus, o apie pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus neužsimenama. Taigi vienintelis būdas atgauti sumažintą valstybinės pensijos dalį – teismo keliu. Pareiškėją į teismą kreiptis paskatino ir tai, kad buvę kolegos kreipėsi dėl pensijos dalių priteisimo ir jau yra jas atgavę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 (trejų) metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kuriam pareigūnų ir karių valstybinė pensija mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi tik su 2014 m. balandžio 6 d. skundu (skundas teisme gautas 2014 m. balandžio 9 d., teismui išsiųstas 2014 m. balandžio 8 d.). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas nepraleido procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad minėtą terminą teismas galėtų atnaujinti. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 (trejų) metų procesinį skundo teismui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėjimo padavimo terminą, o pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas. Pareiškėjo skundą atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

III. Pareiškėjas I. O. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį, tenkinti jo prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl sumažintos pensijos dalies paduoti, priteisti jam neteisėtai sumažintą prašomą pensijos dalį.

Pareiškėjas atskirajame skunde be aplinkybių, išdėstytų skunde bei rašte, nurodo, kad viena iš termino praleidimo priežasčių buvo jo nežinojimas, jog egzistuoja 3 (trejų) metų procesinis terminas prašymui pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas I. O. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo bei jo priedų, šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nurodydamas, kad šis įstatymas galioja: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, taikant Laikinąjį įstatymą, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 (treji) metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnius buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio, Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pareiškėjas skunde, patikslintame skunde bei atskirajame skunde patvirtina, kad sumažinta pensija jam mokama nuo 2010 m. sausio mėnesio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus, ribojant jo pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2014 m. balandžio 8 d., t. y. praleidęs minėtą 3 (trejų) metų terminą šiam reikalavimui pareikšti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-746/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-640/2014 ir kt.).

Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 (trejų) metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.).

Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame konstatuotas tam tikrų Laikinojo įstatymo bei Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, paskelbimas buvo atidėtas, šis nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, į tai, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, bei į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2014 m. balandžio 8 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Pažymėtina, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS662-809/2014, Nr. AS756-836/2014, Nr. AS756-885/2014, AS552-759/2014, AS624-811/2014, AS525-577/2014, AS624-843/2014 ir kt.). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, pažymėtina, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, kad 3 (trejų) metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. balandžio 8 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje Nr. AS143-847/2014, 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015, 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015, kt.).

Taip pat pažymėtina, kad iš pareiškėjo skundo bei jo priedų matyti, jog pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka jo nurodomu 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidarė ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų taikymo.

Kaip matyti iš byloje esančios 2014 m. kovo 20 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie 2010–2013 metų pensijos dydį Nr. 11DP(P)-1594 (b. l. 3–4), pareiškėjui pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas pradėta mažinti nuo 2011 m. birželio mėnesio. Taigi pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus, ribojant jo pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. birželio mėnesį.

Teisėjų kolegija, taikydama pirmiau išdėstytas nuostatas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas 3 (trejų) metų procesinis terminas ir kad skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), nustačiusi, kad pareiškėjas dėl 2011 m. birželio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos dėl Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų taikymo į teismą kreipėsi 2014 m. balandžio 8 d., konstatuoja, jog pareiškėjas nepraleido minėto 3 (trejų) metų termino šiam reikalavimui pareikšti.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad yra pagrindas naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes bei tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, bei tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoda iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. O. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjo I. O. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tenkinti ir šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjo I. O. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė