A-822-1604-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1604/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02846-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo MAXIMA LT, UAB ir atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo MAXIMA LT, UAB skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tretieji suinteresuoti asmenys – S. J., D. P., M. Š., dėl nutarimo panaikinimo ar sankcijos pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas MAXIMA LT, UAB (toliau – ir Bendrovė) su skundu (t. I, b. l. 1–11) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 „Dėl „Maxima LT“ UAB Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 12NKV-57), arba, tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad nėra pagrindo panaikinti nutarimą Nr. 12NKV-57, pakeisti šiuo nutarimu taikytą sankciją ir taikyti pareiškėjui įspėjimą, neskiriant baudos.

Pareiškėjo nuomone, nutarimas yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, įtvirtintas Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas, NKVVDĮ). Atsakovas pažeidė Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Remdamasis Įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi paaiškino, kad S. J. prašymą dėl jo galimo klaidinimo atsakovui pagal kompetenciją perdavė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) Akmenės rajono policijos komisariatas (toliau – Akmenės r.

PK) 2011 m. spalio 5 d. raštu, prie kurio buvo pridėta visa reikiama medžiaga. Šį raštą atsakovas gavo 2011 m. spalio 10 d., todėl privalėjo ne vėliau kaip per trisdešimt dienų, t. y. 2011 m. lapkričio 9 d., priimti motyvuotą nutarimą pradėti ar atsisakyti pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą. Ta aplinkybė, kad 2011 m. spalio 12 d. atsakovas gavo S. J. skundą, Įstatyme nustatyto termino neprailgina. Pagal Įstatymo nuostatas, atsakovas nenagrinėja ginčų su konkrečiais vartotojais, o nagrinėja asmens, užsiimančio komercine veikla, nesąžiningos komercinės veiklos atvejus.

Nutarimą pradėti procedūrą atsakovas priėmė tik 2011 m. lapkričio 11 d., todėl praleido Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą. Dėl L. B., D. P. bei M. Š. skundų atsakovas iš viso nepriėmė nutarimų dėl procedūros pradėjimo, kaip to reikalauja Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis. 2012 m. balandžio 24 d. atsakovas priėmė nutarimą Nr. NKV-13 prijungti L. B., D. P. ir M. Š. prašymus, pateiktus įvairiomis datomis. Nei Įstatymas, nei teisingumo ministro 2008 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1R-68 patvirtintos Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklės (toliau – Taisyklės) nenumato galimybės prijungti gautus vartotojų prašymus prie jau nagrinėjamo pažeidimo medžiagos.

Nurodytų asmenų skundai niekaip nebuvo susiję su jau nagrinėjamu pažeidimu. Bet kuriuo atveju toks skundų prijungimas 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu yra padarytas pažeidžiant Įstatyme nustatytą 30 dienų terminą. Nutarime nurodyta, kad vartotojas S. J. suklaidintas siūlant pigiau įsigyti vyną „Vina Maipo Bi-Varietas“. Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 21 d. gavo Telšių AVPK Akmenės r. PK persiųstą medžiagą dėl minėto vyno pardavimo aplinkybių. Atsakovas dėl šios medžiagos iš viso nepriėmė jokio procesinio sprendimo, todėl procedūra, kaip to reikalauja Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, apskritai nebuvo pradėta ir šis epizodas turi būti eliminuotas iš kaltinimo pareiškėjui.

Nutarime nurodyta, kad vartotojų klaidinimas galėjo įvykti nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d., todėl 2012 m. rugpjūčio mėnesio epizodas iš viso neturėjo būti nagrinėjamas. Atsakovas pažeidė ir Įstatymo 16 straipsnio 3 dalį. Iš 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo matyti, jog būtinumą pratęsti nagrinėjimo procedūrą atsakovas motyvavo tuo, kad L. B., D. P. bei M. Š. skunduose nurodyta informacija gali turėti įtakos tyrimui, tačiau šis motyvas niekuo nepagrįstas. Minėtame nutarime nenurodyta, kokias aplinkybes atsakovas dar privalo ištirti.

Todėl nutarime nepagrįstas būtinumas pratęsti tyrimą. Skundžiamame nutarime Nr. 12NKV-57 nėra nurodyti jokie įrodymai, kurie būtų buvę surinkti po 2012 m. balandžio 24 d. Nurodo, kad Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeistos ir dėl to, kad 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas nebuvo išsiųstas pareiškėjui. Pareiškėjui nebuvo pateikti ir vartotojų skundai. Pagal nurodytą Įstatymo nuostatą, prašymai (skundai) turi būti pateikiami raštu, taip pat nustatyta ir Taisyklių 5 ir 8 punktuose. Todėl negalėjo būti nagrinėjami elektroniniu paštu gauti skundai (L.

B.), turėjo būti nustatytas terminas trūkumams pašalinti ir pateikti skundą raštu. Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovas pažeidė įrodinėjimo taisykles, dėl to skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas. Remiasi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nesutinka su atsakovo nustatytu tęstiniu pažeidimu ir teigia, kad jeigu ir buvo atskirų vartotojų klaidinimas, tai sudaro atskirus pažeidimus. Nurodo, kad skundžiamas nutarimas grindžiamas abstrakčiais teiginiais. Tokiais teiginiais laiko pareiškėjo atstovo paaiškinimų į užduotus klausimus vertinimą.

Dalies vartotojų skundai buvo grindžiami jų pačių padarytomis nuotraukomis. Tokios nuotraukos nelaikytinos įrodymais, nes byloje nėra duomenų apie panaudotas technines priemones, iš nuotraukų negalima suprasti, kada jos buvo padarytos. Dėl S. J. pirmojo skundo nepagrįstumo paaiškina, kad protingai atidus ir apdairus vartotojas iš reklamos matydamas, jog nuolaida taikoma konkretaus gaminio – UAB „Klaipėdos mėsinė“ – dešrelėms, privalo įsitikinti, ar jo iš lentynos paimtos ir prie kasos nuneštos dešrelės yra būtent šio gamintojo (informacija apie gamintoją pateikiama ženklinimo etiketėse ant prekės).

Pastebi, kad daugiau nei vienas vartotojas nesikreipė dėl suklaidinimo. Dėl S. J. antrojo skundo paaiškina, kad pažeidimo esmė buvo surašyta tik pareigūno tarnybiniame pranešime. Toks dokumentas negalėjo turėti prejudicinės galios. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad kaina nurodyta teisingai. Dėl M. Š. skundo nepagrįstumo paaiškina, kad kaina, už kurią vartotojas pirko prekę, lentynoje buvo nurodyta teisingai, pareiškėjas vartotojo neklaidino. Atsakovas pažeidimą vertino pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tačiau pagal nustatytas faktines aplinkybes taip kvalifikuoti pažeidimą nebuvo pagrindo.

Dėl L. B. skundo nepagrįstumo paaiškina, kad skundas grindžiamas nuotraukomis, iš kurių nėra galimybės nustatyti jų padarymo datos. Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, kurių paprašė pats atsakovas, pažeidimo nebuvo. Dėl D. P. skundų nepagrįstumo paaiškina, kad ši skundžiamo nutarimo dalis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Pareiškėjui neaišku, kokio konkretaus pažeidimo padarymu jis kaltinamas. Dėl D. P. skundo dėl gaminio „Lankų“ paaiškina, kad ne akcijos metu prekė buvo parduodama 4,13 Lt už 0,308 kg.

Kainos sumažinimas nurodytas reklaminėje etiketėje „Dėmesio pigiau“ nebuvo tariamas, nes vartoja pakuotę įsigijo už 3,38 Lt. Atsakovas į šias faktines aplinkybes neatsižvelgė. Dėl D. P. antrojo skundo (dėl maltų džiūvėsėlių) paaiškina, kad kaltinimas grindžiamas abejotinomis nuotraukomis. Nuotraukoje yra kita parduotuvė, nei nurodyta vartotojos skunde, – nuotrauka daryta parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o skunde nurodoma parduotuvė yra (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Šio prieštaravimo atsakovas netikrino.

Teigia, kad skunde išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo kaltinimas pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto yra nepagrįstas. Dėl taikytos sankcijos pagrįstumo paaiškina, kad visi ar dalis kaltinimų turi būti eliminuoti, todėl ir taikyta sankcija turi būti peržiūrėta. Nebuvo jokios tęstinės klaidinančios veiklos. Taip pat nenustatyta, kad klaidinimas vyko keliuose miestuose. Galimai vartotojams padaryta žala yra neesminė. Jeigu pažeidimai buvo padaryti, tai tik dėl neatsargumo. Atsakovas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, į pareiškėjo pastangas taikiai išspręsti su vartotojais ginčytinas situacijas, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pažeidimas yra mažareikšmis.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (t. I, b. l. 34–46) paaiškino, kad Tarnyba 2011 m. spalio 10 d. gavo Šiaulių AVPK Akmenės r. PK persiųstą S. J. prašymą ir visą surinktą medžiagą. Kartu su medžiaga Šiaulių AVPK Akmenės r. PK pateikė 2011 m. lapkričio 5 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, kad išanalizavus surinktą medžiagą galima būtų įžvelgti nesąžiningos komercinės veiklos požymių, nes Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog klaidinančiais veiksmais taip pat laikoma komercinė veikla, kuri skatina arba gali paskatinti vidutinį vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Tačiau Šiaulių AVPK Akmenės r.

PK nepateikė dokumentų, kaip tai nustatyta Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, leidžiančių manyti, kad turi būti pradedamos procedūros pagal Įstatymą, atitinkamai pradedamas skaičiuoti 30 dienų terminas, numatytas Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje. Tarnyba 2011 m. spalio 12 d. gavo S. J. skundą dėl nesąžiningos komercinės veiklos vartotojui, su kuriuo S. J. pateikė nuotraukas, kuriose matomas akcijos skirtukas „Klaipėdos mėsinės virtoms dešrelėms -35%“ padėtas ties kito gamintojo – „Klaipėdos virtų pieniškų dešrelių“ gaminių ir kainos, dėl to galima buvo daryti išvadą, jog buvo galimai atlikti klaidinantys veiksmai, kurie skatino arba galėjo paskatinti vidutinį vartotoją priimti sprendimą.

Todėl Tarnyba, tik gavusi S. J. skundą su pridėtais dokumentais, galėjo pradėti taikyti Įstatyme nustatytą procedūrą. Tarnyba, laikydamasi Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino, remdamasi S. J. 2011 m. spalio 12 d. skundu, priėmė 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą pradėti nagrinėjimo procedūrą. Įstatymas ir Taisyklės nedraudžia prijungti vėliau gautų prašymų prie jau pradėtos nagrinėjimo procedūros. Tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, vėliau gavusi skundus dėl to paties komercinės veikos subjekto ir Įstatymo pažeidimo, kai jau yra pradėta nagrinėjimo procedūra, tokius skundus prijungia prie jau pradėtos nagrinėjimo procedūros.

Nagrinėjamu atveju, 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo pradėta nagrinėjimo procedūra dėl galimo pareiškėjos padaryto Įstatymo pažeidimo. Tarnyba 2012 m. kovo 7 d. gavo L. B., 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 m. balandžio 2 d. D. P., 2012 m. kovo 22 d. M. Š. prašymus dėl pareiškėjo veiksmų. 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo turinys patvirtina, kad buvo vertintinos L. B., D. P. bei M. Š. skunduose nurodytos aplinkybės ir konstatuota, jog skunduose nurodytos aplinkybės papildo aplinkybes, dėl kurių Tarnyba 2011 m. lapkričio 11 d. pradėjo galimo Įstatymo pažeidimo tyrimą, ir gali turėti įtakos tyrimo išvadoms.

Todėl vėliau gauti skundai yra dėl pareiškėjo nesąžiningos komercinės veiklos ir klaidinančių veiksmų, dėl kurių 2011 m. lapkričio 11 d. buvo pradėta nagrinėjimo procedūra. 2011 m. lapkričio 11 d. nutarime konstatuota, jog S. J. skunde nurodyti pareiškėjo veiksmai galėjo pažeisti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Gavus L. B., D. P. ir M. Š. skundus buvo įvertinta, jog skunduose nurodytos aplinkybės taip pat leidžia manyti, jog pareiškėjas pažeidė tas pačias Įstatymo nuostatas.

Telšių AVPK Akmenės r. PK persiųsta medžiaga dėl vyno „Maipo Bi-Varietas“ pardavimo aplinkybių prijungta 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 12NKV-43, kuris priimtas remiantis 2012 m. rugsėjo 5 d. pranešimu Nr. 3-478 dėl pareiškėjo Įstatymo pažeidimo, kuriame yra išdėstytos visos nustatytos aplinkybės ir nurodyta, jog 2012 m. rugpjūčio 27 d. buvo gautas dar vienas Telšių AVPK Akmenės r. PK persiųstas skundas. Todėl pareiškėjas nepagrįstai ir neteisingai nurodo, jog dėl minėto persiųsto skundo nebuvo priimtas joks procesinis dokumentas.

Paaiškina, kad, jeigu Tarnyba dėl vėliau gautų skundų dėl to paties komercinės veikos subjekto galimo Įstatymo pažeidimo priimtų nutarimus pradėti naują nagrinėjimo procedūrą, objektyviai galėtų prarasti galimybę įvertinti pažeidimo trukmę ir mastą (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis) ir dėl kiekvieno skundo nustačiusi pažeidimą priimtų nutarimą skirti baudą pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį – nuo 1000 iki 30 000 Lt. Tokiu būdu komercinės veiklos subjektui, padariusiam to paties Įstatymo pažeidimus jau pradėto tyrimo metu, būtų skirta keletas baudų (pagal atskirus skundus), tai reikštų, jog baudų suma būtų ženkliai didesnė, nei, pavyzdžiui, skirta šiuo atveju (6 000 Lt).

Tarnybos nuomone, pagrindo pradėti atskiras nagrinėjimo procedūras pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį priimant nutarimą dėl vėliau gautų L. B., D. P. ir M. Š. skundų, kai 2011 m. lapkričio 11 d. jau buvo pradėta nagrinėjimo procedūra dėl to paties komercinės veiklos subjekto ir dėl tų pačių Įstatymo nuostatų pažeidimų, nebuvo. Be to, pareiškėjas skunde sutinka, jog prijungimas tam tikrais atvejais galėtų būti leidžiamas, kai vėliau gauti prašymai yra susiję su tuo pačiu pažeidimu, dėl kurio jau yra pradėtas nagrinėjimas.

Šiuo atveju ir S. J. skundas, ir kiti vėliau gauti ir prijungti skundai yra susiję tiek su tuo pačiu komercinės veiklos subjektu, tiek su tuo pačiu pažeidimu, t. y. pareiškėjo nesąžininga komercine veikla ir klaidinančiais veiksmais. Tai, kad vėliau gautose skunduose yra nurodomos skirtingos prekės, skirtingi miestai ir pan., įtakos neturi, nes tyrimo metu buvo sprendžiama, ar tokie veiksmai pasireiškė kaip nesąžininga komercinė veika ir klaidinantys veiksmai, uždrausti Įstatymu. Akivaizdu, kad pareiškėjo argumentai yra asmeniniai pamąstymai ir neturi jokios teisinės reikšmės, todėl nėra pagrindo teigti, kad nutarimas yra priimtas neteisėtai.

Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad Tarnyba pažeidimus nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo nutarimo pradėti prašymo nagrinėjimo procedūrą priėmimo dienos, motyvuotu nutarimu Tarnyba šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Pažymi, kad 2012 m. balandžio 24 d. nutarime aiškiai išdėstyta, dėl kokių priežasčių nagrinėjimo terminas yra pratęsiamas: Tarnyba pareiškėjo Įstatymo pažeidimo tyrimo metu gavo naujus vartotojų prašymus dėl Bendrovės veiksmų.

Terminas pratęstas ne dėl subjektyvių aplinkybių, bet dėl to, jog buvo gauti nauji vartotojų prašymai būtent dėl pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjo skunde nurodyti pamąstymai, jog Tarnyba 2012 m. balandžio 24 d. nutarime privalėjo pagrįsti, kaip konkrečiai naujų vartotojų prašymai gali įtakoti išvadas, nurodyti kokias konkrečias aplinkybes būtina aiškintis, yra teisiškai nepagrįsti. Tarnybos nuomone, termino pratęsimas, gavus naujus vartotojų skundus dėl pareiškėjo veiksmų, kurie galimai pažeidžia Įstatymo nuostatas, buvo būtinas veiksmas, siekiant objektyviai įvertinti visas aplinkybes.

Tarnyba, gavusi naujus vartotojų skundus, 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. 4-3132 kreipėsi į pareiškėją ir paprašė pateikti paaiškinimus dėl vartotojų skunduose nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo atsakymą Tarnyba gavo tik 2012 m. balandžio 16 d. Pagal Taisyklių 20 punktą, 2012 m. rugsėjo 5 d. buvo parengtas pranešimas dėl pareiškėjos Įstatymo pažeidimo Nr. 3-478 ir 2012 m. rugsėjo 5 d. priimtas Tarnybos nutarimas Nr. 12NKV-43, kuriuo Komisija nutarė baigti tyrimą dėl pareiškėjos veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas, ir bylą dėl Įstatymo pažeidimo nagrinėti Komisijos posėdyje.

Tarnyba 2012 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 4-7929 pareiškėjai pateikė minėtą 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimą Nr. 12NKV-43, o 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 4-8097 Tarnyba pareiškėją informavo apie bylos nagrinėjimą (Taisyklių 28 p.), kuris įvyko 2012 m. rugsėjo 27 d. Tarnybos patalpose, o 2012 m. rugsėjo 28 d. priimtas Nutarimas. Teisės aktuose nustatyti terminai reikalauja ne mažiau kaip mėnesio pasirengimo siekiant atlikti visus būtinus veiksmus ir išsamiai įvertinti visas aplinkybes, tuo labiau gavus naujus vartotojų prašymus, kurie gali turėti įtakos galutiniam sprendimui.

Šios aplinkybės taip pat parodo, kad pareiškėjo argumentas, jog Tarnyba po 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo priėmimo neatliko jokių veiksmų, yra nepagrįstas, nes buvo atliktas ne vienas veiksmas po 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo priėmimo, vertinti nauji vartotojų skundai, pareiškėjo paaiškinimai, visa surinkta medžiaga ir pan. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Bendrovė dėl procedūrinių pažeidimų galėjo būti įvertinta kaip daugkartinė Įstatymo pažeidėja, nes 2012 m. balandžio 24 d. nutarime tai ne nurodyta, o pratęsimo tikslas – išsamiai įvertinti naujus vartotojų skundus ir išsamiai įvertinus, priimti teisingą galutinį sprendimą. 2012 m. balandžio 24 d. nutarimas yra motyvuotas ir priimtas teisėtai, o nagrinėjimo procedūros terminas pratęstas pagrįstai.

Priėmusi 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą Tarnyba 2011 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 4-9275 pareiškėjui pateikė jo nuorašą. Nutarimo nuorašas buvo išsiųstas pareiškėjo buveinės adresu, kuriuo pareiškėjui buvo siunčiami visi raštai ir į kuriuos pareiškėjas atsakydavo. Todėl Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto nutarimo išsiuntimo termino nepažeidė. Nei Įstatymas, nei Taisyklės nenustatyt tarnybos prievolės pateikti gautus vartotojų skundus. Tik priėmusi nutarimą pradėti skundo nagrinėjimo procedūrą Tarnyba turi prievolę jį pateikti asmenims, dėl kurių nutarimas priimtas (Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas pareiškėjui buvo pateiktas.

Galimybė susipažinti su bylos medžiaga pareiškėjui buvo nurodyta 2012 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. 4-8097, 1.1 punkte, o tai, kad pareiškėja žinojo, jog tokia galimybė buvo, patvirtina pareiškėjo 2012 m. spalio 29 d. raštas, kuriuo pareiškėjas prašo Tarnybos leisti susipažinti su bylos medžiaga. Pareiškėjas ne tik 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo informuotas apie tai, jog yra pradėta procedūra ir gauti vartotojų skundai. Apie Šiaulių AVPK Akmenės r. PK persiųstą S. J. prašymą ir su tuo susijusią medžiagą bei apie gautą S. J. skundą Tarnyba pareiškėją informavo 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. 4-8412 (pateiktos kopijos), 2011 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. 4-8865 pareiškėjui pateiktos S. J. nuotraukų kopijos, 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. 4-3132 pareiškėjui buvo pateiktos D.

P. ir M. Š. skundų kopijos, 2012 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 4-4042 pareiškėjui buvo pateiktas 2012 m. balandžio 24 d. nutarimas, kuriame išdėstytos visos nustatytos aplinkybės, buvusios iki 2012 m. balandžio 24 d., 2012 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 4-7929 pareiškėjui Tarnyba pateikė 2012 m. rugsėjo 5 d. priimtą nutarimą Nr. 12NKV-43 ir 2012 m. rugsėjo 5 d. pranešimą Nr. 3-478, kuriuose buvo išdėstyta visa tyrimo medžiaga ir aplinkybės, nurodyti visi vartotojų skundai ir kt. Todėl pareiškėjas žinojo apie tyrimą, jo eigą, gautus vartotojų skundus ir turėjo visas galimybes gintis.

Pareiškėjas taip pat neteisingai nurodo, kad Tarnyba priėmė ir prijungė L. B. skundą, gautą elektroniniu paštu nepasirašytą. Pirmiausia, L. B. skundas buvo perduotas 2012 m. balandžio 5 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 3-191, prašant prijungti skundą prie jau pradėto tyrimo. Antra, nors L. B. skundą ir pridedamą medžiagą atsiuntė elektroniniu paštu, tačiau jos skundas atitinka visus reikalavimus ir tinkamai pasirašytas. Trečia, teisės aktai nenustato, kad pasirašytas skundas negali būti pateiktas elektroniniu paštu ar faksu, ir nereikalauja, kad būtų pateikiamas skundo originalas.

Todėl pareiškėjo argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir klaidinantys. Nutarime nėra nurodoma, kad pareiškėjo nesąžiningi ir klaidinantys veiksmai būtų buvę laikomi tęstiniais. Todėl atsakovo nuomone, pareiškėjos skunde pateikiama neteisinga nutarimo interpretacija. Nutarime įvertinta, jog buvo fiksuotas ne vienas pažeidimas, o keli per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d., tai parodo, kad pareiškėjo klaidinantys veiksmai pasikartojo, pareiškėjo veikla neatitinka profesinio atidumo reikalavimų. Tačiau laikotarpio nurodymas nereiškia, jog Tarnyba vertino tokius veiksmus kaip tęstinius.

Pareiškėjo pamąstymai dėl „tęstinės veikos“ nesuprantami ir negali turėti jokios įtakos nutarimo teisėtumui, nes Tarnyba Įstatymu yra įpareigota skiriant baudą atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis), o pažeidimo trukmė vertinama būtent atsižvelgiant į tai, kada buvo padaryti pažeidimai, gauti vartotojų prašymai. Paaiškina, kad sprendžiant, ar buvo padarytas Įstatymo pažeidimas, Komisijai, remiantis teisingumo, išsamumo ir protingumo kriterijais, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo bendrovės veiksmais galimybę, o ne konkretų įvykusį suklaidinimo faktą.

Nutarimo teiginys, kad nagrinėjama bendrovės veikla apėmė net kelis Lietuvos miestus, buvo nurodytas vertinant ne tęstinumą, bet pažeidimo mastą. Tarnybos nuomone, pareiškėjo argumentai dėl Tarnybos išankstinio nusistatymo yra visiškai nepagrįsti ir paremti spėliojimais. Komisija užduoti klausimus gali savo nuožiūra, siekdama išsiaiškinti visas aplinkybes. Sprendžiant pagal surinktą bylos medžiagą, nurodyti klausimai yra susiję su nagrinėta byla. Pareiškėjas nepateikė pastabų dėl 2012 m. rugsėjo 27 d. protokolo, todėl laikoma, jog ji su juo sutiko ir jame išdėstyti faktai yra teisingi.

Pagrindo neigti, jog pareiškėjo atstovas posėdyje nenurodė minėtų teiginių dėl L. B. atvejo, nėra. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog atsakovas vertino neleistinus įrodymus. Tarnyba, priimdama nutarimą, vertino ir vadovavosi visų turimų įrodymų visuma, t. y. duomenimis, gautais iš vartotojų, pareiškėjo paaiškinimais, Šiaulių AVPK Akmenės r. PK, Telšių AVPK Akmenės r. PK pateikta medžiaga, atsižvelgė į 2012 m. rugsėjo 27 d. įvykusio žodinio bylos nagrinėjimo metu išsakytus paaiškinimus. Tarnyba surinko bylai reikšmingus dokumentus, medžiagą, iš kurių padarė pagrįstą išvadą dėl atsakomybės taikymo pareiškėjui.

Įrodymai, kuriais grindžiama pareiškėjo kaltė, vertinant juos atsiradimo (chronologiniu) ir šaltinių (įrodinėjimo priemonių) patikimumo aspektu, neturi tarpusavio prieštaravimų, yra konkretūs, išsamūs, logiški. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo veiksmų buvo gauti keturių vartotojų prašymai, su kuriais vartotojai pateikė nuotraukas, kasos kvitus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių teisinių argumentų, kodėl nuotraukos šioje byloje negali būti įrodymais. Ne tik nuotraukos patvirtina tai, jog pareiškėjo veikla neatitiko profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipė ar galėjo iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį dėl siūlomo produkto (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis), atitiko klaidinančius veiksmus (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis).

Tai patvirtina ir pareiškėjo atstovo posėdyje išsakyta pozicija dėl L. B. atvejo, taip pat pareiškėjas 2011 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. SR-11-6621 nurodė, jog susipažinus su pateiktomis spalvotomis nuotraukomis, bendrovė pripažįsta, kad akcijos skirtukas su 35 proc. nuolaida „Klaipėdos mėsinės“ virtoms dešrelėms, kaip užfiksuota S. J. nuotraukose, buvo netinkamai pritvirtintas prie vitrinos prekybos centre, t. y. skirtukas pritvirtintas prie akcijoje nedalyvavusio produkto – „Klaipėdos maisto“ virtų pieniškų dešrelių.

Pareiškėjas nurodė, kad tai galėjo įvykti dėl parduotuvės darbuotojų neatidumo, dėliojant akcijos medžiagą, arba dėl pačių vartotojų veiksmų. Taip pat Telšių AVPK Akmenės r. PK tarnybiniame pranešime užfiksuotas Bendrovės vyr. kasininkės paaiškinimas, jog įvyko klaida, nes vienas iš darbuotojų nepakeitė akcijos metu galiojusios kainos į reguliarią kainą. Be to, pareiškėjas ir bylą nagrinėjant posėdyje, ir skunde akcentuoja pareiškėjo prekybos centrų darbuotojų technines klaidas. Tai rodo, kad pareiškėjas sutinka, jog jo darbuotojams, vykdant nuolaidų/akcijų programų išpildymą, gali kilti minėtų vartotojų skunduose nurodytos aplinkybės. Kadangi pareiškėjo prekybos centrų darbuotojai atstovauja būtent Bendrovę, pareiškėjas neturi pagrindo neprisiimti atsakomybės už jos darbuotojų veiksmus.

Dėl vartotojų skundų pagrįstumo, remdamasis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto, nuostatomis, paaiškina, kad komercinės veiklos subjekto vykdoma komercinė veikla yra vertinama vidutinio vartotojo atžvilgiu.

Atsakovas pažymėjo, kad nesąžiningai elgiasi tas komercinės veiklos subjektas, kurio pateikiama informacija vartotojams yra klaidinanti. Vertinant, ar pateikiama informacija yra klaidinanti, ypatingą dėmesį svarbu atkreipti į informaciją apie produkto kainą ar jos apskaičiavimo būdą, nes tai laikoma esmine informacija, kurią privaloma pateikti kiekviename komerciniame pasiūlyme. Taigi produkto kaina turi vieną iš svariausių arba net lemiamą įtaką tam tikram vartotojo apsisprendimui dėl sandorio. Vartotojų ekonominiam elgesiui, tam tikram sprendimui dėl sandorio priėmimo didelę įtaką daro pateikiama informacija apie produktų kainoms taikomas nuolaidas, nes vartotojai, gavę tokią informaciją, mano, kad jie sutaupys tam tikrą dalį pinigų, t. y . prekę įsigys pigiau.

Pareiškėjas, nurodydamas prekės kainą su nuolaida, paskatino vartotojus įsigyti prekes, kurių, esant kitomis aplinkybėms (kainai be nuolaidos), vartotojai nepirktų. Tarnybos nuomone, įvertinus pareiškėjo prekių išdėstymo planogramą, galima teigti, jog vartotojo S. J. atveju, kai vartotojas nusprendė pasinaudoti bendrovės teikiamu pasiūlymu (įsigyti prekę su nuolaida), ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu iškreipė faktas, kad „Klaipėdos maistas“ virtos pieniškos dešrelės bei „Klaipėdos mėsinės“ virtos dešrelės lentynoje buvo išdėstytos viena šalia kitos, todėl dėl prekių pavadinimų panašumo bei akcijos skirtuko žymos prie „Klaipėdos mėsinės“ virtos dešrelės, o ne prie „Klaipėdos maistas“ virtos pieniškos dešrelės, suklaidino vartotoją.

Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. SR-M-6621 nurodė, jog susipažinęs su pateiktomis S. J. spalvotomis nuotraukomis, pripažįsta, kad akcijos skirtukas „35 proc. nuolaida „Klaipėdos mėsinės“ virtoms dešrelėms“, kaip jis užfiksuotas nuotraukose, yra pateiktas netinkamai. Joniškio rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo S. J. skundą, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartyje Nr. II-8-457/2011 nustatė, kad „Klaipėdos maistas“ virtų pieniškų dešrelių brūkšninis kodas ir jo skaitmeninis atitikmuo sutapo su gaminio pavadinimą ir kainą skelbiančioje etiketėje, patalpintoje 35 proc. nuolaidą siūlančios etiketės fone.

Joniškio rajono apylinkės teismas nustatė, kad apgaudinėjimas gali pasireikšti ir manipuliavimu informacija, įkaitant prekių ir jų gamintojų pavadinimus, brūkšninius kodus ir prekių savybes, manipuliavimu prekių ir reklaminės medžiagos išdėstymu, kai akciją skelbiančiose etiketės išdėstomos prie pat ar ant prekių, kurioms nuolaidos netaikomos. M. Š. atveju, vartotojas pirko plovimo šluostes, tačiau sumokėjo ženkliai daugiau, kadangi kasoje išmušė ne plovimo šluosčių, bet grindų šepečio su kotu kainą. D. P. atveju, vartotoja įsigijo „Lankų“ lydyto tepamo sūrio gaminį, ant kurio pakuotės buvo nurodyta „Dėmesio pigiau“, tačiau kaina nepakeista, o ant maltų džiūvėsių „Meistro kokybė“ nurodyta kaina 2,19 Lt, tačiau kasos kvite kaina buvo išmušta 2,99 Lt.

Sprendžiant, ar buvo padarytas Įstatymo pažeidimas, Komisijai, remiantis teisingumo, išsamumo ir protingumo kriterijais, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo bendrovės veiksmais galimybę, o ne konkretų įvykusį suklaidinimo faktą. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju įvyko ir konkretus bei realus suklaidinimas, t. y. ekonominio elgesio iškreipimo, faktas. Todėl pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė Įstatymo pažeidimus, o byloje surinkta medžiaga, įskaitant ir vartotojų paaiškinimus, leido daryti išvadą, kad vartotojų skundai yra pagrįsti.

Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog Telšių AVPK Akmenės r. PK tyrėjos R. Z. 2012 m. rugpjūčio 14 d. paaiškinime nurodyta aplinkybė, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. vynas „Vina Malpo Bi-Varietas“ pareiškėjo parduotuvėje buvo siūlomas įsigyti už 11,99 Lt, o parduotas S. J. už 16,99 Lt, neturi ir negali turėti Tarnybai jokios prejudicinės galios ir turi būti Tarnybos tikrinamas. Pareiškėjas dėl to nepateikia jokių teisinių argumentų. Minėtas tyrėjos paaiškinimas surašytas tyrėjos ranka, taip pat pasirašytas, todėl, Tarnybos nuomone, nėra pagrindo manyti, jog jame išdėstyti faktai yra klaidingi ar melagingi, ypač atsižvelgiant į tai, kad minėtas aplinkybes nurodo Telšių AVPK Akmenės r.

PK tyrėja. Be to, priimdama Nutarimą Tarnyba vertino ir vadovavosi visų turimų įrodymų visuma. Tarnybos nuomone, pareiškėjo nurodyti argumentai, kad vartotojams padaryta žala yra neesminė, pinigine išraiška matuojama litais ar net lito dalimis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos Įstatymu saugomiems vartotojų interesams, yra teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamu atveju ekonominio elgesio iškreipimo faktas pasireiškė skirtingiems vartotojams, skirtingu laiku ir skirtinguose miestuose. Pareiškėjo veiksmai padarė žalą ir iš esmės pažeidė Įstatymo saugomus vartotojų interesus ir negali būti vertinami kaip mažareikšmis pažeidimas.

Komisija įvertino Įstatymo 13 straipsnyje nurodytus konkrečiam baudos dydžiui įtakos turinčius kriterijus ir skyrė pareiškėjui daug mažesnę nei pradinis vidurkis baudą (6000 Lt).

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 29) paaiškino, kad 2012 m. vasario 29 d. parduotuvėje „Maxima“, esančioje (duomenys neskelbtini), pirko daug prekių ir lydytą sūrelį „Lankų“, ant kurio pakuotės buvo etiketė „Pigiau“, ir kaina perkainuota iš 4,31 Lt į 3,38 Lt, iš jos paėmė 3,08 Lt. Ji nesupranta, kokia yra tikra kaina. 2012 m. balandžio 2 d. toje pačioje parduotuvėje pirko džiūvėsėlių, etiketėje nurodyta kaina buvo 2,19 Lt, o kasoje išduotame čekyje kaina nurodyta 2,99 Lt. Dėl tokių faktų ji pateikė skundą. Teigė, kad niekada nebūna parduotuvėje „Maxima“, esančioje (duomenys neskelbtini), todėl nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad džiūvėsėlius galėjo pirkti parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Taip pat D. P. nurodė ir kitus, naujus atvejus, kai ji buvo klaidinama parduotuvėje „Maxima“, teigė, kad tokie dalykai vyksta labai dažnai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. J. (t. II, b. l. 30) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad jo pozicija dėl trijų apgaudinėjimo atvejų buvo išsamiai išdėstyta jo 2011 m. spalio 11 d. skunde Tarnybai. Nurodė, kad gali įrodyti jo telefonu darytų nuotraukų autentiškumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 „Dėl „Maxima LT“ UAB Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ ir bylą, pradėtą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 12NKV-54, grąžino Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimą

Teismas, nustatė, kad Tarnyba 2011 m. spalio 10 d. gavo Šiaulių AVPK Akmenės r. PK persiųstą S. J. prašymą ir su tuo susijusią medžiagą. Pareiškėjas Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą skaičiuoja nuo šios datos, o atsakovas šį terminą skaičiuoja nuo 2011 m. spalio 12 d., kai Tarnyba gavo S. J. prašymą. Nustatyta, kad Tarnyba, gavusi informaciją iš paminėtų dviejų šaltinių, 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. 4-8412 pranešė pareiškėjui apie visą gautą medžiagą (iš VPK ir S. J.) ir jos kopiją persiuntė pareiškėjui, kartu prašė pateikti paaiškinimus. Dėl to nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad jam nežinoma, kokiu pagrindu pradėtas pažeidimo tyrimas. Pareiškėjas 2011 m. spalio 27 d. dėl to teikė Tarnybai paaiškinimą. Tarnyba dar kartą informaciją dėl S. J. skundo teikė pareiškėjui 2011 m. lapkričio 2 d. raštu, o pareiškėjas teikė dar vieną paaiškinimą 2011 m. lapkričio 4 d. raštu. Tik atlikusi šiuos veiksmus Tarnyba priėmė 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 12NKV-54, kuriuo nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl MAXIMA LT, UAB veiksmų galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas. Šio nutarimo įžanginėje dalyje nurodyta, kad buvo išnagrinėtas vartotojo S. J. prašymas. Minėtoje Šiaulių AVPK persiųstoje medžiagoje buvo tik S. J. skundas Šiaulių AVPK Akmenės r. PK viršininkui ir nebuvo jokio vartotojo skundo Tarnybai, nors persiųstoje medžiagoje ir buvo daug informacijos apie galimą pažeidimą. Todėl Tarnyba pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas teisingai skaičiavo terminą, per kurį turi būti pradėtas vartotojo skundo tyrimas – nuo vartotojo skundo gavimo dienos. Be to, tik S. J. papildomai pateikė vitrinos su klaidinančia informacija nuotraukas. Todėl teismas padarė išvadą, kad Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 12NKV-54 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant terminų, todėl juo galėjo būti pradėta pažeidimo tyrimo procedūra.

Vertindamas Tarnybos 2012 m. balandžio 24 d. priimto nutarimo Nr. 12NKV-13 (toliau – nutarimas 12NKV-13) teisėtumą, kuriuo nutarta pratęsti Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo procedūrą iki 2012 m. spalio 11 d. ir prijungti L. B., D. P. bei M. Š. prašymus dėl Bendrovės veiksmų prie 2011 m. lapkričio 11 d. pradėto tyrimo, teismas nustatė, kad šiame nutarime yra pateikiami motyvai dėl termino pratęsimo (gauti vartotojų prašymai, kuriuose nurodytos aplinkybės papildo jau tiriamas aplinkybes dėl galimo Įstatymo pažeidimo, papildomai prašymuose pateikta informacija gali turėti įtakos pažeidimo tyrimo išvadoms), tačiau pažymėjo, kad toks nutarimas turėjo būti priimtas tik tuo atveju, jeigu naujai gauti vartotojų prašymai būtų priimti nagrinėti, kaip tai nustato Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis.

Teismas konstatavo, kad Įstatyme nustatyti Tarnybos uždaviniai suponuoja galimybę sujungti gautus ir priimtus prašymus į vieną bylą. Tačiau pažymėjo, kad nagrinėjimo procedūra dėl šių prijungtų prašymų taip pat turėjo būti pradėta per trisdešimt dienų nuo prašymų gavimo dienos, ta procedūra galėjo būti pradėta ir tokio turinio nutarimu, kaip nutarimas Nr. 12NKV-13, tačiau pirmiausiai turėjo būti nuspręsta pradėti prašymų nagrinėjimo procedūrą, o po to, kitu punktu – prijungti gautus prašymus prie jau vykdomo nagrinėjimo. Nustatyta, kad prašymo nagrinėjimo pradėjimo terminas Tarnybai priimant nutarimą Nr. 12NKV-13 nebuvo praleistas tik dėl D. P. 2012 m. balandžio 2 d. prašymo, dėl visų kitų paminėtų prašymų 30 dienų terminas buvo praleistas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad L. B., D. P., M. Š. prašymai nebuvo pradėti nagrinėti kaip to reikalauja Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis ir faktiškai pradėti nagrinėti praleidus nustatytą terminą.

Teismas vertino, kad šiuo atveju nepriėmus Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyto nutarimo, taip pat nepriėmus nutarimo atsisakyti pradėti procedūras dėl gautų prašymų, pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nes pareiškėjas tik iš Nutarimo Nr. 12NKV-13 sužinojo, kad faktiškai pradėtos dar kelios nagrinėjimo procedūros ir turėjo galimybę susipažinti su gautais prašymais (Įstatymo 20 str. 2 d.), kai tuo metu jau buvo pasibaigę terminai pradėti tokių prašymų nagrinėjimą (išskyrus D. P. 2012 m. balandžio 2 d. prašymą). Todėl pareiškėjas turėjo pagrindą manyti (jeigu žinojo apie tokius prašymus), kad jie nepriimti nagrinėti. Pareiškėjui šis nutarimas buvo išsiųstas, todėl pareiškėjas tik tada sužinojo, kokie prašymai dar papildomai bus nagrinėjami. Nors pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad apie tuos papildomai nagrinėjamus prašymus nežinojo, tačiau tai nepaneigia padaryto Įstatymo pažeidimo. Pažymėta, kad dėl Telšių AVPK 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu pateiktos informacijos joks motyvuotas nutarimas pradėti nagrinėjimą taip pat nebuvo priimtas, tuo pažeistos Įstatymo 15 straipsnio ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas nutarimas yra grindžiamas prašymais ir su jais pateikta medžiaga, valstybės institucijos pateikta medžiaga, dėl kurių nebuvo per 30 dienų priimtas joks motyvuotas nutarimas pradėti tyrimą. Ypatingai šis procedūros pažeidimas įtakojo sankcijos parinkimą.

Teismas padarė išvadą, kad prašymai išnagrinėti netinkamai, nes Nutarime Nr. 12NKV-57 labai detaliai aprašomas atliktas tyrimas, visos nustatytos aplinkybės, tačiau pažeidimai atskirai nėra kvalifikuojami. Dėl to teismas, vertindamas nutarimo atskirų dalių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi galimybės spręsti, ar padaryta bendra išvada yra teisinga, ar pažeidimo kvalifikavimas liečia būtent aprašytus atvejus ir kodėl visi konkrečiai aprašyti atvejai kvalifikuojami kaip Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimas, kai visi tirti atvejai yra gana skirtingi, taigi, nurodytos Įstatymo normos visais atvejais taikytos dėl skirtingų aplinkybių. Toks nutarimo turinio išdėstymas leidžia padaryti išvadą, kad pažeistos VAĮ 3 straipsnio 1 punkto nuostatos, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris taip pat reiškia ir tai, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Taip pat Nutarimas Nr. 12NKV-57 dėl nurodytų priežasčių neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos ir kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.

Dėl paminėtų priežasčių, o taip pat dėl to, kad teismas negali vietoj viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo procedūrų, šiuo atveju – keisti skundžiamo nutarimo turinį, pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir skundžiamas nutarimas Nr. 12NKV-57 panaikintas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu), o pažeidimo nagrinėjimo byla grąžinta Tarnybai iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimą.

III. Pareiškėjas MAXIMA LT, UAB pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 62–64), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 (negrąžinant bylos Tarnybai nagrinėti iš naujo).

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįstas skundžiamo sprendimo motyvas, jog Šiaulių AVPK Akmenės r. policijos komisariato atsakovui persiųstoje medžiagoje buvo tik S. J. prašymas Šiaulių AVPK Akmenės r. PK viršininkui ir nebuvo jokio vartotojo skundo atsakovui, ir tai leido atsakovui iš Šiaulių AVPK Akmenės r. policijos komisariato gautos medžiagos pagrįstai nelaikyti prašymu (skundu), dėl kurio, vadovaujantis NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, atsakovas privalėjo priimti motyvuotą nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą. Skundžiamame sprendime teisingai nurodoma, kad NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodytą procedūrą inicijuoja asmenų prašymai (skundai) arba 15 straipsnyje numatytų subjektų prašymai ir pranešimai. Taigi, neaišku, kodėl teismas nesivadovavo savo paties išvadomis.

2. Priešingai, nei teigiama skundžiamame sprendime, atsakovas savo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl pareiškėjo veiksmų, galimai pažeidžiančių NKVVDĮ nuostatas, aiškiai motyvavo, visų pirma, iš Šiaulių AVPK Akmenės r. PK gauta medžiaga, kuri buvo atsakovo išnagrinėta ir įvertinta. Be to, dėl AVPK Akmenės r. PK 2011 m. spalio 5 d. rašto atsakovas nepriėmė nutarimo atsisakyti pradėti nagrinėjimo procedūrą.

3. Ta aplinkybė, kad 2011 m. spalio 12 d. atsakovas gavo ir vartotojo S. J. skundą su nuotraukomis, nepakeičia 30 dienų termino skaičiavimo pradžios dienos, nes remiantis NKVVDĮ, atsakovas nagrinėja asmens, užsimanančio komercine veikla, nesąžiningos komercinės veiklos atvejus, o ne ginčus su konkrečiais vartotojais, todėl NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pradžia sietina su diena, kai atsakovas gauna pirmojo asmens, pagal NKVVDĮ 15 straipsnio 1 dalį turinčio kreipimosi dėl pažeidimo teisę, prašymą (skundą), taigi, bylos atveju – 2011 m. spalio 10 d. Taigi teismo išvada, kad atsakovo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas priimtas nepraleidus 30 d. termino yra nepagrįsta.

4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, jog atsakovas 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu nepagrįstai pratęsė NKVVDĮ 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą pažeidimo nagrinėjimo ir baudos skyrimo terminą, ir dėl to nutarimas priimtas praleidus minėtą terminą. Atsakovas būtinumą pratęsti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, pradėtą 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu, motyvavo vien tik tuo, kad L. B., D. P. bei M. Š. skunduose (t. y. naujai gautuose) nurodyta informacija gali turėti įtakos jau pradėto tyrimo (dėl S. J.) išvadoms. Atsakovui priėmus 2012 m. balandžio 24 d. nutarimą jokie tyrimo veiksmai dėl S. J. skundo nebuvo atliekami. Kadangi, kaip pripažino pats teismas, vartotojų L. B., D. P. bei M. Š. prašymai atsakovo 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu prie jau vykdomo tyrimo prijungti neteisėtai, atitinkamai, pažeidimo nagrinėjimo procedūros, pradėtos atsakovo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu, termino pratęsimas negalėjo būti motyvuojamas ir pateisinamas poreikiu tirti minėtų vartotojų prašymus.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apeliaciniu skundu (II t., b. l. 69–74) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pagal Įstatymo 15 straipsnį ir pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį pradėtoms procedūroms taikytinos skirtingos terminų skaičiavimo taisyklės. Vadovaujantis Įstatymo 15 straipsniu, šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo iniciatyvos teisę turi vartotojai, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vartotojų asociacijos. Pagal Įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, Tarnyba turi teisę pradėti šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą. Tokiu atveju mutatis mutandis taikomos šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalies, 17–21 straipsnių nuostatos. Pagal Įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, jeigu Tarnyba, nagrinėdama vartotojų skundus (prašymus) kitų įstatymų nustatyta tvarka, sužino pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo priimti motyvuotą nutarimą pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą. Visas šis straipsnis nustato Įstatymo pažeidimų nagrinėjimo iniciatyvos teisę turinčius asmenis. Pati Tarnyba iniciatyvos teisę turi dviem atvejais – savo iniciatyva pati pastebėjusi galimus pažeidimus (pagal 15 straipsnio 2 dalį) bei savo iniciatyva pagal vartotojų skundus, nagrinėjamus kitų įstatymų nustatyta tvarka (15 straipsnio 3 dalis). Esminis skirtumas tarp 15 straipsnio 2 ir 3 dalies yra tai, jog vienu atveju Tarnyba turi teisę pradėti nagrinėjimo procedūrą, kitu atveju turi pareigą ją pradėti. Kadangi tiek 15 straipsnio 2 dalis, tiek 3 dalis nustato atvejus, kada Tarnyba turi Įstatymo pažeidimų nagrinėjimo iniciatyvos teisę, manytina, jog abejais atvejais taikytina įtvirtinta taisyklė, jog Tarnybos iniciatyva pradėjus Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą mutatis mutandis taikomos šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalies, 17–21 straipsnių nuostatos. Dėl šios priežasties Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti terminai netaikytini nagrinėjimo procedūrą pradėjus pagal 15 straipsnio 2 dalį ir 3 dalį.

Kai vartotojas Tarnybai pateikia skundą dėl nesąžiningos komercinės veiklos pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, jo prašymas turi tenkinti tam tikrus turinio reikalavimus Taisyklių 6–8 punktų bei Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies kontekste. Jeigu pateiktas prašymas neatitinka minėtų reikalavimų, Tarnyba nustato terminą per kurį turi būti pašalinti prašymo trūkumai (Taisyklių 9 punktas). Tai sudaro prielaidas Tarnybai pagrįstai ir motyvuotai per nustatytą terminą priimti motyvuotą nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti prašymo nagrinėjimo procedūrą. Tuo tarpu, kai vartotojai teikia prašymus kitų įstatymų nustatyta tvarka (nagrinėjamu atveju – Vartotojų teisių apsaugos įstatymo) jiems netaikytinas skundo atitikimo reikalavimams vertinimas Taisyklių 6–8 punktų bei Įstatymo 16 straipsnio kontekste, taip pat nėra nustatomas terminas, per kurį turi būti pašalinti prašymo trūkumai. Tarnyba, vykdydama savo funkcijas, apdoroja didelį informacijos srautą, taigi įstatymų leidėjas nustatė pareigą Tarnybai pastebėjus tendencingą bendrovių veiklą galimai pažeidžiančią Įstatymo nuostatas, savo iniciatyva pradėti Įstatymo pažeidimo procedūrą. 1 mėnesio laikotarpis nėra pakankamas nustatyti galimai tendencingus bendrovių veiklos požymius, kurie leistų pagrįstai įtarti šio Įstatymo pažeidimą. Be to, toks teisinis aiškinimas, Tarnybos nuomone, nepagrįstai susiaurintų Tarnybos teisę peržvelgi kitų įstatymų kontekste nagrinėtus vartotojų prašymus, gautus, pavyzdžiui, 3 mėnesių laikotarpiu.

Poziciją kad procedūra, pradėta pagal Įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, ir procedūra, pradėta pagal 16 straipsnio 1 dalį, sukelia skirtingas teisines pasekmes pagrindžia ir Įstatymo nuostatos, kurios nustato skirtingą asmenų padėtį procese. Šiuo atveju Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra pradėta pagal S. J. skundą taigi jis laikytinas nagrinėjimo procedūros dalyviu šioje byloje. Tuo tarpu procedūra dėl kitų vartotojų skundų pradėta ne pagal vartotojo skundą, t. y. ne vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, o Tarnybos iniciatyva, vadovaujantis 15 straipsnio 3 dalimi. Taigi vartotojai, kurių skundai nagrinėti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo kontekste nelaikytini Įstatyme nustatytos skundo nagrinėjimo procedūros dalyviais. Šį klausimą savo praktikoje jau nagrinėjo administraciniai teismai (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-736-426/2011).

Taigi, kai vartotojas Tarnybai pateikia konkretų skundą dėl nesąžiningos komercinės veiklos, Tarnyba turi pareigą priimti tą nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti prašymo nagrinėjimo procedūrą ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo prašymo pateikimo dienos. Kai Tarnyba savo iniciatyva pastebi, kad vartotojų prašymuose, nagrinėjamuose pagal kitus įstatymus, nurodytos aplinkybės gali turėti nesąžiningos komercinės veiklos požymių, trisdešimties dienų terminai nuo prašymų gavimo dienos netaikytini. Tarnyboje yra susiklosčiusi būtent tokia praktika, nes nei Taisyklėse, nei Įstatyme nėra numatyta kitokia procedūra. Todėl, teismas nepagrįstai nurodė, kad 2012 m. balandžio 24 d. priimant nutarimą Nr. 12NKV-13 buvo pažeistas Įstatymo sprendimui pradėti procedūrą nustatytas trisdešimties dienų terminas. Manytina, jog 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 12NKV-54 pradėjus nagrinėjimo procedūrą, tyrimo terminus nustato 16 straipsnio 3 dalis, t. y. Tarnyba turi tyrimą baigti ir esant pagrindui skirti baudą per ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo nutarimo pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą priėmimo dienos. Tarnyba motyvuotu nutarimu šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Pažymėtina, jog vykdant tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų visų trijų šių terminų buvo tinkamai laikytasi.

Vertinant Įstatymo bei 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, kurią Įstatymas perkelia, tikslus, bet ir konkrečias jų nuostatų formuluotes akivaizdu, jog Tarnyba neprivalo vadovautis konkrečiais nukentėjusiųjų vartotojų skundais. Nutarimui priimti būtu užtekę įvertinti ir nustatyti vidutinio vartotojo ekonominio elgesio bendrovės siūlomo produkto atžvilgiu esminio iškreipimo galimybę. Atsižvelgiant į tai, aplinkybės dėl terminų skaičiavimo prijungiant duomenis prie nagrinėjimo procedūros, nedaro skundžiamo nutarimo neteisėtu ir nepagrįstu, Tarnyba galėjo tirti bendrovės veiklą ir sankciją už Įstatymo pažeidimą taikyti net ir negavusi jokių vartotojų skundų. Tačiau, Tarnybos nuomone, būtų teisiškai nemotyvuota nevertinti Tarnybai teikiamų vartotojų įrodymų. Tarnyba, vadovaudamasi S. J. išreikštu reikalavimu įvertinti pareiškėjo veiklą Įstatymo požiūriu, vertino ne tik atskiras vartotojo skunde nurodytas aplinkybes, bet visa pareiškėjo atliekamų veiksmų kompleksą, kaip galimai pažeidžiantį Įstatymo nuostatas.

2. Tarnyba nesutinka su teismo pozicija, kad nutarimas nemotyvuotas, pažymi, jog Nutarime, konstatuojant, jog MAXIMA LT, UAB pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsakovas išdėstė pagrindinius faktus, aplinkybes ir teisės normas ir atsižvelgiant į visą tai, motyvuotai konstatavo konkrečius Įstatymo pažeidimus. Pasisakant dėl skirtinos baudos dydžio, motyvuotai vertinti pažeidimo pobūdis, trukmė, mastas, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 79–82) atsakovas palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą ir apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti (II t., b. l. 83–84). Pažymėjo, kad Tarnybos tyrimo metu padaryti pažeidimai, jeigu jie ir buvo padaryti, mažareikšmiai, nekliudantys pareiškėjui dalyvauti procedūrose, teikti savo argumentus ir įrodymus, pareikšti prašymus bei ginti savo poziciją. Nei tyrimo, nei nagrinėjimo komisijoje metu pareiškėjo atstovas nepareiškė jokių pastabų dėl taikytų procedūrų neatitikimo NKVVDĮ ar šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklių nuostatoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad formalūs ir neesminiai procedūrų pažeidimai, nekliudę objektyviai įvertinti aplinkybes ir neįtakoję individualaus administracinio teisės taikymo akto teisėtumo ir pagrįstumo, nėra pagrindas naikinti tą aktą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą, sprendimą šių nuostatų nesilaikė.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti (II t., b. l. 85–86). Pažymi, kad atsakovas vartotojų L. B., D. P. bei M. Š. prašymus priėmė ir nagrinėjo pagal NKVVDĮ, prijungęs juos prie jau pradėto tyrimo ir nepradėjęs Įstatymo pažeidimo procedūros savo iniciatyva, kaip teigia apeliaciniame skunde, todėl minėtų prašymų nagrinėjimas pradėtas neteisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo MAXIMA LT, UAB apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. NKV-57 teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatyta, kad skundžiamu nutarimu už NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą buvo nutarta MAXIMA LT, UAB skirti 6 000 Lt baudą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 12NKV-54 nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl MAXIMA LT, UAB veiksmų išnagrinėjus vartotojo S. J. prašymą, gautą 2011 m. spalio 12 d. Todėl teismas sprendė, kad Tarnyba pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas teisingai skaičiavo terminą, per kurį turi būti pradėtas vartotojo skundo tyrimas. Tačiau teismas nustatė, kad L. B. prašymas, 2012 m. kovo 20 d. D. P. prašymas, M. Š. prašymas, išskyrus D. P. 2012 m. balandžio 2 d. prašymą, priimti nagrinėti praleidus 30 dienų terminą, dėl jų visų nagrinėjimo nebuvo priimti motyvuoti nutarimai, taip pat dėl Telšių AVPK gautos medžiagos nebuvo priimtas joks motyvuotas nutarimas pradėti nagrinėjimą, todėl jie negalėjo būti nagrinėjami, o šiuo atveju ir prijungiami prie jau vykdomo pažeidimo nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad nei S. J. prašymas, nei visi kiti ištirti atvejai nebuvo išnagrinėti tinkamai, nes nustatyti pažeidimai atskirai nebuvo kvalifikuojami. Dėl to teismas panaikino skundžiamą 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 ir grąžino Tarnybai nagrinėti iš naujo bylą, pradėtą Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 12NKV-54.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, tik iš dalies pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, tačiau daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo naikinti ginčijamo nutarimo ir grąžinti Tarnybai nagrinėti bylą iš naujo.

Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad 2011 m. spalio 10 d. Tarnybai buvo persiųsta Šiaulių AVPK Akmenės rajono policijos komisariato surinkta medžiaga pagal S. J. 2011 m. gegužės 6 d. skundą Šiaulių AVPK Akmenės rajono policijos komisariatui (t. I, b. l. 47), tačiau atskiro Šiaulių AVPK Akmenės r. PK skundo, kurį Tarnyba turėtų ir galėtų nutarti pradėti nagrinėti, nebuvo pateikta. Negalima sutikti su Bendrovės apeliacinio skundo teiginiu, jog pats Šiaulių AVPK Akmenės rajono policijos komisariato raštas, kuriuo buvo persiųsta surinkta medžiaga, jau yra laikytinas valstybės institucijos prašymu (skundu) dėl Įstatymo pažeidimo. Šis raštas neatitinka Taisyklių 6 punkte numatytų prašymo (skundo) turinio reikalavimų. Todėl toks raštas pagrįstai laikytinas tik surinktos medžiagos persiuntimu pagal kompetenciją. Be to, persiųstoje medžiagoje, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nebuvo ir vartotojo – S. J. – skundo Tarnybai. Todėl Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. motyvuota nutartis yra sietina su S. J. skundu Tarnybai, gautu 2011 m. spalio 12 d., (t. I, b. l. 77-79), kurį ir buvo nutarta nagrinėti. Be to, S. J. savo skunde prašė prie jo prijungti Šiaulių AVPK Akmenės r. PK surinktą ir Tarnybai persiųstą medžiagą. Taigi, priėmus nutartį pradėti nagrinėti S. J. skundą, buvo nutarta taip pat vertinti ir Šiaulių AVPK Akmenės r. PK persiųstą medžiagą. Todėl MAXIMA LT, UAB apeliacinio skundo argumentas, jog Tarnyba savo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą motyvavo iš Šiaulių AVPK Akmenės r. PK gauta medžiaga, nekeičia išvados, jog šiuo nutarimu buvo nutarta pradėti nagrinėti S. J. skundą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 12NKV-54 įžanginėje dalyje buvo nurodyta, kad buvo išnagrinėtas vartotojo S. J. prašymas. Todėl laikytina, kad yra pagrįsta Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų terminą, per kurį Tarnyba turėjo priimti nutarimą, skaičiuoti būtent nuo S. J. skundo davimo dienos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 12NKV-54 buvo priimtas nepažeidžiant Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino, todėl S. J. skundas buvo priimtas nagrinėti tinkamai.

Tuo tarpu kiti bylai aktualūs skundai: 2012 m. kovo 20 d. D. P. vartotojo prašymas Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (t. I, b. l. 128-129), 2012 m. kovo 20 d. M. Š. pareiškimas Tarnybai (t. I, b. l. 132), 2012 m. balandžio 2 d. D. P. vartotojo prašymas (t. I, b. l. 140-141), 2012 m. kovo 7 d. L. B. pranešimas (t. I, b. l. 145), 2012 m. rugpjūčio 14 d. S. J. skundas, kurį kartu su surinkta medžiaga Tarnybai persiuntė Telšių AVPK Akmenės rajono policijos komisariatas (t. I, b. l. 157-170) – nustatyta tvarka priimti nagrinėti nebuvo. NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnyba ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo prašymo (skundo) pateikimo dienos priima motyvuotą nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą. Šiuo atveju 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 12NKV-13 Tarnyba nutarė pratęsti Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo procedūrą iki 2012 m. spalio 11 d. ir prijungti L. B., D. P. bei M. Š. prašymus dėl Bendrovės veiksmų prie 2011 m. lapkričio 11 d. pradėto tyrimo. Tačiau šioje nutartyje nėra sprendimo pradėti prašymų nagrinėjimo procedūrą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatytas 30 dienų terminas priimti nutarimą pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, priimant Tarnybos 2012 m. balandžio 24 d. nutarimą jau buvo praleistas minėtų vartotojų prašymų (išskyrus 2012 m. balandžio 2 d. D. P. prašymo) atžvilgiu. Kaip jau buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, dėl Telšių AVPK Akmenės r. PK 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu persiųstos medžiagos priėmimo taip pat nebuvo priimtas nutarimas. Vertinant tai, kad ir NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalis, ir Taisyklių 10 punktas numato Tarnybos pareigą priimti motyvuotą nutarimą pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, o šiuo atveju toks nutarimas minėtų prašymų atžvilgiu priimtas nebuvo, darytina išvada, jog šie prašymai (skundai) nebuvo atskirai priimti nagrinėti.

Pažymėtina, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėdama L. B., D. P. bei M. Š. skundus dėl Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pažeidimų, Tarnyba savo iniciatyva, kaip tai numato Įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, prijungė skundus prie 2011 m. lapkričio 11 d. pradėto tyrimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ir tokiu atveju Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje yra numatyta Tarnybos pareiga priimti motyvuotą nutarimą pradėti Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą. Nagrinėjamoje situacijoje ir tokio pobūdžio nutarimas priimtas nebuvo. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad 2012 m. balandžio 24 d. nutarime Nr. 12NKV-13 buvo nutarta tik prijungti L. B., D. P. bei M. Š. prašymus, o ne pradėti naują pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, t. y. kad minėti vartotojų skundai Tarnybos nebuvo atskirai priimti nagrinėti.

Vis dėlto, pažymėtina, jog ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva), ir Įstatymo nuostatos, nesąžiningą komercinę veiklą bei klaidinančius veiksmus apibrėžia ne tik kaip veiksmus, turinčius konkretų poveikį, bet ir galinčius pakenkti vartotojams.

Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, jog komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia, arba gali iš esmės iškreipti vartotojų grupės vidutinio nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis apibrėžia klaidinančius veiksmus kaip apgaulingos informacijos arba informacijos, kuri nors ir faktiškai tiksli, tačiau dėl vieno arba kelių šioje dalyje išvardytų elementų apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją, pateikimas, kai dėl to vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Šios normos parodo, kad Įstatymo pažeidimas gali būti dar nesukėlęs konkrečių pasekmių, o tik galimybę joms atsirasti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjant Įstatymo pažeidimus Tarnyba neturi pareigos vadovautis tik konkrečiomis vartotojo skunde išdėstytomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitoje byloje vertindamas Tarnybos nutarimo priėmimo procedūros teisėtumą (2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-284/2012) vėliau prijungtų vartotojų skundų prie jau pradėto tyrimo nelaikė procedūros pažeidimu. Taigi, darytina išvada, jog Tarnyba, nagrinėdama nesąžiningos komercinės veiklos atvejus, gali vertinti ne tik konkrečius vartotojų skundus, bet ir atsižvelgti į kitas aplinkybes.

Atsižvelgus į tai, kad pagal Įstatymo 9 straipsnį Tarnyba kontroliuoja, kaip laikomasi Įstatymo nuostatų, 14 straipsnis numato, kad Tarnyba nagrinėja jos kompetencijai priskirtus nesąžiningos komercinės veiklos atvejus ir skiria numatytas baudas arba įspėjimą bei tai, kad pagal Įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalis Tarnyba gali nagrinėti Įstatymo pažeidimus savo iniciatyva, darytina išvada, jog Tarnybos pareiga prižiūrėti NKVVDĮ laikymąsi nėra besąlygiškai siejama su vartotojų prašymų (skundų) pateikimu ar šių prašymų turiniu.

Ta aplinkybė, kad skundžiamame 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarime Nr. 12NKV-57 yra aprašytos ir iš dalies vertinamos ne tik S. J. skunde nurodytos aplinkybės, bet ir minimi kituose skunduose, kurių atskiros nagrinėjimo procedūros Tarnyba nustatyta tvarka nepradėjo, nurodyti MAXIMA LT, UAB Įstatymo pažeidimai, nesudaro pagrindo laikyti ginčijamo nutarimo neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Tarnyba nagrinėjo L. B., D. P. bei M. Š. skundus pagal įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą. Iš tiesų ginčijamame nutarime minėtuose skunduose išdėstytos aplinkybės buvo tik pasitelktos nagrinėjant S. J. skundą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba ir neprivalo griežtai apsiriboti nagrinėjamame prašyme (skunde) išdėstytomis aplinkybėmis. Taisyklių 16 punktas nurodo Tarnybos teises, kurias ji turi pasirengiant nagrinėti bylą Komisijos posėdyje, t. y. galima remtis ir papildomai gauta informacija. Taip pat negalima sutikti su pirmosios instancijos išvada, jog skundžiamame nutarime nebuvo kvalifikuojamas konkretus MAXIMA LT, UAB pažeidimas. Nutarime nurodytos Įstatymo normos, kurias Bendrovė pažeidė, tai pagrindžiant aplinkybėmis, teisės normomis ir konkrečiais pareiškėjo veiksmais.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nėra pagrindo Tarnybai iš naujo nagrinėti Įstatymo pažeidimo bylą.

Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, kad Tarnyba tinkamai išnagrinėjo turimus duomenis, nustatė pakankamai aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Skundžiamą nutarimą Tarnyba pagrindė išnagrinėtomis prašymuose (skunduose) nurodytomis aplinkybėmis, sprendė, kokį poveikį atitinkami veiksmai darė ir galėjo daryti vartotojams, bei darė adekvačias išvadas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog UAB MAXIMA LT apeliacinį skundą taip pat grindė argumentu, jog Tarnyba 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu nepagrįstai pratęsė NKVVDĮ 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą pažeidimo nagrinėjimo ir baudos skyrimo terminą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog ir Įstatymas, ir Taisyklės numato Tarnybos teisę motyvuotu nutarimu pratęsti procedūros terminą ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Nagrinėjamu atveju Tarnyba procedūros nagrinėjimo procedūrą nutarė pratęsti iki 2012 m. spalio 11 d. 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu, t. y. mažesniam laikotarpiui nei šešiems mėnesiams. Negalima sutikti su Bendrovės teiginiu, kad šis nutarimas nebuvo motyvuotas. Tarnyba šiame nutarime nurodė, kad terminas yra pratęsiamas atsižvelgiant į galimai reikalingą laiką papildomai informacijai surinkti bei į tai, kad minėta informacija yra reikalinga visapusiškam tyrimo dėl MAXIMA LT, UAB galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo aplinkybių įvertinimui. Taigi, buvo nurodytos konkrečios priežastys, dėl ko pažeidimo nagrinėjimui reikia daugiau laiko ir terminas buvo pratęstas motyvuotu nutarimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju tarnyba nustatyta tvarka nepriėmė nagrinėti D. P., M. Š., L. B. prašymų (skundų) bei 2012 m. rugpjūčio 14 d. S. J. skundo, kurį kartu su surinkta medžiaga Tarnybai persiuntė Telšių AVPK Akmenės rajono policijos komisariatas. Vis dėlto, tai nėra priežastis laikyti, kad Tarnyba neturėjo teisės nagrinėdama S. J. 2011 m. spalio 12 d. skundą atsižvelgti į minėtuose prašymuose nurodytas aplinkybes, kaip ir į kitus nagrinėjimo metu nustatytus faktus. Todėl darytina išvada, jog nebuvo pagrindo naikinti Tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 ir bylą grąžinti Tarnybai nagrinėti iš naujo.

Atsižvelgiant į aukščiau minėtą pareiškėjo MAXIMA LT, UAB apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (ABTĮ 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo MAXIMA LT, UAB apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo MAXIMA LT, UAB skundą atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė