A-442-798-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-798/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01203-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki 2010 m. kovo 18 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kuriame kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų, jog kiekvienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m ploto, kadangi visi kameros baldai, sanitarinis mazgas ir prausyklė užima apie 7,5 kv. m gyvenamosios kameros ploto. Be to, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo įrengta kėdžių kiekvienam asmeniui, spintelių maistui, spintelės higienos priemonėms sudėti. Pasak pareiškėjo, visą laiką, būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jam buvo sudaryti nepatogumai, tyčia ir sąmoningai suvaržytos teisės, o izoliatoriaus administracija nesistengė pašalinti trūkumų, todėl dėl tokio Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų elgesio buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl to patyrė dvasinę, neturtinę žalą. Be to, jam buvo duodami vaistai nuo epilepsijos, nors jis tokia liga neserga.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Todėl atsakovas prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo pristatytas 2008 m. lapkričio 18 d. ir laikytas periodiškai iki 2010 m. balandžio 16 d. Nurodė, kad pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas minėtą senaties terminą yra praleidęs, nes tik 2013 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į teismą. Pareiškėjas neprašė atnaujinti termino kreiptis į teismą, o jo teigimas posėdžio metu, kad senaties terminas negali būti taikomas, nes jis nebuvo paleistas į laisvę bei prašyme nurodytas motyvas, jog anksčiau į teismą nesikreipė, nes nebuvo tinkamai susipažinęs su įstatymais, yra subjektyvaus pobūdžio, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. Pareiškėjas apeliacinius skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nurodo, kad buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu periodiškai jam tekdavo nuo 1,86 kv. m iki 11,73 kv. m kameros ploto. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis jokios žalos nepatyrė.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi bei 1.126 straipsnio 2 dalimi, teisingai taikė ieškinio senaties terminą. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos konstatuotos aplinkybės, susijusios su ieškinio senaties termino praleidimu, todėl apeliacinis skundas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo kalinimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje prašė priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki 2010 m. kovo 18 d. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. G. į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2008 m. lapkričio 18 d. ir laikytas periodiškai iki 2010 m. balandžio 16 d., pareiškėjo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo nuo 2008 m. lapkričio 18 d. (b. l. 9-10), o skundą pirmosios instancijos teismui pateikė 2013 m. rugpjūčio 2 d. (b. l. 5). Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 29-32). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 18 d. iki 2010 m. balandžio 16 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, jautė nepatogumus, fizinį bei dvasinį diskomfortą, vertinamą 7 000 Lt. Todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 18 d. iki 2010 m. balandžio 16 d.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys