A-492-294-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-294/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02360-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1.;15.2.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sklypas“ ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sklypas“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ (toliau – ir Bendrovės) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą: 1 0816 321,34 Lt – UAB „Sklypas“ naudai ir 13 845 779,68 Lt – UAB „Statybų linija“ naudai bei priteisti pareiškėjų naudai bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Savivaldybė kelis kartus atsisakiusi svarstyti pareiškėjų parengtą detalųjį planą, neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytų įpareigojimų, vilkino detaliojo planavimo procesą ir tokiu būdu buvo užkirstas kelias detaliojo plano tvirtinimui, o pareiškėjams padaryta žala. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas) sprendimą derinti ar nederinti žemės sklypų detalųjį planą galėjo priimti tik Savivaldybės Nuolatinė statybos komisija, kuri yra sudaroma iš planavimo sąlygas rengiančių institucijų atstovų.

Paaiškino, kad Savivaldybės administracija, gavusi pareiškėjų 2005 m. liepos 1 d., 2006 m. sausio 17 d., 2006 m. birželio 6 d. pakartotinius prašymus derinti žemės sklypų detaliojo plano sprendinius, neperdavė pareiškėjų prašymų žemės sklypų detaliojo plano Savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai derinimui, bet pati nusprendė nederinti detaliojo plano. Tvirtino, kad tokiu būdu Savivaldybė iš esmės pažeidė detaliojo plano derinimo taisykles. Tvirtino, kad Savivaldybė, neatsižvelgdama į tai, jog Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas dar 2004 m. gruodžio 15 d. pagal kompetenciją suderino detalųjį planą dėl atitikimo aplinkosaugos reikalavimams, iš naujo kėlė klausimą dėl detaliojo plano atitikimo specialiųjų sąlygų reikalavimams, be to, tuo pačiu klausimu keitė argumentus, kėlė naujus argumentus, kuriais buvo grindžiami nepritarimai detaliojo plano projektui, tarp jų ir tuos, kurie neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl detaliojo plano suderinimo.

Savivaldybė kiekvieną kartą atsisakydavo derinti žemės sklypų detalųjį planą analogiškais motyvais, visiškai nepaisydama to, kad kompetentingos institucijos ne vieną kartą pripažino Savivaldybės atsisakymo derinti motyvus nepagrįstais nei nustatytais faktais, nei galiojančiomis teisės aktų normomis. Pažymėjo, kad visos žemės sklypų detaliajame planavime dalyvavusios kompetentingos institucijos patvirtino, jog detalusis planas parengtas tinkamai ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad Savivaldybė nevykdė jai privalomų Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sprendimų, kuriais Savivaldybės atsisakymo derinti planą motyvai pripažinti nepagrįstais.

Paaiškino, kad pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, jog detaliojo plano derinimo procedūra užtruks ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo, t. y. žemės sklypų detalusis planas galėjo ir turėjo būti suderintas iki 2005 m. sausio 31 d., tačiau beveik du metus šie veiksmai nebuvo atlikti, ir pareiškėjai 2006 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypų detaliojo plano patikrinimo, laikydami žemės sklypų detalųjį planą suderintu pagal teisės aktų nuostatas.

Paaiškino, kad nurodyto dydžio žalą sudaro pareiškėjų AB SEB bankui pagal sudarytas kreditavimo sutartis sumokėtos palūkanos, skaičiuojamos nuo pirmojo Savivaldybės neteisėto sprendimo atsisakyti patvirtinti pareiškėjų detalųjį planą dienos (t. y. nuo 2007 m. gegužės 11 d.) iki pareiškėjų restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos (abu pareiškėjai yra restruktūrizuojamos įmonės), bei Savivaldybės vilkinimo atlikti įstatymų priskirtas funkcijas sąlygotas žemės sklypų vertės sumažėjimas, t. y. pareiškėjų negautos pajamos.

Nurodė, kad visą nurodytą laikotarpį, kuriam buvo pratęstas žemės sklypų įsigijimui suteikto kredito grąžinimo terminas, pareiškėjai už suteiktą kreditą mokėjo bankui palūkanas, kurios laikytinos tiesioginiais pareiškėjų nuostoliais, patirtais dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų, t. y. vilkinimo atlikti įstatymu priskirtas funkcijas ir nepagrįsto atsisakymo patvirtinti žemės sklypų detalųjį planą. Pažymėjo, kad, jeigu Savivaldybė būtų laikiusis įstatymų nustatytų terminų bei kitų skunde paminėtų įstatymų nuostatų, detalusis planas turėjo būti patvirtintas dar 2006 metais.

Nurodė, kad pareiškėjai iki 2007 m. balandžio mėn. (iki ekonominio nuosmukio pradžios) tikėjosi visą projektą parduoti. Teigė, kad dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai nustatytais terminais neteko galimybės įgyvendinti numatytų ketinimų. Prasidėjus finansų krizei ir nesant patvirtino žemės sklypų detaliojo plano, žemės sklypų vertė žymiai sumažėjo ir sudaro tik 17,5 proc. vertės, kuri buvo 2007 metais. Pareiškėjų manymu, Savivaldybės vilkinimo atlikti įstatymų priskirtas funkcijas sąlygotas žemės sklypų vertės sumažėjimas yra laikomas pareiškėjų negautomis pajamomis, kurias Savivaldybė privalo atlyginti.

Pažymėjo, kad pareiškėjai, tikėdamiesi, jog Savivaldybė tinkamai vykdys įstatymuose nustatytus įpareigojimus, ir detalusis planas bus patvirtintas vėliausiai 2007 m. pradžioje, 2006 m. balandžio 6 d. su UAB „Eika“ sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią pareiškėjai įsipareigojo parduoti minėtus žemės sklypus (su patvirtintu detaliuoju planu), o pirkėjas UAB „Eika“ įsipareigojo juos nupirkti bei sumokėti 26 500 000 Lt kainą. Šalys susitarė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimo Savivaldybėje dienos, tačiau ne vėliau kaip iki 2007 m. gegužės 31 d.

Remiantis Sutarties 7.3 punktu, šalys susitarė, jog nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties per sutartyje numatytą terminą, t. y. iki 2007 m. gegužės 31 d., sutartis bus laikoma pasibaigusia. 2007 m. gegužės 11 d. Savivaldybei priėmus sprendimą atsisakyti patvirtinti žemės sklypų detalųjį planą, pareiškėjai neįvykdė preliminarios sutarties sąlygų ir pagrindinė pirkimo—pardavimo sutartis dėl šios priežasties nustatytu terminu nebuvo sudaryta. Šalys buvo priverstos nutraukti sudarytą preliminariąją sutartį, ir dėl to pareiškėjai neteko galimybės, dar neprasidėjus ekonominiam nuosmukiui, gauti kuo didesnę kainą už žemės sklypus.

Teigė, kad iš viso nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki šios dienos žemės sklypų vertė sumažėjo 23 500 000 Lt, t. y. pareiškėjų negautas pajamas dėl Savivaldybės vilkinimo atlikti įstatymų priskirtas funkcijas sudaro 23 500 000 Lt.

II. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjai, įsigydami žemės sklypus ir sudarydami kreditavimo sutartį, negalėjo būti užtikrinti, jog jiems pavyks realizuoti savo ketinimus. Tokių pareiškėjų ketinimų negalėjo vertinti kaip teisėtų lūkesčių. Pažymėjo, kad įsigydami žemės sklypus pareiškėjai žinojo, jog žemės sklypų, dėl kurių kyla ginčas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, buvo nustatyta kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Šis projektas buvo parengtas turint tikslą atkurti nuosavybės teises į piliečių nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtą žemę. Žemės sklypo naudojimo paskirtį pagal tuo metu galiojantį Įstatymą buvo galima pakeisti tik parengus žemės sklypo detalųjį planą. Pabrėžė, kad pareiškėjai, sudarydami kreditavimo sutartį, veikė savo rizika. Atsakovo manymu, nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjų nurodytos žalos ir Savivaldybės neveikimo. Paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba 3 kartus svarstė žemės ūkio paskirties sklypų detalųjį planą. Vilniaus rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimus nepritarti žemės ūkio paskirties žemės sklypų detaliajam planui. Buvo nustatyta, kad pateiktas detalusis planas netinkamas. Teigė, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija daug kartų siūlė UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ atstovams pašalinti trūkumus, tačiau pareiškėjai ignoravo visus pasiūlymus ir tik reikalavo pakartotinai svarstyti ir patvirtinti pateiktą planą. Dėl tokių UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ veiksmų detalusis planas iki šiol liko nepatvirtintas. Nurodė, kad Savivaldybės taryba negalėjo ir negali patvirtinti netinkamo detaliojo plano. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, nustatė, kad šiuo metu negalioja daug kitų pateiktų Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dokumentų: 2002 m. liepos 4 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Sąlygos bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo planavimo dokumentams rengti (galiojimo terminas 3 m.), topografinė nuotrauka (galiojimo terminas 1 m.). Be to, topografinė nuotrauka neatitinka tikrovės, nes atgabenta tūkstančiai kubinių metrų grunto, todėl žymiai pakeistas planuojamos teritorijos reljefas.

Nurodė, kad iki šiol pareiškėjai nepateikė jokių galiojančių ir naujų dokumentų. 2005 m. Nuolatinė statybos komisija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojai nustatė, kad pateikto projekto sprendimai neatitinka specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Projekto autoriai nesilaikė 2002 m. liepos 8 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotų sąlygų detaliajam planui rengti. 2006 m. lapkričio 25 d. Nuolatinės statybos komisijos nariai buvo nuvykę į vietą ir nustatė, kad UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ savavališkai vykdo statybos darbus. Planuojamojoje teritorijoje nuniokotas vandens telkinio pakrantės gamtinis kraštovaizdis, atgabenta tūkstančiai kubinių metrų grunto, sunaikinta dalis vandens telkinio apsauginių želdinių, sugadintas derlingas žemės sluoksnis, pakeistas planuojamos teritorijos reljefas, kuris dabar visiškai neatitinka topografinės nuotraukos, padarytos rengiant planą. Pažymėjo, kad tokiems kasinėjimo darbams UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ leidimo neturėjo. Tai atsakovas vertino kaip statybą be leidimo, todėl laikė būtina gauti pažymą dėl nelegalios statybos padarinių pašalinimo. Pabrėžė, kad dėl savavališkos statybos darbų negalima patvirtinti detaliojo plano. Be to, atsakovo teigimu, prašomas išlaidų atlyginimo dydis yra neadekvatus atliktam darbui, nepateiktas išsamus jų apskaičiavimo mechanizmas bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Atsakovo manymu, jam turtinė prievolė atlyginti nuostolius pareiškėjams neatsiranda ir negali atsirasti, nes nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Teigė, kad Savivaldybės darbuotojai Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų nepažeidė, neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundo netenkino.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstyti argumentai iš esmės apsiriboja tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų citavimu bei atsakovo pozicijos išdėstymu. Darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, iš esmės nevertino pareiškėjų skunde išdėstytų aplinkybių ir argumentų, skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindo) ir neišnagrinėjo bylos iš esmės, t. y. detaliai neanalizavo aplinkybių ir argumentų, pagrindžiančių galimų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą bei žalos dėl atsakovo atliktų veiksmų atsiradimo faktą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos neteisingai buvo išspręsta byla.

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1849/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodė, jog Vilniaus rajono savivaldybę turėjo atstovauti Vilniaus rajono savivaldybės taryba, nes žala kildinama iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos neteisėtų veiksmų (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. T3–138 ir 2008 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. T3–324). Tai reiškia, jog Vilniaus rajono savivaldybės taryba turėjo dalyvauti procese, teikti atsiliepimą ir paaiškinimus apie bylos aplinkybes, bet apie pastarosios viešosios valdžios institucijos įtraukimą į procesą ar ketinimą tai padaryti nėra duomenų. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo procesiniuose dokumentuose (teismo posėdžio protokoluose, skundo priėmimo nagrinėti nutartyje) nėra fiksuota, kad teismas ėmėsi priemonių netinkamai proceso šaliai pakeisti tinkama, aiškino pareiškėjams tokias teises ir nesutikimo keisti šalis pasekmes. Pastebėjo, kad bylos medžiaga rodo, jog Vilniaus rajono savivaldybę atstovavo Vilniaus rajono savivaldybės administracija, nors ne dėl jos neteisėtų veiksmų atsirado žala. Toks pažeidimas pripažintas esminiu, galėjusiu sąlygoti neteisingą bylos išsprendimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje, ir tai turėjo įtakos bylos baigčiai, teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

V. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas sutiko su pareiškėjais, kad šioje administracinėje byloje įrodytas nepagrįstas atsakovo detaliojo plano netvirtinimo faktas. Pažymėjo, jog tai iš esmės konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415-08 (t. 1; b. l. 126–134), taip pat 2010 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-345/2010 (t. 1, b. l. 145–155). Teismas akcentavo, kad pareiškėjai iš esmės ir laiko, jog būtent dėl Vilniaus rajono savivaldybės neteisėto neveikimo – Teritorijų planavimo įstatyme nustatytos pareigos patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą nevykdymo – jie patyrė atitinkamai 10 816 321,34 Lt ir 13 845 779,68 Lt žalą.

Todėl šiuo aspektu teismas laikė, kad neteisėti atsakovo veiksmai yra įrodyti. Spręsdamas dėl tiesioginių nuostolių, kuriuos pareiškėjai teigė patyrę mokėdami palūkanas už kreditą, kurį paėmė žemės sklypų įsigijimui, teismas pažymėjo, kad Bendrovės sudariusios kreditavimo sutartis tikėdamosi, kad detalusis planas bus patvirtintas, iš esmės veikė savo rizika. Bendrovės, įsigydamos žemės sklypus ir sudarydamos kreditavimo sutartis, negalėjo būti tikros, jog įgyvendins savo ketinimus. Įsigydamos žemės sklypus, UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ žinojo, kad žemės sklypų, dėl kurių kyla ginčas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, kuri buvo nustatyta kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte.

Žemės sklypo naudojimo paskirtį pagal tuo metu galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą buvo galima pakeisti tik parengus detalųjį planą. Teismas akcentavo, kad net ir esant situacijai, kai savivaldybės sprendimai pripažinti nepagrįstais, tarp šių sprendimų nepagrįstumo ir bendrovių įvardijamų tiesioginių nuostolių, t. y. bankui mokėtų palūkanų, nėra priežastinio ryšio, kaip vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygos, kadangi kreditavimo sutartys buvo sudarytos dar tada, kai nebuvo žinoma, ar detalusis planas bus patvirtintas.

Be to, pažymėta, kad kreipimasis į teismą yra įprastas demokratinėje visuomenėje teisių gynimo būdas, įtvirtintas Konstitucijoje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl tokio ginčų sprendimo būdo atsiranda žala. Tai leido teismui daryti išvadą, kad Bendrovių (tariamai turėta) teisė nebuvo realizuota ne dėl savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o iš dalies dėl to, kad iškilo teisinis ginčas, kurio metu buvo nustatinėjamas Savivaldybės sprendimų pagrįstumas, o tai reiškia, kad iki tol minėti sprendimai buvo nenuginčyti, vadinasi, pagrįsti.

Spręsdamas dėl netiesioginių nuostolių, kuriais pareiškėjai laiko negautas pajamas dėl žemės sklypų turto vertės pokyčių, teismas pažymėjo, jog kainų rinkoje sumažėjimas nėra susiję nei su Bendrovių, nei su Savivaldybės veiksmais. Atsakovas ne tik kad nepadarė, bet negalėjo padaryti žalos turto rinkos vertės mažėjimui detaliojo plano nepatvirtinimu. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti apie patirtus nuostolius. Teismas darė išvadą, kad net tuo atveju, jeigu sprendimas dėl detalaus plano patvirtinimo būtų buvęs teigiamas, pirkėjas – UAB „Eika“ nebūtų turėjęs pareigos sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties už tą pačią kainą, kuri buvo nurodyta preliminarioje sutartyje, dėl tam tikrų objektyvių priežasčių.

Nenustatęs netiesioginės žalos, priežastinio ryšio tarp turtinės žalos ir neteisėtų veiksmų, teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 98-104), prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Pabrėžia, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Atkreipia dėmesį, kad atsakovo neteisėtų veiksmų faktą teismas nustatė, tačiau, pareiškėjų manymu, teismas nepagrįstai nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio buvimo, nors pareiškėjai kartu su skundu pateikė teismui visus įrodymus, pagrindžiančius šias civilinės atsakomybės sąlygas.

Neginčija aplinkybės, kad kreditavimo sutartis verslo subjektai iš esmės sudaro savo rizika, tačiau mano, kad vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp Savivaldybės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos nebuvimą. Pažymi, kad detaliojo plano rengimo veiksmai buvo pradėti dar ankstesnių žemės sklypų savininkų iki pareiškėjams įsigyjant žemės sklypus. Nurodo, kad Savivaldybės valdybos sprendimas dėl sąlygų nagrinėjamam detaliajam planui rengti patvirtinimo buvo priimtas 2002 m. liepos 4 d., 2004 m. gegužės 14 d.

Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo pagrindu buvo išduotos patikslintos planavimo sąlygos. 2002 metais vyko detaliojo plano viešo svarstymo su visuomene procedūros, išdavus patikslintas planavimo sąlygas, detaliojo plano viešo svarstymo su visuomene procedūros 2004 m. buvo pakartotos. Atkreipia dėmesį, kad žemės sklypus pareiškėjai įsigijo jau parengus detalųjį planą ir atlikus jo viešą svarstymą. Daro išvadą, kad, sudarydami kreditavimo sutartis su banku, pareiškėjai, priešingai nei nurodė teismas, turėjo pagrįstą lūkestį, kad įsigytų žemės sklypų parengtas detalusis planas bus patvirtintas.

Nurodo, kad teisės aktuose nustatyti griežti ir konkretūs atskirų detaliojo planavimo veiksmų atlikimo terminai, todėl pareiškėjai turėjo pagrįstą lūkestį, kad Savivaldybė teisės aktų reikalavimų laikysis ir nepažeis. Pažymi, kad beveik du metus detaliojo plano derinimo veiksmai nebuvo atlikti. Teigia, kad, jeigu Savivaldybė būtų laikiusis įstatymų nustatytų terminų, detalusis planas turėjo būti patvirtintas dar 2006 metų pradžioje, tačiau Savivaldybė atitinkamą sprendimą priėmė tik 2007 m. gegužės 11 d., be to, atsisakė patvirtinti detalųjį planą.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi konstatavus Savivaldybės 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo motyvų nepagrįstumą ir įpareigojus Savivaldybę iš naujo apsvarstyti žemės sklypų detalųjį planą, nurodo pagrįstai tikėjęsi, kad Savivaldybė priims sprendimą patvirtinti detalųjį planą, tačiau 2008 m. spalio 17 d. sprendimu Savivaldybė tais pačiais argumentais vėl atsisakė patvirtinti detalųjį planą, o teismas šiuos atsisakymo pagrindus vėl pripažino neteisėtais. Atkreipia dėmesį, kad nereikalauja priteisti iš atsakovo palūkanas, mokėtas bankui nuo pat kreditavimo sutarčių sudarymo dienos, o reikalauja palūkanų nuostolių forma, bankui sumokėtų nuo pirmojo Savivaldybės neteisėto sprendimo atsisakyti patvirtinti detalųjį planą dienos (nuo 2007 m. gegužės 11 d.).

Pabrėžia, kad būtent dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai buvo priversti keletą kartų kreiptis į kredito įstaigą su prašymu pratęsti kredito grąžinimo terminą. Atkreipia dėmesį, jog skunde pirmosios instancijos teismui išsamiai nurodė visas aplinkybes, pagrindžiančias žalos atsiradimą, tiksliai įvardijo, kaip ginčų dėl Savivaldybės atsisakymo patvirtinti pareiškėjų parengtą detalųjį planą nagrinėjimas teismuose yra susijęs su žalos pareiškėjams atsiradimu. Pažymi, kad žalą patyrė ir dėl Savivaldybės vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus – įstatymų nustatytais terminais suderinti parengtą detalųjį planą Savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje.

Tvirtina, kad Savivaldybei įstatymų nustatytais terminais suderinus ir patvirtinus Žemės sklypų detalųjį planą, pareiškėjai Žemės sklypų įsigijimui suteiktą kreditą bankui būtų grąžinę laiku, t. y. iki 2007 m. balandžio mėnesio.

Paaiškina, kad pareiškėjai, vykdydami ekonominę veiklą, parengę žemės sklypų detalųjį planą bei tokiu būdu atitinkamai pakėlę žemės sklypų vertę, atsižvelgdami į tai, kad pagrįstai tikėjosi, jog Savivaldybė laikysis teisės aktų reikalavimų, ir žemės sklypų detalusis planas bus suderintas ir patvirtintas įstatymų nustatytais terminais, ketino žemės sklypus su parengtu detaliuoju planu per dvejus metus nuo žemės sklypų įsigijimo, t. y. iki 2007 m. balandžio mėnesio parduoti. Atkreipia dėmesį, kad būtent dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai neteko galimybės įgyvendinti numatytų ketinimų. Pažymi, kad turėjo konkretų viso projekto pirkėją – UAB „Eika“, kuri yra žinoma dėl savo vykdomos veiklos visos šalies mastu. Nurodo, kad pirkėjo pareigą sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį įtvirtino tarp šalių 2006 m. balandžio 6 d. sudaryta preliminarioji sutartis. Pabrėžia, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta ne dėl ekonominio nuosmukio, o dėl to, kad Savivaldybė nepagrįstai atsisakė patvirtinti parengtą detalųjį planą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimus ir tvirtina, kad nėra abejonių, jog pareiškėjų teisėti lūkesčiai Savivaldybės neteisėtais veiksmais buvo pažeisti. Mano, kad teismas įrodymus vertino formaliai, netinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės sąlygas apibrėžiančias teisės normas.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 121-123) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pareiškėjai nuostolių galėjo patirti tik dėl savo veiksmų, o ne dėl Savivaldybės darbuotojų kaltės. Nurodo, kad pareiškėjai neturėjo realių galimybių taip praturtėti, kaip nurodo skunde, nes Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės sklypų vertė yra 1 6541 Lt. Pažymi, kad pareiškėjai, įsigydami žemės sklypus ir sudarydami kreditavimo sutartį, negalėjo būti užtikrinti, kad jiems pavyks realizuoti savo ketinimus. Daro išvadą, kad tokie pareiškėjų ketinimai negali būti vertinami kaip teisėti lūkesčiai.

Atkreipia dėmesį, kad, įsigydami žemės sklypus, pareiškėjai žinojo, jog žemės sklypų, dėl kurių kyla ginčas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, buvo nustatyta kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Paaiškina, kad šis projektas buvo parengtas turint tikslą atkurti nuosavybės teises į piliečių nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtą žemę, todėl pagal paskirtį ir turėtų žemės sklypais naudotis. Nurodo, kad žemės sklypo naudojimo paskirtį pagal tuo metu galiojantį įstatymą buvo galima pakeisti tik parengus žemės sklypo detalųjį planą.

Daro išvadą, kad pareiškėjai, sudarydami kreditavimo sutartį, veikė savo rizika. Mano, kad nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjų nurodytos žalos ir Savivaldybės neveikimo. Teigia, kad pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina žalos fakto ir jos dydžio. Paaiškina, kad Savivaldybės taryba ir administracija daug kartų siūlė pareiškėjų atstovams pašalinti trūkumus, tačiau pareiškėjai ignoravo visus pasiūlymus. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartyje pažymėjo, jog 2008 m. lapkričio 17 d.

Savivaldybės taryba negalėjo remtis 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (100)-1 1.81-106, nes jis jau tuomet, t. y. 2008 m. lapkričio 17 d. negaliojo. Pabrėžia, kad Savivaldybė negalėjo ir negali patvirtinti netinkamo detaliojo plano. Nurodo, kad Savivaldybės administracija nustatė, jog šiuo metu negalioja daug kitų jai pateiktų dokumentų: 2002 m. liepos 4 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Sąlygos bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo planavimo dokumentams rengti, topografinė nuotrauka, kuri taip pat, atsakovo manymu, neatitinka tikrovės, nes atgabenta tūkstančiai kubinių metrų grunto, todėl gerokai pakeistas planuojamas teritorijos reljefas.

Atkreipia dėmesį, kad 2005 m. Nuolatinė statybos komisija ir Savivaldybės administracijos darbuotojai nustatė, jog pateikto projekto sprendimai neatitinka specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, projekto autoriai nesilaikė 2002 m. liepos 8 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Savivaldybės administracijos išduotų sąlygų detaliajam planui rengti. Paaiškina, kad 2006 m. lapkričio 25 d. Nuolatinės statybos komisijos nariai buvo nuvykę į vietą ir nustatė, kad Bendrovės savavališkai vykdo statybos darbus.

Pažymi, kad prašomas išlaidų atlyginimo dydis yra neadekvatus, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Tvirtina, kad Savivaldybės darbuotojai įstatymų, kitų teisės aktų nepažeidė, neatliko jokių draudžiamų veiksmų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai. Nurodo Įstatymo 24 straipsnio 4 dalį, pagal kurią, jeigu nustatyta tvarka bendrojo arba specialiojo plano sprendiniai nepakeičiami ir detalusis planas negali būti tvirtinamas, išlaidos, susijusios su detaliojo plano rengimu, planavimo organizatoriui nėra kompensuojamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas yra savivaldybės civilinė atsakomybė už pareiškėjų patirtus nuostolius, atsiradusius dėl neteisėtų savivaldybės bei jos institucijų veiksmų, atliktų teritorijų planavimo procese.

Pareiškėjai – statybų verslo vystymo įmonės – 2005 m. kovo 30 d. už AB SEB banko 2005 m. balandžio 19 d. ir 2005 m. balandžio 20 d. kredito sutartimis paskolintas pinigines lėšas įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypus (unikalūs Nr. 4110-0800-0695 ir Nr. 4110-0800-0694), esančius Gineitiškių kaime, Vilniaus rajone, turėdamos tikslą pelningai parduoti šiuos sklypus su patvirtintu detaliuoju planu (t. I, b. l. 53-73).

Pareiškėjams šio tikslo nepavyko įgyvendinti dėl, jų manymu, neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl kurių pareiškėjai nurodo patyrę turtinę žalą. Nurodo, kad žalą sudaro pareiškėjų AB SEB bankui laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. spalio 17 d. sumokėtos palūkanos viso — 892 758,49 Lt ir laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. liepos 6/13 d. sumokėtos palūkanos viso — 269 342,53 Lt, taip pat turto vertės sumažėjimas, apskaičiuotas laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2010 m. rugpjūčio 6 d.), iš viso — 23 500 000 Lt.

Pareiškėjai nurodo, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų, susijusių su detaliojo teritorijų planavimo procedūromis, pažeidimu: nepagrįstais ir neteisėtais atsisakymais derinti detalųjį planą, nepaisant to, kad kompetentingos institucijos ne vieną kartą pripažino atsisakymo derinti detalųjį planą motyvus neteisėtais, taip pat nepagrįstų sprendimų (2007 m. gegužės 11 d. ir 2008 m. spalio 17 d.), kuriais atsisakyta tvirtinti detalųjį planą, priėmimu.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.

Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, byloje pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus, susijusius su detaliojo plano derinimu ir tvirtinimu, ar atsakovas pareiškėjų atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Viešojo administravimo subjektai savo veikloje pirmiausia turi vadovautis bendraisiais teisės principais, taip pat bendraisiais viešojo administravimo principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje. Šios bylos kontekste paminėtinas įstatymo viršenybės principas, be kita ko, reiškiantis, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų

Pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008 panaikino Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. T3-138 ir įpareigojo atsakovą iš naujo apsvarstyti pareiškėjų parengtą detalųjį planą. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl turi res judicata galią, o nagrinėjamoje byloje teismo sprendimu jau nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.).

Kita vertus, pažymėtina, jog administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008). Taigi ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.

Kaip minėta, valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Taigi iš esmės valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų.

Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2007 d. gegužės 11 d. sprendimu Nr. T3-138 atsisakė tvirtinti detalųjį planą, vadovaudamasi Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo 127.9.1 punktu, nurodydama, kad Gineitiškių kaimo ribos nenustatytos pagal 1996 m. birželio 3 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 651, taip pat atsižvelgdama į Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 30 d. raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjams sąlygos detaliajam planui buvo išduotos 2004 m. gegužės 20 d., todėl pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2466 nuostatas, detalusis planas negalėjo būti rengiamas ir derinamas, nesant patvirtintam Vilniaus rajono savivaldybės bendrajam planui. Minėtame rašte pažymima, kad pateiktame derinti detaliajame plane užstatymo teritorija numatyta nesilaikant būtino atstumo iki vandens telkinio pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriaus reikalavimus, kadangi teisės aktų numatyta tvarka nėra nustatytos Gineitiškių kaimo ribos. Nuolatinė statybos komisija taip pat buvo pažymėjusi, kad pareiškėjų sklypai patenka į pakrantės apsaugos juostos teritoriją, todėl toje vietovėje draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008 konstatavo, kad dėl ginčo teritorijos planavimo sąlygos buvo išduotos 2002 m. liepos 8 d. ir pagal šias sąlygas pradėtos vykdyti teritorijos planavimo procedūros, o 2004 m. gegužės 20 d. buvo išduotos patikslintos planavimo sąlygos, kurių patikslinimas neturi reikšmės taikant 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 4 straipsnio 2 dalį, pagal kurią iki 2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus bendruosius planus), kuriems išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391) ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Teismas taip pat nustatė, kad žemės sklypai yra Gineitiškių kaime, šio kaimo ribose. Pažymėjo, kad atsakovas jokia teisės norma nepagrindė savo argumento, kad sąlyginėmis ribomis negalima vadovautis nustatant sklypų statybos reglamentus, kai valstybės institucijos nevykdo joms įstatymu nustatytų pareigų siūlyti ir atitinkamu teisės aktu patvirtinti gyvenamosios vietovės (šiuo atveju – Gineitiškių kaimo) teritorijos ribas (Administracinių vienetų įstatymo 10 str.). Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas suklydo spręsdamas dėl teisės, kurios pagrindu turėjo būti sprendžiama dėl parengto detaliojo plano, klaidingai aiškino ir taikė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 127 punktą, 127.9.1. punktą ir darė išvadą, kad viešojo administravimo procedūra nebuvo atlikta tinkamai. Be to, sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje.

Šiuo atveju vertinant atsakovo veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme būtina atkreipti dėmesį, kad jie be kita ko siejami su savivaldybės tam tikra diskrecija vertinti kompleksinius faktų ir teisės klausimus. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės institucijos, naudojimasis jai suteikta diskrecija yra visiškai nekontroliuojamas. Naudodamasi suteikta diskrecija valdžios institucija negali pažeisti imperatyvių teisės normų, teisės principų.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymą savivaldybės tarybai buvo suteikti įgaliojimai tvirtinti detalųjį planą. Šiuo atveju remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi (2006 birželio 8 d. redakcija) savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija turėjo pareigą vertinti detaliojo plano atitikimą įstatymų, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Kaip jau minėta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138, kuriuo atsisakyta patvirtinti detalųjį planą yra panaikintas konstatavus, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba suklydo dėl taikytinos teisės, klaidingai taikė materialinės teisės normas. Paminėtos atsakovo priimto sprendimo panaikinimo priežastys leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti akivaizdų atsakovo priimto sprendimo nepagrįstumą ir aiškų diskrecijos ribų peržengimą. Pripažintina, jog Vilniaus rajono savivaldybės taryba neveikė taip, kaip pagal įstatymo nuostatas privalėjo veikti, tokiu būdu pažeisdama įstatymo viršenybės principą, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. T3-138 neteisėtumą kaip sąlygą jo viešajai atsakomybei kilti.

Pastebėtina, jog atsakovo atsisakymas derinti pareiškėjų pateiktą detalųjį planą buvo grindžiamas analogiškais argumentais kaip ir teismo panaikintas 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138, taigi atsakovo sprendimai, kuriais atsisakyta derinti detalųjį planą (2005 m. vasario 18 d. sprendimas; 2005 m. kovo 14 d. sprendimas; 2006 m. vasario 8 d. sprendimas; 2006 m. birželio 22 d. sprendimas; 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimas) laikytini neteisėtais tais pačiais motyvais.

Šiuo aspektu reikšminga aplinkybe pripažintina ir tai, kad kompetentinga institucija —Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas taip pat teritorijų planavimo priežiūrą atliekantis VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas ne kartą pripažino detaliojo plano sprendinius tinkamais.

Be to, pažymėtina, jog sprendžiant dėl detaliojo plano derinimo buvo padaryti ir procedūriniai pažeidimai. Atsakovas delsė atlikti teisės aktuose numatytus veiksmus bei nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, kliudžiusiomis atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalis numatė, kad prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti: 1) nustatyta tvarka apsvarstyti; 2) suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, ir per šio įstatymo nustatytus terminus gauti planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotas išvadas dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo; 3) patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų derinimo procedūra atliekama savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje kompleksiškai ir turi būti baigta per 15 darbo dienų nuo planavimo organizatoriaus prašymo derinti teritorijų planavimo dokumentą pateikimo dienos (Teritorijų planavimo įstatymo 27 str. 4 d.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjai viešai apsvarstytą detalųjį planą pateikė derinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vietinio ūkio ir teritorijos skyriui 2005 m. sausio 17 d. Sprendimas atsisakyti derinti detalųjį planą priimtas 2005 m. vasario 18 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą 15 darbo dienų terminą. Įstatymo nustatytas derinimo procedūros atlikimo terminas buvo pažeistas ir nagrinėjant pareiškėjų 2005 m. liepos 1 d. pateiktą prašymą, sprendimą dėl šio prašymo atsakovas priėmė tik po pakartotinio pareiškėjų kreipimosi, t. y. 2006 m. vasario 8 d. — daugiau nei po pusės metų.

Be to, pareiškėjų 2006 m. sausio 1 d. ir 2006 m. birželio 6 d. prašymai nebuvo nagrinėjami Nuolatinėje statybos komisijoje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus rajono savivaldybė, spręsdama dėl pareiškėjų pateikto detaliojo plano derinimo bei tvirtinimo, pažeidė imperatyvių teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos ribas, todėl jos sprendimai, kuriais atsisakyta derinti detalųjį planą bei 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138, kuriuo detalųjį planą atsisakyta patvirtinti, pripažintini neteisėtais viešosios atsakomybės taikymo prasme.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjai savo tiesioginiais nuostoliais įvardija jų AB SEB bankui laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. spalio 17 d. sumokėtas palūkanas ir laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. liepos 6/13 d. sumokėtas palūkanas. Pareiškėjas UAB „Sklypas“ prašė priteisti 409 702,61 Lt palūkanų, sumokėtų laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. spalio 17 d. ir 132 418,73 Lt palūkanų, sumokėtų laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. birželio 2 d. Pareiškėjas UAB „Statybų linija“ prašė priteisti 483 055,88 Lt palūkanų, sumokėtų laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. spalio 17 d. ir 136 923,80 Lt palūkanų, sumokėtų laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. liepos 13 d. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti žemės sklypų vertės sumažėjimą, susidariusį laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2010 m. rugpjūčio 6 d.), iš viso — 23 500 000 Lt.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjai UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ 2005 m. kovo 30 d. sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypus (unikalūs Nr. 4110-0800-0695 ir Nr. 4110-0800-0694), esančius Gineitiškių kaime, Vilniaus rajone (t. I, b. l. 53-73).

UAB „Statybų linija“ 2005 m. balandžio 19 d. sudarė kredito sutartį su AB SEB banku, pagal kurią bankas suteikė pareiškėjui dvejų metų laikotarpiui 5 266 800 Lt dydžio kreditą, skirtą 10,64 ha žemės sklypo, esančio Gineitiškėse, Vilniuje, įsigijimui. Kredito sutartyje numatyta, kad UAB „Statybų linija“ su UAB „Sklypas“ — statybų verslo vystymo įmonės — vystys projektą kartu, nustatytomis proporcijomis sudarydamos jungtinės veiklos sutartį. UAB „Sklypas“ AB SEB bankas 2005 m. balandžio 20 d. sudarytos kredito sutarties pagrindu analogiškam tikslui dvejų metų laikotarpiui suteikė 4 000 000 Lt dydžio kreditą.

Atsižvelgiant į tai, kad per laikotarpį, kuriam buvo suteikti kreditai, atsakovas nepatvirtino detaliojo plano, pareiškėjai atitinkamai 2007 m. gegužės 3 d. ir 2007 m. birželio 6 d. susitarimais pratęsė kredito sutarčių galiojimą vieneriems metams (t. II, b. l. 186-191).

Byloje esantys duomenys: pažyma apie UAB „Sklypas“ laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2009 m. birželio 2 d. sumokėtas palūkanas, sąskaitos išrašai, skolų balansas (t. II, b. l. 37-59), pažyma apie UAB „Statybų linija“ laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2009 m. liepos 13 d. sumokėtas palūkanas, sąskaitos išrašai, skolų balansas patvirtina palūkanų sumokėjimo faktą (t. II, b. l. 60-74).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų bankui sumokėtos palūkanos už naudojimąsi kreditais laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. pripažintinos tiesioginiais pareiškėjų nuostoliais. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi tai, kad pareiškėjai žemės sklypus įsigijo su tikslu pelningai juos parduoti pakeitus paskirtį pagal Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2004 m. kovo 9 d. parengtas sąlygas detaliajam planui. Minėtos sąlygos numatė pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimą į kitos paskirties žemę, t. y. į gyvenamąją teritoriją – sodybinio užstatymo, į mažaaukščių namų teritoriją, infrastruktūros teritoriją ir į rekreacinę teritoriją. Šias sąlygas 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. A27-642 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius.

Konstitucinio Teismo doktrinoje nuosekliai pažymima, kad tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d, 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus; Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai įvykdė visas teisės aktuose, reglamentuojančiuose detaliojo planavimo procesą, numatytas pareigas – pagal išduotas planavimo sąlygas parengtas detalusis planas buvo viešai apsvarstytas, gauta teigiama detaliojo planavimo priežiūrą atliekančios institucijos išvada, todėl laikytina, jog jie turėjo objektyviai pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad detalusis planas bus patvirtintas.

Įgyvendindami savo sumanymus pareiškėjai 2006 m. balandžio 6 d. sudarė preliminariąją žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Eika“, kuria šalys susitarė iki 2007 m. gegužės 31 d. sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį ir parduoti UAB „Eika“ žemės sklypus už 26 500 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, jog lėšų, gautų už parduotus žemės sklypus, būtų pakakę ir kreditams bei palūkanoms padengti. Duomenų apie kliūtis, galėjusias sutrukdyti pareiškėjams sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, byloje nenustatyta. Preliminari sutartis šalių sutarimu 2007 m. birželio 7 d. buvo nutraukta, sutarties nutraukimo priežastimi įvardijant atsakovo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta patvirtinti detalųjį planą. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko pirmosios instancijos teismo argumentą, kad pareiškėjai kreditus paėmė ir žemės sklypus įsigijo savo rizika, kadangi detalusis planas nebuvo patvirtintas. Šiuo atveju reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad pareiškėjai žemės sklypus įsigijo ir kreditus paėmė jau esant išduotoms planavimo sąlygoms teritorijų planavimo dokumentui rengti, tai sukūrė pareiškėjams teisėtus lūkesčius, kad veikdami teisėtai, įvykdę įstatymo reikalavimus, jie įgis galimybę įvykdyti savo verslo sumanymus. Kadangi kredito sutartys buvo sudarytos po sąlygų teritorijų planavimo dokumentui rengti gavimo, todėl pareiškėjų veiksmai neturi būti vertinami kaip nepagrįsta ūkinės komercinės veiklos rizika. Priešingai, aplinkybė, kad pareiškėjai, veikdami teisėtai, tikėdamiesi atsakovo teisėto veikimo, turėjo pagrįstus lūkesčius dėl detaliojo plano patvirtinimo, sumažina tokią riziką iki normalaus laipsnio. Kaip jau minėta, pareiškėjai įvykdė visas teisės aktuose numatytas pareigas, toks elgesys patvirtina, kad jie aktyviais veiksmais siekė nepadidinti sutartimis prisiimtos rizikos.

Pažymėtina, jog pareiškėjai neprašo teismo atlyginti jiems nuostolius, susijusius su atsakovo veiksmais, vykdant detaliojo plano derinimo procedūras, jie nuostolių atsiradimo pradžia nurodo atsakovo neteisėto sprendimo, kuriuo atsisakyta tvirtinti detalųjį planą, priėmimo datą, t. y. 2007 m. gegužės 11 d., taigi būtent nuo šio sprendimo priėmimo dienos skaičiuotini pareiškėjų patirti tiesioginiai nuostoliai. Termino atlyginti nuostolius pabaiga sietina su 2008 m. gegužės 1 d., t. y. data, kai pasibaigė VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 1 d. patvirtintas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas (t. I, b. l. 120-121). Pasibaigus šio dokumento galiojimo terminui pareiškėjų detalusis planas nebegalėjo būti patvirtintas, kadangi turėjo būti išduotas naujas patikrinimo aktas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų kreipęsi dėl naujo patikrinimo akto išdavimo, todėl teisėjų kolegija nevertina atsakovo veiksmų, atliktų nuo 2008 m. gegužės 1 d., kadangi nuo šios dienos pareiškėjai, neatlikę įstatymo jiems numatytos pareigos, negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad detalusis planas galėtų būti patvirtintas. Dėl šių priežasčių pareiškėjų prašomų priteisti tiesioginių nuostolių dydis mažinamas iki 619 450,26 Lt, t. y. palūkanų, sumokėtų laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. Pareiškėjui UAB „Sklypas“ priteistina 283 011,97 Lt suma, pareiškėjui UAB „Statybų linija“ 336 438,29 Lt suma.

Reikalavimas atlyginti turto vertės netekimo, t. y. netiesioginius nuostolius atmestinas kaip neįrodytas. Dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas (LVAT 2011 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-50/2011). Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki 2007 m. gegužės 11 d. ir po 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo priėmimo turto vertės palyginimu. Šiuo atveju pažymėtina, jog pareiškėjai neįrodė, kad jų turimų žemės sklypų vertė sumažėjo atsakovui priėmus 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą. Pažymėtina, jog turto vertė 2007 m. balandžio 12 d. buvo nustatoma įkeitimo AB SEB bankui tikslu įvertinus tai, kad sklype numatome pastatyti daugiabučius gyvenamuosius namus su automobilių stovėjimo patalpomis ir privačius mažaaukščius namus, t. y. žemės sklypas vertintas kaip užstatymui tinkamas objektas, o skaičiavimai pagrįsti remiantis užsakovo nurodytais projektuojamo pastatų komplekso techniniais-ekonominiais rodikliais (t. II, b. l. 82). Lygiai tokiu pačiu tikslu turto vertinimas buvo atliktas ir 2008 m. birželio 25 d. (t. II, b. l. 111). Pareiškėjai žemės sklypo nerealizavo, byloje nėra objektyvių duomenų apie jo vertę sprendimo priėmimo metu, taip pat šiuo metu, todėl negalima daryti išvadų apie realų sklypų vertės sumažėjimą, atitinkamai pareiškėjų patirtų netiesioginių nuostolių dydis nėra įrodytas. Neįrodžius šios aplinkybės reikalavimas dėl žalos atlyginimo aptariamoje dalyje negali būti patenkintas.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių (23 500 000 Lt) atlyginimo priteisimo, tačiau teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių sprendžiant dėl tiesioginių pareiškėjų patirtų nuostolių atlyginimo ir šioje dalyje netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, pareiškėjų skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sklypas“ iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės 283 011,97 Lt tiesioginių nuostolių, o bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Statybų linija“ iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės - 336 438,29 Lt sumą tiesioginiam nuostoliams atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų reikalavimas dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo ir šioje dalyje pareiškėjų skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sklypas“, juridinio asmens kodas 125442582, iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės 283 011,97 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt tris tūkstančius vienuolika litų 97 ct) tiesioginių nuostolių.

Priteisti pareiškėjui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Statybų linija“, juridinio asmens kodas 125565357, iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės 336 438,29 Lt (tris šimtus trisdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt aštuonis litus 29 ct) tiesioginių nuostolių.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis Virginija Volskienė