A-143-955-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-955/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02094-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo išmokėti pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) bei patikslintu skundu (b. l. 41) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir atsakovas, Valdybos Vilniaus skyrius) išmokėti jai, kaip dirbančiai pensininkei, neteisėtai apribotą pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 10 730,14 Lt ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį – 2 798,39 Lt, iš viso: 13 528,53 Lt.

Pareiškėja skunde nurodė, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji gavo sumažintą senatvės pensiją ir nukentėjusiųjų asmenų pensiją. Iš viso neišmokėtos pensijos suma yra 13 528,53 Lt. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (10.1)3-58100 „Dėl senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos neišmokėtos dalies grąžinimo“ informavo, kad kol nėra priimtas sumažintų pensijų kompensavimo įstatymas, nėra teisinio pagrindo išmokėti Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintų pensijų.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29 straipsniais, kuriuose įtvirtinta, kad žmogus savo nuožiūra gali pasirinkti darbą, tokia galimybė negali būti suvaržyta asmeniui, kuris gauna senatvės pensiją, be to, senatvės pensija yra nuosavybė, kuri turi būti saugoma ir ginama. Negalima dirbantiems asmenims sumažinti senatvės pensijos didesniu mastu, nei tiems, kurie nedirba.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) 2013 m. birželio 3 d. sprendime Nr. (6.5)I-3707 „Dėl negautos pensijų dalies“ nurodė, jog pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti, ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Konstitucinio Teismo nutarimas paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 13–16) bei atsiliepimu į patikslintą skundą (b. l. 46–47) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo laikinai sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius, pritaikant 2 priede pateiktą formulę, kadangi pareiškėjos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, be to, pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamų pajamų. Nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija laikinai sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, vadovaujantis to paties įstatymo 15 straipsniu, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, prieštaravo tos įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu, negu nedirbantiems. Pažymėjo, kad teisės aktai atgal negalioja. Pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, be to, Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 27–32) prašė administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jei teismas priteistų neišmokėtas senatvės ir valstybinės pensijų dalis, prašė išdėstyti mokėjimą dalimis.

Nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti, kadangi pirma sumažinta senatvės pensija jai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o sumažinta valstybinė pensija – 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėja su prašymu išmokėti negautą senatvės ir valstybinės pensijų dalis kreipėsi 2013 m. gegužės 28 d., į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 16 d. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Prašė taikyti suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl 3 metų senaties termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013) bei iš esmės pakartojo atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus.

Sprendimai dėl pareiškėjai mokėtos perskaičiuotos pensijos yra visiškai įvykdyti, todėl nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis netaikytini.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b. l. 59–65) pareiškėjos skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjai 10 730,14 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką ir 2 798,39 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoką.

Teismas nustatė, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi buvo sumažinta pareiškėjos senatvės pensija ir pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas buvo sumažinta pareiškėjos valstybinė pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas rėmėsi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Teisė į pensiją kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Pareiškėjos teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijų nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šis pareiškėjos teisių gynimo būdas reikšmingas tuo, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinę teisę į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Atsisakius ginti pažeistą pareiškėjos teisę, asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos senatvės pensijos dalies, įstatymo nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėja pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesį, o prašydama išmokėti nepriemoką į atsakovą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 12 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų apskundimo terminą, tačiau teismas pripažino svarbia priežastimi, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 68–74, 78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai senatvės pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kadangi jos pensija viršijo ribinį dydį, Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamų pajamų. Valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 4 dalimis, kadangi jos pensija viršijo ribinį dydį, Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamų pajamų. Pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatytą 3 metų senaties terminą, kadangi apie sumažintos senatvės pensijos mokėjimą sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, apie sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o į Valdybą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 27 d. nepateikusi įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, todėl jos prašymą pagrįstai buvo atsisakyta nagrinėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Teismo argumentas, kad apie pažeistas teises pareiškėja sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Civilinio kodekso 1.124 ir 1.127 straipsniai nustato, kas yra senaties terminas ir nuo kada jis skaičiuojamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013).

2. Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų pripažinimo antikonstitucinėmis įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jis taikytinas tik į ateitį. Jokie teisės aktai nesuteikia nei atsakovui, nei Valdybai reikšti abejonių dėl įstatymo konstitucingumo, todėl Laikinojo įstatymo taikymas buvo pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėja kreipėsi į Valdybą su skundu jau po to, kai sprendimai mokėti jai ne viso dydžio senatvės bei valstybinę pensijas buvo įvykdyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003), todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata neišmokėtai pareiškėjos pensijos daliai negali būti taikoma.

3. Pareiškėja nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl teismo įpareigojimas išmokėti pensijos dalį yra neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1200/2013), o byla, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktu, nutrauktina.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80–81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti, Valdybos apeliacinį skundą patenkinti, bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukti.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83–85), atsiliepimo į apeliacinį skundą papildymu (b. l. 89–90, 100) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti galioti.

Pareiškėja nurodo, kad Valdybos 2013 m. birželio 3 d. sprendime Nr. (6.5)I-3707 nurodyta, kad šis sprendimas per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl 2013 m. birželio 16 d. ji kreipėsi su skundu į teismą. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas buvo įpareigotas iki 2012 m. liepos mėnesio priimti įstatymą dėl sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos. Prašydama išmokėti jai priklausančios pensijos dalį terminų ji nepraleido.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja siekia jai paskirtų ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintų valstybinės socialinio draudimo senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijų neišmokėtų dalių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijų sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl nurodytų pensijų pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas atitinkamai nuo 2012 m. sausio 1 d. (kalbant apie senatvės pensijas) ir nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. (kalbant apie nukentėjusiųjų asmenų pensijas). Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtų senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalių apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažintos pensijos pareiškėjai faktiškai buvo pradėtos mokėti nuo 2010 m. sausio mėn. – senatvės pensija ir nuo 2010 m. vasario mėn. - nukentėjusiųjų asmenų pensija.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 11-17-9101 pareiškėjai nuo 2009 m. sausio 15 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 908,90 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 17) ir to paties skyriaus 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 11-17-9176 nuo 2009 m. sausio 15 d. iki gyvos galvos – 200,00 Lt dydžio nukentėjusiųjų asmenų pensija;

2) 2013 m. balandžio 12 d. pareiškėja padavė atsakovui prašymą grąžinti jai nesumokėtas abiejų pensijų dalis (b. l. 23);

3) atsakovo 2013 m. gegužės 10 d. raštu (sprendimu) pareiškėjai buvo pranešta, kad jos prašymas išmokėti pensijų nepriemokas negali būti patenkintas dėl to, kad tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 8-10);

4) 2013 m. gegužės 28 d. skundu (prašymu) pareiškėja išreiškė nesutikimą su paminėtu atsakovo raštu ir pakartojo savo prašymą dėl pensijų skirtumo išmokėjimo, tačiau VSDFV 2013 m. birželio 3 d. sprendime jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinų pensijų sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. birželio 28 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 4-5).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visas jai paskirtas pensijas gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijų nepriemokas, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. pagrindu neišmokėtų pensijų dalių priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. balandžio 12 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija, ir nuo 2010 m. vasario mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta nukentėjusiųjų asmenų pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl pareiškėjos teismui paduotas skundas negalėjo būti pripažintas pagrįstu.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pritaikytos Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies, kolegija pažymi, kad ši teisės norma yra skirta ištaisyti pensijų administravimo klaidas, kurios atsirado dėl netinkamų ir kaltų pensiją skaičiuojančios ar mokančios įstaigos veiksmų. Nagrinėjamu atveju sumažinto dydžio pensija pareiškėjai buvo mokama tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, t. y. pensiją skaičiuojanti ir mokanti įstaiga veikė taip, kaip reikalavo įstatymas. Todėl pagrindo taikyti šią teisės normą byloje nagrinėjamai situacijai nėra.

Atsižvelgdama į aukščiau pateiktas tokio pobūdžio bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės normas, t. y. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme neteisingai nustatė šioje teisės normoje nustatyto termino eigos pradžią bei neteisingai pritaikė šioje byloje Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas. Todėl teismo priimtas sprendimas yra naikintinas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos V. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė