A-602-1965-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-1965/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00574-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI) 2013 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-3591 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto 95 285,57 Lt sumai, iš jų: akcizų – 52849,00 Lt, šio mokesčio delspininigių – 42 054,57 Lt, privalomojo sveikatos draudimo įmokos baudos – 360,00 Lt ir 22 Lt šio mokesčio delspinigių (b. l. 35-36).

Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Alytaus apskrities VMI) 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 05/08 patvirtino 2008 m. kovo 3 d. patikrinimo aktą Nr. AK28-7, kuriuo pareiškėjui B. P. (toliau – ir pareiškėjui) apskaičiuota mokestinė prievolė –176 262 Lt akcizų ir 25 863 Lt akcizų delspinigių, bei skyrė 88 131 Lt akcizų baudos. VMI 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 68-153 patvirtino Alytaus apskrities VMI 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 05/08. Šį sprendimą pareiškėjas ginčijo Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), kuri 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. S-190(7-160/2008) patvirtino VMI 2008 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 68-153 nurodymus pareiškėjui sumokėti 176 262 Lt akcizų, 25 863 Lt akcizų delspinigių ir 5 879 Lt akcizų baudos bei panaikino VMI 2008 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 68-153 dalį dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti 35 252 Lt akcizų baudą. Šį sprendimą pareiškėjas ginčijo teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-23-171/2009 pareiškėjo skundą dėl MGK 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. S-190 (7-160/2008) atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2010 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A438-199/2009, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą, MGK 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. S-190(7-160/2008), VMI 2008 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 68-153 ir perdavė mokestinį ginčą VMI nagrinėti iš naujo (b. l. 22-24).

VMI 2010 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-47 iš dalies pakeitė Alytaus apskrities VMI 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą ir nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 162 259 Lt akcizų, 23 749 Lt akcizų delspinigių ir 48 677 Lt akcizų baudos (b. l. 8-13).

MGK 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. S-142(7-75/2010) VMI 2010 m. vasario 23 d. sprendimą panaikino iš dalies, pareiškėjui nurodė sumokėti į biudžetą 55 262 Lt akcizų, 8 299 Lt akcizų delspinigių bei 5 526 Lt akcizų baudos (b. l. 14-21).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti MGK 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. S-142(7-75/2010) bei VMI 2010 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 68-47 (adm. byla Nr. I-2580-281/2010, b. l. 1-5). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (adm. byla Nr. I-2580-281/2010, b. l. 46-54). Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1397/2012 iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo B. P. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. S-142(7-75/2010) nurodymą B. P. sumokėti 5 526 Lt akcizų baudos“ (b. l. 22-24). Taigi, įsiteisėjus nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai, pareiškėjui patvirtinta prievolė sumokėti į biudžetą 55262 Lt akcizo ir 8299 Lt šio mokesčio delspinigių (b. l. 22-24).

Pareiškėjui 2012 m. lapkričio 14 d. išsiųstas VMI 2012 m. lapkričio 6 d. raginimas Nr. (23.22-08)-325-1106 per dvidešimt dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti 85 791,67 Lt akcizų mokesčio ir su juo susijusių sumų (b. l. 32-33).

Pareiškėjui geruoju per nustatytą terminą nesumokėjus raginime nurodytų sumų, VMI 2013 m. sausio 22 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (23.17-08)-320-3591 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto 95285,57 Lt sumai, iš jų: akcizų mokestis – 52849,00 Lt, šio mokesčio delspininigių – 42054,57 Lt, privalomojo sveikatos draudimo įmokos bauda – 360,00 Lt ir 22 Lt šio mokesčio delspinigių (b. l. 35-36).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-3591 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Skunde nurodė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. rugsėjo 13 d. išsprendus mokestinį ginčą, jam nurodyta sumokėti į biudžetą 55 262,00 Lt akcizų mokesčio ir 8 299,00 Lt šio mokesčio delspinigių, tačiau prie ginčijamo sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto pridėtoje prievolių ataskaitoje nurodyta išieškotina 42 054,57 Lt akcizų mokesčio delspinigių suma. Pareiškėjas mano, kad delspinigiai priskaičiuoti neteisėtai, nes pasibaigus mokestiniam ginčui, galutiniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nurodyta sumokėti 8 299,00 Lt delspinigių. Remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 98 straipsniu nurodė, kad delspinigiai turėjo būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Pažymėjo, kad priskaičiuota didesnė delspinigių suma nėra pagrįsta jokiais apskaičiavimais ir įrodymais, todėl ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų (b. l. 1-4).

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustačius, jog pareiškėjas nesumokėjo 55 262,00 Lt akcizų mokesčio, vadovaujantis MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, nuo kitos dienos, kai ši akcizų mokesčio suma turėjo būti sumokėta į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento (Alytaus apskrities VMI 2008 m. kovo 3 d. patikrinimo akto Nr. AK28-7) surašymo dienos buvo papildomai apskaičiuota 8 299,00 Lt akcizų mokesčio delspinigių suma, kuri liko patvirtinta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1397/2012. Pareiškėjui nesumokėjus papildomai apskaičiuoto akcizų mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų terminą, skaičiuojamą nuo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos, delspinigių skaičiavimas pratęstas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus prasidėjo 2008 m. gegužės 20 d., pareiškėjui padavus skundą dėl Alytaus apskrities VMI 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 05/08, ir truko iki 2012 m. rugsėjo 13 d. Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį visą šį laikotarpį ginčijamo mokesčio, baudos ir delspinigių priverstinis išieškojimas buvo sustabdytas, tačiau delspinigiai už patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą akcizų mokestį buvo skaičiuojamo už visą sustabdymo laikotarpį (MAĮ 98 str. 2 d.), t. y. nuo 2008 m. gegužės 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d.

Nurodė ir tai, kad pareiškėjas per 20 dienų nuo raginimo geruoju sumokėti mokestį įteikimo dienos nesumokėjo raginime nurodytų sumų, todėl mokesčių administratorius 2012 m. lapkričio 27 d. įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotas sumas. Pagal MAĮ nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką dienos, delspinigiai skaičiuojami dar 180 dienų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsakovas teigė, kad pagrįstai skaičiavo delspinigius už nesumokėtą mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą akcizų mokestį visą mokestinio ginčo laikotarpį ir 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti šią akcizų nepriemoką atsiradimo dienos.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijamame sprendime nenurodyta, už kokį laikotarpį, nuo kokios sumos ir kokio dydžio delspinigiai buvo apskaičiuoti. Pažymėjo, kad pateiktoje prievolių ataskaitoje nurodyta išieškoma mokesčio suma, nuo kurios skaičiuojami mokesčio delspinigiai. Delspinigių dydį ir skaičiavimo tvarką nustato MAĮ ir finansų ministras įsakymais, kurie skelbiami viešai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo B. P. skundą tenkino iš dalies – panaikino VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-3591 ir perdavė mokestinės nepriemokos išieškojimo iš B. P. klausimą nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda įvykus MAĮ 105 straipsnyje numatytiems pagrindams. Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas MAĮ 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. MAĮ 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad centrinis mokesčių administratorius turėjo pagrindą priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto MAĮ 105 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo tokios centrinio mokesčių administratoriaus teisės, tačiau nesutiko su ginčijamame sprendime nurodyta akcizų mokesčio delspinigių suma. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamame sprendime nurodyta akcizų delspinigių suma yra didesnė, nei patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje. Iš skundžiamo sprendimo turinio pareiškėjui neaišku, nuo kokios sumos, kokiu teisiniu pagrindu remiantis ir už kokį laikotarpį delspinigiai apskaičiuoti.

Kaip matyti iš VMI 2012 m. lapkričio 6 d. raginimo Nr. (23.22-08)-325-1106 ir ginčijamo VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-3591 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, juose užfiksuotos skirtingos aritmetinės išraiškos dėl akcizų delspinigių, todėl kyla abejonė, kiek yra pagrįsta akcizų delspinigių dydžio suma mokesčių administratoriaus nurodyta ginčijamame sprendime (b. l. 32-33, 35-36).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamo atsakovo sprendimo (b. l. 35-36) teisiniu pagrindu yra nurodomas MAĮ 33 straipsnio 8 punktas ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte įtvirtinta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Remiantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto; šį sprendimą vykdo antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Kaip matyti, MAĮ 33 straipsnio 8 punktas yra tik bendroji teisės norma, nustatanti mokesčių administratoriaus teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo, o MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato tik mokestinės nepriemokos išieškojimo būdą. Ginčijamame sprendime konkretus pagrindas (MAĮ 105 str. 1-3 p.) priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką nenurodytas. Be to, mokesčių administratorius, nurodydamas išieškotinos mokestinės nepriemokos sumą, ginčijamame sprendime nenurodė mokestinės nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindo. Taigi pačiame ginčijamame sprendime iš esmės nėra jokios informacijos (pvz., sprendimo, kuriuo apskaičiuota mokestinė nepriemoka ir pan.), iš kurios būtų pakankamai akivaizdžiai suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu imamasi jame nurodytų prievartinio pobūdžio priemonių. Taip pat nėra aišku, kokiais teisės aktais vadovaujantis mokesčių administratorius priėmė sprendimą išieškoti didesnę akcizų delspinigių sumą, nei nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą išieškoti 42 054,57 Lt akcizų delspinigių sumą, sprendimo priede „Prievolių ataskaita“ nurodė tik akcizų mokesčio sumą, nuo kurios skaičiuojami ir šio mokesčio delspinigiai, tačiau neapibrėžė laikotarpio, už kurį jie skaičiuojami. Tokios informacijos nebuvimas yra nesuderinamas su mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas sumas (MAĮ 67 str. 1 d.).

Teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog VAĮ (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija) 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Apibendrindamas nurodytą teisinį reguliavimą bei pateiktas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas darė išvadą, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Teismas sprendė, kad iš administracinėje byloje esančios medžiagos, dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, nėra galimybės spręsti, kokiu teisiniu pagrindu ginčijamame sprendime nurodyta priverstinai išieškotina akcizų mokesčio suma ir kodėl akcizų delspinigių suma padidėjo lyginant su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje nurodyta akcizų delspinigių suma. Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, todėl yra pagrindas jį panaikinti ir išieškotinos mokestinės nepriemokos dydžio klausimą perduoti nagrinėti iš naujo mokesčių administratoriui.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką VAĮ nenustato reikalavimo, kad sprendimas, t. y. institucijos valia, turi būti išdėstytas viename teisės taikymo rašytiniame akte. Individualaus administracinio akto atitiktį VAĮ lemia ne išdėstymas tame pačiame akte. Todėl teismo vertinimas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriame nėra pateikti išieškotinų delspinigių apskaičiavimai (nenurodytos sumos, už kokį laikotarpį ir kokiais aktais vadovaujantis skaičiuojami delspinigiai bei nepateikiama aritmetinė delspinigių apskaičiavimo išraiška), neatitikimo VAĮ reikalavimams yra nepagrįstas ir neteisingas.

Teigia, kad pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriui prašymo pateikti priskaičiuotų delspinigių išklotines. Speciali forma FR0299 pateikiama mokesčių mokėtojui paklausus apie susidariusias nepriemokas ir jų dydžius, tačiau šia teise pareiškėjas nepasinaudojo.

Nurodo, kad VMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad B. P. nesumokėjo 55262,00 Lt akcizų mokesčio, todėl VMI, vadovaudamasi VMĮ 97 straipsnio 2 dalimi nuo kitos dienos, kai ši akcizų mokesčio suma turėjo būti sumokėta į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento (2008 m. kovo 3 d. patikrinimo akto) surašymo dienos buvo papildomai apskaičiuota 8299,00 Lt akcizų mokesčio delspinigių suma, kuri liko patvirtinta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. B. P. nesumokėjus papildomai apskaičiuoto 55262,00 Lt akcizo mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas pratęstas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 str. 2 d.).

Mokestinis ginčas tarp B. P. ir mokesčių administratoriaus prasidėjo 2008 m. gegužės 20 d. ir truko iki 2012 m. rugsėjo 13 d. Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, visą šį laikotarpį ginčijamo mokesčio, baudos ir delspinigių priverstinis išieškojimas buvo sustabdytas, tačiau delspinigiai už patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą akcizų mokestį buvo skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį (nuo 2008 m. gegužės 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d.). Pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalį, teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas. Pasibaigus mokestiniam ginčui, pareiškėjui 2012 m. lapkričio 14 d. buvo išsiųstas VMI 2012 m. lapkričio 6 d. raginimas Nr.(23.22-08)-325-1106, kuris laikomas įteiktu penktą darbo dieną, einančią po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos (MAĮ 164 straipsnio 3 dalis), t. y. 2012 m. lapkričio 19 d.

Pažymi, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo teiginiu, jog nėra galimybės spręsti, kokiu teisiniu pagrindu ginčijamame sprendime nurodyta priverstinai išieškotina akcizų mokesčio suma ir kodėl akcizų delspinigių suma padidėjo lyginant su Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje nurodyta akcizų delspinigių suma. Teigia, kad delspinigiai – tai su mokesčiu susijusi suma (MAĮ 2 straipsnio 25 punktas), kurios skaičiavimo tvarką ir terminus reglamentuoja MAĮ 96-98 straipsniai.

Mano, kad pripažinti negaliojančiu, visiškai nemotyvuotu VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-3591 nėra teisinių priežasčių, nes sprendime yra nurodytas sprendimo priėmimo pagrindas. Be to, prie sprendimo yra pateikta ir prievolių ataskaita. VMI konstatuoja, jog B. P. iš esmės turėjo ir galėjo suvokti (suprasti) sprendimo priėmimo teisinį bei faktinį pagrindą, priėmimo motyvus.

Pareiškėjas B. P., nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, 2013 m. gegužės 30 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-3591 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto" yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.

Pažymi, kad po ilgo bylinėjimosi proceso, įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais yra paliktas galioti MGK 2010 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. S-142(7-75/2010), kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 55262 Lt akcizų ir 8299 Lt akcizų delspinigių. Tačiau 2013 m. sausio mėn. pareiškėjas iš VMI gavo 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-3591 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto", kuriuo centrinis mokesčių administratorius nusprendė išieškoti iš pareiškėjo į valstybės biudžetą ne 63561,00 Lt akcizo mokestinės nepriemokos (iš jos: 55262 Lt akcizo ir 8299,00 Lt akcizų delspinigių), kuri buvo patvirtina 2010 m. gegužės 17 d. MGK sprendimu Nr. S-142(7-75/2010), tačiau nusprendė išieškoti 95285,57 Lt sumą, kurią, pagal pateiktą prievolių ataskaitą, sudarė 53209,00 Lt akcizų mokestis ir 42076,57 Lt akcizų delspinigiai. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl 2013 m. sausio 22 d. sprendimu VMI buvo padidinti akcizų delspinigiai iki 42076,57 Lt sumos, nors prieš tai galutiniu ir įsiteisėjusiu 2010 m. lapkričio 19 d. Vilniaus apygardos administraciniu teismo sprendimu buvo patvirtinti 8299 Lt akcizų delspinigiai.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.125 str. 5 d., MAĮ 98 str.) numato, kad netesyboms yra taikomas sutrumpintas 6 mėnesių senaties terminas. Nors pareiškėjo pažeidimas buvo padarytas dar 2008 m., tačiau delspinigiai skaičiuojami ir toliau.

Be to, 2013 m. sausio 22 d. VMI sprendime nenurodoma už kokį laikotarpį, nuo kokios sumos ir kokio dydžio delspinigiai buvo priskaičiuoti, kodėl jie padidėjo net iki 42076,57 Lt. Mano, kad delspinigiai turėjo būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos (MAĮ 98 str.). Todėl VMI neturėjo teisės padidinti ankstesniu VMI sprendimu patvirtintų delspinigių dydžio, kurį savo sprendimu taip pat yra patvirtinęs teismas.

Pažymi, kad iš VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimo matyti, kad jame nurodyta ir iš pareiškėjo išieškotina akcizo mokesčio delspinigių suma nėra grindžiama jokiais apskaičiavimais. Tokie apskaičiavimai nėra pateikiami ir prievolių ataskaitoje, kuri laikytina šio sprendimo sudėtine dalimi. Taip pat apelianto pareiškėjui teiktuose dokumentuose apskritai nėra jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, kaip buvo apskaičiuota akcizo mokesčio delspinigių suma. Be to, dar kartą pažymi, kad įsiteisėjusiu sprendimu pareiškėjui buvo apskaičiuota 8299 Lt akcizo mokesčio delspinigių, tačiau ginčijamu VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimu nuspręsta išieškoti apie penkis kartus didesnę šių delspinigių sumą, t. y. 42076,57 Lt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus prasidėjo 2008 m. gegužės 20 d., pareiškėjui padavus skundą dėl Alytaus apskrities VMI 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 05/08, ir truko iki 2012 m. rugsėjo 13 d.

Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1397/2012 patvirtintas MGK 2010 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. S-142(7-75/2010), kuriame pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 55 262 Lt akcizų ir 8 299 Lt akcizų delspinigių, panaikinant MGK sprendimo dalį dėl nurodymo B. P. sumokėti 5 526 Lt akcizų baudos.

Pasibaigus mokestiniam ginčui, pareiškėjui 2012 m. lapkričio 14 d. buvo išsiųstas VMI 2012 m. lapkričio 6 d. raginimas Nr.(23.22-08)-325-1106, tačiau pareiškėjas nurodytų sumų nesumokėjo.

2013 m. sausio 22 d. VMI priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (23.17-08)-320-3591 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto 95 285,57 Lt sumai, iš jų: akcizų mokesčio delspinigių – 42 054,57 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad ginčijamas atsakovo sprendimas nelaikytinas teisėtu pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį ir yra naikintinas, kadangi turi esminių trūkumų, nes nepateikti išieškotinų delspinigių apskaičiavimai, o atsakovas įpareigotinas šioje dalyje priimti naują sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aktų aiškinimu, taikymu ir motyvais, kuriais remiantis buvo iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas.

Pažymėtina, jog MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 str. 2 d.).

Remiantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi, delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos; sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis.

Tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p.). Taigi, vadovaujantis minėtomis nuostatomis ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuotina, kad šiuo atveju delspinigiai už patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nesumokėtą akcizų mokestį skaičiuotini ne tik už laikotarpį nuo kitos dienos po to, kai šis mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, tačiau ir visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, bei 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti minėtą akcizo mokesčio nepriemoką atsiradimo dienos.

Pabrėžtina, jog minėtas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius (už laikotarpį iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos bei už visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas), t. y. kol mokesčių administratorius nėra įgijęs teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, tol 180 dienų terminas neskaičiuotinas (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-636/2010, 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑285/2011, 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-92/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad B. P. nesumokėjus papildomai apskaičiuoto 55262,00 Lt akcizo mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (per 20 dienų nuo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos), delspinigių skaičiavimas pratęstas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 straipsnio 2 dalis). Vėliau kilo mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus, kuris prasidėjo 2008 m. gegužės 20 d. ir truko iki 2012 m. rugsėjo 13 d. Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, visą šį laikotarpį ginčijamo mokesčio, baudos ir delspinigių priverstinis išieškojimas buvo sustabdytas, tačiau delspinigiai už patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą akcizų mokestį buvo skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį (nuo 2008 m. gegužės 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d.). Pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalį, teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas. Pasibaigus mokestiniam ginčui, pareiškėjui 2012 m. lapkričio 14 d. buvo išsiųstas VMI 2012 m. lapkričio 6 d. raginimas Nr.(23.22-08)-325-1106, kurio pareiškėjas taip pat nevykdė. Būtent nuo tos datos, kai pasibaigė raginime nustatytas terminas, kitą dieną pareiškėjui pradėtas skaičiuoti 180 dienų terminas. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys, kad jam nagrinėjamu atveju delspinigiai buvo skaičiuojami už laikotarpį, ilgesnį kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus vyko mokestinis ginčas ir mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisėtumas buvo patikrintas teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1397/2012 iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikindamas MGK 2010 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. S-142(7-75/2010) nurodymą B. P. sumokėti 5 526 Lt akcizų baudos. Taigi, įsiteisėjus nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai, pareiškėjui patvirtinta prievolė sumokėti į biudžetą 55262 Lt akcizo ir 8299 Lt šio mokesčio delspinigių. Po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas, buvo priimtas šioje administracinėje byloje ginčijamas VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-3591 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas tik siekiant įvykdyti kitą sprendimą. Taigi mokesčių administratorius panaudojo vieną iš MAĮ 106 straipsnyje nustatytų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų – priėmė sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, kuris yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė lemia, jog mokestinė prievolė atsiranda iš kito sprendimo, o ne iš mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais yra taikomi mokestinės nepriemokos išieškojimo būdai. Net teismui panaikinus ginčijamą sprendimą, prievolė sumokėti mokesčius pareiškėjui neišnyks, nes ji atsiranda viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo, kurio teisėtumas patikrintas teisme, pagrindu, todėl mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą panaikino remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teigdamas, kad iš ginčijamo sprendimo turinio neaišku, kokiu teisiniu pagrindu jame nurodyta priverstinai išieškotina akcizų mokesčio suma ir kodėl akcizų delspinigių suma padidėjo lyginant su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje nurodyta akcizų delspinigių suma.

Paminėtina, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas sprendimas, nors ir buvo lakoniškas, bet iš esmės buvo teisiškai ir faktiškai pagrįstas. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas sprendimas laikytinas nemotyvuotu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nemato prielaidų konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą, nes ginčijamame sprendime yra nurodytas šio akto priėmimo pagrindimas. Be to, kartu su skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo įteiktas VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimo „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ priedas Nr. 1 „Prievolių ataskaita“, kurioje yra išskaidyta pareiškėjo mokestinė nepriemoka (inter alia 52 849,00 Lt akcizų mokestis, 42 054,57 Lt akcizų delspinigiai) ir nurodytas mokestinis laikotarpis. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad prieš atsakovui priimant sprendimą mokestinę nepriemoką išieškoti iš pareiškėjo turto, pastarajam buvo įteiktas 2012 m. lapkričio 6 d. raginimas Nr. (23.22-08)-325-1106 (b. l. 32-33), kuriuo pareiškėjas buvo raginamas geruoju sumokėti į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą 52 849,00 Lt akcizų mokesčio ir 32 942,67 Lt akcizų delspinigių, viso 85 791,67 Lt. Minėtame raginime buvo aiškiai įvardintas mokestinės nepriemokos apskaičiavimo pagrindas, pateikiant nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį, aiškiai įtvirtintos ir į grupes išskaidytos apskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumos bei eksplicitiškai nurodyta, kad raginimo neįvykdžius, minėtos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjas prieš priimant ginčijamą sprendimą, dalyvavo mokestinio ginčo nagrinėjime ir žinojo, jog yra priimtas galutinis sprendimas dėl akcizų mokesčio ir akcizų mokesčio delspinigių nepriemokos. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad iš ginčijamo sprendimo turinio neaišku, kokiu teisiniu pagrindu jame nurodyta priverstinai išieškotina akcizų mokesčio suma.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat nurodė, kad neaišku, kodėl akcizų delspinigių suma padidėjo lyginant su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje nurodyta akcizų delspinigių suma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie teiginiai yra nepagrįsti, nes vadovaujantis aptartomis MAĮ nuostatomis ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuotina, kad šiuo atveju delspinigiai už patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nesumokėtą akcizų mokestį skaičiuotini ne tik už laikotarpį nuo kitos dienos po to, kai šis mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, tačiau ir visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, bei 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti minėtą akcizo mokesčio nepriemoką atsiradimo dienos. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog delspinigių suma ir turėjo skirtis lyginant ją su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje suma, nes pagal įstatymą buvo apskaičiuoti pareiškėjui nesumokant nurodytos sumos susidarę delspinigiai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, gavęs ginčijamą VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-3591 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, iš esmės turėjo ir galėjo suvokti (suprasti) jo priėmimo teisinį bei faktinį pagrindą, priėmimo motyvus. Byloje nėra nustatyta (pateikta) jokių tokį vertinimą paneigiančių aplinkybių. Kaip minėta, pareiškėjas prieš priimant ginčijamą sprendimą, dalyvavo mokestinio ginčo nagrinėjime ir žinojo, jog yra priimtas galutinis sprendimas dėl akcizų mokesčio ir akcizų mokesčio delspinigių nepriemokos. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato pagrindų ginčijamą atsakovo sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VMI 2013 m. sausio 22 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, neteisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, dėl to priėmė neteisingą sprendimą, kuris naikintinas (ABTĮ 143 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir joje surinktus įrodymus, sprendžia, kad VMI sprendime pagrįstai nurodė išieškoti iš pareiškėjo turto mokestinę nepriemoką. Skundžiamas viešojo administravimo subjekto sprendimas buvo pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, priimtas viešojo administravimo subjekto apibrėžtos kompetencijos ribose. Dėl išdėstytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo B. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan