A-442-806-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-806/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01245-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 90 108,80 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad 2010, 2011 ir 2012 metais buvo laikomas higienos normas neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pagrįsdamas savo poziciją, atsakovas pateikė pareiškėjo judėjimo įstaigoje išrašą nuo 2010 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d., kuriame nurodytos laikymo kamerose sąlygos, kamerų plotai, kartu kalėjusių asmenų skaičius. Taip pat pažymėjo, kad pagal teisės aktus, didžiausiais Lukiškių TI-K leidžiamas laikyti suimtų asmenų skaičius – 625, o nuteistųjų – 300. Tačiau bendras laikomų asmenų skaičius nuolat viršijamas ir gali viršyti 1 000. Lukiškių TI-K yra įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo, ikiteisminio tyrimo teisėjų ar teismo nutartis, todėl negali įtakoti suimtųjų ar nuteistųjų skaičiaus, o taip pat nevykdyti minėtų sprendimų ir nepriimti suimtų ar nuteistų asmenų. Patvirtino, kad visi suimtieji ar nuteistieji paskirstomi į kameras laikantis izoliavimo reikalavimų. Nurodė, kad siekia tvarkos palaikymo kamerose. Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinės atsakomybės kilimą, būtina nustatyti ne tik neteisėtus veiksmus, tačiau ir padarytos žalos faktą. Teigė, kad ginčo atveju nėra civilinės atsakomybės sąlygų viseto, todėl skundas negali būti patenkintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui D. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindė tuo, kad Lukiškių TI-K 2010–2012 m. atskirais laikotarpiais jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normas. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad nuo 2010 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d. pareiškėjas apie 22,5 mėnesių buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas (išskyrus laikotarpius nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d., nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2012 m. sausio 26 d. ir 2012 m. balandžio 17 d., 2012 m. lapkričio 7 d.) nesiekė 3,60 kv. m., t. y. neatitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyto reikalavimo.

Pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 22,5 mėnesių, o vienam asmeniui (išskyrus minėtus laikotarpius) tekdavo vidutiniškai apie 1,20–2,60 kv. m. patalpų ploto. Todėl teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 2 000 Lt kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas D. M. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjo naudai priteisti 90 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir teigia, kad teismas sprendimą priėmė atsakovo, o ne jo naudai ir taip pažeidė protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo ir protingumo kriterijus bei teisinės valstybės principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K.

Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. liepos 18 d., nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2012 m. balandžio 17 d., nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. gegužės 2 d., nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d., Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 531 parą (b. l. 9-12). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo 1,23 kv. m iki 2,74 kv. m., tačiau dažniausiai plotas vienam asmeniui buvo nuo 1,99 kv. m iki 2,65 kv. m. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog remiantis bylos duomenimis ginčo laikotarpiu pareiškėjas, nepažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyto reikalavimo, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m., buvo laikomas tik 2010 m. lapkričio 22 d. ryte, 2010 m. lapkričio 23 d. ryte, 2011 m. sausio 11 d. ryte, 2011 m. kovo 23 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 4 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 5 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 8 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 9 d. ryte, nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. (imtinai), nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2012 m. sausio 30 d. (imtinai), 2012 m. lapkričio 7 d., 2012 m. lapkričio 8 d. ryte.

Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 531 parą, iš kurių 41 parą jam buvo užtikrintas minimalus kameros plotas, dar 9 parų rytais arba vakarais tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl jo kalinimas, pažeidžiant minėtą reikalavimą, truko 485 dienas ir pusdienį (531-41-(9/2)=485,5). Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas kalinamųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų kalinamiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes ir tai, jog tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą,pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjo kalinimo ginčo laikotarpiu sąlygas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas 2 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra visiškai proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju akcentuotina, jog gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 90 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 10 700 Lt.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 700 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys