A-1399-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1399-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03685-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2007 m. lapkričio 30 d. iki 2008 m. lapkričio 6 d., nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. balandžio 5 d., nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. Kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, buvo laikomas kartu su dar 3–5 asmenimis, tualetas buvo neatitvertas, todėl juo turėjo naudotis viešai, Lukiškių TI-K pareigūnams (tarp jų ir moterims) turint galimybę tai matyti pro kameros durų „akutę“, o tai jam sukėlė neigiamus emocinius išgyvenimus. Kamerų sienos ir lubos buvo sutrūkinėjusios, kamerose jaučiama didelė drėgmė, būdavo tarakonų. Teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, nuolat jautė psichologinį sukrėtimą, dvasinį, fizinį skausmą, nepatogumus, baimę, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės. Dėl kamerų perpildymo nebuvo tinkamai organizuojamas prausimasis duše – į jį būdavo galima nueiti tik kartą per savaitę ir tik iki 15 minučių, kamerose nebuvo karšto vandens. Kartu pažymėjo, kad Lukiškių TI-K valstybinė kalba buvo dažnai ignoruojama, prižiūrėtojai dažnai vartodavo rusicizmus, necenzūrinius žodžius.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K prašė taikyti 3 metų senaties terminą ir pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. ir nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 68 punkto nuostatas Lukiškių TI-K laikomi asmenys turi galimybę praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K prašė taikyti trejų metų senaties terminą, o į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 1 d. ir svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pritaikė ieškinio senaties terminą ir nagrinėjo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. balandžio 5 d., nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. gegužės 18 d.

Teismas iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, nustatė, kad, bendrai apskaičiavus laikotarpį nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. gegužės 18 d., iš viso 53 dienas, 52 dienas vienam asmeniui tekęs plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – du kartus po keletą valandų vienam asmeniui kameroje tekančio ploto reikalavimų nebuvo laikomasi. Šios aplinkybės nustatytos 2012 m. kovo 29 d. ryte, tačiau tą pačią dieną pareiškėjas buvo perkeltas į 7 kv. m kamerą, kurioje buvo laikomas vienas, bei 2012 m. balandžio 12 d., kai pareiškėjas atvyko iš Marijampolės pataisos namų, tačiau tą pačią dieną buvo perkeltas į 6,83 kv. m kamerą, kurioje taip pat buvo laikomas vienas.

Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo kameros ploto, tenkančio vienam asmeniu, bei kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (t. y. higienos normų pažeidimo, atvirai matomo sanitarinio mazgo, per mažo laiko nusiprausti duše suteikimo, teiginio, kad Lukiškių TI-K pareigūnai vartojo ne valstybinę kalbą) yra nepagrįsti.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, grįsdamas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitarinis mazgas buvo įrengtas ne atskirose patalpose, todėl jis sanitariniu turėjo naudotis viešai, neretai prižiūrėtojai jį matydavo tuo metu, kai jis naudodavosi sanitariniu mazgu.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, skundžiamame sprendime nurodė, jog remiantis Lukiškių TI-K teiginiais nustatyta, jog sanitariniai mazgai kamerose atitverti 1,5 m aukščio pertvara. Tačiau kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su jo privatumo užtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu, pirmosios instancijos teismas netyrė.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Ginčui aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.

Taigi nagrinėjamu atveju, siekiant visapusiškai ir objektyviai išaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tai, ar pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos sąlygos privatumui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose.

Pastebėtina, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, ar naudodamasis sanitariniu mazgu pareiškėjas galėjo būti ir kiek galėjo būti matomas kalėjimo pareigūnų (-ių) bei kitų su pareiškėju toje pačioje kameroje galimai kalinančių asmenų. Nenustačius šių aplinkybių, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad atsakovas užtikrino kalinamo asmens orumą ir humanišką gyvenamąją aplinką.

Taigi pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsiaiškino bei nenustatė minėtų bylos aplinkybių dėl pareiškėjo privatumo užtikrinimo, todėl pirmosios instancijos teismas nenustatė visų aplinkybių, kurios yra teisiškai svarbios tam, jog būtų teisingai išspręsta byla.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tuo netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kadangi bylos esmė visapusiškai nebuvo atskleista ir apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos visa apimtimi, nes reikia rinkti ir vertinti naujus įrodymus, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų, nes byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. Ž. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys