A-492-1304-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1304/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01853-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. D. M. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Šiaulių skyriaus, ir R. J. dėl termino atnaujinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. D. M. su pareiškimu (b. l. 2–5) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama pareiškėjai atnaujinti terminą prašymui ir nuosavybės teisių atkūrimui reikalingiems dokumentams paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko F. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 44,23 ha žemę.

Paaiškino, kad prašo atnaujinti terminą, kurį praleido dėl pateisinamų priežasčių. Pareiškėja iš pradžių nežinojo, kad jos senelis kada nors turėjo žemės, nurodė, jog apie tai sužinojo tik 2005 m. per giminaitės laidotuves. Tačiau nuo 2004 m. pareiškėja patyrė tris insultus, ji buvo paralyžuota, sutriko kalba. Dėl sutrikusios kalbos negalėjo tinkamai nurodyti notarui, kokius įgalinimus pageidauja suteikti savo dukrai, tik 2013 m. balandžio 24 d. pareiškėjos dukrai buvo tinkamai įformintas įgaliojimas. Tik 2013 m. gegužės 30 d. pareiškėjos dukra gavo iš Lietuvos centrinio archyvo pažymą, kuri patvirtina, kad pareiškėjos senelis iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 44,23 ha žemės. Tvirtino, kad pareiškėjos liga sutrukdė iš karto po sužinojimo apie senelio turėtą turtą kreiptis į archyvus ir gauti šį faktą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos įgaliota atstovė R. Č. nurodė, jog to, kad pareiškėja ir jos brolis 2003 m. buvo pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises, ji anksčiau nežinojo. Iki 2003 m. kovo 26 d., atstovės žiniomis, nei pareiškėja, nei jos brolis nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises į senelio žemę. Ji neturėjo informacijos apie tai, kad pareiškėjai ar jos broliui iš žemėtvarkos skyriaus būtų buvę siųsti raštai dėl papildomų dokumentų pateikimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J. pateikė atsiliepimą į pareiškimą (b. l. 60), kuriuo prašė pareiškėjos pareiškimą tenkinti.

Nurodė, kad jis pats nesikreipė į teismą dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikti atnaujinimo, nes sutiko, kad nuosavybės teisė būtų atkurta pareiškėjai. Manė, kad pareiškėjos nurodyti faktai dėl nežinojimo, jog jų senelis turėjo žemės, atitinka tikrovę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Šiaulių skyriaus, prašė pareiškėjos pareiškimo netenkinti.

Atsiliepime į pareiškimą (b. l. 67–68) nurodė, kad pareiškėja apie galimybę atkurti nuosavybės teises žinojo jau 2003 m., kai pateikė savo pirmąjį prašymą (2003 m. kovo 26 d.), nors prašymas buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytus terminus. Prie prašymo buvo pridėti ne visi reikalingi dokumentai, kurie patvirtintų giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku. Žemėtvarkos specialistas, priėmęs šį prašymą, nurodė, kad reikalingi papildomi dokumentai, kad terminas yra praleistas. Manė, kad turi būti įvertintas tas laikotarpis, per kurį pareiškėja turėjo pateikti savo dokumentus, t. y. laikotarpiu nuo 1991 m. iki 2003 m. Iki šios dienos pareiškėja tokių dokumentų nepateikė. Šiuo metu buvusios žemės vietoje yra atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims. Apie praleistus terminus pakartotinai buvo informuoti tiek pareiškėja, tiek jos brolis R. J. 2004 m. gruodžio 9 d. raštais. Rėmėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis. Manė, kad šioje byloje dokumentų ar faktinių aplinkybių, kurios leistų nustatyti, kad yra svarbios priežastys, dėl kurių pareiškėja praleido nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus, nėra. Pareiškėjos pateikti dokumentai apie jos ligą tik įrodo, kad pareiškėja sirgo vėlesniu laikotarpiu, negu buvo nustatytas terminas teikti prašymą, surinkti reikalingus dokumentus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu (b. l. 78–82) pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos atstovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, nenurodė jokių svarbių, objektyvių aplinkybių, dėl ko iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu nustatytų terminų pabaigos pareiškėja nepateikė prašymo ir reikalingų dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas sprendė, kad byloje esantis išrašas iš medicininių dokumentų (b. l. 24–26) apie pareiškėjos sveikatos būklę 2004, 2005, 2006 metais, negali būti vertinamas kaip svarbi priežastis, dėl kurios praleistas terminas gali būti atnaujinimas, nes prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisių atkūrimui reikalingi dokumentai turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau tokių dokumentų iki nurodyto termino pareiškėja nepateikė. Teismas konstatavo, kad aplinkybę, jog pareiškėja 2005 m. sužinojo apie senelių turėtą žemę, paneigė posėdžio metu apklausta liudytoja J. B., kuri nurodė, kad su pareiškėja apie jos senelių turėtą žemę kalbėjo 2003 m. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė A. D. M. (b. l. 43) ir R. J. (b. l. 40) 2003 m. kovo 26 d. prašymus Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui, kuriais jie prašė atkurti nuosavybės teises į senelio F. J. valdytą žemę bei pateikė dokumentus. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. gruodžio 9 d. registruotais raštais Nr. 1041 R. J. ir Nr. 1042 A. D. M. informavo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymą, priimtą 2004 m. spalio 12 d., jie gali kreiptis į teismą atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisei į F. J. žemę atkurti ir pateikti giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Pažymėjo, jog byloje duomenų, kad registruota korespondencija būtų neįteikta pareiškėjai, nėra.

Teismas sprendė, jog pareiškėjos nurodyta atnaujinti terminą pateikti prašymą ir nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus praleidimo priežastis, kad ji nežinojo, jog jos senelis turėjo žemės, yra subjektyvaus pobūdžio. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Sprendė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtino, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, pati ar per atstovą neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamos ir nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86–88), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir pareiškėjos prašymą tenkinti.

Pareiškėja tvirtina, jog ji ir jos brolis negavo teismo sprendime nurodyto 2004 m. gruodžio 9 d. rašto. Pabrėžia, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2013 m. birželio 17 d. rašte Nr. 31SD-(14.31.104)-2587 nurodyta, jog pareiškėja iš viso nesikreipė dėl nuosavybės atkūrimo.

Pažymi, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimai buvo priimti tik 2004 m. spalio 12 d., todėl mano, kad teismas, vertindamas termino praleidimo priežastis, turėjo atsižvelgti į tai, kad tik straipsnio pakeitimų pagrindu pareiškėjai atsirado galimybė kreiptis į teismą ir prašyti atnaujinti terminą, nes apie turėtą teisę atkurti nuosavybės teises sužinojo tik terminui pasibaigus.

Tvirtina, kad teismas nevertino pateiktų medicininių dokumentų, kurie patvirtina, jog nuo 2004 m. dėl sunkios ligos, pareiškėja negalėjo kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.

Mano, kad faktas, jog pareiškėjos tėvas ir senelis mirė iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, turėjo būti įvertintas kaip aplinkybė, kuri realiai apsunkino pareiškėjos galimybę žinoti apie senelio nacionalizacijos metu valdytą žemės sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Šiaulių skyriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94–96) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertinęs šiai bylai reikšmingas aplinkybes pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškėjai įstatymų nustatytus terminus prašymui bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apie praleistą terminą pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti buvo informuota dar 2003 m. kovo 26 d., jai pateikiant prašymą Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui. Kad pareiškėja buvo informuota Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 1042, patvirtina tai, kad šis pranešimas jai buvo išsiųstas registruotu laišku.

Mano, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido terminus, yra subjektyvios. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos tėvai ir seneliai gyveno kartu, todėl mažai tikėtina, jog aplinkybių apie senelio valdytą žemę nežinojo ji bei jos tėvai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo pagal pareiškėjos A. D. M. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigė, kad iki 2003 metų apie savo senelio F. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą žemę nieko nežinojo, kadangi kiek ji atsimena senelis gyveno Kaune, niekas šeimoje apie senelio žemę nekalbėjo. Taigi pareiškėja neneigia, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų pabaigos ji apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo senelio valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose iki 2003 m. atsitiktinai apie senelio nuosavybę sužinojo per giminaitės laidotuves. Toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą.

Pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl laikytina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008). Pareiškėja elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).

Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atstatymo įstatymą (1992 m. sausio 17 d.) iki įstatymu nustatytų terminų (2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.) kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo senelio iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pačios pareiškėjos subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad net ir sužinojusi apie senelio F. J. žemę ir prašymo Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikimo metu, t. y. 2003 m. kovo 26 d., šios institucijos informuota apie būtinybę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti (b. l. 52), pareiškėja dar dešimt metų delsė ir iki 2013 m. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti. Toks nepagrįstas delsimas (byloje nėra duomenų apie priežastis, sutrukdžiusias pareiškėjai operatyviai imtis savo teisių įgyvendinimo iš karto po 2003 m. kovo 26 d.) laikytinas neapdairiu ir nerūpestingu pačios pareiškėjos elgesiu, kurio pasekmės tenka pačiai pareiškėjai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė