A-2027-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2027-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03829-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas:

1) panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. 1P-951;

2) pripažinti, kad E. B. pagal paduotą prašymą iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų yra atleistas nuo prašymo padavimo dienos – 2014 m. liepos 10 d.;

3) įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjui visas jam priklausančias pinigų sumas pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 56 straipsnį;

4) priteisti E. B. iš Departamento 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 2 000 Lt (579,24 Eur) atstovavimo išlaidų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patikslino, jog 3 reikalavimu prašoma priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. liepos 10 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį nuo 2011 m. gegužės 11 d. buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų. Remiantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/2013 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. IA-757-195/2015. Departamento generalinio direktoriaus pavaduotoja, laikinai atliekanti generalinio direktoriaus pareigas, 2013 m. gruodžio 4 d.

įsakymu Nr. 1P-1669 pareiškėją iš šių pareigų atleido, nes pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2014 m. birželio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė, E. B. nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Todėl nutraukus baudžiamąją bylą, atsirado pagrindas įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų panaikinti. Be to, pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) bei Statuto 35 straipsnio nuostatas, tarnybinis patikrinimas bei klausimo dėl nuobaudos skyrimo sprendimas nebuvo galimas, kadangi nuo ginčytino įvykio praėjo daugiau kaip treji metai. Kadangi pareiškėjas yra įgijęs teisę gauti valstybės pareigūno pensiją, jis prašė panaikinti Departamento 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669 ir atleisti jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų dėl išėjimo į pensiją.

Atsakovui 2014 m. birželio 27 d. raštu pareikalavus patikslinti prašymą, E. B. 2014 m. liepos 10 d. pateikė pakartotinį prašymą panaikinti įsakymą dėl atleidimo ir iš pareigų atleisti jį savo noru bei išmokėti priklausančią kompensaciją už 2011–2014 m. nepanaudotas kasmetines atostogas. Departamentas 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669 ne panaikino, o pakeitė ir atleido pareiškėją iš pareigų nuo 2011 m. gegužės 9 d. Pareiškėjo manymu, išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo atleistas, jis savaime turėjo būti grąžintas į anksčiau eitas pareigas.

Kadangi tai netikslinga, 2014 m. liepos 10 d. jis pateikė prašymą dėl atleidimo pagrindo pakeitimo. Departamentas neturėjo teisės atleisti pareiškėją iš pareigų savo noru nuo 2011 m. gegužės 9 d., nes tokio prašymo nebuvo pateikta. Atleidus E. B. iš pareigų jam prašant nuo 2011 m. gegužės 9 d., pareiškėjas neteko teisės į valstybinę pareigūno pensiją bei į žalos atlyginimą už priverstinę pravaikštą. Pareiškėjo faktinio nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu nebuvo nustatytas nusikalstamos veikos faktas, todėl nušalinimas nuo pareigų laikytinas nepagrįstu, o reikalavimo išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laiką teisė atsiranda pasibaigus nušalinimo laikui.

Nuo pareigų E. B. buvo nušalintas ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva, nušalinimo terminai teismų buvo tęsiami prokuratūrai prašant ir jis buvo nepagrįstai nuteistas, todėl valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, kyla pareiga atlyginti žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog atsakovas nedarė tarnybinio patikrinimo, nesiaiškino galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių. Tik atlikus tarnybinį patikrinimą, atsakovas turėjo teisę kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi pareiškėjas turėjo teisę grįžti į tarnybą ir gauti pareigūno pensiją. Dėl to pareiškėjui neteisėtai neįskaičiuojamas stažas nuo 2011 metų. Laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. liepos 10 d. Departamentas turėjo pareiškėją grąžinti į pareigas, todėl prašė už šį laikotarpį priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Atstovas pažymėjo, kad už laikotarpį, kai pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, ruošiamasi pateikti atskirą skundą bendrosios kompetencijos teismui.

Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 25–31, 111–113) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovai paaiškino, kad įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/2013, pareiškėjas Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu buvo atleistas iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą. Pareiškėjas 2014 m. birželio 23 d. prašymu (gautas 2014 m. birželio 25 d.) kreipėsi į Departamentą ir prašė panaikinti Departamento 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą ir 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1 P-1678 (kuriuo iš pareigų buvo atleistas ne pareiškėjas, bet kitas toje pačioje baudžiamojoje byloje nuteistas pareigūnas), taip pat prašė atleisti jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų dėl išėjimo į pensiją, nes, jo manymu, jis įgijo teisę gauti valstybinę pareigūno pensiją. Departamentui 2014 m. birželio 27 d. raštu paprašius patikslinti reikalavimą, pareiškėjas pateikė 2014 m. liepos 10 d. prašymą (gautas 2014 m. liepos 16 d.), kuriame prašė panaikinti Departamento 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą ir atleisti jį iš pareigų savo noru bei išmokėti kompensaciją už kasmetines atostogas už 2011–2014 m. Taigi pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą vieno mėnesio senaties terminą 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymui ginčyti, nes į atsakovą su prašymu dėl jo panaikinimo kreipėsi tik 2014 m. birželio 25 d.

Pareiškėjas prašo pripažinti, kad jis iš tarnybos atleistas savo prašymu nuo 2014 m. liepos 10 d., tačiau šis reikalavimas reiškia, kad turi būti panaikintas Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymas, pareiškėjas grąžintas į eitas pareigas ir vėliau atleistas pagal jo prašymą. Šis reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu, nes LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjas buvo išteisintas nenustačius veikos sudėtyje didelės žalos požymio, t. y. visos nusikalstamos veikos sudėties, tačiau LAT minėtoje nutartyje nurodė, kad būdamas sukurstytas kito pareigūno, pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko muitinio tikrinimo taip, kaip tai nustato teisės aktai, savo veiksmais realiai piktnaudžiavo tarnyba ir diskreditavo muitinės pareigūno vardą, nors dėl to ir negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į muitinės pareigūno pareigas (jis piktnaudžiavo tarnyba, todėl neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų).

Pareiškėjo argumentai, kad iš tarnybos turėjo būti atleistas 2014 m. liepos 10 d., nepagrįsti, nes jo prašymas Departamente buvo gautas 2014 m. liepos 16 d. Be to, pagal Statuto nuostatas, ketinantis savo noru atsistatydinti pareigūnas apie tai raštu turi pranešti prieš 14 dienų. Pareiškėjo prašyme diena, nuo kurios jis prašo būti atleistas, nebuvo nurodyta. Be to, jis nekelia reikalavimo būti grąžintas į pareigas, todėl iš jų negali būti atleistas paties prašymu.

Taip pat nepagrįsti pareiškėjo reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas ne darbdavio iniciatyva, o vykdant ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo sprendimus. Tokiu atveju patirta žala atlyginama pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas, o tokio pobūdžio bylos nagrinėtinos bendrosios kompetencijos teismuose. Kol nušalinimas nuo pareigų teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas nepagrįstu, nušalinimo nuo pareigų laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą neįskaitomas. Pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d., o ne iki LAT 2014 m. birželio 17 d. nutarties priėmimo. Be to, pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nepagrindė ir neįrodė tokios žalos atsiradimo fakto.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė pažymėjo, kad pagal Statuto 35 straipsnį, esant nusikaltimo požymiams, tarnybinis patikrinimas neatliekamas. Pareiškėjo veikas užfiksavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ne Departamentas. Tokiu atveju, Departamentas apie teisei priešingą veiką sužino tik iš ikiteisminio tyrimo institucijos pranešimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 128–134) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-951, kuriuo buvo pakeistas pareiškėjo E. B. atleidimo iš pareigų pagrindas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1669 pareiškėjas nuo 2011 m. gegužės 9 d. buvo atleistas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų, nes įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo jis nuteistas už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (b. l. 32). LAT, išnagrinėjęs E. B. ir kitų nuteistųjų kasacinius skundus, 2014 m. birželio 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/2014 panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį A. K., S. O. ir E. B. byloje ir jų atžvilgiu pradėtą baudžiamąją bylą nutraukė (b. l. 57–62). Pareiškėjas su 2014 m. birželio 23 d. prašymu kreipėsi į Departamentą ir prašė panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 ir 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1678 bei atleisti jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų dėl išėjimo į pensiją (b. l. 56). Atsakovas 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34)3B-7371 informavo pareiškėją, kad Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta galimybė atleisti asmenį iš pareigų dėl išėjimo į pensiją, todėl pasiūlė jam patikslinti prašymą (b. l. 63). Pareiškėjas su 2014 m. liepos 10 d. prašymu kreipėsi į Departamentą ir prašė atleisti jį iš pareigų savo noru bei išmokėti kompensaciją už 2011–2014 m. priklausančias atostogas (b. l. 64). Departamento generalinis direktorius 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1P-951 pakeitė 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669 ir nurodė, kad pareiškėjas, vadovaujantis Statuto 44 straipsniu, 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir atsižvelgus į LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/2014 bei jo 2014 m. liepos 10 d. prašymą, nuo 2011 m. gegužės 9 d. atleidžiamas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų (atsistatydina savo noru) (b. l. 34). Pareiškėjas E. B. su šiuo įsakymu nesutinka. Mano, kad iš pareigų savo noru jis turėtų būti atleistas nuo 2014 m. liepos 10 d., t. y. prašymo padavimo dienos, o ne nuo 2011 m. gegužės 9 d.

Teismas pažymėjo, kad Statuto 55 straipsnio, reglamentuojančio muitinės pareigūno atleidimą iš pareigų, 1 dalies 20 punkte įtvirtinta, kad muitinės pareigūnas iš pareigų atleidžiamas, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo muitinės pareigūnas nuteisiamas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams arba korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/2013 E. B. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda (b. l. 48–55). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-757-195/2013 E. B. ir kitų asmenų apeliacinius skundus atmetė (b. l. 41–45). Įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiui, Departamento generalinis direktorius 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1669, vadovaudamasis Statuto 44 straipsniu ir 55 straipsnio 1 dalies 20 punktu, nusprendė atleisti pareiškėją iš Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų nuo 2011 m. gegužės 9 d. (paskutinės iki nušalinimo jo darbo dienos) (b. l. 32). Aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Departamento generalinis direktorius, priimdamas 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669, turėjo teisinį pagrindą atleisti pareiškėją iš einamų pareigų, t. y. buvo įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo E. B. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką valstybės tarnybai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu tai reiškia, kad priimdamas šį įsakymą atsakovas veikė teisėtai, taip kaip iš jo reikalavo Statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktas.

Naujas faktas pareiškėjo tarnybiniuose santykiuose buvo nustatytas LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/2014, kuria baudžiamoji byla E. B. atžvilgiu nutraukta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012 pateiktas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, reglamentuojančio iš esmės analogiškus teisinius santykius, nuostatų aiškinimas. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymui lemiamą reikšmę turi ne tai, kad įsakymo dėl pareigūno atleidimo iš pareigų priėmimo metu yra įsiteisėjęs tam tikras teismo nuosprendis (formali aptariamos normos taikymo sąlyga), bet tai, kad asmuo faktiškai teismo baigiamuoju aktu yra galutinai pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų (materiali (faktinė) normos taikymo sąlyga). Faktinių aplinkybių vertinimo pasikeitimas jau priėmus įsakymą dėl pareigūno atleidimo reiškia ne formalių pagrindų taikyti 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nebuvimą, bet materialių, t. y. faktinių, sąlygų taikyti nurodytą nuostatą pasikeitimą.

Priėmus LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartį E. B. atžvilgiu pasikeitė tiek formalus, tiek materialus pagrindas atleisti pareiškėją dėl nusikaltimo padarymo, t. y. panaikintas nuosprendis, pagal kurį pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą ir jo atlikti veiksmai pripažinti neatitinkančiais nusikaltimo sudėties. Esminis skirtumas tarp nagrinėjamoje byloje susidariusios situacijos ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje aptartos situacijos yra tas, kad nutraukdamas baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu LAT nereabilitavo pareiškėjo, o teismo procesiniu dokumentu konstatavo, kad E. B. aplaidžiai atlikdamas pareigas ir vykdydamas A. K. prašymą, piktnaudžiavo tarnybinių pareigų vykdymu; jis pažemino valstybės tarnautojo ir Valstybinės teritorinės muitinės vardą, tačiau nepadarė didelės žalos, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties. Pareiškėjo veiką teismas pripažino drausminiu nusižengimu ir nurodė, kad turi būti sprendžiamas patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimas (b. l. 57–62).

LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartimi konstatuotos aplinkybės yra nesuderinamos su pareiškėjo tinkamumu tarnybai muitinėje. Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktas numato, kad asmuo turi būti atleidžiamas, kai jis savo poelgiu tarnybos metu arba ne tarnybos metu diskredituoja muitinės pareigūno vardą. Pareigūno vardą pažeminęs asmuo negali būti priimamas dirbti muitinėje. Pagal Statuto 2 straipsnio 4 dalį muitinės pareigūno vardo diskreditavimas – su tarnybinių pareigų atlikimu susijusi ar nesusijusi muitinės pareigūno veika, kuria akivaizdžiai menkinamas muitinės autoritetas ir griaunamas pasitikėjimas ja. Statuto 6 straipsnis nurodo, kad priimamas į tarnybą asmuo turi būti nepriekaištingos reputacijos, o nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas tas, kurio elgesys ir veikla yra nesuderinami su visuotinai pripažintomis moralės ir etikos normomis. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjas negalėjo būti grąžinamas į tarnybą, kadangi tai prieštarautų Departamento veiklos principams, nes būtų sudaromos galimybės akivaizdžiai priešingai muitinės ir valstybės interesams veikusiems asmenims atlikti muitinės pareigūnų pareigas. LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012 pažymėta, kad, jeigu išteisintam pareigūnui nebūtų leidžiama eiti anksčiau eitų ar lygiaverčių pareigų, prieštarautų visuotiniams teisingumo, protingumo bei ex iniuria non oritur ius (lot. iš neteisės negali atsirasti teisė) principams. Šios bylos atveju teisingumo ir protingumo principams prieštarautų tai, kad pareiškėjas būtų grąžinamas į tarnybą muitinėje. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu jo atleidimo iš tarnybos muitinėje materialusis pagrindas po LAT 2014 m. birželio 17 d. nutarties priėmimo pasikeitė tik dalinai, t. y. pareiškėjo tarnybos santykiai negali būti nutraukti dėl įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, tačiau tęsti tarnybos pareiškėjas negali ir turi būti atleidžiamas iš tarnybos kitu pagrindu.

Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1P-951 buvo pakeistas tik pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisinis pagrindas, o atleidimo iš tarnybos data palikta nepakeista. Pareiškėjas buvo atleistas Muitinės direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1669 vadovaujantis Statuto 44 straipsnio nuostata, kad, jeigu nušalintas muitinės pareigūnas atleidžiamas iš pareigų, atleidimo diena laikoma paskutinė iki nušalinimo jo darbo diena. Kadangi pareiškėjas neturėjo teisės būti grąžintu į tarnybą muitinėje, tai atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo laikyti atleistu nuo 2014 m. liepos 10 d. LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėją nubausti drausmine tvarka ir atleisti iš tarnybos pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą. Atsižvelgdamas į praleistą terminą tarnybinei atsakomybei taikyti atsakovas pareiškėją atleido savo noru. Būdamas apribotu bylos reikalavimų ribomis teismas neanalizuoja klausimo dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo įrašymo, kadangi Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos d. įsakymu Nr. 1P-951 nustatytas pareiškėją tenkinantis atleidimo pagrindas. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012 yra išaiškinta, kad teisinis pagrindas sumokėti atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką atsirastų tik tuomet, jei asmeniui būtų atnaujinti įgaliojimai. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad kitokių tikslų įstatymų leidėjas nesiekė, o ir negalėjo siekti, kaip prieštaraujančių protingumo principui. Baudžiamosios bylos nutraukimas nereabilituojančiu pagrindu neatkuria nepriekaištingos reputacijos, kuri yra būtina sąlyga asmeniui eiti pareigas.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pripažįsta pareiškėjo reikalavimus dėl Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-951 panaikinimo, atleidimo datos perkėlimo bei kompensacijos už priverstinę pravaikštą sumokėjimo nepagrįstais.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti jam 1 000 Lt (289,62 Lt) neturtinę žalą, teismas rėmėsi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.248 ir 6.249 straipsniais. Teismas nustatė, kad priimdamas prašomą panaikinti įsakymą, Departamentas veikė teisėtai, o tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš sąlygų viešajai atsakomybei kilti, todėl skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas.

Pareiškėjo prašymą priteisti jam patirtas 2 000 Lt (579,24 Eur) atstovavimo išlaidas, teismas atmetė ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.

III. Pareiškėjas E. B. apeliaciniu skundu (b. l. 138–141) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėstė ginčo faktines aplinkybes, rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Papildomai apeliantas pažymėjo, jog:

1. Atsakovas buvo saistomas jo 2014 m. liepos 10 d. paduoto prašymo (dėl atleidimo pagrindo pakeitimo ir atleidimo savo noru) ir galėjo jį atleisti tik po šios datos (Statuto 55 str. 2 d.).

2. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, jog LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartimi jis nebuvo reabilituotas, nes šioje nutartyje aiškiai nurodyta, jog baudžiamoji bylą nutraukiama Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Be to, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnį, LAT bylose surinktų įrodymų nevertina, o nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu. Taigi pareiškėjas buvo reabilituotas.

3. Pareiškėjas pažymi, kad po išteisinamosios nutarties priėmimo, Departamentas nerado pagrindo atlikti tarnybiniam patikrinimui. Šis patikrinimas negalimas, nes praėjo daugiau nei 3 metai nuo ginčytino įvykio.

4. Pareiškėjo atleidimas iš tarnybos (LAT priėmus minėtą nutartį) tapo neteisėtu. Pareiškėjas įgijo teisę grįžti į eitas pareigas (arba lygiavertes pareigas). Kadangi pareiškėjas turi teisę pasirinkti šios savo teisės realizavimo būdą, jis prašė pakeisti atleidimo pagrindą ir atleisti jį savo noru nuo 2014 m. liepos 10 d. Šis aiškinimas, pareiškėjo manymu, atitinka LVAT praktiką, suformuotą 2012 m. lapkričio 5 d. išplėstinės kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012.

Atsakovas Departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 152–155) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai atsakovas pažymi, jog pareigūno vardo diskreditavimas nelaikomas tarnybine nuobauda ir tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai ir tvarka muitinės pareigūno vardo diskreditavimui netaikomi. Pagal analogiją su Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 10 straipsnio 7 punktu, senaties terminas pasekmėms dėl teismo konstatuoto pareigūno vardo diskreditavimo kilti turėtų būti 5 metai. Teismui konstatavus pareigūno vardo diskreditavimą, atsakovas neturėjo atlikti jokio papildomo tyrimo šiam faktui patvirtinti. Tokio tyrimo atsakovas negalėjo atlikti ir anksčiau, kadangi ikiteisminis tyrimas pradėtas ne Departamento iniciatyva, nusikalstama veika užfiksuota operatyvinės veiklos metu. Pareigūnai, diskreditavę muitinės pareigūno vardą, negali eiti pareigų muitinės sistemoje (Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 6 str. 2 d. 3 p., 10 str. 7 p., 55 str. 1 d. 19 p., VTĮ 44 str. 1 d. 19 p.). Atsakovo manymu, LVAT praktika, suformuota 2012 m. lapkričio 5 d. išplėstinės kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012, aktuali tik tuo atveju, kai asmuo išteisinamas nenustačius kitų teisei priešingų veikų, dėl kurių asmuo negali būti grąžintas į tarnybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-951, kuriuo atsakovas pakeitė Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1P-1669 „Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“ 1 punktą ir E. B. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų atleido pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydina savo noru) nuo 2011 m. gegužės 9 d., teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas taip pat teismo prašė pripažinti, jog iš minėtų pareigų jis buvo atleistas savo paties prašymu nuo prašymo padavimo dienos, t. y. 2014 m. liepos 10 d.; įpareigoti atsakovą išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 56 straipsnį, t. y. priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. liepos 10 d.; be to, priteisti jam 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti bei 2 000 Lt (579,24 Eur) dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog pareiškėjo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta nereabilituojančiu pagrindu, kuris neatkuria nepriekaištingos reputacijos, todėl pareiškėjo atžvilgiu jo atleidimo iš tarnybos muitinėje materialusis pagrindas po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarties priėmimo pasikeitė tik dalinai, t. y. pareiškėjo tarnybos santykiai negali būti nutraukti dėl įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, tačiau tęsti tarnybos pareiškėjas negali ir turi būti atleidžiamas iš tarnybos kitu pagrindu (teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėją nubausti drausmine tvarka ir atleisti iš tarnybos pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad 2011 m. balandžio 13 d. dėl E. B. pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi pareiškėjas nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų 3 mėnesiams (skaičiuojant nuo 2011 m. gegužės 10 d.) (b. l. 68, 69–70). Vykdydamas minėtą teismo nutartį, Vilniaus teritorinės muitinės viršininkas 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 1P-296k nušalino E. B. nuo pareigų nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 71). Iš bylos duomenų matyti, jog nušalinimo nuo pareigų laikotarpis teismo nutartimis (bei atitinkamais Vilniaus teritorinės muitinės viršininko įsakymais) tęstas iki 2013 m. lapkričio 10 d. (b. l. 72–101). Paskutinį kartą Vilniaus rajono apylinkės teismas nutartį dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų priėmė 2013 m. rugpjūčio 8 d. (minėta, nušalinimo laikotarpis pratęstas iki 2013 m. lapkričio 10 d. (b. l. 99–100)); Muitinės departamento įsakymas Nr. 1P-1091 priimtas 2013 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 101)).

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu E. B. pripažintas kaltu, padaręs veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavo tarnybine padėtimi (b. l., 48–55)). Muitinės departamento generalinis direktorius 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1P-1530 pratęsė pareiškėjo laikino nušalinimo nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų laiką nuo 2013 m. lapkričio 10 d. iki įsiteisės Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendis (b. l. 102). 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį paliko nepakeistą (b. l. 41–45). Muitinės departamento generalinis direktorius 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1669 atleido pareiškėją iš pareigų nuo 2011 m. gegužės 9 d. įsiteisėjus teismo nuosprendžiui (Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 44 str., 55 str. 1 d. 20 p.) (b. l. 20, 32, 33, 38). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, o baudžiamąją bylą E. B. atžvilgiu nutraukė (nutraukimo pagrindas – Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas – nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių) (b. l. 6–16, 57–62).

2014 m. birželio 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Muitinės departamentą su prašymu panaikinti Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669 ir 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1678 (pažymėtina, kad pastarasis įsakymas priimtas ne pareiškėjo atžvilgiu), taip pat atleisti jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų dėl jo išėjimo į pensiją (b. l. 21, 56). Muitinės departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. birželio 23 d. prašymą, 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34)3B-7371 paprašė pareiškėją patikslinti prašymą pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes minėtas aktas nenumatė atleidimo iš tarnybos pagrindo, kuriuo asmuo galėtų būti atleistas jo paties noru dėl išėjimo į pensiją (b. l. 22, 63). 2014 m. liepos 10 d. pareiškėjas atsakovui pateikė patikslintą prašymą, kuriuo prašė: panaikinti Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669; atleisti jį iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (savo noru) ir išmokėti kompensaciją už priklausančias atostogas už 2011-2014 metus (b. l. 18, 64).

Ginčijamu 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1P-951 Muitinės departamento generalinis direktorius ne panaikino, o pakeitė Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669 (jo 1 punktą) ir E. B. iš pareigų atleido pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą jo paties noru nuo 2011 m. gegužės 9 d., t. y. paskutinės iki nušalinimo pareiškėjo darbo dienos (b. l. 17, 34).

Taigi, šioje administracinėje byloje nagrinėjama situacija, kai pareiškėjas iš pareigų atleistas pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d.), nustatantį, jog muitinės pareigūnas iš pareigų atleidžiamas, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo muitinės pareigūnas nuteisiamas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams arba korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką. Tačiau po įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos priėmimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikina šį teismo nuosprendį ir pareiškėją išteisina, o baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukia.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012, kurioje buvo nagrinėjama iš esmės analogiška situacija, kai asmuo iš tarnybos buvo atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų), tačiau vėliau priimamas aukštesnės instancijos teismo sprendimas, kuriuo asmuo išteisinamas, ir teismo nuosprendis, kuriuo šis asmuo pripažintas kaltu, panaikinamas.

Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad instancinė teismų sistema nulėmė tai, jog apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs asmens baudžiamąją bylą, priėmė išteisinamąjį nuosprendį; šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra dalis teismo proceso, kuriame vertinama ta pati faktinė praeityje įvykusi aplinkybė ir analizuojama taikytina teisė, todėl tai, kad situacijos vertinimas pasikeitė po ginčijamo įsakymo priėmimo reiškia ne formalių pagrindų taikyti Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nebuvimą, bet materialių, t. y. faktinių sąlygų taikyti nurodytą nuostatą pasikeitimą.

Priešingas situacijos aiškinimas iš esmės paneigtų Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto esmę, pagrindu atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos laikant teisinį statusą atitinkamu momentu apibrėžiančius teismų aktus, neatsižvelgiant į tai, kad jie yra vėliau panaikinti kaip nepagrįsti ir (arba) neteisėti. Tokia praktika reikštų, kad teismų klaidos, kurios gali būti ištaisytos, nulemtų ypač sunkias ir vėliau neatkuriamas pasekmes asmeniui, nesant faktinio pagrindo joms atsirasti. Minėtoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo ir tai, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, visuomet prisiima riziką, kurios esmę sudaro tai, jog bet kokioje baudžiamojo proceso stadijoje pripažinus atleistą pareigūną nekaltu, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą gali tapti neteisėtu ir dėl to darbdavys gali patirti neigiamų padarinių, nes jam gali tekti mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas (taip pat žr.

LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A15-862/2004).

Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi administracinių teismų praktikoje aiškinant situacijas, kai asmuo yra atleidžiamas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą, nustatantį, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų nusikaltimą ar nusikaltimą valstybės tarnybai arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų, tačiau vėliau priimamas teismo sprendimas, kuriuo asmuo išteisinamas ir teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė, panaikinamas (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3786/2011; 2005 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-672/2005).

Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju galutinai įsigaliojus bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjusio pareiškėjo baudžiamąją bylą, išteisinamajam procesiniam dokumentui, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarčiai, išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punkto pagrindu; šis atleidimas tapo neteisėtu (žr., pvz., LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-862/2004, publikuotą LVAT biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2004, p. 162–166; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012). Šiuo atveju, nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarties priėmimo, pareiškėjas įgijo teisę grįžti į tarnybą (pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikytasi LVAT 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1492-756/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Iš bylos duomenų matyti, jog po minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo į Muitinės departamentą pareiškėjas kreipėsi praėjus 6 dienoms, t. y. per protingą terminą. Kaip jau minėta, atsakovui pateiktame prašyme pareiškėjas prašė panaikinti Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669, 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1678 (kadangi pastarasis įsakymas priimtas ne pareiškėjo atžvilgiu, teisėjų kolegija dėl jo nepasisako) ir atleisti jį iš pareigų dėl jo išėjimo į pensiją. Muitinės departamentas 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34)3B-7371 paprašė pareiškėją patikslinti prašymą pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes minėtas aktas nenumatė atleidimo iš tarnybos pagrindo, kuriuo asmuo galėtų būti atleistas jo paties noru dėl išėjimo į pensiją. 2014 m. liepos 10 d. pareiškėjas atsakovui pateikė patikslintą prašymą, kuriuo prašė, be kita ko, atleisti jį iš pareigų pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (savo noru). 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1P-951 atsakovas pakeitė Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669 ir E. B. iš pareigų atleido pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (kai atsistatydina savo noru).

Atkreiptinas dėmesys, kad Muitinės departamentas nagrinėjo pareiškėjo prašymus, kuriais šis prašė panaikinti 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą, ir 2014 m. liepos 24 d. priėmė įsakymą Nr. 1P-951, kuriuo pakeitė 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą (t. y. individualų teisės aktą, vykdant administravimo funkcijas) bei nurodė, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Vadinasi pats atsakovas iš esmės sutiko nagrinėti 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo pakeitimo/panaikinimo klausimą ir pats de facto pakeitė 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog šiuo atveju tiek pareiškėjas, tiek Muitinės departamentas iš esmės sutiko su pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindo pakeitimu (Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punkto pakeitimu į šio statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą), todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo tarnybos santykiai negali būti nutraukti dėl įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, tačiau tęsti tarnybos pareiškėjas negali ir turi būti atleidžiamas iš tarnybos kitu pagrindu (būtent pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą, nustatantį, jog muitinės pareigūnas iš pareigų atleidžiamas, kai jis savo poelgiu tarnybos metu arba ne tarnybos metu diskredituoja muitinės pareigūno vardą) šiuo atveju yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad atsakovas iš esmės sutiko, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2014 m. birželio 17 d. nutartį nutraukti baudžiamąją bylą (nesant nusikaltimo sudėties) neliko teisinio pagrindo pareiškėjui būti atleistam iš tarnybos pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą, ir šiuo atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į jo eitas pareigas, arba, pareiškėjui nepageidaujant grįžti į tarnybą, dėl jo atleidimo pagrindų pakeitimo. Šiuo gi atveju atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo išreikštą pageidavimą netęsti tarnybos ir nusprendė jį atleisti atsistatydinus savo noru.

Aukščiau nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo reikalavimus dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-951 panaikinimo, atleidimo datos perkėlimo bei kompensacijos už priverstinę pravaikštą sumokėjimo nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų iš esmės nenagrinėjo, nepasisakė dėl pareiškėjo iškeltų reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė