A-312-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-312-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00214-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Z. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–7), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2014 m. sausio 24 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dalį – 5 813,52 Lt (1 683,71 Eur).

Pareiškėjas paaiškino, kad 1999 m. jam buvo skirta netekto darbingumo pensija (toliau – ir pensija), kuri iki 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 784,32 Lt (516,77 Eur) per mėnesį. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), nuo 2010 m. sausio 1 d. VSDFV Kauno skyrius pradėjo mokėti 242,23 Lt (70,15 Eur) sumažintą pensiją ir iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėjo po 1 542,09 Lt (446,62 Eur) per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 5 813,52 Lt (1 683,71 Eur) pensijos nepriemoka. Dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) jo prašymą atmetė. Fondo valdyba 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-770 reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo atmetė. Pareiškėjas pažymėjo, kad duomenų, patvirtinančių, jog jam buvo paskirta nepagrįstai didelė pensija ar ji buvo nepagrįstai padidinta, nėra. Visą darbingą amžių dirbęs, gavęs ne vieną valstybinį apdovanojimą pareiškėjas tikėjosi, kad jo teisėti lūkesčiai į teisingą pensijos mokėjimą nebus pažeisti. Netekto darbingumo pensija buvo skirta tam, kad pareiškėjo senatvė būtų ori, kad jis galėtų pakankamai savimi pasirūpinti. Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo metu yra labai ligotas, patyrė ne vieną operaciją, gydymui reikalingos lėšos. Skundo reikalavimus pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 ir 52 straipsnių nuostatomis, pažymėdamas, kad pensija yra jo nuosavybė, todėl turi būti užtikrinta šios nuosavybės neliečiamybė. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo numatytas sąlygas (stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją, kartu prisiima ir įsipareigojimus tokią pensiją mokėti. Sumažintos netekto darbingumo pensijos mokėjimas buvo pateisinamas tol, kol valstybė išgyveno finansinę ir ekonominę krizę. Pagerėjus ekonominei situacijai, valstybė privalo atlyginti jam patirtus nuostolius, t. y. grąžinti neišmokėtą netekto darbingumo pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 20–22, 26–27) paaiškino, kad pareiškėjui netekto darbingumo pensija paskirta ir mokama nuo 2000 m. birželio 9 d. iki gyvos galvos. Apskaičiuotas pensijos dydis iki 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo įsigaliojimo buvo 1 784,32 Lt (516,77 Eur). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti (laikinai sumažinti) pensijas, viršijančias 650 Lt (188,25 Eur) (ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį). Pareiškėjo netekto darbingumo pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, buvo perskaičiuota ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo mokama laikinai sumažinta netekto darbingumo pensija – 1 542,09 Lt (446,62 Eur) per mėnesį. Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl naikinti VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo skyriaus 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. (10.3) S-77300 ir Fondo valdybos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) nėra teisinio pagrindo. Pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlyta parengti ir patvirtinti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką. Sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas kol kas nėra nustatytas, tačiau Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Šiuo įstatymu turi būti numatytas Laikinojo įstatymo taikymo metu negautų pensijų dalių kompensavimo mechanizmas. Kol šis įstatymas nėra priimtas (jį priėmus turi būti skirtos lėšos įstatymo įgyvendinimui) Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos netekto darbingumo pensijos dalies.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 48–51) pareiškėjo Z. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 3 straipsnio 1 dalimi, 6 ir 7 straipsniais, netekto darbingumo (invalidumo) pensija, paskirta iki įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę netekto darbingumo (invalidumo) pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos (bazinė pensija – 360 Lt; Žin., 2008, Nr. 83-3307), kai asmuo turi būtinąjį stažą, ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt (Žin., 2009, Nr. 158-7157). Teismas nustatė, kad pareiškėjo netekto darbingumo pensijos dydis iki 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 784,32 Lt (516,77 Eur) per mėnesį, t. y. viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį dydį, todėl pareiškėjo netekto darbingumo pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta tvarka.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad valstybinių ir senatvės pensijų, įskaitant netekto darbingumo (II ir III grupių invalidumo) pensijas, perskaičiavimas (mažinimas) pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo nulemtas ekonominės krizės, todėl paskirtų pensijų perskaičiavimo tvarka, numačiusi laikiną pensijų sumažinimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštaravo, nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygybės principų, nes pensijų mažinimas, sąlygotas sunkios valstybės ekonominės padėties, laikino pobūdžio, galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo, jog Laikinajame įstatyme yra įtvirtintas įstatymų leidėjo įsipareigojimas kompensuoti dėl pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas šiuo metu nėra priimtas.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSDFV Kauno skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui netekto darbingumo pensiją pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiu Laikinuoju įstatymu, t. y. veikė taip, kaip pagal tuo metu galiojančius įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra pagrindo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui sumažintą netekto darbingumo pensijos dalį už šį laikotarpį. Atsižvelgdamas į visa tai, teismas nusprendė, kad VSDFV Kauno 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas (duomenys neskelbtini) ir VSDFV 2014 m. sausio 24 d. sprendimas (duomenys neskelbtini) yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas Z. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 53–56) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde kartojami argumentai, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo manymu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas nepanaikino jo teisės reikalauti kompensacijos už patirtus nuostolius dėl sumažintos pensijos. Apeliantas pabrėžia, kad Vyriausybė dar iki 2010 m. liepos 1 d., t. y. prieš ketverius metus, buvo įpareigota paruošti teisinę bazę valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimui. Valstybė, neparuošdama teisinės bazės sumažintų pensijų kompensacijų išmokėjimui, pažeidė tokius teisinės valstybės principo elementus, kaip teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Pirmosios instancijos teismas atmetė skundą nepasisakęs dėl kompensacijų išmokėjimo mechanizmo.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, atsiliepimuose į apeliacinį skundą (b. l. 59–60, 62–64) dėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepimuose į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas iškėlė administracinį ginčą dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuojant pareiškėjui paskirtą pensiją pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems netekto darbingumo (invalidumo) pensijas, išskyrus pensijas asmenims, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensijas), kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Pagal Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis yra 650 litų. 2010 m. spalio 26 d. įstatymu Nr. XI-1072 (įsigaliojo 2010 m. gruodžio 1 d.) Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto norma buvo pakeista, nustatant, kad šis įstatymas taikomas netekto darbingumo pensijas gaunantiems asmenims, netekusiems 45–70 procentų darbingumo (II ir III grupių invalidumo pensijas), kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Taigi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte (tiek 2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcijoje, tiek 2010 m. spalio 26 d. įstatymo Nr. XI-1072 redakcijoje) nustatyta, kad Laikinasis įstatymas netaikomas netekto darbingumo (invalidumo) pensijas gaunantiems asmenims, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkams). Kita vertus, pagal nustatytą teisinį reguliavimą, kitiems netekto darbingumo (invalidumo) pensijas gaunantiems asmenims (II ir III grupių invalidumo pensininkams) pensijos buvo perskaičiuojamos (mažinamos) Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka.

Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija asmenims, netekusiems 60–70 procentų darbingumo (II grupės invalidumo pensija), perskaičiuojama šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka. Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija asmenims, netekusiems 45–55 procentų darbingumo (III grupės invalidumo pensija), perskaičiuojama taip kaip asmenims, netekusiems 60–70 procentų darbingumo, o po to mažinama 50 procentų. Taigi, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius, kad šio įstatymo taikymui Vyriausybė turi patvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (kurį ji sumažino nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), naudojamą pensijos papildomai daliai apskaičiuoti, buvo nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka, kuria sudarytos prielaidos sumažinti iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtas pensijas visiems jas gaunantiems asmenims, išskyrus tuos, kurių gaunamos pensijos neviršijo 650 Lt.

Pastebėtina, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, buvo nustatyta atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį bei siekiant sumažinti inter alia Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas. Atsižvelgiant į tai, Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos, inter alia 6 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi jų sumažinimą, galioja laikinai, iki 2011 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo netekto darbingumo pensija buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas įpareigojimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, jog siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę inter alia dėl senatvės pensijų mažinimo, nebelikus ypatingos situacijos, būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, atsižvelgdamas į tai, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, konstatavo, kad toks reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas (pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, –netekto darbingumo pensijas), neprieštaravo Konstitucijai.

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas prašė teismo priteisti jam 5 813,52 Lt (1 683,71 Eur)

valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos nepriemoką, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. šią pensiją mokančiai institucijai pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, t. y. Konstitucinio Teismo pripažintą neprieštaraujančia Konstitucijai įstatymo normą. Taip pat prašė panaikinti VSDFV Kauno 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) ir Fondo valdybos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą (duomenys neskelbtini), priimtą išnagrinėjus ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šiuose sprendimuose pareiškėjui nurodyta, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą jo prašymas dėl pensijos nepriemokos grąžinimo negali būti tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė visiškai. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), atsižvelgdama į pirmiau minėtas Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2014 m. balandžio 30 d. sprendime priėjo prie pagrįstų ir galiojantį teisinį reguliavimą atitinkančių išvadų, kad VSDFV Kauno skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas sumažinto dydžio netekto darbingumo pensiją, veikė taip, kaip pagal tuo metu galiojančius įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui netekto darbingumo pensijos nepriemoką, taip pat nėra pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus, kuriais buvo atsisakyta išmokėti pareiškėjui 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų taikymo neišmokėtą netekto darbingumo pensijos dalį.

Pažymėtina, kad pareiškėjui mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nebuvo mažinama.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde akcentuojamu sumažintos pensijos kompensavimo klausimu Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2014 m. gegužės 22 d. Pažymėtina, kad šis įstatymas buvo priimtas ir įsigaliojo po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundžiamą 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą. Minėto įstatymo priėmimas vertinant pirmosios instancijos sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neturi įtakos, nes, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, įvertindamas didėjantį valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjų, ypač tų, kuriems šios pensijos yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, socialinį pažeidžiamumą ir siekdamas apsaugoti šiuos asmenis, Kompensavimo įstatymu nustatė praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų sumažinimo, kompensavimo tvarką. Į šiuo įstatymu nustatytą kompensavimo mechanizmą patenka pareiškėjui aktualus kompensavimas turtinių praradimų, kuriuos jis 2010-2011 metais patyrė kaip netekto darbingumo (invalidumo) pensijos gavėjas VSDFV teritoriniam skyriui pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Kompensavimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, išankstinės senatvės pensijos ar valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensijos buvo mokamos sumažintos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo. Kompensavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniuose reglamentuojama senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dydžiai bei terminai bei kompensavimo tvarka.

Kompensavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos kompensuojamąsias sumas apskaičiuoja ir pradeda mokėti nereikalaudamos iš pensijos gavėjų prašymų ir vadovaudamosi Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Taigi, Kompensavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato atvejus, kuriais yra reikalingas asmens prašymas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo. Šioje įstatymo normoje nurodyta, kad asmenims, kurie pagal šį įstatymą turi teisę gauti kompensuojamąją sumą, tačiau kuriems senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos mokėjimas buvo nutrauktas (Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnis) arba kuriems yra pasibaigęs netekto darbingumo (invalidumo) pensijos skyrimo terminas (Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnio 3 dalis), kompensuojamoji suma išmokama, jeigu jie ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 31 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai, mokėjusiai senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, pateikia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytos formos prašymą dėl kompensuojamosios sumos išmokėjimo ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ar teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą asmens tapatybės dokumento kopiją arba kitais teisės aktų nustatytais būdais patvirtina savo tapatybę. Gavusi tokį prašymą, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga apskaičiuoja asmeniui priklausančią kompensuojamąją sumą ir išmoka ją šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Be to, 2014 m. spalio 7 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo Nr.XII-886 2 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr.XII-1204, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d.

Kompensavimo įstatymo 2 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) dėl senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo dydžių ir terminų yra nustatytas šis teisinis reguliavimas:

„ 1. Pagal šį įstatymą kompensuojamoji suma yra asmeniui paskirtos senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos ir senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, nurodytas šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, pagal tai, kokią pensiją asmuo atitinkamu laikotarpiu gavo, skirtumas (toliau – kompensuojamoji suma).

2. Kompensuojamoji suma išmokama 2014–2016 metais šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytomis procentinėmis dalimis, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 5 dalyje, kai kompensuojamoji suma išmokama anksčiau.

3. 2014 metais senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams išmokama 20 procentų kompensuojamosios sumos 2014 m. ketvirtojo ketvirčio paskutinį mėnesį.

4. 2015 ir 2016 metais senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams išmokama po 40 procentų kompensuojamosios sumos lygiomis dalimis atitinkamai 2015 ir 2016 m. kiekvieno ketvirčio paskutinį mėnesį.

5. Kompensuojamoji suma išmokama laikantis šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų terminų ir dydžių, išskyrus šiuos atvejus:

1) jeigu asmeniui apskaičiuota kompensuojamoji suma yra ne didesnė kaip 100 litų, ji išmokama visa 2014 m. ketvirtojo ketvirčio paskutinį mėnesį;

2) jeigu asmeniui apskaičiuota kompensuojamoji suma yra didesnė kaip 100 litų, tačiau, išmokėjus jos dalį 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį, lieka 100 litų (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 28,96 euro) ar mažiau, likusi suma išmokama 2015 m. pirmojo ketvirčio paskutinį mėnesį;

3) jeigu asmeniui apskaičiuota kompensuojamoji suma yra didesnė kaip 100 litų ir, išmokėjus jos dalį 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį, lieka daugiau kaip 100 litų (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 28,96 euro), tačiau 40 procentų kompensuojamosios sumos yra 100 litų (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 28,96 euro) ar mažiau, po 40 procentų kompensuojamosios sumos išmokama atitinkamai 2015 m. ir 2016 m. pirmojo ketvirčio paskutinį mėnesį.“

Kompensavimo įstatymo priėmimas ir minėtas juo nustatytas teisinis reguliavimas rodo kad įstatymų leidėjas ėmėsi realių veiksmų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, tarp jų ir 6 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų, taikymo sumažintoms valstybinėms socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų skirtumams kompensuoti. Todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde, kuris pateiktas iki Kompensavimo įstatymo priėmimo, iškelti klausimai, kad atitinkamą laiką nebuvo nustatytas netekto darbingumo pensijų nepriemokų, susidariusių pritaikius Laikinąjį įstatymą kompensavimo mechanizmas, nebeaktualūs.

Taigi, pareiškėjo dėl sumažintos pensijos patirtų turtinių praradimų kompensavimo mechanizmas yra sureguliuotas įstatymu, įsigaliojęs ir turi būti įgyvendinamas laikantis šiame įstatyme numatytų terminų ir tvarkos. Kompensavimo įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai dėl kompensuojamosios sumos apskaičiavimo ir mokėjimo gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjas, nesutikdamas su Fondo valdybos teritorinio skyriaus atliktu kompensuojamosios sumos apskaičiavimu ir mokėjimu pagal Kompensavimo įstatymą, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais gali skųsti šį sprendimą iš Fondo valdybai, kuri turi išnagrinėti ginčą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o nesutikdamas su Fondo valdybos sprendimu, paduoti skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis