A-556-1154-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1154/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00973-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 56.1.1;56.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš Kauno miesto savivaldybės 2 974,38 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. balandžio 19 d. G. M., vairuodamas UAB „Verpalita“ nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune, Vytėnų g. ir Vynuogių g. sankryžoje, įvažiavo į neaptvertą, jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, dėl ko minėta transporto priemonė buvo apgadinta. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus įvykio vietą, transporto priemonės vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimo nebuvo nustatyta. Pareiškėjas transporto priemonės apžiūros metu nustatė transporto priemonei BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu padarytus sugadinimus: keičiamos dalys – priekinė dešinės pusės padanga, remontuojamos dalys - priekinis dešinės pusės ratas. Papildomos automobilio apžiūros metu nustatyta, kad eismo įvykio metu sulenktas transporto priemonės priekinis dešinės pusės ratlankis, kuris neremontuojamas. Nagrinėjamu atveju draudėjas pateikė pareiškėjui dokumentus, pagrindžiančius dėl transporto priemonės sugadinimo patirtas išlaidas. Pareiškėjas apskaičiavo, kad dėl 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonių dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 2 974,38 Lt bei jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką. Sugadintos transporto priemonės dalys buvo pakeistos neoriginaliomis, todėl nebuvo nuvertintos dėl nusidėvėjimo. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Civilinio kodekso – (toliau – ir CK) 6.1015 str.). 2012 m. balandžio 26 d. pretenzija ragino atsakovą atlyginti nuostolius, tačiau atsakovas nuostolių neatlygino. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos - Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, tariamą eismo įvykio vietą, duobės matmenis, jos buvimo vietą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio tarp duobės ir automobilio apgadinimo egzistavimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio. Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos yra atsakingas ir pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus iškilus grėsmei eismo saugumui. Vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, saugiai ją apvažiuoti. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad, vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą, buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. vertinti transporto priemones turi teisę tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę vertis transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikiami raštu. Be to, pareiškėjo pateikti dokumentai prieštarauja vieni kitiems, nes Transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyta, kad priekinės dešinės pusės ratas remontuotinas, o UAB „Krasta Auto Kaunas“ pateiktame aiškinamajame rašte nurodyta, jog minėtas ratlankis neremontuotinas. Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes. Pagal eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) atsiliepimu į skundą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Kelių direkcija nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo vykdymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa. Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Tačiau programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 2 974,38 (du tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt keturis litus, 38 ct) turtinės žalos atlyginimui. Teismas priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugpjūčio 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 200 (du šimtus) Lt išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimui.

Teismas konstatavo, kad 2011 m. balandžio 19 d. apie 11.30 val. Kauno mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu G. M., vairuodamas UAB „Verpalita“ nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW X5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune, Vytėnų g. ir Vynuogių g. sankryžoje, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę ir apgadino automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) Kelių policijos valdyba 2011 m. balandžio 19 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačiusi administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Šis procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs. Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ (Transporto priemonių draudimo liudijimas TAI Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl apie eismo įvykį 2011 m. balandžio 20 d. buvo pranešta draudimo bendrovei (2011 m. balandžio 20 d. prašymas išmokėti draudimo išmoką), atlikta transporto priemonės techninė apžiūra bei surašytas aktas (2011 m. balandžio 20 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas). Draudėjas UAB „Verpalita“ pateikė pareiškėjui dokumentus, patvirtinančius dėl transporto priemonės sugadinimo patirtas išlaidas (2012 m. kovo 2 d.

PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKK018346, 2011 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SVA0007782). AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto eismo įvykio 2012 m. balandžio 12 d. išmokėjo transporto priemonės savininkui 2 974,38 Lt draudimo išmoką (2012 m. balandžio 12 d. mokėjimo nurodymas Nr. 5334924). 2012 m. balandžio 26 d. pareiškėjas pateikė pretenziją Nr. R0001181967 Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 2 974,38 Lt turtinės žalos atlyginimo, tačiau ji nebuvo patenkinta. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.1015 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.271 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.266 straipsniais, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos 6, 12, 42 punktais, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimis.

Teismas pripažino, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11).

Tai reiškia, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.)). Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.), tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle.

Byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas (ABTĮ 57 str.). Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. balandžio 19 d. nutarime nutraukta administracinio teisės pažeidimo teisena, automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos matmenis (skersmuo apie 1 m.), dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus (Kauno AVPK 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvykio vietos schema).

Byloje esantis pareigūno G. D. tarnybinis pranešimas, eismo įvykio schema, G. M. paaiškinimas dėl eismo įvykio, nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, liudytojo G. M. paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu bei jo prašymas išmokėti draudimo išmoką patvirtina patį eismo įvykio faktą. Byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė, Kaune, Vytėnų g. ir Vynuogių g. sankryžos važiuojamojoje dalyje, kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra.

Iš liudytojo G. M. paaiškinimų duotų teismo posėdžio metu bei jo 2011 m. balandžio 19 d. paaiškinimų matyti, jog duobę, kurioje buvo apgadintas automobilis, jam užstojo priekyje važiavęs automobilis, todėl jos nepastebėjo, apvažiuoti duobės galimybės nebuvo, nes priešpriešiais važiavo automobilių kolona. Įvertinus 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvykio schemoje pažymėtos kelio duobės, kurioje buvo apgadintas automobilis, lokaciją, jos dydį (skersmuo apie 1 m.), neesant duomenų, kad vairuotojas viršijo leistiną greitį, darytina išvada, jog nurodytos aplinkybės apsunkino vairuotojo galimybę, elgiantis rūpestingai ir apdairiai, pastebėti, sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Taigi aukščiau nurodytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai patvirtina, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje.

Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl daryti išvadą, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies padarė įtakos žalos atsiradimui, nėra jokio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.). Atsakovo išdėstyti motyvai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka), patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d.

įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir TVPĮ). Šio įstatymo paskirtis - nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (TVPĮ 1 str.).

Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVPĮ 2 str. 6 d.) Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str. 13 d.).

Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.).

Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). TVPĮ prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, CK normų ir draudimo sutarties sąlygų (žr. pvz.

LVAT 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013). Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos CK ir šio skyriaus normos. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo taisyklių sąlygas, šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia žalos nustatymo tvarka (Draudimo įstatymo 90 str. 1 d. 8 p.). CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis.

CK nustato, kad draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 str. 2 d.). Pagal CK 6.991 straipsnį, kuris nustato draudimo liudijimo (poliso) turinį, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti nurodyta: draudimo grupė, draudimo rūšies taisyklių pavadinimas ir numeris; draudimo rūšis; įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str. 1 d. 14, 8, 10 p.). Iš pateikto į bylą transporto priemonių draudimo liudijimo (serija LD Nr. 94644030) nustatyta, kad 2011 m. kovo 4 d. sudarant automobilio BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį CK 9.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (toliau – ir Taisyklės Nr. 021, redakcija galiojusi nuo 2010 m. balandžio 19 d.), pasirinktas Taisyklėse Nr. 021 numatytas draudimo variantas – K (draudimas neišskaitant nusidėvėjimo, remontas organizuojamas apdraustojo pasirinkimu).

Taip pat draudimo liudijime (polise) nurodyta, kad draudėjas supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija. Minėtų Taisyklių, kurios pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis, I dalyje „Draudimo sąlygos“, be kita ko, yra nustatyta nuostolio nustatymo tvarka, kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas, ir kokia tvarka apskaičiuojama draudimo išmoka. Pagal Taisyklių Nr. 021 9.1 punkto nuostatas, nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį.

Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Transporto priemonės sugadinimo atveju nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio (Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.5 p.). Atsakovas ginčija automobilio apgadinimų vertinimą, o tuo pačiu ir draudimo išmokos dydžio pagrįstumą, nurodydamas, kad transporto priemonės techninės apžiūros akte automobilio priekinis dešinės pusės ratas buvo nurodytas kaip remontuotinas, o pagal UAB „Krasta Auto Kaunas“ 2011 m. balandžio 22 d. aiškinamąjį raštą minėtas ratlankis neremontuotinas. 2011 m. balandžio 20 d.

Transporto priemonės apžiūros akte AB „Lietuvos draudimas“ transporto žalų vertintojas J. D., apžiūrėjęs apgadintą transporto priemonę, nurodė, jog remontuotinas priekinis dešinės pusės ratas ir grafoje „Remonto pobūdis“ nurodė „tikrinti“. Patikrinus automobilio BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekinį dešinės pusės ratą UAB „Krasta Auto Kaunas“ serviso paslaugų skyriaus meistras K. B. nustatė, kad ratlankis lenktas ir pagal BMW AG remonto technologiją yra neremontuotinas (UAB „Krasta Auto Kaunas“ 2011 m. balandžio 22 d. aiškinamasis raštas).

Akivaizdu, kad tik atlikus minėto automobilio priekinio dešinės pusės ratlankio patikrinimą, ką buvo nurodęs J. D., buvo nustatytas jo apgadinimo laipsnis bei nuspręsta jo neremontuoti, todėl pareiškėjas, apskaičiuodamas ginčo automobiliui padarytą žalą, pagrįstai rėmėsi minėtu UAB „Krasta Auto Kaunas“ aiškinamuoju raštu. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai (2011 m. balandžio 20 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, UAB „Krasta Auto Kaunas“ 2011 m. balandžio 22 d. aiškinamasis raštas, Kauno AVPK Kelių policijos valdybos 2011 m. balandžio 19 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną, Eismo įvykio schema, pareigūno G.

D. tarnybinis pranešimas, liudytojo G. M. paaiškinimai) patvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Byloje ginčo dėl nupirktų ir pakeistų detalių nusidėvėjimo nėra, todėl tikėtina pareiškėjo pateiktais įrodymais, jog buvo nupirktos ir pakeistos neoriginalios priekinė dešinės pusės padanga ir ratlankis (2012 m. kovo 2 d. PVM sąskaita faktūra Nr. KKK018346, 2011 m. balandžio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SVA0007782). Be to, ginčo automobilis buvo draustas draudimu neiškaitant nusidėvėjimo (Draudimo liudijimas LD Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių visumą, konstatavo, kad įvertindamas nuostolio dydį bei jį apskaičiuodamas pareiškėjas laikėsi Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Taisyklių 9 punkto nuostatas, apskaičiuojant nuostolio dydį buvo atsižvelgiama į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Bendras žalos dydis – 3 599 Lt, tačiau atskaičius PVM (624,62 Lt), ši suma yra 2 974,38 Lt (2012 m. kovo 2 d. PVM sąskaita faktūra Nr. KKK018346, 2011 m. balandžio 27 d.

PVM sąskaita faktūra Nr. SVA0007782), ji išmokėta draudėjui (2012 m. balandžio 12 d. mokėjimo nurodymas Nr. 5334924). Įrodymų, paneigiančių nurodytas detalių įsigijimo išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę jų kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui (padangos ir ratlankio pirkimas) laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini. Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams pripažintina, kad savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Kaune, Vytėnų g. ir Vynuogių g. gatvių sankryžą, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta UAB „Verpalita“ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti.

Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas. Pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo priteistinas 2 974,38 Lt turtinės žalos atlyginimas. Teismas pareiškėjui priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. (skundo gavimo teisme data) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., CK 6.210 str. 1 d.).

Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13, 20 str., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jo naudai 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis numato, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateiktas išrašas iš teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2013/02/21, išrašas iš sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 185, internetinės bankininkystės duomenys patvirtina 200 Lt advokato išlaidas už skundo teismui surašymą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose.

Pareiškėjas turėtas teismo išlaidas pagrindė aukščiau paminėtų dokumentų duomenimis, todėl šios realiai patirtos išlaidos už teisines paslaugas laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovo pareiškėjo naudai (ABTĮ 44 str. 2 d., 45 str.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą teismo sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai.

2. Vadovaujantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturėtų turėti iš anksto nustatytos galios. Remiantis ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus ištirtus teismo posėdyje įrodymus ir konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Nepaisant visų šių nuostatų, teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime.

3. Teismų praktikoje žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (LVAT 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Vadinasi, iki pažeidimo buvusi padėtis turi būti nustatyta, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Šioje byloje vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo reikalaujama žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, negalima daryti, o kaip teismų praktikoje yra įtvirtinta, tai reiškia, jog byloje neįrodytas priežastinis ryšys (LVAT 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012).

4. Byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateiktas Techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, apart ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepagrįstai nesivadovavo galiojančių teisės aktų reikalavimais. 2000 m. balandžio 22 d. įsigaliojo (šiai dienai vis dar galioja) Vertės nustatymo tvarka, kuri yra privaloma (visiems, nieko neišskiriant) vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą, taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai susiję su transporto priemonės apgadinimais. Tvarkos 3 punktas numato, kad vertinti transporto priemones turi teisę tiktai įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Tvarkos 26 punkte imperatyviai nurodyta, kas turi būti atlikta nustatant žalą, padarytą apgadinant transporto priemonę. Tvarkos 28 ir 29 punktuose įtvirtinta, kokie transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikiami ir kad jie turi būti pateikiami raštu. Byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. TVPĮ, kurio redakcija galiojo iki 2012 m. balandžio 30 d., 23 ir 24 straipsniuose numatyta, kokia turto vertinimo ataskaita turi būti pateikiama ir kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galia tik tada, jeigu ji atitinka 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus. AB „Lietuvos draudimas“, prieš išmokėdama draudimo išmoką, kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 p.), nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2, 29.3 p.), nenustatė transporto priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4, 29.2 p.), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5, 29.3 p.) ir pan., tačiau teismas į tai visiškai nepagrįstai neatsižvelgė.

5. Nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik dėl to buvo patirta teismo sprendime nurodyta priteisti žala. Tariamas eismo įvykis įvyko apie 11.30 val. Taigi, šviesiu paros metu ir nesant autotransporto priemonių pikui mieste, tarp jų ir ginčo gatvės atkarpoje, todėl vairuotojas, kaip atidus ir rūpestingas eismo dalyvis, turėjo visas sąlygas tariamo eismo įvykio išvengti. Be to, tomis pačiomis Kauno miesto gatvėmis kasdien pravažiuoja dideli automobilių srautai, tačiau ne visiems atsiranda tokio masto sugadinimai, o CK (6.270 str. 1 d.) yra įtvirtinta, kad transporto priemonė - didesnio pavojaus šaltinis. Visa tai patvirtina, kad, jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Be to, to paties CK straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, jog iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Taigi teismas visiškai nepagrįstai atsakomybę taikė tik Kauno miesto savivaldybei.

6. Šioje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, jog automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje pateikta nėra, kaip ir nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio.

7. Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ji negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvės (viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Dėl nepakankamo lėšų skyrimo gatvių tvarkymui (netinkamas lėšų panaudojimas neužfiksuotas; be atlygio niekas nesutinka tvarkyti) atsakomybę taikė tik Kauno miesto savivaldybei, nors už lėšų skyrimą ir jų tinkamą panaudojimą yra atsakinga ir Kelių direkcija. Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 (toliau – ir Aprašas), 42 punkte imperatyviai nurodyta, kad tiek už kelių priežiūrą atsakingi asmenys, tiek pareigūnai, pažeidę Aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, jog laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Aprašo 30 punkte įtvirtinta, kad ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose. Pirmosios instancijos teismas į tai nepagrįstai neatsižvelgė.

8. Teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Šios bylos nagrinėjimas neužsitęsė, tuo labiau, dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės. Kauno miesto savivaldybė pateikė visus procesinius dokumentus bei atliko kitus procesinius veiksmus nepraleisdama nurodytų terminų. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju turėtų būti netaikytinos. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas transporto priemonės sugadinimus po įvykio nustatė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Vertės nustatymo tvarkos 16 punkte nustatyta, kad vykdydamas užsakymus transporto priemonių vertintojas turi teisę pasitelkti kitus specialistus, pasinaudoti autoservisų turima technine informacija. Apdraustam turtui padarytą žalą visuomet įvertina pareiškėjas. Kritiškai vertinamas atsakovo teiginys, kad eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojo veiksmų. Byloje nėra įrodymų, kad automobilio vairuotojas nebuvo atsargus, atidus. Atsakovas šį argumentą grindžia tik prielaidomis. Perkeldamas atsakomybę dėl eismo įvykio transporto priemonės vairuotojui, atsakovas nepagrįstai ir nesąžiningai siekia išvengti pareigos atlyginti žalą atsiradusią dėl paties atsakovo neteisėto neveikimo. Perkeliant atsakomybę dėl eismo įvykio vairuotojui, atsakovui būtų sudaromos prielaidos ir toliau nevykdyti teisės aktuose jam numatytos pareigos dėl kelių priežiūros ir remonto. Atsakovas nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei LVAT praktika, pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja būtinasis priežastinis ryšys.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, nes neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Nurodo, kad Kelių direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios. Kelių direkcija nėra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje pasisakyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t.y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, įvykio dieną, t. y. 2011 m. balandžio 19 d. G. M. vairavo UAB „Verpalita“ nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris Kaune, Vytėnų g. ir Vynuogių g. sankryžoje, įvažiavo į neaptvertą, jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas.

Administracinėje byloje iškeltas Kauno miesto savivaldybės atsakomybės dėl kelio nepriežiūros ir iš čia galimos žalos atlyginimo klausimai betarpiškai susiję ir su transporto priemonę vairavusio asmens veiksmais (pavyzdžiui, galimas žalos atlyginimo sumažėjimas dėl vairuotojo veiksmų) bei automobilio savininko galbūt pažeistais interesais, todėl šie asmenys, kaip asmenys, kurių teisėms ar pareigoms galutinis bylos išsprendimas gali padaryti įtaką, turi dalyvauti šios administracinės bylos procese. Tačiau į procesą nei G. M., nei UAB „Verpalita“ neįtraukti, o tai, turint omenyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą nuostatą, sąlygoja skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo naikinimą ir visos administracinės bylos perdavimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius