AS-438-1057-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-1057/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03819-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Linkotelus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Linkotelus“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Linkotelus“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–12), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir atsakovas, tarnyba) direktoriaus 2014 m. liepos 15 d. įsakymą Nr. 1V-959 „Dėl ūkio subjekto UAB „Linkotelus“, turinčio didelę įtaką balso skambučių užbaigimo UAB „Linkotelus“ viešajame judriojo ryšio tinkle rinkoje“ ir 2014 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-954 „Dėl balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo ryšio tinkluose rizikos apibrėžimo“ 1.5.5 ir 2.5 punktus (toliau – ir ginčijami įsakymai, tarnybos įsakymai).

Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamų tarnybos įsakymų galiojimą, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2011 m. teikia skambučių užbaigimo savo tinkle paslaugas ir visą laiką taiko tą pačią šių paslaugų kainą – 12,51 ct/min. piko metu ir 6,26 ct/min. ne piko metu (be PVM). Bendrovės pajamos iš šių paslaugų sudaro apie trečdalį visų jos pajamų. 2013 m. metinės visos bendrovės pardavimo pajamos sudarė 627 121 Lt, o pareiškėjas patyrė 25 717 Lt nuostolį.

Esant tokiai situacijai, kai bendrovė yra ant bankroto slenksčio, bet koks staigus gaunamų pajamų sumažėjimas neišvengiamai ir nedelsiant turės esminės įtakos pareiškėjo galimybėms tęsti savo veiklą. Ginčijami įsakymai buvo priimti 2014 m. liepos 15 d. ir jie įsigalios 2014 m. rugpjūčio 1 d. Per tokį trumpą laiką neįmanoma perorientuoti veiklos ir pakeisti pareiškėjo kainodaros. Bendrovė taiko savo klientams išankstinio paslaugų apmokėjimo sąlygas, o tokių sąlygų taikymas labai apsunkina galimybes operatyviai keisti kainodarą ir kompensuoti didžiulius bendrovės praradimus iš balso skambučių užbaigimo savo tinkle paslaugų pardavimo.

Manė, kad, jei tarnybos įsakymų galiojimas nebus sustabdytas, pareiškėjas jau netrukus bus priverstas stabdyti ar visiškai nutraukti savo veiklą, o tai lemtų negrįžtamus praradimus bendrovei ir padarytų pareiškėjui palankų teismo sprendimą faktiškai nebereikalingu ir neįgyvendinamu. Tokiu atveju neišvengiamai žalą patirs bendrovės klientai, kurie šiuo metu naudojasi jos paslaugomis. Atkreipė dėmesį, kad tarnyba, priimdama panašius įsakymus kitų mobiliųjų operatorių atžvilgiu, niekada anksčiau nereikalavo iš jų per dvi savaites pradėti taikyti 3 kartus mažesnes kainas, įkainiai visada buvo mažinami palaipsniui.

Didžiųjų GSM operatorių finansinės galimybės yra nepalyginamai didesnės nei pareiškėjo, o jų teikiamų paslaugų įvairovė daug kartų viršija bendrovės paslaugų asortimentą. Pareiškėjas šiuo metu siūlo savo klientams išankstinio mokėjimo paslaugą, užtikrindamas jiems sąskaitos galiojimą 6 mėnesius po paskutinio sąskaitos papildymo. Taigi toks staigus ir neplanuotas kainų pakeitimo įpareigojimas galiausiai tiesiogiai atsilieps visiems pareiškėjo klientams – bendrovė negalės įvykdyti savo įsipareigojimų. Pareiškėjo nuomone, ginčijamų įsakymų galiojimo sustabdymas būtų adekvatus siekiamam tikslui, užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Tokiu atveju bendrovė galės atstovauti savo interesus šiame teismo procese ir bus užtikrintas visapusiškas visų bylos aplinkybių ištyrimas, o viena iš teismo proceso šalių nebus išstumta iš rinkos ir priversta nutraukti savo veiklą dar iki teismo sprendimo priėmimo. Tvirtino, kad yra objektyvus pagrindas manyti, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, o vėliau priėmus bendrovei palankų teismo sprendimą, būtų neįmanomas iki ginčijamų įsakymų priėmimo buvusios padėties atkūrimas (pareiškėjas nutrauks savo veiklą, praras turimus leidimus ir klientus, bus priverstas bankrutuoti).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi (b. l. 146), be kita ko, pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas nepagrindė, kad nesustabdžius ginčijamų įsakymų, jis patirtų bent kiek ženklesnius praradimus, dėl kurių jam gali kilti realių sunkumų ar grėsti bankrotas. Galimi bendrovės nuostoliai, jeigu jie atsirastų, galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus ginčijamus įsakymus, iki jų priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, teismas darė išvadą, jog byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 149–153), kuriuo prašo minėtos nutarties dalį, kuria atsisakyta pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – šias priemones pritaikyti ir sustabdyti ginčijamų įsakymų galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir prašyme pirmosios instancijos teismui pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo argumentų ir pateiktų įrodymų (pelno–nuostolių ataskaitos), o skundžiamą nutartį grindė tik deklaratyviais teiginiais. Be to, yra akivaizdu, kad ginčijamais įsakymais nurodžius pareiškėjui sumažinti teikiamų paslaugų kainą daugiau kaip du kartus (nuo 12,51 ct/min. piko metu ir 6,26 ct/min. ne piko metu iki 3,6 ct/min. bet kuriuo paros metu) bei įpareigojus pareiškėją, kitiems operatoriams pageidaujant, savo lėšomis įsigyti ir instaliuoti apie 250 000 Lt kainuojančią tinklų sujungimui būtiną įrangą, pareiškėjas bus priverstas nutraukti savo veiklą ir bankrutuoti.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą, taip pat pripažinti dalį pateiktos medžiagos nevieša ir užtikrinti jos konfidencialumą.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų bei teisinių argumentų, jog nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą iš esmės sieja su savo privačiais interesais, su galimai susidarysiančia jam nepalankia finansine padėtimi, t. y. gina savo, kaip ūkio subjekto, siekiančio pelno, privačius interesus, o viešasis interesas yra ignoruojamas. Pareiškėjas, taikydamas per dideles balso skambučių užbaigimo UAB „Linkotelus“ individualiame viešajame judriojo ryšio tinkle paslaugos kainas, sudaro kliūtis efektyviai konkurencijai dėl galutinių paslaugų gavėjų, nes operatoriai, kurių abonentai skambina į pareiškėjo viešąjį judriojo ryšio tinklą, mokėdami pareiškėjui taikomas per dideles balso skambučių užbaigimo UAB „Linkotelus“ individualiame viešajame judriojo ryšio tinkle paslaugos kainas, patiria daugiau sąnaudų, kurias turėtų padengti galutiniai paslaugų gavėjai.

Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų sudarytos sąlygos pareiškėjui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos išnaudoti savo turimą didelę įtaką balso skambučių užbaigimo UAB „Linkotelus“ viešajame judriojo ryšio tinkle paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje bei taikyti aukštas balso skambučių užbaigimo paslaugų kainas, naudoti kainų spaudimą ir tuo daryti žalą kitiems elektroninių ryšių rinkos dalyviams, o galiausiai – vartotojams. Be to, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjui bus sukurtos išskirtinės veiklos sąlygos, t. y. reikalavimo užtikrinimo priemonės galios tik pareiškėjo atžvilgiu, jam bus sukurtos išskirtinės galimybės gauti didesnį pelną teikiant balso skambučių užbaigimo paslaugas nei kitiems 5 ūkio subjektams pagal ginčijamą įsakymą Nr. 1V-954, o tai gali lemti konkurencijos ribojimą ir žalos atsiradimą elektroninių ryšių rinkos dalyviams.

Teigia, kad tarnybos skaičiavimais, dėl balso skambučių užbaigimo pareiškėjo viešajame judriojo ryšio tinkle paslaugų kainų mažinimo, pareiškėjo pajamos, kitoms sąlygoms nepakitus, mažės iki 25 proc., o ne 50 proc., kaip kad aiškina pareiškėjas.

Pažymi, kad pareiškėjas jau yra sujungęs savo viešąjį ryšių tinklą su TEO LT, AB viešuoju ryšių tinklu ir per TEO LT, AB jau gauna skambučius iš kitų viešųjų ryšių tinklų, todėl pareiškėjo teiginys apie būtinybę investuoti 250 000 Lt yra klaidinantis. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui analogiškas įpareigojimas dar 2009 m. tarnybos direktoriaus atitinkamu įsakymu buvo nustatytas kitoje rinkoje. Tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėjas, įgyvendindamas minėtą įpareigojimą, turėjo didelių išlaidų, dėl kurių jam būtų grėsęs bankrotas.

Nurodo, kad nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. birželio 2 d. vyko nacionalinė viešoji konsultacija dėl balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo ryšio tinkluose rinkos tyrimo rezultatų, kurios metu buvo pateikti balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo ryšio tinkluose rinkos tyrimo rezultatų projektai (atitinkami balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo ryšio tinkluose rinkos tyrimo ataskaitos ir tarnybos direktoriaus įsakymų projektai), todėl pareiškėjas jau tuo metu žinojo apie visus jam numatomus taikyti įpareigojimus, kuriems turėjo pakankamai laiko pasiruošti ir atlikti įpareigojimų vykdymui reikalingus parengiamuosius darbus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad balso skambučių užbaigimo pareiškėjo viešajame judriojo ryšio tinkle vidutinės vienos minutės pajamos, vertinant absoliučiais dydžiais, sumažės apie 7,6 ct/min., be to, tarnyba savo reguliavimo praktikoje balso skambučių užbaigimo viešajame judriojo ryšio tinkle paslaugų kainas mažino panašiais ir didesniais dydžiais nei 7,6 ct/min. (be PVM).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 51 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad teismui teikiamuose dokumentuose yra juose minimų asmenų (UAB „Linkotelus“) komercinės informacijos, bei siekdamas užtikrinti šio asmens interesų apsaugą, atsakovas prašo teismo pripažinti šio atsiliepimo 2, 3, 4 ir 5 prieduose nurodytą medžiagą nevieša ir užtikrinti šios informacijos konfidencialumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos ginčo bylos dalykas yra reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas – atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-959 „Dėl ūkio subjekto UAB „Linkotelus“, turinčio didelę įtaką balso skambučių užbaigimo UAB „Linkotelus“ viešajame judriojo ryšio tinkle rinkoje“ ir 2014 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-954 „Dėl balso skambučių užbaigimo individualiuose viešuosiuose judriojo ryšio tinkluose rikos apibrėžimo“ 1.5.5 ir 2.5 punktų, laikinas galiojimo sustabdymas iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi svarbu nustatyti, ar nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo bylos nagrinėjimo metu, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti ginčijamų įsakymų galiojimą. Pareiškėjo nuomone, laikinai nesustabdžius šių tarnybos įsakymų galiojimo, jis bus priverstas nutraukti savo veiklą ir bankrutuoti, nes ginčijamais įsakymais buvo nurodyta pareiškėjui sumažinti teikiamų paslaugų (iš kurių teikimo pareiškėjas gauna apie trečdalį savo visų pajamų) kainą daugiau kaip du kartus (nuo 12,51 ct/min. piko metu ir 6,26 ct/min. ne piko metu iki 3,6 ct/min. bet kuriuo paros metu), be to, jis buvo įpareigotas, kitiems operatoriams pageidaujant, savo lėšomis įsigyti ir instaliuoti apie 250 000 Lt kainuojančią tinklų sujungimui būtiną įrangą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nustatė, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžia iš esmės ekonominio pobūdžio priežastimis, t. y., kad nesustabdžius ginčijamų tarnybos įsakymų, jis gaus mažiau pajamų iš paslaugų teikimo ir patirs papildomų išlaidų. Tačiau tokio pobūdžio priežastys teismų praktikoje pačios savaime nepripažįstamos sudarančiomis pagrindą stabdyti ginčijamų įsakymų galiojimą, nes esminė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlyga yra aplinkybių, kad šių priemonių nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nustatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai apie jo būsimą neišvengiamą veiklos nutraukimą ir bankrotą nepagrįsti jokiais konkrečiais skaičiavimais bei juos pagrindžiančiais įrodymais (nors tokia pareiga pareiškėjui yra įtvirtinta ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje). Pareiškėjo pateikta 2013 m. pelno–nuostolių ataskaita (b. l. 29) nei patvirtinta, nei paneigia, kad pareiškėjas iš ginčo paslaugų teikimo gauna apie trečdalį savo pajamų, taip pat, kad reikalinga įranga kainuotų 250 000 Lt, ar kitų aplinkybių, kurios lemtų teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą ar negalimumą. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priėmus pareiškėjui galimai palankų teismo sprendimą, galimi bendrovės nuostoliai, jeigu jie atsirastų, galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, vadovaudamasis ABTĮ 51 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad teismui teikiamuose dokumentuose yra juose minimų asmenų (UAB „Linkotelus“) komercinės informacijos, bei siekdamas užtikrinti šio asmens interesų apsaugą, suformulavo prašymą pripažinti šio atsiliepimo 2, 3, 4 ir 5 prieduose nurodytą medžiagą nevieša ir užtikrinti šios informacijos konfidencialumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nutartis pripažinti dalį byloje pateiktų dokumentų neviešais, neteikiant jų susipažinti ir kopijuoti administracinės bylos proceso šalims, yra priimama neišnagrinėtoje byloje. Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra dvi proceso šalys – pareiškėjas ir atsakovas, kurios abi žino prašomos pripažinti nevieša informacijos turinį. Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti atsakovo prašymą nėra pagrindo. Pasikeitus aplinkybėms (pavyzdžiui, į bylą įtraukus kitas proceso šalis arba atsiradus ABTĮ 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms aplinkybėms), tokį prašymą teismui galima teikti pakartotinai ir atitinkamai svarstyti tokio prašymo pagrįstumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Linkotelus“ atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys